Purvas iki kulkšnių, Smurgonių riestainių kalnai ir „kolūkinis“ Kaziukas: kaip per šimtmetį keitėsi Kaziuko mugė 

Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi bei Lietuvos fotomenininkų sąjunga, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.

Kaziuko mugės tradicija Vilniuje jau skaičiuoja kelis šimtmečius. Ši šventė, kurią kasmet kovo pradžioje lydi iškilmingos procesijos, gausi prekyba miesto aikštėse bei gatvėse, muzika ir įvairios pramogos, siejama su šventojo Kazimiero (1458–1484) kultu. Po karalaičio mirties prie jo kapo Vilniaus katedroje įvykus ne vienam stebuklui, 1501 m. popiežius Leonas X Kazimierą paskelbė palaimintuoju, o po šimtmečio, 1602 m., popiežius Klemensas VIII pakėlė į šventųjų garbę. 

Pradžią šv. Kazimiero minėjimui, o ilgainiui ir šurmulingam kermošiui davė 1604 metų gegužės 10 d. iškilminga eisena Vilniuje sutikta iš Romos atgabenta ir popiežiaus pašventinta purpurinė šv. Kazimiero vėliava. Pasak etnologo Liberto Klimkos, tądien procesijos kelias nusidriekė per visą viduramžių miestą, nuo Katedros aikštės iki Rūdininkų vartų ir toliau, iki pat užmiesčio Šv. Stepono bažnyčios, kurioje kaip tik ir buvo saugoma garbinga popiežiaus dovana.  

Šioje eisenoje, išsirikiavę pagal griežtą tvarką, ėjo amatininkai, pirkliai, samdomos naktinės sargybos kariai, juos sekė dvasininkai, vienuoliai, taip pat jų išlaikomų mokyklų auklėtiniai, religinių draugijų nariai bei didikai su palyda. Iš paskos ėjo universiteto studentai ir orkestras su šv. Kazimiero „žemiškąja ir dangiškąja palyda“ – jaunuoliai, persirengę riteriais ir angelais, su dirbtinių lelijų ir baltų rožių žiedais rankose. Būtent iš pastarųjų puošmenų ilgainiui atsirado unikalios vilnietiškos verbos, tapusios neatsiejama šios šventės dalimi, taip pat ir išskirtiniu Vilnijos krašto paveldu. Iškilmingą šventojo pagerbimo procesiją tuomet užbaigė maldininkai, atvykę iš tolimesnių parapijų.

1636 m. popiežiui Urbonui III šv. Kazimierą paskelbus pirmuoju Lietuvos globėju, o jo kasmetines paminėjimo iškilmes nuo karalaičio mirties dienos, kovo 4-osios, pratęsus iki aštuonių dienų, procesijos gatvėmis tapo Vilniaus tradicija, kasmet sutraukianti gausų būrį piligrimų, o netrukus ir visokių galų amatininkus ir prekybininkus. 

Štai kaip šias pavasario iškilmes XIX a. pirmoje pusėje, savo vaikystės metais, aprašė grafienė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė: „Pavasariai, pradedant nuo kovo 4 dienos, tarsi pagerbdami Lietuvos patroną, linksmai šviesdavo procesijomis, trunkančiomis aštuonias dienas ir pereinančiomis visomis miesto gatvėmis, tarytum norint jas pašventinti. Cechai nešdavo vėliavas: vienas vyriausių miestelėnų su kontušu, su konfederate ant galvos ir skeptru rankoje rimtai ėjo pirma kunigo, liaudis paskui juos...“ 

Kadangi ši šventinė procesija, miestiečių ir atvykėlių sujudimas, užtrukdavo kone visą dieną, neapsieita ir be prekybos maistu, saldumynais bei įvairia religine atributika. O kur dar lauktuvės iš Vilniaus, tuomet vadintos „kermošavu“, tiesiog privalomos nuvežti namuose pasilikusiems? Anot etnologo L.Klimkos, „būtent iš šios bažnytinės šventės metu vykusios prekybos ir susiformavo didesnė mugė, miestelėnų meiliai pavadinta Kaziuku“.  

Su metais komercinė šventės dalis vis plėtėsi, į antrąjį planą pamažu išstumdama ir patį šv. Kazimierą. 1827 metais miesto pirkliai bei amatininkai gavo privilegiją per Kaziuką Katedros aikštėje rengti jomarką – tris dienas trunkantį prekymetį. Tuomet čia pridygdavo įvairiausio dydžio palapinių, stoginių, prekystalių, viliojusių vilniečius bei miesto svečius įvairiausiais gardumynais, ūkio ir buities padargais bei prabangos prekėmis iš svečių kraštų. 

Štai kaip Šv. Kazimiero šventės atmosferą Katedros aikštėje paskutiniais XIX a. dešimtmečiais savo atsiminimuose apibūdino medikas ir kraštotyrininkas Liudvikas Čarkovskis: „Tą dieną (kovo 4-ąją) vykdavo iškilmės Katedros koplyčioje ir mugė aikštėje. Minia žmonių ir purvas iki kulkšnių. Buvo prekiaujama mediniais rykais, skanėstais pagarsėjusiais, tikrais (ne kaip šiandien Stiklių gatvėje) keptais Smurgonių riestainiais. Ištisi jų kalnai būdavo sukrauti ant vežimų. Kiekvienas miestietis ar miestietė eidavo ant kaklo, rankų ir kur tik pakliūva pasikabinę riestainių vėrinius, jie kyšodavo ir iš kišenių. Be tų kepinių, kiti neatsispiria sausainiams, gaideliams ir žvaigždelėms. Mugė prasideda šventės išvakarėse po pietų ir trunka dar vieną dieną po kovo 4-osios, kol pakanka neišparduotų prekių.“ 

1901 metais Katedros aikštėje numačius statyti paminklą Rusijos valdovei Jekaterinai II, Kaziuko mugė buvo iškelta į Lukiškių aikštę. Tačiau greitai prekybininkai nebetilpo ir ten, mat į kermošių suvažiuodavo per 2400 vežimų iš aplinkinių kaimų ir viso Vilniaus krašto. Miesto valdžia tuomet leido prekiauti ir aplinkinėse gatvelėse, tad prekybininkai savo „būdas“ ėmė statyti palei visą Neries krantinę tarp Žaliojo ir Žvėryno tiltų. Na, o tarpuose būdavo paliekama vietos karuselėms, šaudykloms, loterijoms ir įvairiems kitiems atrakcionams, kurie šventės dalyviams suteikdavo nepamirštamų įspūdžių ir pramogų.  

Be manufaktūrinių ar fabrikinių gaminių, kurių atveždavo įvairių tautybių ir kraštų pirkliai, Kaziuko mugėje buvo prekiaujama namudiniais valstiečių dirbiniais, daugiausia pagamintais iš medžio. To laikmečio fotografijose į akis krinta statinės, įvairaus dydžio kubilai, geldos, duonkubiliai, sviestamušės, liepinės medui, pintinės, krepšiai, įvairūs nedideli baldeliai, grėbliai bei arklių kinkymo lankai. Medžio tekintojai prekiaudavo verpimo rateliais, o pusberniai – drožtais šaukštais ir samčiais.  

Pasak L.Klimkos, prekybą paįvairindavo ir mediniai žaislai vaikams. „Būdavo ir labai išmoningų, visaip judančių, veikiančių: drugeliai plasnodavo mediniais sparneliais, šuneliai uodegas vizgina, meškutės malkas pjauna. O berniukų akį ypač traukdavo arkliukai: ir ant ratukų, ir ant lingių, dažyti įvairiomis spalvomis, kiti net oda pamušti, su tikrais karčiais. Namudiniais verslais ir amatais Vilnijos krašto žmonės vertėsi nuo seno, mat iš žemės ūkio smėlingose dirvose prasigyventi buvo nelengva“, – teigia žinomas etnologas, išsamiai tyrinėjęs Kaziuko mugės tradicijas, kurias aprašė straipsnyje „Garsusis Vilniaus Kaziukas: kilmė, raida, tradicijos, perspektyvos“. 

Tarp bene populiariausių to metų Kaziuko lauktuvių buvo meduolis, vadintas „Kaziuko širdimi“. Kepėjų sumanumas buvo beribis, tad pirkėjams jie siūlė įvairaus dydžio, spalvų ir skonio meduolius: rudus – su medumi, baltus – su mėtomis, rausvus – su spanguolėmis. Tarpukariu taip pat ypač išpopuliarėjo meduoliai, ant kurių buvo užrašomi gražūs palinkėjimai bei meilės prisipažinimai – šitie buvo itin mėgstami jaunimo. Štai keletas tų užrašų: „Uogele, priimk mano širdį“, „Neturiu aukso, savo širdį dovanoju“, „Pasakyk, mieloji, ar galiu pasibelsti į Tavo širdį?“, „Ilgiuosi, pasakyk, ar būsi mano?“, „Tu man vienintelė!“, „Bučiuok mane“. 

1940-ųjų Kaziuko mugėje apsilankęs garsusis etnografas Balys Buračas savo įspūdžius aprašė laikraštyje „Mūsų rytojus“: „Žymiausia Kaziuko mugės prekė – tai širdelės. Pažymėtina, kad Vilniaus širdelės ne veltui mugėje turi garbingą vietą ir gerą pasisekimą, nes jos padarytos tikrai gražiai. O tų širdelių buvo įvairių įvairiausių. Vienos iškeptos iš paprasto pyrago, aplaistytos cukrinėmis gėlėmis ir meilės žodeliais, kad net saldu ir miela pažiūrėti, kitos – iš balto pyrago, dažais išrašinėtos, kaip išsiuvinėtos. Buvo taip pat gražiai išsiuvinėtų audeklinių širdelių, išpjaustytų iš medžio, gėlėmis išdažytų.“ 

Retas kuris iš pavasarinio kermošiaus grįždavo ir be virtinės riestainių ant kaklo. Skaniausi ir geidžiamiausi buvo L.Čarkovskio atsiminimuose jau minėti riestainiai iš Smurgonių miestelio, kurių taip pat buvo visokiausių: su aguonomis, juodgrūdėmis, garstyčiomis, saldieji ir t.t. Iš to meto fotografijų matyti kalnai riestainių, kuriais nukloti prekystaliai Lukiškių aikštėje. 

„Kaziuko mugė stebino visus riestainėlių gausumu. Negalima buvo nė suskaičiuoti, kiek vežimų ir stalų su būdelėmis riestainėlių žagais apkrauta stovėjo, – savo įspūdžiais dalijosi B.Buračas. – Anot vieno pardavėjo, jeigu visus šios mugės riestainėlius ant virvelės suvertum, virtinė būtų nuo Vilniaus iki Kauno. Tačiau ir pirkėjų netrūko: jau trečią mugės dieną buvo belikę tik porą stalų su keletu virtinėlių palaikių riestainėlių. Seniau gerą vardą turėjo tik Smurgainių riestainėliai. Kadangi dabar Smurgainys liko rusų valdžiai, gerai sekėsi ir Vilniaus riestainėlių kepėjams. Tačiau pardavėjai dar senu įpratimu tebešaukė pirkėjus prie Smurgainių riestainių.“ 

Sovietmečiu uždraudus religines procesijas bei smarkiai apribojus tikėjimo praktikas, keitėsi ir Kaziuko šventė. Tuomet mugė gūžėsi Kalvarijų turguje, o ją stengiantis visiškai atriboti nuo šv. Kazimiero, ji imta vadinti „kolūkine“. Tačiau, L.Klimkos teigimu, per penkis dešimtmečius Vilnijos krašto žmonės nepamiršo senosios tradicijos, o vietinių amatininkų bei verbų rišėjų sujudimas mieste buvo pastebimas jau likus kelioms dienoms iki kovo 4-osios.  

„Palaipsniui muge susidomėjo jaunimas, pirmiausia kūrybinis, čia parduodamas savo gamybos švilpynes, dūdeles, papuošalus, pieštus atvirukus. Atšilimo metais mugės garsas toli nuėjo; suvažiuodavo „neformalų“, dailės studentų iš Maskvos, Leningrado. Smagiai jie leisdavo laiką, kartu lyg atkurdami senąją mugės nuotaiką, su kvieslių šmaikštumu, pardavėjų liežuvio miklumu. Kas beliko miesto valdžiai, – tik palaikyti mugės kultūrinį vyksmą. Virš Kalvarijų turgavietės vartų kabindavo Kaziuko mugės iškabą, viduje būdavo surenčiama pakyla folkloro ansamblių pasirodymams“, – teigė L.Klimka.  

Į miesto centrą Kaziuko mugė bei jį lydintis prekybos šurmulys sugrįžo tik 1989-aisiais, kai buvo leista prekiauti Vilniaus senamiesčio gatvėse ir aikštėse. Per šiuos dešimtmečius šventės organizatoriai ieškojo naujo Kaziuko veido bandydami derinti tradicinius amatus, prekybą menais bei tautodaile su tiesiog banaliu turgumi. Prekybai gerokai išsiplėtus įvairiose miesto erdvėse, ši mugė sutraukė gausybę vietos amatininkų bei prekeivių iš artimojo užsienio ir, lygiai kaip prieš kelis šimtmečius, tapo išskirtine pavasario pradžią skelbiančia Vilniaus ir viso krašto švente. 

Nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fondų, Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo, LIMIS.lt bei Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo

Tekstą parengė Gediminas Kajėnas 

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė