Raimondas Paknys ir jo fotografijos, į kurias norisi įžengti
Fotografiją visą savo gyvenimą siejau ne tiek su parodomis, kiek su knygų ir albumų leidyba. Štai kodėl prieš trisdešimt metų įsteigęs leidyklą, ėmiau labai kryptingai leisti fotografijomis iliustruotas knygas, pažintinius vadovus, albumus bei įvairius kitokius leidinius.
Tačiau lygiagrečiai kasdieniams darbams fotografavau ir pats. Vieną pirmųjų darbų, susijusių su architektūros fotografija, drauge su Arūnu Baltėnu rengėme pačioje sovietmečio pabaigoje: mes važinėjome po Lietuvą ir fotografavome Lietuvos bažnyčių meną bei architektūros paminklus. Štai tada ir atradau didžiulį džiaugsmą gilintis į šią temą, nes pastebėjau, kad ir viename kadre gali slypėti daugybė sluoksnių: istorinis, estetinis, meninis, psichologinis, sociokultūrinis ir gausybė kitų.
Šitaip pamažu pradėjau fotografuoti medines Lietuvos bažnyčias, dvarus, pilis, rūmus, o 2015 metais pasukau Didžiosios Lietuvos keliais ir ketverius metus reguliariai vykau į Baltarusiją bei Ukrainą, kur ieškojau ir fiksavau nykstantį LDK paveldą.
Važinėdamas po fotografijų parodas įvairiose pasaulio šalyse, mačiau kaip dirba pasaulio fotografai ir kaip eksponuojama architektūros fotografija. Esminis efektas slypi fotografijų dydyje, kuris perteikia objektų turinį. Būtent tai užburia ir įtraukia. Stovėdamas prieš tokius darbus jautiesi taip, lyg realiai būtum prieš pastatą ir jis kviestų tave užeiti į vidų. Šitokio įspūdžio savo darbais siekiu ir aš.
Deja, publikacijoje internete ar leidiniuose žiūrovas to pajusti negali. Tik parodoje, stovėdamas prieš dviejų metrų fotografiją, kurioje gali ne tik pajusti erdvės dydį, bet ir pamatyti mažiausias detales, subtiliausius niuansus, kuriuos atskleidžia švelni ir minkšta šviesa.
Šiam įspūdžiui išgauti fotografuoju analogine kamera su plokštele, todėl ir pats mano darbas vyksta labai iš lėto. Visa tai įvardyčiau kaip meditaciją, lėtą buvimą, kurio metu ima vertis mūro sluoksniai, o galvoje suktis mintys bei veikti vaizduotė. Šitaip istorija, visų pirma, man pačiam tampa dabartimi.
Deja, didžioji dalis šio paveldo tiek Baltarusijoje, tiek Vakarų Ukrainoje šiandien yra apleista ir nyksta. Kartais į tą patį objektą atvykęs po metų matau, kaip net ir per tokį trumpą laiką negrįžtamai sunyko dar neseniai buvę architektūriniai ženklai – sienų tapyba bei kitos detalės. Tiesa, geresnė situacija yra tose Ukrainos vietose, kur dar gyvuoja bendruomenės – Lenkijos pastangomis ir lėšomis čia kai kur bandoma išsaugoti esamas bažnyčias ir tokiu būdu pratęsti jų gyvenimą.
Tačiau man šios kelionės tapo kelionėmis atgal į praeitį. Važinėdamas po Ukrainos ir Baltarusijos provinciją, lyg laiko mašina nusikeldavau dešimtmečiais atgal į pasaulį, kuriame visiškai ištrinta istorinė atmintis, o vietiniai žmonės, visą gyvenimą keliaudami tuo pačiu keliu, dažnai net nežino, kad vos už kelių šimtų metrų krūmuose tebestovi bažnyčios griuvėsiai, bažnyčios, kurioje, tikėtina, buvo krikštijami jų tėvai ir seneliai. Tai sukrečiantis ir dramatiškas istorijos bei jos ženklų nykimo pavyzdys, ištikęs šį kraštą su sovietų atėjimu.
Šioje apleistyje yra ir savotiškos romantikos. Griuvėsiai visada traukė fotografus. Kažkada labai populiaru buvo fotografuoti nykstančią ir apleistą Kubą arba Detroitą, uždususį savo prabanga, kuri negrįžtamai nuėjo į nežinią.
Panašiai ir buvusi Didžiosios Lietuvos architektūros didybė šiandien labiau juntama griuvėsiuose, nei kičiniuose senųjų pilių atstatymuose, kurių vieną kitą galima pamatyti Baltarusijos teritorijoje.
Juk vaizduotės galia yra stipresnė už euroremontą.
Šia prasme fotografija yra gal net paskutinis būdas išsaugoti iki mūsų dienų dar išlikusius LDK paveldo objektus, pagauti ir įamžinti buvusią jų didybę ir tai, kas iš jos liko.
Fotografuoju daugiausia ankstyvą pavasarį bei rudenį, kartais ir žiemą gaudydamas tą švelnią, lygią šviesą, kuri šiam vaizdui suteikia tam tikro liūdesio. Juk išties architektūros fotografija, kaip ir bet kuria kita, siekiama perteikti ne tik istoriją, tačiau, o tai ne ką mažiau svarbu, ir emocinę patirtį.
Nuotraukose niekur nėra žmonių, tačiau jų buvimą gali pajusti. Šie objektai nėra tiesiog negyvi pastatai. Tarkime, bažnyčiose, kurios ir dominuoja publikacijoje, anksčiau rinkosi bendruomenės, buvo krikštijami vaikai, švenčiamos šventės, vestuvių pamaldos, galų gale, vyko mirusiojo palydėjimas į kapus.
Šie apleisti ir byrantys mūrai, mirštantys pastatai mums vis dar pasakoja apie gyvenimą ir mirtį, kūrybą ir tikėjimą. Apie žmones ir jų laiką.
Nuotraukos Raimondas Paknys
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė