„Reikėjo berniukams padangių gilių...“ – tarpukario Lietuvos karo aviacijos fotografas J.Miežlaiškis

Lietuvos aviacijos istorija skaičiuoja jau daugiau nei šimtmetį. Jos pradžia siekia 1919 metus – tuomet Kaune buvo įkurta Karo aviacijos mokykla, kurioje pradėti ruošti pirmieji karininkai pilotai bei žvalgai.

Per du tarpukario dešimtmečius aviacija tapo svarbia lietuvių tapatybės dalimi – tam įtakos turėjo ne tik pasididžiavimą kėlę inžinieriaus Antano Gustaičio sukonstruoti ANBO lėktuvai, sudarę beveik pusę visų orlaivių, bet ir legendinis lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą.

Neabejotinai prie šio populiarumo prisidėjo ir fotografai, įamžinę reikšmingiausius Lietuvos aviacijos istorijos momentus, įspūdingus skydžius dangaus platybėse, bebaimius lakūnus ir tragiškas jų avarijas.

Vienas tokių kaip tik ir buvo Julius Miežlaiškis (1908-1982) – savamokslis fotografas ir operatorius, maždaug dešimtmetį, iki pat sovietinės okupacijos 1940 metais, tarnavęs fotografu karo aviacijoje ir palikęs išskirtinį dokumentinį smetoninės Lietuvos karo aviacijos metraštį.

J.Miežlaiškis gimė 1908 m. Netičkampio kaime, Marijampolės apskrityje vidutinio ūkininko šeimoje. Baigęs šešias gimnazijos klases profesinę veiklą pradėjo 1925 m. Marijampolėje, inžinieriaus K.Vitmozerio mechaninėse dirbtuvėse. Būtent čia jis įgijo ir techninių žinių apie fotografiją bei kiną, kurias vėliau pritaikė darbuodamasis kino demonstruotoju pirmajame Marijampolės kino teatre „Palas“. Iš kino ekrane rodomų užsienietiškų filmų jis mokėsi kompozicijos bei kitų vaizdo fiksavimo principų.

Po privalomos tarnybos kariuomenėje 1931 metais J.Miežlaiškis gavo puskarininkio laipsnį ir liko darbuotis karo aviacijos fotografu. Kaip tik tuo metu pietinėje Kauno aerodromo dalyje buvo pastatyta atskira fotolaboratorija, kurioje nuosekliai vystyta aerofotografija, visų pirma, tarnavusi žemėlapių sudarymui bei žvalgybai.

Lietuvos karo aviacijos istoriją tyrinėjančio Eugenijaus Raubicko teigimu, didžioji dalis tuomet tarnavusių lėktuvų buvo dviviečiai, atvirų kabinų – antroji vieta skirta žvalgui. Būtent čia dažniausiai ir sėdėdavo fotografai, atliekantys jiems skirtas užduotis ir metodiškai fotografuodavę kartografijai būtinus kraštovaizdžius bei panoramas. O kartu, žinoma, ir kvapą gniaužančius eskadrilių manevrus bei legendinius ANBO, pasipuošusius Vyčio kryžiais.

Tobulėjant technologijoms, vystantis pačiai fotografijos sampratai bei spaudai, fotografai tapo neatsiejama visos Lietuvos kariuomenės, taip pat ir aviacijos, sudedamąja dalimi. Ypač ketvirtojo dešimtmečio pradžioje visuomenės susidomėjimas Lietuvos aviacija pasiekė piką, o kariuomenės rengiamos šventės įvairiuose Lietuvos miestuose nuo Virbalio iki Biržų sutraukdavo dešimtis tūkstančių žiūrovų.

Lietuvos aviacijos muziejaus direktoriaus Mindaugo Kavaliausko teigimu, nors tuo metu buvo ne vienas karo aviacijoje tarnavęs fotografas, tačiau J.Miežlaiškis iš kitų išsiskyrė tuo, kad fotografavo ne tik danguje, bet ir ant žemės.

Išlikusiame jo archyve gausu reprezentacinių fotografijų iš karinių rikiuočių, aviacijos švenčių bei lakūnų laisvalaikio, taip pat jų portretų ir net lėktuvų avarijų. Pastarųjų paskirtis buvo ne patenkinti smalsumą, bet šių katastrofų tyrimai, siekiant nustatyti jų priežastis ir ateityje išvengti nelaimių bei lakūnų žūčių.

„Ant žemės stovintį ar avariją patyrusį lėktuvą nufotografuoti būdavo paprasta. Tokių nuotraukų aviacijos muziejaus archyve yra gausu nuo pat 1919 metų. Tuo tarpu lėktuvų fotografijos skrydyje – tai aukštasis pilotažas. J.Miežlaiškis buvo gan neblogai įvaldęs šį amatą“, – pasakojo M.Kavaliauskas.

Šalia oficialių užduočių J.Miežlaiškis taip pat fotografavo ir nuotraukas atminčiai. Čia daugiausia dominuoja grupinės lakūnų fotografijos greta lėktuvų, rikiuotės ir pan. Tuo tarpu stambūs planai ar pavieniai portretai, žinoma, neskaitant fotografijų dokumentams, pasitaiko gan retai.

M.Kavaliausko teigimu, didžiulė gausa grupinių fotografijų, kuriose galima aptikti dešimtis, o kartais net ir šimtą asmenų, rodo, kad J.Miežlaiškio fotografijos samprata iš esmės rėmėsi ne individualiu braižu, tačiau objektyviu faktų dokumentavimu. Daugelį jo darbų galima priskirti taikomajai fotografijai, iliustruojančiai konkrečius to meto karo aviacijos bei valstybės įvykius. Neatsitiktinai fotografas bendradarbiavo su tuometine spauda, ypač dažnai jo nuotraukomis buvo iliustruojamas žurnalas „Karys“.

„Su ANBO fenomenu, Dariaus ir Girėno legenda, tarpukariu Lietuvos aviacija buvo tapusi labai stipria šalies ir jos piliečių tapatybės dalimi. Beveik pusė visų orlaivių buvo sukurta pačių lietuvių, tad aviacija buvo vystoma nuo gamybos, mokymų, infrastruktūros iki svarbių žvalgybos užduočių. Štai kodėl ikonografine prasme J.Miežlaiškio nuotraukos turi didžiulę istorinę vertę“, – teigė Lietuvos aviacijos istoriją tyrinėjantis E.Raubickas.

Greta karo aviacijos J.Miežlaiškis fotografavo ir kitus tarpukario Lietuvos gyvenimo siužetus bei įvykius: prezidentą Antaną Smetoną ir jo aplinką, šeimos draugą, aviatorių ir konstruktorių Antaną Gustaitį, Kauno kasdienybę, valstybines ir sporto šventes, taip pat parengė išsamų reportažą apie Vilniaus sugrąžinimą Lietuvai. Na, o grįžęs į tėviškę neatsisakydavo fotografuoti ir kaimo aplinkos, vietinių žmonių bei jų švenčių.

Iš užmaršties J.Miežlaiškį bei jo kūrybą prikėlęs fotografas, tinklalapio „Vyzdys“ redaktorius Valentinas Juraitis apie savo kraštietį parengė publikacijų, sudarė jo darbų albumą „Vyčiai“ bei to paties pavadinimo parodą, aplankiusią ne vieną Lietuvos miestą.

Pasak jo, laikinojoje sostinėje J.Miežlaiškis buvo išskirtinė figūra – aukšto ūgio, išvaizdus, paslaptingas (nešiojo tamsintus akinius), savo romantiška ir padykusia natūra traukė moterų dėmesį, o kartu nusipelnė ir kolegų fotografų pasitikėjimo – buvo nuolatos renkamas Lietuvos fotomėgėjų draugijos iždininku.

Pinigų jam taip pat netrūko: šalia nemenkos algos prisidurdavo dar ir honorarais, gautais už nuotraukų publikacijas spaudoje. Ilgainiui J.Miežlaiškis nusipirko ne tik automobilį, kas ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo didžiulė prabanga, tačiau ir žemės sklypą Aleksote, kur vėliau pasistatęs namą ir apsigyveno su žmona.

Deja, įprastą gyvenimą apvertė 1940 metais Lietuvą okupavę sovietai, o vėliau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Du dešimtmečius kurta šalies karo aviacija per trumpą laiką buvo sunaikinta, dalis karininkų, tarp jų ir ANBO kūrėjas A.Gustaitis – sušaudyti.

Nemaža dalis fotografų su savo archyvais pasitraukė į Vakarus, tuo tarpu J.Miežlaiškis apsisprendė likti tėvynėje. Apdairiai paslėpęs savo negatyvus bei fotografijas, jis naiviai vylėsi, kad sovietų valdžiai nei jo darbai, nei buvusios pareigos neužklius.

Pokariu savo praeities jis neafišavo. 1946 m. LTSR vidaus apsaugos liaudies komisariato anketoje specialybę nurodančioje grafoje J.Miežlaiškis įrašė: „kino filmų ir foto kvalifikuotas specialistas“. O šalia dar pridėjo: motoristas, motociklininkas, lakūnas, elektros ir radijo technikas šaltkalvis, tekintojas.

Vėlesnė jo veikla buvo susijusi su technikos išmanymo reikalaujančiais darbais: dirbo rentgeno aparato laborantu ligoninėje, mechaniku – kolūkyje, buitinės radijo technikos remontuotoju.

Vis dėlto, nepriklausomybės laikotarpio karo aviacijos metraštininko praeitis galiausiai pasivijo ir jį: dvejus su puse metų J.Miežlaiškiui teko praleisti Marijampolės kalėjime, tiesa, vėliau kaltinimai buvo panaikinti.

Sovietmečio tragedijos neaplenkė ir Miežlaiškių šeimos: jaunesnioji sesuo Marija, su vyru dirbusi 40 hektarų ūkį, buvo ištremta į Sibirą, tuo tarpu brolis Juozas tapo pavyzdiniu laikyto „Šešupės“ kolūkio pirmininku, apdovanotas Lenino ordinu, paskelbtas socialistinio darbo didvyriu, o jo portretai nuolatos mirguliavo tuometinėje spaudoje.

Tuo metu pats J.Miežlaiškis pasitraukė iš viešumos ir nebefotografavo. Tiesa, įvairiems Lietuvos muziejams sugebėjo parduoti dalį savo nuotraukų ir tokiu būdu apie 500 jo archyvinių darbų išliko iki mūsų dienų.

Į gyvenimo pabaigą didžiąją savo laiko dalį jis skyrė gėlėms – tapo savo žmonos, patyrusios Kauno gėlininkės, pagalbininku.

J.Miežlaiškis mirė 1982 m. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Nuotraukos Julius Miežlaiškis iš Lietuvos aviacijos muziejaus, Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų bei Valentino Juraičio asmeninio archyvo

Tekstas Gediminas Kajėnas

Įgyvendinimas Lina Zaveckytė