Remigijus Treigys: žmogus, svajojęs ant savo namų sienos nutapyti Mėnulį

Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatui Remigijui Treigiui Klaipėdos melancholija, ūkiantys laivai ir lietus yra tarsi kadras iš Andrejaus Tarkovskio filmo. Panašioje juostoje galima išryškinti ir fotomenininko gyvenimą – jame niekada netrūko nei paslapties, nei estetikos, nei gero humoro.

Kaip ir kiekvienais metais 15min kultūra kviečia aukščiausiu valstybės įvertinimu pagerbtus menininkus išsamaus pokalbio apie jų gyvenimą ir kūrybą. R.Treigys premija buvo įvertintas už laiko ženklų poetiką fotografijoje.

Susitikome su pašnekovu jo studijoje Klaipėdoje, buvusio Akademinio knygyno pastate. Kalbėjome, kol sutemo, ir net nebeišėjo įžiūrėti nuotraukų albumuose. Interviu einant į pabaigą R.Treigys prasitarė, kad jautėsi „daug prišnekėjęs“. Tai galima vertinti tik kaip didžiulį komplimentą, nes jis 15min kultūrai patikėjo istoriją apie momentą, kai suprato esąs menininkas.

Nespalvoti atsiminimai 

– Koks jūsų pirmasis vaikystės prisiminimas?  

– Kuo toliau, tuo labiau atsiminimai blėsta. Iki 10-ies metų gyvenau Šilavoto kaime, Prienų rajone, iš kurio ir išliko gražiausi vaikystės atsiminimai. Vėliau tėvai persikraustė į Klaipėdą.  

Esu apie tai kalbėjęs, tačiau savo praeitį matau juodai baltą. To paties mėgstu pasiteirauti savo studentų, kurie dažniausiai viską atsimena spalvotai. Šį skirtumą galėtų paaiškinti tai, kad mano vaikystės laikais televizijoje, kine ar fotografijoje vaizdas buvo išblukęs. Turbūt todėl ne kartą miniu atmintin stipriai įsirėžusius filmus, o ypač lietuviškus.  

Kalbant apie ankstyviausius vaizdinius, tai pirmiausia galvoje iškyla danguje skriejantis kukurūznikas, purškiantis laukus. Rodos, dangus turėtų būti mėlynas, o ne juodai baltas... Būdamas 5–6 metų berniukas, atsimenu kombainus, pjaunančius rugius, vyrus, į maišus supilančius grūdus. Derlius būdavo nuvežamas į sandėlį, o mes ant tų maišų kažkodėl sėdėdavome. Giliai įsirėžė ir laukai, kalvelės, ant kurių  tysojo lininiai audeklai, suformuojantys poetišką peizažą. Būna, kad su vaikais nueinu ant kokio kalniuko, o ten atsiveria tolumos, kalvų bangos. Ir šie išsivynioję audiniai tam, kad juos nubalintų saulė.  

– Kodėl taip obsesiškai kuriate horizontus? 

– Manau, kad tai suformavo Klaipėdos kraštas. Mano vaikystės žemėje (toks pavadinimas sukuria didesnę prasmę nei tiesiog kaimas) paviršius yra kalvotas, o pamaryje ir pajūryje vyrauja absoliuti lyguma. Tai yra mano pamąstymai, nes kas čia gali žinoti, iš kur tas horizontas?  

– O kokius kvapus atsimenate? 

– Kvapai... Man mieliausias šieno kvapas arba žydinčių liepų, taip pat šaligatvio kvapų mišinys po lietaus. Dar labai patinka tik ką nupjautos žolės aromatas. Močiutė iš mamos pusės gyveno Kaune, todėl mane, kaimietuką, atveždavo į jos balkoną (šypsosi). Močiutė gyveno senamiestyje, todėl karštos vasaros staiga prapliumpantys lietūs mane iki šiol veikia.  

– Ką sakė jūsų tėvai, pamatę pirmuosius fotografijos darbus?  

– Mes apie tai mažai diskutuodavome. Mano kelias į meną buvo banguotas, vaikystėje tikrai nesvajojau kurti. Visgi fotografija į mano gyvenimą atėjo laipsniškai, pradžioje ji tikrai nebuvo panaši į dabartinę. Pradžioje, kaip ir dauguma jaunuolių, ėmiausi praminto kelio. Padariau tėčio portretą. Nupaveikslavai mane visai kaip tuose fotografijos albumuose, pamatęs pakomentavo jis. 

– Apie kokius albumus kalbama? 

– Būdavo Lietuvos fotografijos albumai, kaip antai Antano Sutkaus. Jis turėjo omeny, kad ši nuotrauka nebuvo paprasta.  

– O mamos portretą turite? 

– Žinoma, turiu padaręs asmeniniam albumui. 

– Kūryboje, kurią mes matome, žmonių nėra, vadinasi, atskiriate, kas yra asmeniška, o kas vieša. Ar šeimos albumui taikomi meniniai reikalavimai? 

– Nelabai, o ypač dabar, kai kasdienybės momentus gali pasižymėti telefone. Visgi neleidi sau visiškai atsipalaiduoti, bet įdomu pamatyti ir atsainiai nufotografuotas nuotraukas. Jos yra dokumentai. Visa kita – perkurti dalykai, fotografija, kaip medija, tampanti priemone prabilti. Nesu grynasis fotografas, kaip su mumis interviu metu dirbęs Gedmantas Kropis. 

– Esu skaičiusi, kad kalbate apie save.  

– Taip, pirmiausia kalbu sau, negalvodamas, ar kam nors patiks. Niekada nesistengiau pataikauti.  

– Ar šeimoje buvote balta varna, kuri užsiėmė menu?  

– Nors mano mama, kuriai 82-eji, nėra menininkė, ji jau keliasdešimt metų tapo akvareles. To ėmėsi labai netikėtai. Be to, anais laikais, maždaug 1970-aisiais, ji rinkdavo šakeles iš miško ir kurdavo kompozicijas, skulptūrėles. Giminėje iš jos pusės taip pat netrūksta kūrėjų, tarkime, mano pusbrolis yra architektas, o pokariu žuvęs senelis statė tiltus.  

– Galbūt turite nuotraukų, skirtų savo artimiems ir mylimiems? Sakote, kad jūsų senelis buvo inžinierius, statęs tiltus, o jūsų kūryboje šio objekto atvaizdų netrūksta. 

– Viskas ateina labai natūraliai, todėl kartais net žodžiais negali paaiškinti, kodėl aš taip padariau. Taip, tiltų yra, bet nebūtinai juos skiriu seneliui. O gal? 

– Obsesijos tarsi tikslo paieškos. Ko vis dar nerandate? Ar nepavargote nuo tos minties? 

– Ieškau vietos atmosferos, taip pat bandau užmegzti ryšį, kurį radus atsiranda dialogas. Taip erdvė atsiveria įamžinimui. Manau, kad čia prieiname prie momentų, kurių paaiškinti nebegalime. Ne visada fotografuoju tik ką nuvykęs į vietą, nes tai nėra tinkamas momentas pokalbiui. Tenka išlaukti vienerius, o kartais dvejus metus.  

Vėžaičių keturbutis ir Priekulės panelės 

– Jūs taip pat itin dažnai fotografuojate namą, kuris kartais būna be langų, be durų. Namai arba lizdas yra vidinių namų archetipas. Ar tai yra savotiška šukė, kuri atmintin įstrigo jūsų vaikystėje ir niekaip nepaleidžia? Ar galima tai įvardinti kaip trauminę patirtį? 

– Dabar prasidėjo psichoterpijos seansas (juokiasi.) Tai išties gali būti ir vaikystės trauma, nes mane, 10 metų vaiką, išvežė į keturbutį... Nors ir gyvenome kaime, mes turėjome savo namą, kiemą, smėlio dėžę ir draugus. Ko gero, šie mano darbai atspindi nostalgiją prarastiems namams.  

Man kartais pavydu žmonėms, kurie visą vaikystę praleido tuose pačiuose namuose ir jie turi, kur sugrįžti. Deja, mano tėvams gyvenimas susiklostė taip, kad teko keisti darbus ir namus. Galbūt todėl vis sugrįžtu į Šilavotą, nors ten jokie mano giminės negyvena. Tai mano atminties namai.  

– Papasakokite apie keturbutį: kur jis buvo, kas gyveno kaimynystėje?  

– Tai buvo sovietinis daugiabutis, stovėjęs Vėžaičiuose, Klaipėdos rajone. Jaučiausi ten visiškai svetimas ir niekaip prie jo nepripratau. Paskui tėvai persikraustė į Agluonėnus, kuriuose lankiau mokyklą, o vėliau perėjau į esančią Priekulėje. Vėl kitus namus.  

– Kas labiausiai įsiminė kraustantis?  

– Šilavotas yra Suvalkijoje, Prienų rajone, tad stipriai įstrigo laukai ir vokiški raudonų plytų namai. Rodos, vaikas turėtų būti abejingas paveldui...  

– O Priekulė jums paliko įspūdį? Jai ir apskritai Klaipėdos kraštui būdinga kitokia architektūra nei visoje Lietuvoje. 

– Čia lankiau vidurinę mokyklą, į kurią kasdien iš Agluonėnų atvažiuodavau autobusu. Buvo gilus sovietmetis, todėl niekas nepasakojo apie tikrąją miestelio istoriją. Visgi šis miestelis yra be galo jaukus: dabar ten jau sutvarkė gatvės, o jeigu restauruotų fasadus...  

Atskleisiu paslaptį. Mano vieną mėgstamiausių fotografavimo vietų yra Priekulės geležinkelio stotis.  

– Jūs iki pat 11-os klasės mokėtės Priekulėje, kurioje susipažinote su draugais, eidavo į diskotekas.  

– Taip, būdavo ir krepšinio varžybos, ir šokiai, į kuriuos eidavome kiekvieną penktadienį. Tiesa, jie vyko ir Agluonėnuose, į kuriuos visokie mušeikos iš kitų kaimų, apsiginklavę pagaliais ir štakietais, atvažiuodavo sunkvežimiais. Kažkokia keista mada, bet ir aš pats esu tokiu važiavęs muštis. Rodos, vieną kartą, bet kažkodėl reikėjo tą padaryti (juokiasi). Į šokius ateidavome pasipuošę: turėjau kostiumą ir kliošines kelnes. Tokia mada buvo.  

Šiandien jaunimas šoka būryje, o anuomet paneles kviesdavome. Vienoje pusėje stovėjo mergaitės, o kitoje berniukai. Nusižiūri kokią panelę, eini visas drebančiom kojom per visą sporto salę ir mandagiai paklausi, ar sutiktų pašokti. Jeigu nepatikai, tai atsisakys. Būna, kad net nespėji prieiti, ir iš panosės jau kitas ją pakvietė!  

– O ką darydavot, jeigu nesutinka?  

– Apsisuki ir eini atgal! Kartas būdavo skelbiamas merginų šokis, kurių metų jau jos ateidavo mūsų pakviesti. Tai taip ir lauki, nerimaudamas, ar padarys atsakomąjį vizitą... Šokių rūšių buvo įvairių. Vienas jų – lėtasis, kai reikėdavo būti apsikabinus. Būdavo įprasta, kad prie poros prieina kitas žmogus ir suploja – tai reiškia, kad reikia perleisti merginą kitam. Žinoma, ji rinkdavosi savo nuožiūra. Dabar tai jau niekas nešoka. Arba seniai šokiuose nebuvau (juokiasi). 

– O kaip su muzika?  

– Kaime grodavo daugiau lietuviškas dainas. Nors ir mano tėvų kartos, bet leisdavo ir Stasį Povilaitį. 

– Jis iki šiol klausomas vakarėliuose. 

– Ar ne? Jo dainos iš tiesų visai gražios, pagal jas nesudėtinga šokti, pavyzdžiui, „Vėl švieski man vėl“. 

– Taigi šokiai, lydėjimai namo jūsų laikais buvo pagrindiniai taškai susirasti merginą. Ar draugavote su kuo nors? 

– Ne... Buvau labai nedrąsus. Juolab kad gyvenau Agluonėnuose, o Priekulės panelės save laikė miestietėmis. Tai jos į kaimo bernelius nelabai žiūrėjo. Tiesa, būdavo, kad paskiri kokiai pasimatymą, o ši ateina su draugėmis. Tai būdavo didžiausia tragedija... Iš kur tokia mada atėjo?   

– Ko gero, čia normali praktika mokykloje. Negi eisi su kažkokiu nepažįstamu žmogumi. Vaikinai lygiai taip pat elgiasi.  

– Vadinasi, niekas nesikeičia... dabar po tiek metų supratau (juokiasi).  

Kaip R.Treigys nutapė Mėnulį 

– Atvažiavęs į Klaipėdą ėmėte studijuoti.  

– Vilniaus dailės instituto Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Bandžiau stoti 1981 metais, tačiau pavyko tik 1982-aisiais. Bet į savęs atradimą mano kelias buvo labai ilgas. Įvyko pavėluotas sielos apvaisinimas, kaip sakė kažkoks filosofas.  

– Kiek jums tada buvo metų?  

– Man buvo 21-eri. 

– O jau kad senas. 

– Na, iš tų laikų pozicijų taip atrodė. Visgi kai mokiausi vidurinėje, apie meną net minčių nebuvo, nors žiūrėjau lietuvišką kiną ir mėgau lipdyti iš molio.  

Pradžioje galvojau apie Kūno kultūros institutą, nes mokykloje lankiau klasikinių imtynių treniruotes. Tačiau neįstojau ir ėmiausi dirbti Priekulės plytų gamykloje, kurioje į krosnį nešiojau plytas. Vėliau gavau kvietimą iš pradinės mokyklėlės, esančios tarp Agluonėnų ir Priekulės. Ten susirgo mokytoja, tai turėjau kelis mėnesius padirbėti. Nors ką tik pats baigęs vidurinę, kurioje nebuvau geriausias mokinys.  

Buvau pasimetęs ir nežinojau, kur stoti. Tai tėvai sakė: tai jau tu, vaikeli, eik į Žemės ūkio akademiją... Ir man kažkokiu akluoju būdu pavyko ten pakliūti. Bet po pusės metų mane išmetė, nes nesimokiau (juokiasi). O taip atsitiko todėl, kad netyčia ten užsirašiau į dailės būrelį. 

– Štai ir atkasėm jūsų atsivertimo į meną momentą.  

– Taip, nuo čia viskas ir prasidėjo. Jau tada mėgdavau ką nors patapyti, bet į būrelį nuėjau, mat norėjau ant sienos įsiamžinti Mėnulį. Tokį, kokį pamačiau kažkokiame žurnale. Taigi nusipirkau dažų ir nutapiau jį mėlyname fone.  Atsimenu, kad būrelio vadovė pastatydavo natiurmortus, kuriuos mes tapydavome. Man taip patiko... Ten iš tiesų buvau aš.  

– Nebijojote būti savimi?  

– Jau išmestas iš Žemės ūkio akademijos grįžau namo ir pasakiau, kad stosiu į Dailės institutą, nors ir neturėjau jokių dailės pagrindų. Ką jau su tavimi padarysi, atsakė tėvai.  

Tada Klaipėdos dailės mokykloje pradėjau lankyti vakarinius suaugusiųjų piešimo kursus, vėliau tėvai surado ir privatų mokytoją. Po truputį ėmiau suprasti apie šią sritį ir svajojau apie tapybą. Tačiau anais laikais į kursą priimdavo 6 arba 7 studentus, o stoti bandė apie 20 žmonių. Taigi nesiryžau, nes konkurse dalyvavo ir meno mokyklas baigusių žmonių.  

Taip, viskas iš tiesų prasidėjo nuo ano dailės būrelio. Jis mane taip uždegė, kad nusipirkau knygą „Lietuvos tapyba“ ir ėjau ją skaitydamas net per raudoną šviesą. Tarsi kokiame filme.  

Ir štai 1982 metais įstojęs į dizainą gavau platų išsilavinimą. Mokėmės skulptūros, projektavimo, fotografijos ir tapybos. Taip ir atėjau į meną, per klaidą.  

Neprinokėlis Klaipėdos bohemoje 

– Ar turėjote geriausią kurso draugą, su kuriuo visur vaikščiodavote? 

– Mūsų kursas buvo nedidelis – 2 vaikinukai ir 6 merginos.  

– Kaip sekėsi bendrauti? Į kokius barus vaikščiodavote? 

– Kad Klaipėdoje tų barų nebuvo daug, be to, studentai nuolatos neturėdavo pinigų. Esu 3 kartus negavęs stipendijos dėl braižomosios geometrijos, nes egzamino neišlaikydavau. Dabar visa tai galima padaryti kompiuteriu, o tada reikėjo rankiniu būdu dirbti su formulėmis. Tas dėstytojas norėjo mane išmesti iš instituto. Be to, nuėjęs pas katedros vedėją sakė: iš šito studento nieko nebus, reikia jį pašalinti, nes jis nemoka braižybos. Ir dar pridūrė: tu esi neprinokėlis (juokiasi).  
Bet grįžtant prie barų tai pagrindinė kavinė buvo „Liepžiedis“, įsikūręs netoliese Dizaino katedros. Ten per pertrauką lėkdavome pavalgyti. Apskritai studentiškas gyvenimas buvo toks linksmas...  

Dailės institutui taip pat priklausė šis pastatas („Akademinė knyga“). Antrajame aukšte ant sienos buvo nupiešta eglė, prie kurios švęsdavome Naujuosius metus. Sustūmę stelažus iš knygų, užkurdavome didžiausius balius, su dėstytojais ir be jų. Santykis buvo labai gražus.  

Balandžio 1-osios šventės taip pat būdavo labai linksmas. Vieną kartą prisigaudėme tarakonų, kurių kažkodėl bendrabučiuose būdavo labai daug, ir paleidome juos lenktyniauti į specialiai iš vamzdžių sukurtus takelius.  

Esame vaidinę ir dėstytojus, o šie sėdėjo ir žiūrėjo. Viena kurso draugė vaidino katedros vedėją, iš puodo traukdama makaronus ir visiems kabindama ant ausų.  

– Klaipėdoje esančiame Bohemos kieme, netoli „Baroti“ galerijos, iki šiol renkasi menininkai. O jums ši vieta buvo aktuali?

– Taip, ir mes ten būdavome, galerijos būdavo susitikimo vietos. Čia dabar turime telefonus ir galime lengvai susiskambinti ir susirašyti, o tada geriausiu atveju atėjęs į savo dirbtuvę randi užkištą raštelį: tokią valandą ateik ten.

Kai dabartiniame menininkų kiemelyje atsidarė galerija „Baroti“, mes su a.a. Raimundu Urbonu patys pirmieji joje padarėme parodą. Tiesa, štai pirmoji galerija Klaipėdoje vadinosi „Balta“ (1990–1992), kurią įkūrė dizaineris Valerijus Pulokas.

Nebuvau nuolatinis baro „Bohema“ lankytojas, bet tai irgi buvo svarbi vieta, į kurią atėjęs visada ką nors rasi. Jį įkūrė Valdas Bagdonavičius su žmona Stefanija Bagdonavičiene. Kai nesinorėdavo namo, užuot ėjęs tiesiai, netyčia pasukdavai link „Bohemos“… Žinoma, bare sėdėdavo ir nuolatiniai klientai, jame vykdavo ir nuotykių, pavyzdžiui, kažkam kažkas ten pirštą nukando. Kažkas susiginčijo, matyt, kišo pirštą, o priešininkas krimstelėjo ir išspjovė ant stalo.

Užsidarius „Bohemai“ įsikūrė kažkoks cepelinų baras, veikęs dvejus metus.

– Jis taip ir vadinosi?

– Nežinau, bet ten kažkodėl gamindavo cepelinus. Ir kartą mes su Arvydu Karveliu ten nuėjome pažiūrėti, kas ten vyksta… Bekalbant su barmene paaiškėjo, kad čia nebelabai kas lankosi, tai mes papasakojome, kad čia anksčiau toks baras „Bohema“ būdavo. Čia stovėjo pianinas, ateidavo žmonės paskambinti, tai jūs irgi pastatykite jį ir galbūt daugiau žmonių ateis, pasakojau aš. Nu jau tikrai nestatysime, nes paskui neišsimokėsime nuo tų skambinimų, nesupratusi juoko atrėžė ji.

– Į kokias veiklas buvote įsitraukęs?

– Viena iš veiklų, į kurią buvau įsitraukęs, buvo grupė „DOOOOORIS“, kurią sukūrėme kartu su Audriumi Jankausku, A.Karveliu, Sauliumi Kanapecku ir R.Urbonu. Buvome penkiese, todėl ir pavadinime yra penkios „O“. Jų skaičius kisdavo, priklausomai nuo to, kiek mūsų dalyvavo parodose. O šių atidarymai galerijoje „Bohema“ būdavo grandioziniai baliai, tarsi kokios vestuvės jie vykdavo apie tris dienas.

– Kokiu principu kūrėte šiuos koliažus?

– Taip, ir dar kuriame be jokio kompiuterio. Nepatikusias savo nuotraukas Urbonas tiesiog mesdavo į šiukšlių dėžę, tad Jankauskas ir Karvelis bandė jas gelbėti apipaišydami.

– O grupė „The Doors“ susijusi su šiuo pavadinimu?

– Metams bėgant dalykai apauga legendomis... Pats nesu šios grupės gerbėjas, bet Jankauskui ir Karveliui labai patiko. „DOOOOORIS“ iširo ganėtinai greitai, po 5-erių metų. Ji nebuvo kažkokia oficiali, nes mes tiesiog suėjome atsitiktinai. Baigęs institutą gavau paskyrimą į Palangos dailės mokyklą. Atidirbus metus katedros vedėjas man pasiūlė sugrįžti į Klaipėdą dirbti mokymo meistru. Taip Jankauskas ir Karvelis tapo mano studentais...

– Tai buvo 1990-ieji.

– Taip, griūvant Sovietų Sąjungai buvome pagauti ano meto nuotaikų. Mūsų kūryboje buvo daug saviironijos... 

Ką galima nusipirkti už 100 dolerių?

– Kai griuvo Berlyno siena, jūsų nuotraukas ėmė pirkti. Žinant, kad savo juostelę sunaikinate ir jūsų darbai yra vienetiniai, ko gero, net nesame jų matę.

– Kai nukrito geležinė uždanga mūsų menas apskritai pasauliui pasidarė labai įdomus. Labiausiai domino tie, kurie į fotografiją žiūrėjo kitaip. Pavyzdžiui, konceptualistai Gintautas Trimakas, Saulius Paukštys, Vytautas Balčytis ir kiti.

Penkis mano kūrinius, už kuriuos Vakarų standartais buvo sumokėta labai daug, nupirko fotografijos muziejus Odensėje. Tuo metu kaip valiuta veikė meškiukai, tad už 3 muziejui parduotus kūrinius nusipirkau butą, o už likusius „Zaporožietį“, pirmąjį savo automobilį. Apskritai sumą sudarė koks 700–1000 dolerių, kuriuos nunešęs į banką iškeisti gavau du maximinio dydžio maišus talonų. Nunešiau juos į kitą banką ir išsimokėjau, ką buvau skolingas už butą, mat tais laikais sistemoje dar buvo sovietmečio liekanų ir norint gauti butą reikėdavo stovėti eilėje. Atėjus manajai turėjau išsimokėti likutį – maždaug milijoną talonų.

– Aš jūsų vietoje būčiau fotografusi, kiek įmanoma daugiau!

– Bet tame ir esmė – nuotraukų tiražas yra labai ribotas. Be to, niekada nebuvau komercinis menininkas. Biznio daryti nemoku, tad iš manęs buhalteris niekaip neišeina.

Turiu dar vieną panašią istoriją su nuotrauka, kuri vadinasi „Pilka diena“. Apskritai jų buvau padaręs dvi, vieną nupirko Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, kitas – kažkur Švedijoje. Taigi maždaug 1992 metais į Lietuvą atvažiuoja kažkokia moteris iš Švedijos ir su viena pažįstama architekte ateina į mano dirbtuves. Ji nori iš Lietuvos išsivežti kokį nors suvenyrą, galbūt ji galėtų įsigyti, kokį tavo darbą, sakė ji. O tais laikais nebuvo nieko pirkti, kitaip tariant, visur ir buvo pilka diena... Ir štai anas darbas kabėjo ant sienos kažkokiuose baisiuose, sulūžusiuose rėmuose ir švedė sako: aš noriu tik šito! Mane apėmė labai keistas jausmas, nes prieš važiuodama į Lietuvą susapnavau, kad ši šalis yra būtent tokia.

Aš to darbo apskritai nenorėjau parduoti, bet ji buvo iš tiesų atkakli. Pagalvojau, kad jeigu jau parduodu, tai tik už labai brangiai. 100 dolerių, ištariau. Pažįstama architektė nuraudo ir nesutiko išversti to švedei, mat tai yra „kosminiai pinigai“. Nekantraudama viešnia išpešė sumą, nusijuokė ir išsitraukusi iš kišenės pinigus iškart padėjo ant stalo. Pasirodo, jai tai buvo labai pigu...

– O kaip Klaipėdos kultūrinis gyvenimas pasikeitė nuo to laiko?

– Manau, kad dabar jis pasidarė daug profesionalesnis ir solidesnis. Ignas Kazakevičius, dabar jau buvęs Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius, labai pakeitė Parodų rūmų politiką. Į Klaipėdą buvo atvežamos itin kokybiškos parodos. Be to, atsirado meno festivalis „Platforma“, Klaipėdos dramos teatras tikrai nenusileidžia, štai elinge vyko įspūdinga opera „Skrajojantis olandas“, o kur dar siautėti nenustojantis Benas Šarka. Jis, beje, dabar ir feisbuke nerimsta!

Taigi prieš 30 metų Klaipėda daug labiau virė savo sultyse, o šiandien ji yra žymiai atviresnė, bet ją, mano požiūriu, truputį ignoruoja... Bet vertinti situaciją, kurioje pats gyvenu, ganėtinai sudėtinga. Visgi svečiai visada nustemba, kaip čia faina ir kaip tai nepanašu į likusią Lietuvą.

– Jūsų kūrybai labai tinka Klaipėdos oras.

– Dažnai tenka atsakyti į klausimą, ar nenorėčiau į Vilnių, bet man iš tiesų labai patinka Klaipėdos melancholija. Ypač kai lyja lietus, kuris šiam miestui labai tinka. Būna, kad vaikštau vienas ūkanotomis gatvėmis ir jaučiuosi tarsi filme arba mistiniame pasaulyje. Kartais į kadrą patenka pažįstamas praeivis.

Beje, grįžus iš sostinės pasijaučia, kad čia oras kitoks. Galbūt jis švarenis, gaivesnis.

– Ir žuvėdros.

– Taip, šių klyksmas kartais mane pažadina, bet jos prabyla ne kasdien.

Paslaptys. Jų atskleisti nevalia

– Norisi prieštarauti minčiai, kad jūsų peizažai neturi laiko: sepija ir šiukšlytės yra praeities ženklai. 

– Kokie? 

– Kyla mintys apie XX a. pirmąją pusę, kai žmonės naudodavosi tik juosta. 

– Nors klausimas provokuojantis, nesutikčiau, mat savo nuotraukų aš nesendinu. Įprasta manyti, kad fotografija yra tyla, tačiau maniškėje esantys įbrėžimai yra vaizdą įgarsinantis triukšmas, kaip ne kartą pastebėjo menotyrininkai ir pats esu sakęs. Taigi atmeskime techninius dalykus – nežiūrėkime į tai, kaip ši fotografija padaryta. Tai visiškai nesvarbu. Manęs net kartais paklausia, kokį naudoju fotoaparatą, bet šis daiktas man visiškai nesvarbus. Ko gero, daug ir neišmanau apie jį, išskyrus pagrindinius aspektus, kaip optika, kokią išsirinkti juostą ir spausdinimo popierių.  

Jūsų pirmieji klausimai buvo apie vaikystę. Manau, kad visi savo viduje laikome saugyklas. Be to, kartais užtenka garso arba kvapo, kad atrakintume savo atmintį. Viską, ką patyrėme anuomet, atiduodame dabar. Čia fantastai kuria netikrą pasaulį, o aš remiuosi savo asmenine patirtimi. 

– Bet jūsų nuotraukose tiek daug pasakos. Ar mes jau kalbame apie realybės ir fantazijos skalę? Subtilesnius tonus? 

– Čia ne fantastika, bet mano fantazija! Šie dalykai skiriasi, ar ne? (juokiasi.) Fantastika mąsto apie tai, kas bus po šimto metų, o maniškis kadras nepasikeis. Nebent už jo bus daugiau dangoraižių ir skraidančių dronų. 

– Esate nufotografavęs ir aktą. Ar atskleistumėte, kas jo modelis?

– Negaliu sakyti, bet tarp mūsų nebuvo nieko asmeniško. Bet ši nuotrauka gerai atsispindi mano, kaip menininko, darbo principas – įdomu tai, kas ne iki galo pasakyta.

– Sakėte, kad jūs ateinate pas kadrą, o ne atvirkščiai, vykdote vidinę režisūrą. Iš kur tiek kantrybės išlaukti tinkamo momento?  

– Būna ir greitų sprendimų, tad ne visada ilgai ir kankinančiai mąstau. Nors kartais ir norisi būti žmonių būryje, esu vienišius. Man patinka klaidžioti po laukus, pievas. Anksčiau vaikščiojau maršrutu Klaipėda–Palanga, tik dabar kažkodėl visas pajūris pasidarė labai apgyvendintas. Kur tik eisi, visur žmonių daug. Dabar mėgstu persikelti su keltu į Smiltynę ir eiti iki Juodkrantės apie 6 valandas. Šiame kelyje vis dar yra tokių laukinių ir tuščių vietų.  

Lygiai taip pat ir kurdamas mėgstu būti vienas. Nemėgstu, kai kas nors stovi šalia ar groja muzika. Juk neužtenka tik nufotografuoti, reikia išryškinti juostelę.  

– Jūs kaip koks Albertas Einšteinas, kuris savo teorijas sugalvojo vaikščiodamas. 

– Taip! Vaikštant tikrai gimsta nemažai idėjų, kurios ateina maždaug 4-ame kilometre. 

– Matau, kad jūsų studijoje stovi ir dviratis.  

– Juo važinėju vasarą. Beje, šįmet bangos ir vėjas gerokai paveikė jūros pakrantę, todėl smėliu galėjai važiuoti tarsi kokiu šaligatviu.