Rimaldo Vikšraičio fotografijose – gyvenimai užmirštuose Lietuvos kaimuose
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Kauno fotografijos galerija, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
„Mano tikslas nėra fotografuoti tai, kas patinka žmonėms. Man svarbūs socialiniai motyvai – visad į juos gilinausi, tyrinėjau mane supančius gyvenimus. Būtent apie tai noriu pasakoti žiūrovui“, – teigia fotomenininkas Rimaldas Vikšraitis, kurio aštri, nuoga, drastiška, neretai šokiruojanti lietuviško kaimo tikrovė sukrečia savo nepagražintu realumu ir kreipia dėmesį į provincijos užribį, visiškas paraštes, kur akis į akį susitinkama su išvirkščia ir nematoma būtimi.
„Pavargusio kaimo grimasos“ – šitaip prieš daugiau nei du dešimtmečius įvardijęs vieną savo darbų ciklą, fotografas nuosekliai ir negailestingai tyrinėja savo paties gyvenamąją aplinką, o belsdamasis į kaimynų bei apylinkių vienkiemių duris dokumentuoja kasdienybės skurdą, svaigulio beprotybę, kūno, istorijos ir kultūros degradaciją.
Neįmanoma likti abejingam šioms niekuo nepridengtoms gyvenimo tikrovės mizanscenoms.
R.Vikšraitis neromantizuoja kaimo žmogaus ir jo buities. Pats būdamas vietinis, jis labai tiksliai fiksuoja žmogiškąją dramą, kurios pagrindiniai veikėjai yra vieniši seniai, suvargėliai, netikėliai ir girtuokliai, moterys su savo vyrais, meilužiai su savo mylimosiomis. Ir vaikai – išdykę, krečiantys pokštus suaugusiems ir išdykaujantys šiame skurdžiame chaose, kuris ir yra vienintelė jų gyvenimų scena.
Anot fotografijos tyrėjo bei vieno R.Vikšraičio albumo „Prie pažįstamo pasaulio krašto“ sudarytojo Thomaso Schirmocko, „viena išskirtiniausių Rimaldo Vikšraičio fotografijos savybių – žiūrovui perteikiamas intymumo pojūtis. Nepaisant nuotraukose įamžintų veikėjų, užfiksuotos akimirkos tampa gyvos būtent dėl autoriaus – tylus jo buvimas justi kiekviename kadre. Be R.Vikšraičio toks pasaulis nebeegzistuotų, geriausiu atveju iš jo teliktų prisiminimas“.
Lietuvos fotografijos klasikas Antanas Sutkus R.Vikšraičio darbus yra įvardijęs kaip humanistinės tradicijos tąsą, nors kartu ir pabrėžė, kad „atskleisdamas tragikomiškų grimasų išvagotos kaimo tikrovės peizažą fotografas dažnai peržengia etikos normų ribas ir ciniškai iš peties kerta visuomenės moralei į paširdžius“. Vis dėlto, meistro išvada yra bekompromisė – „tokios atviros ir šokiruojančios fotografijos Lietuvoje daugiau nėra“, o R.Vikšraitis išlieka „niekam nerūpimo mažojo žmogaus“ gyvenimo metraštininku.
2009 m. prestižiniame fotografijos festivalyje Arlyje, Prancūzijoje, R.Vikšraičio darbai įvertinti pagrindiniu, „Metų atradimo“, apdovanojimu.
„Šias fotografijas, – anot Th.Schirmocko, – galima mėgti, žavėtis jomis arba atmesti kaip atgrasias. Visgi jos yra neužmirštamos ir tuo išsiskiria. Gyvūnai, vaikai, seniai, girtuoklystės – R.Vikšraitis audžia daugialypį su daugeliu jo gyventojų jau praeitin nuėjusį Lietuvos paveikslą ir taip melancholiška pilkuma perteikia stebėtinai margą gyvenimą.“
Nuotraukos Rimaldas Vikšraitis iš albumo „Prie pažįstamo pasaulio krašto“ (Kauno fotografijos galerija, 2018)
Tekstas Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė