Jei yra rojus Lietuvoje, greičiausiai jis yra čia. Netoliese tyvuliuoja ežeras, aplinkui su saule žaidžia medžių viršūnės, be muzikos savo šokį šoka šešėliai, noksta obuoliai. Netoli Rokiškio esančiuose bendrovės „Rokiškio sūris“ ilgamečio vadovo ir pagrindinio akcininko Antano Trumpos ir jo žmonos Ledinos vasaros namuose kvepia ramybe ir džiovinamais obuoliais. „Jei būtumėte atvažiavę vakar, būtumėt darbo gavę – obuolius džiovinimui pjaustyt reikėjo“, – sako mus pasitinkantis sodybos šeimininkas 77 metų A.Trumpa.
Visą laiką neapleidžia jausmas, kad kalbuosi su eiline Lietuvos senjorų pora. Eiline savo paprastumu, žodžiais, požiūriu į aplinką. Tačiau prieš mane – vienas turtingiausių Lietuvos žmonių, didelės įmonės ilgametis vadovas, valdybos pirmininkas ir pagrindinis akcininkas ponas Antanas.
Prieš važiuodama į interviu informacijos apie A.Trumpą ieškojau internete, tačiau jos beveik nebuvo. Vos vienas interviu apie pomėgius, o visa kita – verslo informacija.
Net visažinėje „Vikipedijoje“, atsivertus tekstą apie Antaną Trumpą, rašoma, jog šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
– Sunku patikėti, kad per tiek daug metų jūs nebuvote pakalbintas įvairiose gyvenimo būdo laidose ar kitose žiniasklaidos priemonėse.
A.Trumpa: Man susitikimas su jumis nežinau, kaip čia įvyko. Paprastai už mane tokius dalykus dirba sūnus, kuris dabar vadovauja įmonei. Jau prieš daug metų jis yra paskirtas atsakingu už bendravimą su žurnalistais. Jei kas nori su manimi kalbėti – tik per jį.
Kai jūs paskambinote, aš pagalvojau, kad be Daliaus, nesuderinę, negalėjote manęs pasiekti. Todėl ir pasakiau, kad gerai, nes maniau, kad suderinta. Jau paskui Daliui sakau: atvažiuoja žurnalistė iš 15min. Klausiu, ar su juo kalbėjo. O jis: tėvai, nekalbėjau su niekuo ir nieko nežinau.
Matot, kaip išėjo. O dabar jaudinuosi, rankos dreba. Žmona ramina. Sako: gi atvažiuos ir išvažiuos.
– Kalbant su jumis tenka gerai pagalvoti, kada jūs juokaujat, o kada – kalbat rimtai.
L.Trumpienė: Tik aš galiu suprast, kada jis juokauja, o kada rimtai kalba.
– O aš nesuprasdama galiu ne taip parašyt.
A.Trumpa: Parašysit, tai parašysit. Nieko tokio.
– Norėjau pradėti pokalbį nuo „Rokiškio sūrio“, bet matot, kaip išėjo. Kiek metų vadovavote įmonei?
A.Trumpa: Įmonė buvo sugalvota 1962 metais, o pastatyta 1966 metais. Ją sugalvojo Sovietų Sąjungos plano komitetas. Vilniuje. O gal Maskvoje? Lietuvoje tokios sūrinės buvo sugalvotos penkios. Ir Pasvalyje, ir Rokiškyje, ir Telšiuose. Kitų dar nepastatė. Galvoju, o dėl ko nepastatė? Nes nėra plano komiteto.
Įmonėje aš pradėjau dirbti 1966 metais, iš karto po studijų KPI. Žinot, kas yra KPI?
– Kauno politechnikos institutas.
A.Trumpa: Teisingai. Ir visą laiką dirbau. Prieš dvejus metus išėjau į pensiją, dabar esu valdybos pirmininkas, kadangi esu didžiausias akcininkas. 70 procentų akcijų.
O direktoriavau nuo 1971 metų. Beveik 50 metų. Dabar įmonei vadovauja sūnus.
– To paties klausiau ir kito verslininko, kurį kalbinau, to paties paklausiu ir jūsų. Kaip jūs išmokote verslo? Juk tada nebuvo jokių pavyzdžių, jūsų karta buvote pirmieji atkurtos Nepriklausomos Lietuvos verslininkai.
A.Trumpa: Gyvenimas taip pasisekė.
– Tada paklausiu kitaip – kaip jums taip pasisekė gyvenimas?
A.Trumpa: Tas, kur aukštai padėjo. Nuo jo priklauso, nuo sėkmės kai kuriais atvejais. Bet ir sėkmė priklauso nuo Jo kartais. Daugiau nieko negaliu pasakyti. Likimas. Vieni gimsta Saboniu. Kodėl tu, Saboni, gimei Saboniu? Taip buvo.
Specialiai jokiuose valdymo kursuose niekur nesimokiau. Arba duota, arba ne.
– Jau dvejus metus esate pensijoje. Ką veikiate, kokios jūsų dienos?
A.Trumpa: Nieko, o ką veikia viršininkas? Prie sovietų buvo kadrų inspektorius, kuris visą laiką man sakydavo: direktoriau, nemoki vadovauti, dirbk pats. Tai jeigu vadovas, tai kam dirbti?
Medžioju, žvejoju, džiovinu obuolius, auginu pomidorus. Tikrai. Šiltnamį turime, dar kai grįždavau iš darbo, užeidavau, raškau ataugas. Žinot, apie ką kalbu?
– Žinau.
A.Trumpa: Tai va. Ir prieš raškydamas dar pasakau pomidorui: tau skaudės, bet tu atleisk, paskui bus lengviau augti. Kartą prie kitų šiltnamio durų stovėjo žmona, o pomidorai dideli, aš jos nemačiau. Pasiklausė ir sako: „Antanėli, Antanėli, kad tu taip mylėtum mane, kaip pomidorus.“
– Kiek metų jūsų santuokai?
A.Trumpa: 55 beveik.
– Graži santuoka, gražūs metai.
A.Trumpa: Nei graži, nei negraži. Marti štai graži (sodyboje mus priėmė ir Trumpų marti Rasa – aut. pats.). Dvi marčios, ir abi Rasos.
Rasa Trumpienė: Kad paprasčiau būtų.
A.Trumpa: Aš nesuprantu, ką reiškia graži santuoka.
L.Trumpienė: Nesimušame, nesikoliojame.
A.Trumpa: Tas tiesa. Tai čia nuobodu, reikia, kad būtų konfliktų. Aš nesvetimoteriavau.
– O vaikų kiek užauginta?
A.Trumpa: Du vaikai ir dukra. Devyni anūkai. Teisingiau – aštuoni anūkai ir anūkė.
– Kaip priėmėte į savo šeimą sūnų merginas, būsimąsias žmonas?
A.Trumpa: O ką čia priimsi? Pasakė, kad ženijasi, ir viskas. Aš, pamenu, per sūnaus vestuves prisigėriau, o jis verkė, sako: tėvai negražu.
Vienas sūnus su šeima gyvena Rokiškyje, netoli mūsų, kito šeima įsikūrusi čia. Čia mūsų vasarnamis, o namas yra Rokiškyje, dar sovietmečio statybos.
– Esate laimingas?
A.Trumpa: Kada sveikas. Viena priežastis, kad būčiau laimingas, turiu būti sveikas. Kiek pragyvenau, kokių 10 procentų buvo su problemomis, ligomis, operacijomis, o 90 procentų – be. Duok Dieve, kad ir baigtųsi šitokiu santykiu. Nors gal dabar jau santykis mažesnis.
– Esate turtingi žmonės, tačiau, žvelgiant į judu, klausantis jūsų atrodo, kad nesate iš tų žmonių, kurie prabanga mėgautųsi. Ar išlaidautų. Kiek pinigų išleidžiate, pavyzdžiui, per mėnesį?
A.Trumpa: Užeikit į gryčią, pažiūrėsit. Ledina, kiek mes išleidžiam? Per visą savo gyvenimą, kai su žmona gyvenu, aš pinigų niekada neturiu. Čia rimtai sakau. Visi žmonos žinioje. Kiek ji išleidžia, tiek ir išleidžia. Pagal mane – apie du tūkstančius.
L.Trumpienė: Pilnai gal ne. Ne juose gyvenimo esmė. Abu augom skurdžiose šeimose. Nekyla rankos išlaidaut.
A.Trumpa: Mano tėvas buvo pečkurys, o mama mokykloje dirbo valytoja.
– O kelionės? Nemėgstat?
A.Trumpa: Labai mėgstam. Nuo sovietinių laikų dar, nusipirkę įmonėje autobusą, keliaudavome. Kiekvienais metais – po vieną dvi keliones, visą Kaukazą, visą europinę dalį, paskui pradėjome skraidyti į Vidurinę Aziją.
Kai prasidėjo nepriklausomybė, kokius penkerius metus ramūs sėdėjome, visko bijojome. Paskui pradėjome keliauti į turistines keliones. Suskaičiavau – 15 šalių aplankyta. Daug.
L.Trumpienė: Labai patinka keliauti. Bet gal ne 15, gal kiek daugiau?
A.Trumpa: Nežinau, bet tiek nuotraukų yra – iš 15 šalių. Ir Azija, ir Afrika, ir Pietų Amerika, Europa.
– Kaip savo gyvenimą nugyvenote pats? Sveikai gyvenote?
A.Trumpa: Rūkyt tai niekada nerūkiau, sunku patikėti. O gerti pradėjau būdamas 13 metų. Kai suėjo 18, mečiau.
– Sūrį mėgstate?
A.Trumpa: Beveik kas rytą valgau. Labiausiai mėgstu pelėsinį.
– Esate žinomas verslininkas ir net neabejoju, kad buvo siūlymų prisijungti prie vienos ar kitos politinės partijos.
A.Trumpa: Uošvienė sakė: žente, jau ką ką, bet į politiką nesikišk. Karbauskis kvietė prieš daug metų. Sakė, sąraše pastatytų penktu numeriu Seimo rinkimuose.
– Kodėl nėjot?
A.Trumpa: Tikrai nenoriu. Ten gi visą laiką reikia meluoti. Ko jau ko, o aš labiausiai nemėgstu melagių ir pats nemėgstu meluoti. Didžiuojosi tuo.
Kai einu miegoti, ir galvoju, ką aš blogo padariau, tai vis prisimenu, kam esu pamelavęs. Dūšioje iki dabar atsimenu.
O politika – paimk bet kurį, iš ryto vieną gali sakyti, o vakare kitą. Kada jis teisybę sako?
– Gal žmonai?
A.Trumpa: Nelabai tikiu, kad ir žmonai, jei jau įpratęs meluoti, tai visiems.
– Ponas Antanai, ne visi žino, kad esate pirmasis Lietuvoje, pastatęs apžvalgos bokštą, ir jis yra prie pat jūsų sodybos, be to, tapęs turistų lankomu objektu. Kada ir kodėl jūs jį pastatėt?
A.Trumpa: 2000 metais. Pastatėme pakalnėje pirtį, ir į tą pirtį norėjom tiltą padaryti. Tam reikėjo vamzdžių. Po to liko du vamzdžiai. Jie gulėjo kelerius metus, kol kartą bežuvaudamas pagalvojau, kad reikia bokštą pastatyti. Aš juk medžiotojas. Galvoju, užlipsiu ant bokšto ir žiūrėsiu, kaip žvėrys vaikšto.
Taip ir atsirado tas bokštas. Pastovėjo kelerius metus, ir pradėjo žmonės važiuot pasižiūrėti. Nutarėm, kad jis žemas. Kadangi buvo likęs dar vienas vamzdis, pridėjom. Dabar bokštas 33 metrų aukščio.
– Minėjote, kad esate medžiotojas. Ką teko sumedžioti?
A.Trumpa: Kai buvo šernų, tai medžioti susiruošdavau kartą per savaitę, vidutiniškai. Dabar mūsų zonoje, kur galiu medžioti, nėra nė vieno. Afrikinis kiaulių maras.
Aš atsimenu vieną bjaurų dalyką ir negaliu užmiršti. Sovietiniais laikais kiekvienam medžiotojų būreliui reikėjo pagal planą nušaut ir priduot gyvūnų eksportui.
Sėdim su draugu mašinoje, žiūrime, iš miško išeina briedė. Mums kaip tik briedės pagal eksporto planą reikėjo. Prisitaikiau, iššoviau, ji nukrito. Privažiavom arčiau, ir iš miškelio išėjo briedžiukas. Priėjo prie briedės, o ji nepakyla. Ašaros bėga briedei. Briedė verkia, įsivaizduojat? Pats mačiau. Nuo to laiko nei į briedę, nei į stirną šaut negaliu.
– O vyrai verkia?
L.Trumpienė: Gal dūšioj ir verkia, o kad rodyt, jis nerodo.
A.Trumpa: Kaip ir visi žmonės. Kai miršta kas, nori nenori ašaros byra.
– Kokie jūsų artimiausi planai? Atostogos, kelionė?
A.Trumpa: Nebėr jėgų. Ir planų nebėra. Didžiausia mano kelionė – iki bokšto nueiti. Šiemet dar iki trečiojo aukšto buvau užlipęs.
O jūs jau buvot bokšte? Jei dar ne, užlipkit. Iki trečio aukšto. Iki penkto privargsit.
