Rugsėjo vaikų ir paauglių knygų TOP9

Nėra blogo oro skaityti! Kai skaitai, gali išgyventi gražiausią pasaulyje dieną, pačią pavojingiausią, pačią nuotykingiausią, o gal ir pačią lietingiausią. Ir viskas priklauso nuo tavęs, skaitytojau, kokiai knygai šiandien duosi šansą tave užburti taip, kad pamirši viską, kas dedasi aplinkui. Gal šiandien nori nukeliauti į viduramžių Lietuvą ir mitologinėmis būtybėmis? Gal nori sužinoti, ką būdamas vaikas veikė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis arba... nori išsiaiškinti viską apie augalus? O gal? Tikiuosi, šis rugsėjo vaikų ir paauglių knygų devintukas padės jums atrasti tokias knygas, kuriomis galėsite mėgautis kartu su savo vaikais.

Eglė Baliutavičiūtė

Eiliuota kartoninė knygelė kviečia kartu su meškiuku pasakyti labanakt visiems miško žvėreliams ir palinkėti saldžių sapnų. Knygelė papildyta „žibintuvėliu“, kurį įkišus į specialius atvartus, mažieji galės ieškoti žvėrelių ir įvairių gamtos objektų. Tradiciškai tokia knyga būtų priskiriama miego knygų kategorijai, kuri itin populiari mažiausiųjų literatūroje, tačiau kai knyga tokia smagi ir interaktyvi, ar išklausius skaitomo teksto ir pažaidus su žibintuvėliu tikrai norėsis traukti į lovytę? Žinoma, tai joks minusas, be to, knygą galima pasitelkti su vaikais kalbantis apie ritualus prieš miegą, kodėl sakome vieni kitiems „labanakt“, kodėl po dienos darbų taip svarbu ramiai ir saldžiai išsimiegoti.

Ar niurnate, kai per karšta ir saulė per kaitriai tvieskia? Kai debesys užkloja dangų ir lyja lyja lyja? Ir vaikai, nusiklausę suaugusiųjų kalbų, žiūrėk, jau piktinasi oru... Bet juk reikia visokiausio oro, ar ne?

Naujausia paveikslėlių knygų serijos „Marmiai“ autorių dueto (ir dar dvynių!) knyga pasakoja apie debesį, kuris labai mėgsta savo darbą – lyti. O kai gauna naują ypatingą užduotį pirmą kartą vykti į miestą, nepaprastai džiaugiasi ir jaudinasi, iki šiol matė tik slėnį, kuriame kuo gražiausiai su visais sutarė. Tačiau mieste jį pasitinka nemaloniai, pasirodo, kad niekam nepatinka lietus! Nuliūdęs debesis nusprendžia palikti miestą... Tik ar dabar, kai miestą nuolat kaitins saulė, gyventojai bus laimingi?

Knygos švelniai paaiškina vaikams, kodėl svarbi orų įvairovė, kad saulė keistų lietų, o lietus saulę, juk tada gerai auga augalai, o mums gera kvėpuoti ir mėgautis oru. Taip pat ją perskaitę galime prisiminti ir posakį, kad ką nors įvertini tik tada, kai prarandi.

Ne mažiau svarbus ir kitas knygos pamokymas – daug kas gyvenime priklauso nuo požiūrio. Knygos pradžioje miestas vaizduojamas niūrus, monolitiškas, kone bespalvis ir debesis tik didina tą niūrumą, tačiau pabaigoje miestas net lyjant kiek prašviesėja, tampa spalvingesnis, išryškėja augalai. Kitaip tariant, lietus nebus toks blogas ir erzinantis, jei tiesiog imsime ir nuspręsime juo pasidžiaugti.

Folklore šarkos tikros blizgučių mėgėjos. Tokios jos paveikslėlių knygoje „Per daug daiktų!“. Tarškė ir Plunksnius ruošia savo lizdą – netrukus turės mažylių. Suka suka ir tuojau apsižiūri, kad trūksta jaukumo, todėl reikia daugiau daiktų. Tempia viską, ką tik pamato – senus žurnalus, laikrodį su gegute, pliušinį meškį ir... net automobilį! Koks gi lizdas atlaikytų tokią daiktų gausybę?

Istorija humoristinio pobūdžio, šarkų godumas pašiepiamas, o iliustracijos labai dinamiškos, gyvos, juokinga stebėti, kaip šarkų lizdas vis didėja, pilnėja, kokių dalykėlių jos sumano parsigabenti manydamos, kad tai būtina jaukiems namas, kuriuose netrukus atsiras mažylių.

Knyga naudinga gali būti ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems – juk ir mes visi dažnai neskiriame „reikia“ nuo „noriu“, ir žiūrėk, visi namų kalnai tokie pilni daiktų, kad net sunku apsisukti.

Vasaros atostogos turėtų būti nuostabios, bet vos joms prasidėjus Magda sužino, kad tėtis porai mėnesių išvyksta padirbėti į Švediją. Ir staiga viskas apsiniaukia – ji ir pyksta, ir liūdi. Dabar už viską labiau pirmą klasę ką tik baigusi mergaitė nori būti vienumoje ir stebėti augalus, juk jie tokie įdomūs, o ji „turi būti šalia, kai pasaulis auga“ (p. 16). Atokioje vietelėje ji netgi pasisodina savo darželį ir kiūto ten dienų dienas jį puoselėdama. Kartą prie jos darželio pasirodo šuo, kuriuo irgi ima paslapčia rūpintis.

Tai švelni, nors ir skaudulio nestokojanti istorija apie vaiko išgyvenimus, kai staiga įprasta pasaulio tvarka pasikeičia, nebelieka be galo svarbaus žmogaus šalia (kas kad laikinai, keli mėnesiai – vaikui gali atrodyti it amžinybė). Ir apie tai, kaip vaikai randa paguodą netikėčiausiose vietose.

Knygos autorė jautriai žvelgia į vaiko išgyvenimus ir vidinį pasaulį, bet kartu jaunajam skaitytojui palieka užuominų, kaip į vieną ar kitą situaciją reaguoja kiti, ypač suaugusieji. Knyga parašyta daugiausia itin paprastais, nesudėtingais, trumpais sakiniais, itin tinkamais pradedantiems skaityti savarankiškai. Vis dėlto nors sakiniai paprastučiai, autorė grakščiai ir talentingai žaidžia paprastumu, atverdama vaiko vidinio pasaulio gelmę, o kai kurie sakiniai suskamba itin lyriškai, poetiškai.

Žvelgiant į didžių žmonių paveikslus ar nuotraukas dažnai matyti santūrios, ramios išraiškos, o klausantis ar skaitant apie jų nuveiktus darbus, kartais ima atrodyti kad jie tokie nutolę... Bet pažintinėse knygose vaikams paprastai stengiamasi šį įspūdį pakeisti, priartinti įžymų žmogų prie vaikų, atskleisti jo asmenybę, papasakoti linksmus nutikimus, kurie būtų artimi ar bent jau smagūs, juokingi jaunajam skaitytojui.

„Kastuko istorijose“ – pažintiniame komikse vaikams apie Konstantiną Mikalojų Čiurlionį – kaip tik tai ir stengiamasi padaryti. Maža to, čia nesistengiama vaikų supažindinti su Čiurlionio darbais, pasiekimais, tuo pasidomėti paliekama pačiam skaitytojui, o knygoje telkiamasi į juokingus vaikystės ir paauglystės metų nutikimus.

Knyga sudaryta iš trumpučių Čiurlionio gyvenimo fragmentų: kaip mamos nupirktas slyvas vaikams išdalijo, kaip su tėčiu žvejojo, kaip grafo dvare sniego gniūžčių mūšį žaidė ir kt. Šios trumpos istorijos ne tik smagios, bet ir atskleidžia Čiurlionį kaip dosnų, išradingą, drąsų vaiką ir jaunuolį, kuris nors ir buvo stropus mokinys, pagalbininkas namuose ir rūpinosi savo jaunesnių brolių bei seserų išsilavinimu, kaip ir dauguma vaikų mėgdavo krėsti išdaigas, pakvailioti ir pajuokauti.

Humoristinį kūrinio klodą sustiprina Jadvygos – Konstantino sesers – personažas. Mamai ėmus pasakoti istorijas apie vyriausiąjį sūnų, ji, maža mergaitė, turi daug juoką keliančių komentarų. Štai hau pačioje pradžioje išgirdusi, kad istorijos bus apie Konstantiną, tuojau skuba klausi: „Ar jis ko prisidirbo?“.

Akį traukianti spalvinga knyga – tikras augalų žinynas, dargi toks įdomus, kad juo susidomėti gali ir vaikas, ir suaugusysis.

Knygoje trumpai ir nesudėtingai pasakojama ne tik apie augalų svarbą, savybes, keistus augalus bet ir jų panaudojimą kasdienybėje (kartais apie tai net nepagalvojame!) bei kuriant naujausias ir intriguojančias technologijas, pavyzdžiui, ar kada pagalvojote, kad iš augalų būtų galima išgauti auksą ir sidabrą? Mokslininkai ties tuo jau dirba! O knygos pabaigoje taip pat rasite įvairių eksperimentų, kuriuos galima atlikti tiesiog namuose.

Jei manote, kad augalai jums nė kiek nerūpi, atsiverskite šią knygą – ji sužadins smalsumą.

Kaukas Gugis skaitytojams jau pažįstamas iš ankstesnių dviejų trilogijos dalių – ši paskutinė. Tai maginės fantastikos serija, skaitytoją nukelianti į viduramžių Lietuvą, kurioje šalia žmonių pasaulio egzistuoja kuo tikriausias įvairių mitologinių būtybių pasaulis. Kiekvienoje dalyje Gugį sutikame skirtingais gyvenimo etapais. Pirmoje dalyje „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ jis smalsus ir iš kitų kaukų išsiskiriantis kaukavaikis, norintis pažinti žmonių pasaulį, antroje dalyje „Kaukas Gugis ir kerų karas“ – jis jau paauglystę pasiekęs kaukas, vis dar toks pat smalsus ir ištroškęs nuotykių. Na, o trečioje jis suaugęs vyras, tik ką sukūręs savo šeimą. Tačiau nuotykių dvasia jame kaip niekada gyva, tad vos pasitaikius progai jis jai neatsispiria.

Su kitais kaukais nugirdęs, kad po girią klaidžioja laumių medžiotojai, jis skuba įspėti šias paslaptingas būtybes, kurias kaukai menkai tepažįsta. Prasideda dar vienas didelis nuotykis, žadantis ir tolimas keliones (negi Gugis galėtų to atsisakyti), ir pavojus, ir sudėtingus išbandymus – ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Ką rinktis, kai nėra nė vieno gero pasirinkimo?

Pasakojimą apie Gugį papildo autoriaus sukurta kaukų pasaulio mitologija, leisianti skaitytojams geriau pažinti autoriaus sukurtą kaukų pasaulį, jo dėsnius. O ypač intriguoja laumių pasaulis, kurį rašytojas, tik kiek atsispyręs nuo tautosakos, irgi sukūrė pats. Tad nuo pat pradžių įdomu stebėti, kurgi nuves autoriaus vaizduotė.

Tai nuotykinė knyga, kurioje netrūksta ir poetiškumo, ir neįkyraus humoro, ir rimtų temų, kurių dalis galbūt įdomesnės pasirodys suaugusiesiems, t. y. šeimos kūrimas, bandymas poroje suderinti skirtingus charakterius, priimti vienas kitą tokius, kokie esame, daugiau dėmesio skirti tam, kas esame, o ne kaip elgiasi kiti ar nori, kad elgtumėmės mes. Nors šios temos ryškios – jos talentingai sulietos su nuotykiniu, sakyčiau, vidutinio greičio turiniu, todėl, manau, nekliudys jauniesiems skaitytojams, o gal ir bus naudingos.

Beje, knygas galima skaityti ir ne iš eilės ar tik vieną dalį, nors aš patarčiau pradėti nuo pradžių. O jei manęs kas paklaustų, kuri dalis man labiausiai patiko, atsakyčiau, kad būtent ši, „Kaukas Gugis ir sielų akmuo“. Bet gal dėl to, kad aš jau suaugusi ir mėgstu sunkesnes knygas.

Geraširdė, kone prilygstanti žmogui savo intelektu, bet ir savotiškai naivi beždžionė Salė Džouns iš knygos „Žudiko beždžionė“ jau pelnė daugybės skaitytojų simpatiją, taip pat ir Lietuvoje. Ši nuotykių, kelionių ir išbandymų knyga buvo išrinkta reikšmingiausiu ir meniškiausiu metų vertimu paaugliams 2021 metais, be abejo, tai didžiulis ne tik rašytojo, bet ir knygos vertėjos – Raimondos Jonkutės – nuopelnas.

„Rožės apgaulė“ – antra Salės Džouns nuotykių dalis, kurioje beždžionė su kapitonu Šefu nuprendžia išsiaiškinti laive „Hadsono karalienė“ rasto perlų vėrinio su rožės pavidalo kabučiu paslaptį. Jų laukia kelionė į Glazgą, apgavystės ir niekšystės, spąstai ir netikėtumai. Šią knygą skaitai sulaikęs kvapą ir iš visos širdies degdamas noru, kad tik Salei Džouns nieko nenutiktų, kad pasiektų tai, ko nori, sukurti tokią įtampą ir priversti šitaip stipriai prisirišti prie veikėjo – didelis rašytojo talentas.

Beje, nors beždžionė knygoje yra itin protinga ir tai akivaizdžiai pasakinis elementas, kitais atžvilgiais knygos pasaulis realistinis, nukeliantis skaitytoją į XX a. pradžią.

Šis kūrinys sukurtas neseniai, bet jis dvelkia geriausia nuotykinės literatūros klasika, nepaisančia amžiaus ribų – ji turėtų patikti nuotykinės kelionių literatūros gerbėjams, nesvarbu ar jie vaikai, ar jau suaugę žmonės.

Išgyventi artimo žmogaus netekties skausmą – sunku, o kai dar turi krūvą kitų problemų, kartais gyvenimas gali pasidaryti sunkiai pakeliamas. Lotė kenčia nuo nerimo priepuolių, todėl mėgsta saugų ir ramų gyvenimą. Bet mirus jos mylimai tetai, kuri buvo itin populiari vaikų knygų rašytoja, jai tenka išlysti iš savo kiauto – teta paliko jai laiškų, kuriuose ne tik paduodos žodžiai, bet ir įvairios užduotys, kurios pamažu vis labiau sudėtingėja, reikalauja vis daugiau drąsos ir rimtų sprendimų.

Knygoje susipina dvi siužetinės linijos. Didžiąją knygos dalį užima realistinė linija apie Lotę, o kiekvieno skyriaus pabaigoje pridedama trumputė ištrauka iš Lotės tetos knygų serijos, kurią mergina skaito ieškodama paguodos. O knygos pabaigoje šios linijos netikėtai persipina, suardydamos realistinį kūrinio klodą ir priartėjama prie magiškojo realizmo. Neabejoju, kad daugeliui skaitytojų tai bus įdomi staigmena.

Ši lyriška istorija ne tik apie netektį, bet ir gyvenimo prasmę, draugystes ir ryšius, kurie skatina eiti į priekį, ir knygas, kurios gali suteikti paguodą net juodžiausiomis dienomis.