Sigito Baltramaičio fotografijose – nepastebimas senojo Vilniaus gyvenimas sovietmečio saulėlydy
Gimiau 1956 m. Vilniuje. Nors augau mieste, tačiau nuo vaikystės vertinau buvimą gamtoje ‒ vasaras praleisdavau su teta kaime Dzūkijoje. Kartą, būdamas dešimties ar dvylikos, pasiėmiau savo fotoaparatą ir su draugais išsiruošiau į mišką žvėrių fotografuoti. Per šį žygį mums nepavyko padaryti stulbinamų laukinės gamtos nuotraukų, tačiau meilės fotografijai sėkla buvo pasėta.
Baigdamas vidurinę mokyklą, susidomėjau menais ir nusprendžiau studijuoti architektūrą tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute. Vėliau pajutau, kad šios studijos mano skoniui pernelyg techniškos ir jas mečiau. Tuomet visą savo laiką skyriau tapybai, o fotografiją ėmiau naudoti kaip pagalbos priemonę tapymui. Ir nė pats nepastebėjau, kaip fotografija tapo pagrindine mano kūrybos sritimi. Ilgainiui pradėjau dalyvauti tarptautinėse parodose, tapau Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu ir taip vis labiau įsitraukiau į meninę fotografiją.
Per savo fotografo karjerą esu dirbęs įvairiose vietose: fotografu ir grafikos dizaineriu skaičiavimo mašinų gamykloje, fotoreporteriu kultūros savaitraštyje „Dienovidis‟, fotografu Nacionaliniame operos ir baleto teatre bei Šiuolaikiniame meno centre. Taip pat dirbau Lietuvos fotomenininkų sąjungoje vykdomuoju sekretoriumi, buvau atsakingas už Vilniaus fotografus: organizavau parodas, profesinius mokymus ir seminarus, paskaitas ir kūrybines išvykas.
Mano meninės fotografijos siužetas dažniausiai būdavo mane supanti tikrovė, kurią patiko tyliai stebėti. Dėmesį traukė tai, ko daugelis gal net nepastebėtų: nuošalioje vietoje balandžius lesinanti senutė, aptriušusį vežimėlį stumdantis vienišas vaikas, neprižiūrėtame kieme ant virvės kabantys skalbiniai... Kažkas šiuose dalykuose traukė: galbūt tai, kad juose nebuvo nieko pretenzingo, o gal tai, kad juose buvo kažkas amžino ‒ nuolankus susitaikymas su savo likimu ir taikus sugyvenimas.
Fotografijų ciklą „Vilniaus senamiestis ir jo gyventojai“ kūriau 1983–1990 m. laikotarpiu. Pradžioje tiesiog fotografavau senamiestį, įvairius jo fragmentus. Traktavau tai kaip atskiras nuotraukas: kiekvienai sugalvodavau pavadinimą, kiekvieną savitai nutonuodavau, norėdamas išryškinti konkretaus siužeto išskirtinę nuotaiką. Tik vėliau suvokiau, kad šias fotografijas vienija tai, jog jos viena kitą papildo ir tai yra atskiri fragmentai vientiso pasakojimo apie Vilniaus senamiestį ir jo kasdienybę.
Nebuvau aktyvus kovotojas prieš tarybų valdžią, bet viduje visada jaučiau pasišlykštėjimą jos skleidžiama ideologija ir gyvenimo būdu. Negalėjau to priimti, negalėjau prie to pritapti, todėl ieškojau kitokios atsvaros, kitokios filosofijos, kitokio gyvenimo suvokimo. Kai vaikščiojau po miestą fotografuodamas, dažniausiai nuklysdavau į tylias siauras gatveles, dėmesį patraukdavo ir viliodavo nepuoselėjami senoviniai pastatai, pamiršti, apleisti daiktai, beglobiai vaikai, žaidžiantys tuščiose erdvėse, benamiai, ieškantys kasdienės duonos,‒ viskas, kas netilpo į dirbtinai šlovingą, valdžios kuriamą ir propaguojamą mitą.
Vis labiau įsiklausydavau į kitokį gyvenimą, esantį toli nuo triukšmingo ir įprasto daugelio žmonių kasdienio šurmulio. Tas ramus, nuošalus gyvenimas man buvo įdomus ir artimas: fotografavau labai paprastai be jokių įmantrybių, apimdamas kuo daugiau betarpiškos veiksmo aplinkos. Nesistengiau išreikšti protesto ar atskleisti socialinių skaudulių, ar valdžios skleidžiamo melo, ‒ tiesiog norėjosi sužinoti daugiau apie gyvenimą, kuris slypi už blizgaus paveiksliuko.
Nuotraukose vaizduojamuose siužetuose nėra jokio šurmulio, skubėjimo, istoriškai ar kultūriškai reikšmingų įvykių. Man norėjosi parodyti nenutrūkstantį, nesudrumsčiamą, giluminį, persismelkiantį miesto alsavimą. Štai kodėl žmonės čia dažniausiai yra senyvo amžiaus arba vaikai – tie, kas negriauna senamiestyje nusistovėjusios atmosferos, vargais ir netektimis išgrynintos jo būties.
Ieškojau žmonių, įvykių, gyvūnų, gatvių, pastatų, nepaspalvintų raudonąja ideologija, ieškojau tikrų, autentiškų dalykų. Tų žmonių gyvenimas nebuvo lengvas, bet jie neatrodė sutrypti ar sugniuždyti, juose slypėjo vidinė stiprybė, romumas, nuolankumas, akys buvo švelnios ir skaidrios. Iš daugelio padarytų kadrų atsirinkdavau tik tuos, kuriuose viskas ‒ pagrindiniai motyvai ir net smulkios detalės susijungdavo į netvarią pusiausvyrą, į trapią harmoniją, atskleisdavo savitą pasakojimą apie nepastebimą gyvenimą.
Kartą sėdėjau su savo vaikais lauko kavinėje prie Katedros. Nuo šalia esančio staliuko pakilo žmonės ir nuėjo palikdami nebaigtą gerti butelį limonado bei kelis popierinius puodelius. Pro šalį ėjęs benamis pastebėjo paliktą butelį, norėjo jį pasiimti, bet, akimirksnį padvejojęs, prisėdo prie staliuko, įsipylė likusį limonadą į paliktą puodelį, pakėlė prie burnos ir gurkštelėjo. Man pavyko nufotografuoti kaip tik šį momentą.
Vėliau, žiūrėdamas į atspausdintą fotografiją, geriau patyrinėjau jo veido išraišką: benamis buvo susikaupęs ir nugrimzdęs giliai į save, nors aplink jį buvo žmonių, kurie galėjo papriekaištauti jam dėl tokio netinkamo elgesio. Bet jis buvo ramus ir atsiribojęs, o jo veidas spinduliavo tyliu džiaugsmu lyg ragautų dievišką eleksyrą. Jis buvo paskendęs savyje – jo pasaulis atrodė prasmingas ir tikras, nors ir buvo netvarkingas bei nelengvas.
Vaizdai man svarbūs ir savo simboliniu aspektu bei gilesnėmis prasmėmis. Baltos ir juodos žaismas sukuria begalę pilkos atspalvių, kuria pavidalus ir formas, atskleidžia užslėptas sąsajas, išryškina kertinius klausimus, apreiškia užslėptas visuotinas tiesas. Saulės šviesa maloniai išlaisvina iš tamsos begales formų, sušildo mus, įkvepia siekti šviesesnių tikslų.
Šios fotografijos ‒ tai mano pasakojimas apie gimtąjį miestą, kuriame augau, brendau ir ieškojau prasmės gyvenimo įvykių sūkuryje.
Nuotraukos Sigitas Baltramaitis
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė