Gimė: signataras gimė 1880 m. birželio 22 d. Rokiškio apskrityje, Panemunio valsčiuje, Kuodiškių vienkiemyje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje.
Studijavo: Vilniaus kunigų seminarijoje, Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1904 m. V.Mironas įšventintas į kunigus.
Gyveno: Panemunėje, Vilniuje, Choroščėje (dabartinė Lenkija), Valkininkuose, Dauguose, Bukaučiškėse.
Mirė: 1947 m. jis buvo nuteistas kalėti septynerius metus Vladimiro kalėjime, kuriame mirė likus mažiau nei metams iki laisvės (1953 m. vasario 18 d.).
Pasak Vlado Mirono gyvenimą tyrinėjusios istorikės dr. Vilmos Bukaitės, jis buvo vienintelis dvasininkas, vadovavęs ministrų kabinetui, dalyvavęs priimant svarbius politinius sprendimus, tačiau dėl savo veiklos turėjęs nemažai problemų su Bažnyčios vadovybe. Nepaisant to, jis niekada neketino pasitraukti iš kunigų luomo ir, kiek įmanoma, vengė su juo konfrontuoti.
Pirmą postūmį visuomeninei veiklai jis gavo Mintaujos gimnazijoje (dabartinė Latvija). Tuo metu ten dirbo lietuvių bendrinės kalbos tėvu vadinamas Jonas Jablonskis, pamokslus skaitė Juozas Tumas-Vaižgantas, vyresniųjų klasių moksleiviai buvo susibūrę į slaptą „Kūdikio“ draugiją, kuriai priklausė ir Antanas Smetona.
Kartu su kitais moksleiviais atsisakęs vykdyti nurodymą melstis rusų kalba, V.Mironas buvo pašalintas iš gimnazijos. Visgi moksleiviams pavyko išsikovoti leidimą tęsti mokslus. V.Mironas pasirinko Vilniaus dvasinę seminariją. Sprendimą tapti kunigu lėmė ir tėvų noras, ir jo paties įsivaizdavimas, kad būtent kunigas gali daugiausia nuveikti savo tautos labui. Vilniaus seminarijoje veikė tiek lietuvių, tiek lenkų slapti būreliai. Į šią veiklą įsitraukė ir V.Mironas, baigęs seminariją ėjo Vilniaus mokyklų kapeliono pareigas. Tuo metu užsimezgė jo ir A.Smetonos bičiulystė.
Vos pradėjęs dirbti, kunigas greitai tapo populiarus dėl savo visuomeninės veiklos ir buvo pakviestas į Didįjį Vilniaus Seimą, kur atstovavo krikščionių demokratų pozicijai, tačiau greitai suprato, kad jam artimesnė tautinė ideologija. Tuo metu prasidėjo ir jo, kaip spaudos leidėjo, redaktoriaus bei publicisto, veikla.
Toks jo aktyvumas nepatiko Bažnyčios hierarchams. Už bausmę jis buvo išsiųstas į atkampią lenkišką Choroščės parapiją, po trejų metų paskirtas Valkininkų klebonu ir Merkinės dekanu. Tai buvo jau lietuviškesnė, bet problemiška parapija, kurioje tvyrojo priešprieša tarp lietuvių ir lenkų. Čia kunigas pasireiškė kaip lietuvių gynėjas, nebijantis viešai išbarti prieš lietuviškai kalbančius kunigus nusiteikusių tikinčiųjų.
Pasak istorinių šaltinių, išgirdęs lenkų kunigą žeriant griežtus, įžeidžiančius priekaištus lietuvių dvasininkijai dėl nuostatos bendrauti ir tikėjimą išpažinti gimtąja kalba, V.Mironas drauge su kitais lietuviais paliko salę. Į ją grįžo tik kalbėjusiajam atsiprašius.
Aktyviausios politinės veiklos laikotarpis
1917 m. tapęs Lietuvių konferencijos Tarybos nariu V.Mironas laikėsi nuosaikių nuostatų, neišsiskyrė idėjomis, bet buvo pareigingas, dalyvavo daugumoje posėdžių, jiems pirmininkavo. Vokietija spaudė Lietuvą įsipareigoti dėl tvirtos šalių sąjungos. V.Mironas buvo linkęs priimti šį kompromisą, tačiau po rimtų nesutarimų 1918 m. vasario 16 d. Taryba vienbalsiai priėmė nutarimą dėl nepriklausomybės atkūrimo be jokių išlygų.
Kai 1926 m. V.Mironas pateko į III Seimą, Bažnyčios vadovybė nebuvo tuo itin patenkinta. Vyskupas pareikalavo atsisakyti Seimo nario mandato. Kunigas to nepadarė, bet, kaip spėja V.Bukaitė, pasižadėjo vengti konfrontacijos su krikščionimis demokratais. Galbūt dėl to Seime V.Mironas nė karto nepasisakė.
Po tautininkų ir krikščionių demokratų surengto perversmo 1929 m. V.Mironui patikėtos vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigos. Beje, vyskupas jo kandidatūrai prieštaravo, bet A.Smetona į šią nuomonę neatsižvelgė. Prezidentui reikėjo patikimo žmogaus kariuomenėje, kuris palaikytų ryšį su jos vadovybe, jaustų jos nuotaikas.
1938 m. V.Mironas tapo naujo Ministrų kabineto vadovu, o 1939 m. sausį išrinktas ir Lietuvos tautininkų sąjungos pirmininku.
V.Mironas vadovavo dviem – aštuonioliktajam ir devynioliktajam (1938 m. kovo 24 – gruodžio 5 d. ir iki 1939 m. kovo 28 d. dirbusiems) ministrų kabinetams.
Kai kurie amžininkai savo atsiminimuose V.Mironą vadina netgi A.Smetonos aplinkos pilkuoju kardinolu.
Visgi V.Bukaitė mano, kad nors V.Mironas iš tiesų darė įtaką A.Smetonai, pastarojo įtaka V.Mironui buvo neabejotinai didesnė.
Paskirtas premjeru, V.Mironas išsiuntė užklausą, kokios pozicijos šiuo klausimu laikosi Vatikanas. Atėjo atsakymas, kad kunigui nebūtų leista užimti tokių pareigų, bet dabar esą šaukštai po pietų. Šventasis Sostas pareiškė, kad bent jau tikisi, jog pagerės prasti Lietuvos valstybės santykiai su Šventuoju Sostu, tačiau tai neįvyko.
Po Klaipėdos krašto praradimo 1939 m. V.Mironas buvo nušalintas nuo pareigų. 59 metų kunigas su malonumu grįžo į Daugus, netgi sutiko būti vikaru, t. y. užimti žemiausią dvasininko laiptelį.
Kaip kunigystę derino su ūkininkavimu
Istorikė teigia, kad iš amžininkų pasakojimų iškyla gana pasaulietiško kunigo portretas, tačiau V.Mironui kunigo pareigos niekada nebuvo našta. V.Mironas nebuvo apdovanotas dideliais oratoriškais gabumais, todėl jo pamokslai nebuvo išskirtiniai. Tačiau parapijiečiai jį gerbė už tai, kad jis stengėsi neprarasti su jais gyvo ryšio, bendravo šiltai ir maloniai. Net būdamas garbaus amžiaus, jis neatsisakydavo vykti į tolimas parapijas suteikti paskutinio sakramento ligoniams.
1934 m. kaip Lietuvos nepriklausomybės akto signataras V.Mironas gavo Bukaučiškių dvarelį netoli Daugų su 20 ha žemės. Nusipirkęs dar 22 ha, jis suremontavo apleistus pastatus, atnaujino koplyčią, įsigijo gyvulių, javų ir technikos. Šiuo metu iš dvaro beveik nieko nelikę, tik koplyčia.
Amžininkų pasakojimai apie V.Mironą
Bičiuliai V.Mironą apibūdindavo kaip kiek impulsyvaus būdo, bet kuklų, taktišką, veiklų, linksmą, vaišingą, dosnų, su jaunuomene mielai bendraujantį žmogų. Jo balsas buvo tvirtas, gestai ir laikysena rodė jį esant drąsų, veiklų ir kovingą. „Jis būdavo visada švariai ir puošniai apsirengęs, jei ne su sutana, tai visada su kolorate, jo sutana buvo su pelerina, tviskėdavo jo batukai ir jis visas būdavo rimtai elegantiškas“, – byloja amžininkų atsiminimai.
36 metus medžiagą apie V.Mironą rinkusi buvusi Panemunio bibliotekininkė Pranutė Petrylienė pasakojo, kad jis turėjo tokią didelę aistrą ūkininkavimui, kad grįžęs išvarydavo visus tarnus. Daugiau apie tai ji pasakoja vaizdo įraše.
Apie V.Mirono elgesį su tarnais yra išlikęs autentiškas jo tėvų namuose dirbusios tarnaitės pasakojimas. Ji yra pasakojusi, kad atvykęs signataras jos klausdavo, ar gauna pavalgyti, ar turi laisvalaikio. Kai V.Mirono sūnėnas pamokė ją, kaip iš dėdės užsidirbti papildomai pinigų, moteris, kai tik jis atvykdavo, pripuldavo prie jo nuo kelnių apačios nuvalyti menamas dulkes. Už tai gaudavo du ar tris litus. Už taip uždirbtus pinigus moteris prisipažino pasisiuvusi ne vieną puošnią suknelę.
Dar vienu kampu V.Mirono asmenybė atsiskleidžia V.Bukaitės knygoje „Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas“ publikuotuose jo laiškuose M.Mironaitei. „Duok Dieve, kad taip laimė būtų pastovi ir patvari. Manau už kelių savaičių šerną pjauti – tai pasiųsiu ir Jums keletą gramų. Mes esame visi sveiki ir gyvename taip, kaip galima. Bučiuoju tavo Dagnutę, na, jeigu galima, tai nuo manęs pabučiuok ir savo vyrelį, ir mielas ožkutes… Per šventes, tai yra tarpušvenčiais, buvome labai užimti darbu. Ėjo kūlimas ir dabar jau viską pabaigėm... Manau, kad ir Tu lauki kokios kruopos – pyragėlio, na žinoma, ir lašinių šmotelio. Bus“, – laiškuose išsakomi šilti jausmai, ilgesys ir aprašomas paprastas kaimo gyvenimas.
V.Mirono likimas sovietmečiu
Pasilikęs Lietuvoje V.Mironas buvo suimtas keturis kartus. Diabetu ir širdies ligomis sergančiam V.Mironui kalėjimas buvo fizinis išbandymas. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą jis atgavo laisvę ir ramiai prabuvo karą Dauguose, bet netrukus vėl buvo suimtas.
1945 m. NKVD agentai išgavo iš jo pasižadėjimą teikti operatyvines žinias, jeigu jam nereikės skųsti, sekti ir šnipinėti. Jis gavo Kuodžio slapyvardį ir turėjo rašyti buvusių Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjų charakteristikas. Tačiau agentai, nerasdami jose jokių kompromituojančių faktų, greitai juo nusivylė. 1947 m. jis buvo nuteistas kalėti septynerius metus Vladimiro kalėjime, kuriame mirė likus mažiau nei metams iki laisvės.
Pasak V.Bukaitės, būdamas kalėjime jis pateikė du prašymus peržiūrėti bylą. Juose atsispindi nepalaužto, savo orumo nepraradusio, diplomatiškai savo mintis dėstančio žmogaus intonacija.
„Tvirtai laikiausi nuomonės, kad Lietuvos ateitis tvirtai susijusi su Sovietų Sąjungos. Taip maniau ir iki 1940 metų, taip galvoju ir dabar. Dirbau savo noru ir pagal galimybes. Štai vienąsyk pareikalavo iš manęs būtent to, ko dėl sąžinės ir išsiauklėjimo padaryti negaliu. Pareikalavo, kad sekčiau savo draugą. Aš atsisakiau. Mane apkaltino dviveidžiavus, slėpus nelegalius asmenis. Aš susijaudinęs atsakiau, kad mieliau pasirinksiu net pačias griežčiausias bausmes, negu sutiksiu imtis niekšingo darbo“, – rašė jis Rusijos pareigūnams.
Pasak P.Petrylienės, V.Mironas sąmoningai neišvyko iš Lietuvos.
V.Mirono giminaičių likimai
Šiuo metu labai artimų V.Mirono giminaičių nelikę. Vyriausias brolis Antanas, iš tėvų paveldėjęs 50 ha ūkį, buvo vienas stambiausių vietos ūkininkų. Jis vedė Oną Kalpokaitę, dailininko Petro Kalpoko seserį. Vėliau ūkį perleido sūnui, o dukterys išvyko studijuoti medicinos į Kauną. Kitas brolis Juozas šeimos nesukūrė ir gyveno pas brolį Antaną. Viktoras, kurį laiką vadovavęs Panemunio valsčiui, anksti mirė. Jo sūnų Julių globoti perėmė V.Mironas.
Pirmieji trėmimai palietė abu V.Mirono brolius, jie abu netrukus mirė, o Antano sūnus tremtyje sukūrė šeimą ir nebegrįžo į Lietuvą. Antano dukros išvengė tremties, vėliau pasitraukė į Vokietiją, o galiausiai – į JAV. V.Mirono globotas sūnėnas Julius liko Lietuvoje ir įsitraukė į ginkluoto pasipriešinimo judėjimą Dzūkijoje, kelis kartus buvo suimtas ir nuteistas kalėti lageryje, kur ir mirė.
Šiandien sodyboje nėra išlikusio tėvų namo. Ant jo pamatų buvo pastatytas Mironų giminaičių Slavinskų (į jų šeimą nutekėjo antroji P.Kalpoko sesuo) vasarnamis, kuriame dažnai apsistodavo ir pats signataras. Didžiulis sodas šiuo metu taip pat apleistas, namo langai – užkalti, kadangi šeimininkų palikuonys čia nebesilanko. Anksčiau buvęs šulinys taip pat sutrešo ir nebegali būti naudojamas, nors jo vanduo būdavęs labai skanus. Šalia gražus miškas su daugybe grybų ir uogų, prie pat sodybos – Vyžuonos upelis, kuriame V.Mironas vaikystėje maudydavęsis. Dabar čia stovi nedidelė pirtelė.
Surinkta istorinė medžiaga apie signatarą šiandien saugoma Panemunio bibliotekoje įkurtame signataro V.Mirono muziejuje. Jo gimimo vietą žymi didžiulis paminklinis akmuo, kurį laukuose surado ir į sodybą atgabeno patys vietiniai žmonės.
P.Petrylienė vaizdo įraše papasakojo ypatingą vienintelio išlikusio V.Mirono daikto istoriją.
