Gimė: 1866 m. lapkričio 14 d. Tupikų km., dabartiniame Šakių rajone.
Studijavo: Marijampolės gimnazijoje, vėliau – Seinų kunigų seminarijoje.
Gyveno: Varšuvoje, Marijampolėje, Kaune, Telšiuose.
Mirė: 1943 m. liepos 8 d., palaidotas Telšių katedroje.
Vasario 16-osios signataras, diplomatas, Seimo pirmininkas ir vicepirmininkas, pavadavęs prezidentą. Žurnalistas, leidėjas, rašytojas, visuomenininkas. Taip pat kunigas, pirmasis Telšių vyskupijos vyskupas ir Telšių kunigų seminarijos steigėjas. Visa tai – apie Justiną Staugaitį, dvasininką, ėjusį aukščiausias pareigas Lietuvos valstybėje, o vėliau pasiekusį ne mažesnių aukštumų Katalikų bažnyčios hierarchijoje.
Tad kas šis žmogus, daug nuveikęs ir politikoje, ir Bažnyčioje, ir visuomeniniame gyvenime?
Kūrė darželį, rašė knygas
Justinas Staugaitis gimė 1866 m. lapkričio 14 d. Tupikų kaime, Šakių apskrityje, Naumiesčio valsčiuje. Buvo vyriausias iš penkių vaikų. Jo brolis Antanas vėliau tapo Marijampolės miesto burmistru, sesers Petronėlės Juodaitienės sūnus Justinas Juodaitis – kanauninku. Taip pat vyskupas turėjo brolį Vincą ir seserį Agutę Tulauskienę (ji – poetės Gražinos Tulauskaitės motina).
Mokėsi J.Staugaitis Naumiesčio pradinėje mokykloje, vėliau Marijampolės gimnazijoje, o 1890 m. baigė Seinų kunigų seminariją, tų pačių metų birželio 24 d. buvo įšventintas kunigu. Bažnytinėje hierarchijoje Lietuvoje jis pakilo ant aukščiausio laiptelio – tapo pirmuoju Telšių vyskupijos vyskupu. Apie tą jo gyvenimo dalį – kiek vėliau.
Pirmiausia – apie tai, koks buvo kunigo kelias iš Suvalkijos į Žemaitiją ir iki aukštumų politikoje bei Katalikų bažnyčioje.
Kunigavęs iš pradžių Alytuje, vėliau 10 metų Lenkijoje, 1905 metais J.Staugaitis grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Marijampolėje, kaip rašoma Lietuvos nacionalinio muziejaus lankstinuke, „tvirtai pasiryžęs savo rankomis ir savo menkomis pajėgomis prisidėti prie katalikybės idealų stiprinimo“. Čia šalia sielovados ėmėsi ir aktyvios visuomeninės veiklos. Visų pirma – socialinės: įkūrė pirmą vaikų darželį, vėliau – pradinę mokyklą, ėmėsi organizuoti mergaičių progimnaziją, senelių ir našlaičių prieglaudą. Kaip sako Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus gidas, šio krašto patriotas Antanas Žilinskas, tai buvusi neeilinė asmenybė.
„Jis turbūt pirmasis iš tų, kurie pradėjo socialines programas, steigė našlaičių, senelių namus, labdarą organizavo. Jis vadovavosi krikščioniška logika, ne veltui buvo vienas iš Krikščionių demokratų partijos įkūrėjų. O ir jo pareigos kokios – iki vicepirmininko, pirmininko, net prezidentą pavaduodavo. Toliau jo kelias iš Kauno tęsėsi į Telšius. Apie šitą žmogų reikia rašyti knygas, kurti filmus ir prisiminti jo gyvenimo kelią. Nes jis ėjo tiesiu keliu, kitaip nei kiti šio krašto žmonės – vieni į kairę, kiti į dešinę, kai kurie net prieš Lietuvą“, – sakė A.Žilinskas.
1906 m. J.Staugaičio iniciatyva įkurta katalikiška „Žiburio“ draugija, kuri steigė lietuviškas mokyklas, bibliotekas, atidarė Marijampolėje mergaičių progimnaziją, rėmė neturtingų vaikų mokslą. 1907 m. kunigas įsteigė ir Marijampolės žemės ūkio draugiją „Žagrė“.
1908 m. pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje, rašė į daugelį leidinių. Skaičiuojama, kad vyskupas J.Staugaitis parašė 17 knygų ir daugiau nei 350 straipsnių. Būdamas Telšių vyskupu J.Staugaitis Telšiuose 1934–1935 m. parašė trijų tomų romaną „Tiesiu keliu“. Tai buvo atsakas Vincui Mykolaičiui-Putinui ir jo žymiajam romanui „Altorių šešėly“. Kaip galima spėti, vyskupui užkliuvo ne tik tai, kad V.Mykolaičio-Putino kunigas palieka kunigystę, bet ir tai, kaip aprašomi kai kurie dalykai, prie kurių sukūrimo ranką pridėjo ir jis.
Tarkim, minima draugija „Žagrė“, kurios skyriui romane „Altorių šešėly“ vadovauja kun. Stripaitis, ir ta jo veikla aprašoma su geroka ironijos doze. Arba „kunigų organas „Vadovas“ – žurnalas, kurį 1909–1912 m. redagavo J.Staugaitis.
Gyvenimo kelias J.Staugaitį iš Suvalkijos per Kauną nuvedė į Telšius, ten jis tapo naujos vyskupijos vyskupu, kurį net davatkos žadėjo boikotuoti, neįleisdamos į katedrą. Bet taip nenutiko, o šiandien Telšiuose jis minimas geru žodžiu.
Seimo pirmininkas, pavadavęs prezidentą
Joks dvasininkas Lietuvoje nei iki Justino Staugaičio, nei po jo nepasiekė tokių politinių aukštumų. Visuomeninė jo veikla tapo tramplinu į politiką. J.Staugaitis buvo išrinktas į Lietuvos konferencijos (1917 m. rugsėjo 18–22 d.) prezidiumą (tapo vicepirmininku), vėliau į Lietuvos Tarybą, kuri tuo metu buvo viskas viename – ir Seimas, ir Vyriausybė, ir prezidentas. Čia J.Staugaitis kaip santūrus, nuosaikus, aiškią viziją turintis žmogus tampa vicepirmininku. „Kitaip tariant, buvo antras ar trečias asmuo šitoje politinėje institucijoje“, – apie J.Staugaičio svarbą dar iki 1918 m. vasario 16 d. sako Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Artūras Svarauskas.
Jo karjeros viršūnė, A.Svarausko manymu, yra Valstybės nepriklausomybės akto pasirašymas: „J.Staugaitis – Lietuvos valstybės Nepriklausomybės Akto signataras, dvasininkas. Tai yra vienas iš retesnių atvejų, nesu tikras, ar pasaulyje yra daug tokių valstybių, kuriose pagrindinį valstybės dokumentą pasirašo ir dvasininkas.“
„Jo politinę karjerą galima skirstyti į kelis etapus: darbas parlamente, diplomatinės misijos, t. y. prisilietimas prie tarptautinės politikos, ir taip pat rūpinimasis socialiniais reikalais. Na ir, žinoma, amžinas klausimas – Bažnyčios ir Valstybės santykių sureguliavimas. Kyla dilema, kiek Bažnyčia ir dvasininkas gali dalyvauti politinėje veikloje: ar dvasininkas gali būti politinės partijos narys, ar gali būti Seime, vadovauti partijai ir t.t.“, – kalbėjo istorikas.
Dilema dėl kunigo ir politiko viename asmenyje iki pat 1940 m. okupacijos nebuvo išspręsta, būta trinties. „J.Staugaitis pats buvo netiesiogiai įtrauktas į Bažnyčios ir valstybės santykių peripetijas, pats tuo metu jau nuo 1926 m. būdamas Telšių vyskupu, netiesiogiai oponavo Lietuvos Respublikos prezidentui Antanui Smetonai, kuris Lietuvą matė kaip pasaulietinę, tautinę valstybę, o J.Staugaitis pasigedo tam tikro pozityvaus, jo supratimu, prezidento požiūrio į Bažnyčią kaip instituciją. Bet, mano subjektyvia nuomone, to meto A.Smetonos Lietuvoje Bažnyčia gyveno savo aukso amžių“, – kalbėjo A.Svarauskas.
Vis dėlto, nors užėmė svarbias pareigas: 1920–1922 m. buvo Steigiamojo Seimo narys, 1922–1923 m. Pirmojo Seimo, 1923–1926 m. Antrojo Seimo atstovas, Seimo vicepirmininkas, o 1923 m. rugpjūčio 10 d. – 1925 m. sausio 27 d. pirmininkas, reikalui esant pavadavęs prezidentą, J.Staugaitis žmonių atmintyje itin ryškiai neįsirėžė.
Kaip ryškiausią J.Staugaičio nuopelną dalyvaujant politikoje A.Svarauskas išskyrė darbą rengiant Konstituciją. „J.Staugaitis yra iškili asmenybė tuo, kad buvo pastovus, nekeitė savo politinių pažiūrų, buvo gerbiamas daugelio politinių oponentų, kas ir buvo viena iš priežasčių, kad jis Seime užėmė vadovaujančias pareigas – jis sugebėdavo savo santūrumu, išlaikytumu rasti kompromisą tarp skirtingų pažiūrų žmonių“, – kalbėjo A.Svarauskas, pabrėždamas, kad būdamas dvasininkas J.Staugaitis sugebėjo suderinti visuomeninę ir politinę veiklą, neįsivelti į vienokius ar kitokius skandalus.
Iš Seimo – į Telšius
Ant bačkos J.Staugaitis niekada nelipo. Pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos ėmėsi ne mažiau svarbių pareigų – 1926 metais popiežius Pijus XI įsteigė atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją su penkiomis vyskupijomis, o prelatas J.Staugaitis buvo paskirtas Telšių vyskupu ir Klaipėdos prelatūros valdytoju.
Telšiuose prabėgo 17 vyskupo J.Staugaičio gyvenimo metų. Kur jis gyveno, ką steigė, keitė, tobulino, pasakoja Telšių vyskupijos kanauninkas, Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos prefektas Andriejus Sabaliauskas.
Pirmiausia stabtelime prie seno pastato užkaltais langais, tai buvo pirmoji vieta, kur teko apsigyventi vysk. J.Staugaičiui. Šalia – naujesnis vyskupijos kurijos pastatas, iškilęs J.Staugaičio laikais ir šį statusą išlaikęs iki šiol.
J.Staugaičiui gyvenimo Telšiuose pradžia neturėjo būti lengva. Jis – suvalkietis, atkeltas į Žemaitijos širdį, kur net kalbos turėjo nesuprasti.
Vyskupija buvo nauja, įkurta išardžius 600 metų veikusią Žemaičių vyskupiją, kurios centras buvo Žemaičių Kalvarija. Čia pasireiškė ir diplomatiniai J.Staugaičio įgūdžiai – vos atvykęs jis kunigams surengė rekolekcijas ne kur kitur, o Žemaičių Kalvarijoje, taip parodydamas, kokia šita šventovė jam svarbi.
J.Staugaičio įkurtai kunigų seminarijai atiteko dalis buvusio vienuolyno pastato, tačiau patalpos buvo per mažos, tad lėšos naujoms rinktos Amerikoje. Ir sėkmingai, nes jau 1929 metais kunigų seminarija persikėlė į naujas patalpas.
Vyskupas J.Staugaitis mirė 1943 m. liepos 8 d. Telšiuose. Tai, ką paskutinėmis dienomis prieš mirtį išgyveno vyskupas, jo sūnėnas, prelatas Justinas Juodaitis aprašė taip: „Ekscelencija turėjo reikalų Kaune. Vokiečiai suėmė du Telšių vyskupijos kunigus, Alsėdžių kleboną kun. Taškūną už pamokslus prieš žydų šaudymą ir kun. Pranciškų Baltrumą. (…) Norėdamas išvaduoti šiuos savo kunigus, Ekscelencija kreipėsi į vokiečių generalinį prokuratorių Lietuvai Rentelną, kuris Ekscelenciją priėmė. (…) Pasikalbėjime Rentelnas sutiko paleisti kunigus, bet su sąlyga, kad Ekscelencija parašys laišką prieš bolševikus ir paragins stoti lietuvius vokiečių vermachto gretosna. Ekscelencija tokio laiško nesutiko parašyti, bet kunigams laisvę išsiderėjo.“
Grįžęs į Telšius vyskupas skundėsi nuovargiu, skausmais, davė nurodymus dėl savo šarvojimo ir laidojimo. Palaidotas jis Telšių katedros kriptoje, šalia vysk. kankinio Vincento Borisevičiaus ir vysk. Pranciškaus Ramanausko.
