Įsivaizduokite, kad gatvėje išgirdote klausimą: „Kas buvo Kazys Grinius“? Labiau išprusę gal prisimintų, kad buvo toks prezidentas, hipsteriams gal švystelėtų, kad Andrius Tapinas jo portretą ant marškinėlių atsispausdino… O dar? Gal net kiltų mintis: ar yra ką kalbėti apie Kazio Griniaus prezidentavimą? Vos pusė metų poste, atsistatydinimas po perversmo, ir dar tas jaunas, inteligentiškas veidas – geras, matyt, buvo žmogus, tik, atsiprašant – kiaušų neturėjo?

O, kaip klystate! Kazio Griniaus biografija gal net įdomiausia iš visų tarpukario prezidentų, jo menamas CV – įspūdingas. Pirmiausia, neapsigaukime – nors veido jis jauno, bet gimęs dar 1866 m. (Selemos Būdos kaime Marijampolės apskrityje), šeimoje, kurioje tėvas kalbėjo lenkiškai, o mama lietuviškai. Į lietuvybę pasuko sulaukęs penkiolikos, ir nuo tada tapo aktyviu ir narsiu tautinio atgimimo dalyviu, o ilgainiui – net knygnešiu bei vienu iš lietuviško laikraščio „Varpas“ steigėjų, autoriumi ir net redaktoriumi. Būrė lietuvius, steigė draugijas, dalyvavo lietuviškų partijų kūrime – net kelis kartus už „aktyvizmą“ sėdėjo carinėje cypėje. Neišvengė ir labai skaudžių akimirkų – Pirmojo pasaulinio karo metu pasitraukus į Rusiją ir ten, prasidėjus pilietinio karo mėsmalei, plėšikaujantys bolševikai nušovė jo pirmąją žmoną Joaną ir dukrą Gražiną, o pakeliui į Lietuvą dar mirė ir vienas iš sūnų. Lietuvos atkūrimo procesuose veikė labai aktyviai – buvo ne tik Steigiamojo Seimo narys, bet ir premjeras (1920–1922 m.), vėliau – visų Seimų narys, nuolatinės Konstitucijos rengėjas, galiausiai – prezidentas 1926 m. birželio–gruodžio mėn.

Visi autoriai, rašantys apie K. Griniaus veiklą, pabrėžia, kad tai buvo asmenybė, siekusi pasukti Lietuvą Vakarų demokratijų keliu. Trumpu jo prezidentavimo metu buvo panaikinta ilgai užtrukusi karo padėtis, cenzūra, įvesta spaudos laisvė, pradėtos reformos socialinėje, karinėje, ūkio srityje – tuo ir prisišaukė radikalesnių, valdžios netenkančių ar net neįgavusių jėgų (tautininkai…) nepasitenkinimą. Visą gyvenimą buvo ir liko įsitikinęs kairysis, partijų pavadinimams nusistovėjus atstovavo valstiečių-liaudininkų sąjungai. Nebijojo tarti žodžio net tada, kai kiti tylėdavo – būtent jis Antrojo pasaulinio karo metu pasirašė memorandumą nacistinei administracijai dėl jų represijų prieš žydus ir Lietuvos kolonizavimo, ir netgi su žmona Kristina išslapstė bičiulį – Kauno geto kalinį, už ką 2016 m. jam suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. Ar bereikia priminti, kad už žydų slėpimą grėsė mirtis?

Tad kaip toks stiprus ir gyvenimo grūdintas žmogus bei politikas nesugebėjo atsispirti 1926 m. perversmui? Priežasčių buvo daug – ir sudėtinga partinė situacija, ir nenoras pralieti kraujo, ir perversmininkų pažadai laikytis Konstitucijos. Po perversmo K. Grinius pasitraukė – į savivaldą, visuomenės sveikatos specialisto darbus (juk buvo gydytojas pagal profesiją), rašyti apmąstymų ir memuarų. 1944 m. teko trauktis ir iš Lietuvos, nors vis dar tikėjo, kad nepriklausomybę greitai pavyks atgauti. Mirė jos belaukdamas Čikagoje 1950 m.

Tad sakykit – ar ne nuostabi asmenybė? Ir gal dėsninga, kad jo prezidentavimo metu nuskambėjo „Alio! Alio! Kalba Lietuvos radijas iš Kauno!“.

Teksto autorius – Justinas Žilinskas

Prie Griniaus:

Lietuvoje: pradėjo transliuoti Lietuvos radijas / su Sovietų Sąjunga pasirašyta nepuolimo sutartis, kuria ji pripažino Lietuvos teises į Lenkijos okupuotą Vilnių / panaikinta karo padėtis ir demokratinių laisvių varžymai, cenzūra / Kaune gimė būsimasis Prezidentas Valdas Adamkus / Prezidentas Grinius į kaimą svečiuotis važiuodavo pakeleivingomis mašinomis.

Tuo metu pasaulyje:

pasirodė Alano Alexanderio Milne'o knyga „Mikės Pūkuotuko nuotykiai“ / gimė legendiniai džiazo muzikantai Johnas Coltraine'as (saksofonas) ir Miles Davis (trimitas) / sulaukęs vos 31-erių mirė Holivudo superžvaigždė Rudolphas Valentino / Italijoje Mussolinio režimas uždraudė moterims užimti valdžios postus.