„Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu. <…> Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.“

Šia pastraipa iš Jono Žemaičio-Vytauto kalbos sovietiniame teisme ir galima būtų užbaigti Žemaičio-Vytauto prezidentavimo istoriją, jos net nepradėjus. Citatoje – viskas: kario išdidumas, tragedija ir tolimos pergalės nuojauta. Kovojančios Lietuvos prezidentas – taip paprastai jį vadiname – neturėjo nei rūmų, nei kanceliarijos, nepriėmė tarptautinių pasiuntinių, gal tik apdovanojimą vieną kitą prisegė, bet ten pat – girių laukymėse. Bernardas Gailius rašė, jog partizanai buvo paskutiniai laisvi žmonės Lietuvoje. Visiems kitiems teko viena ar kita forma kolaboruoti, nusileisti okupanto spaudimui, susitaikyti su sąžinės priekaištais ar visai ją užmigdyti.

Jonas Žemaitis nesitaikstė. Nors pirminė sovietų represijų banga jauną karininką, neseniai grįžusi iš Fontenblo artilerijos mokyklos, aplenkė, bet, prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, jis paspruko iš raudonųjų okupantų priežiūros ir liko Lietuvoje. Vokiečiams išformavus Vietinę rinktinę (juk daugelis stodami į ją tikėjo, kad tai – būsimos Lietuvos kariuomenės užuomazga), Jonas Žemaitis įsijungė į antinacinį pasipriešinimą, o grįžtant sovietams – į antisovietinį.

Jonas Žemaitis suprato, kad labai svarbu, jog partizanai susivienytų, ir kad kova turi vykti ne tik ginklu, bet ir žodžiu, net pats iššūkio okupantui faktas – jau kova. Jo pastangos daug lėmė, kad 1949 m. vasario 16 d. partizanų vadams pavyko susitikti ir įkurti Lietuvos laisvės kovų sąjūdį (LLKS), karinę organizaciją, prisiimančią atsakomybę už pavergtą Lietuvą, padariusią tai, ko nesugebėjo buvusios Lietuvos politikai: suformuoti vieningą pasipriešinimo vadovybę, okupuotos Lietuvos vyriausybę. Jonas Žemaitis-Vytautas išrenkamas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, viso judėjimo vadovu.

Deja, kova vis sunkėjo (o sveikata ir jėgos seko). Galiausiai, ypač gerai apgalvotos operacijos metu, į bunkerį prileidus migdomųjų dujų, okupantai sugebėjo pagauti Prezidentą gyvą. Šis žmogus tiek domino Sovietų Sąjungos valdžią, kad buvo išgabentas į Maskvą parodyti pačiam represinių struktūrų valdovui Berijai. Ir nors nežinoma, apie ką kalbėjo kraugerys ir partizanas, bet jokie pasiūlymai Žemaičio-Vytauto nepakeitė: jis nesiruošė bendradarbiauti. Nebendradarbiaujančiųjų laukė mirtis. Maskvos Butyrkų kalėjime nuskambėjus budelio šūviui, iki Nepriklausomybės atgavimo buvo likę 37 metai. Jonas Žemaitis-Vytautas galėjo jos sulaukti, jeigu būtų nusilenkęs priešui. Bet tai – ne kovojančios Lietuvos Prezidento kelias.

Teksto autorius – Justinas Žilinskas

Prie Žemaičio:

Lietuvoje:

Sovietų Sąjunga, valdoma Josifo Stalino, naikino okupuotą Lietuvą: žmonės buvo varomi į kolchozus, tremiami į Sibirą, kalinami ir žudomi / partizanų pasipriešinimo organizacijos susivienijo į Lietuvos laisvės kovų sąjūdį.

Tuo metu pasaulyje:

JAV prezidentas Harry S. Trumanas įsakė sukurti vandenilinę bombą / išleista pirmoji J. R. R. Tolkieno trilogijos „Žiedų valdovas“ knyga / gimė būsimoji britų roko legenda Peteris Gabrielis / Holivude karaliavo Marilyn Monroe / Alabamoje, JAV, pirmą kartą meteoritas pataikė į žmogų / JAV pradėtos spalvotos televizijos transliacijos / Taikos sutartimi baigėsi Japonijos okupacija.