Kažkada, vartydama spaudą, perskaičiau frazę, kuri visam išliko mano atminty. Japoniško Ryto rasos sodo Alytuje įkūrėjas Kęstutis Ptakauskas pasakė, kad mažą medelį reikia mylėti, šukuoti, prižiūrėti. Formuojant pabrėžti jo amžių ir charakterį, kad medis atrodytų lyg garbingas senolis, o ne nukaršęs senis.
Supratau, kad žmogus, taip mylintis senus medžius, myli ir žmones. Todėl labai užsinorėjau pas jį užeiti...
Bonsai – medelis ant lėkštutės. Mažytis meno kūrinys, sukurtas gamtos ir žmogaus.
Kęstutis Ptakauskas, mažųjų dekoratyvinių medelių meistras, japoniškų sodų kūrėjas, įvertintas daugybėje šalių: Kinijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Anglijoje, Italijoje, Šveicarijoje ir kitur.
Norint užeiti į Ryto rasos sodą, reikia peržengti virvele aprištą akmenuką. Jis skirtas visiems mums, bėgantiems per gyvenimą ir nematantiems nieko aplink. Nes tik tada, kai reikia peržengti kliūtį, sustojame ir apsidairome.
Neskubant atsiveria Ryto rasos sodo grožis. Įspūdingų formų medeliai.
Lentynoje sudėtos spalvotos bonsai lėkštelės
Medelių formavimo įrankiai.
Vielutės. Viela reikalinga medeliams suteikti reikiamą formą, o ne suveržti ar sužeisti medžio žievę. Po kelių mėnesių vielos nuimamos ir jei reikia, pakeičiamos kitomis, dar laisviau užvyniojant.
Kęstutis pasakojo, kad išėjęs su draugais grybauti, prisirenka ne grybų, o medžių. Tiesa, Lietuvoje vis sunkiau rasti tinkamų medžių formavimui, čia jie labai tiesūs.
Kai randi tinkamą medį, sprendi, ką galima gražaus padaryti. Turi numatyti 15-ai metų į priekį, parinkti tinkamą formavimo stilių.
Kęstučio trofėjų kampelyje mano žvilgsnį patraukia miniatiūrinės figūrėlės.
Figūrėlės naudojamos įvairioms kompozicijoms, bet jos turi ir slaptą mintį. „Ne medis mažas, mes maži. Tad nesusireikšminkim”, – šypsosi bonsų meistras.
Kęstutis daug laiko atiduoda augalų priežiūrai. Juokavom, kad daugelis atostogaut negali, nes augina kates ar šunis. O jis negali, nes augina bonsus. Vasarą medeliai laistomi du kartus per dieną, bet reikia ir neperlieti. Tad kaip gali išvažiuoti?
Ryto rasos sode vaisius brandina obelys.
Geltonuoja svarainiai.
Raudonieji serbentai. Kęstutis prisiminė istoriją, kai parodai ruošė serbentų krūmą. Raudonos uogos fotogeniškai sviro kekėmis, ketindamos gauti prizinę vietą. Tik to nežinojo mažoji anūkėlė, gardžiai jas nuvalgiusi prieš pat konkursą.
Kęstutis iškėlęs laiko kieme augančio didžiulo beržo „vaikutį”.
Bonsų formavimas – menas, reikalaujantis kantrybės. Tai ilgas procesas, trunkantis ne vieną mėnesį. Gal todėl menininkas atrado dar vieną širdžiai mielą veiklą.
Nauja Kęstučio aistra – gamtos fotografija. Tik čia irgi reikia didelės kantrybės, nejudant ilgai laukti norimo paukščio ar gyvūno. Maži medeliai to išmokė.
Mini medeliai ragina atsisakyti visko, kas nereikalinga ir susitelkti į natūralų grožį.
Medelių terapija gydo nuo depresijos ir nerimo.
Saulei leidžiantis, sodo šeimininkas pakviečia atsigerti skanios japoniškos arbatos į arbatos namelį. Net neįtarsi, kad anksčiau čia stovėjo šiltnamis, kuriame augo pomidorai ir agurkai.
Šalia esančiame tvenkinėlyje plaukioja didžiuliai Šilkiniai Koi karpiai. Stebuklingos žuvys! Jei jas paglostai, išsipildo noras.
Kęstutis Ptakauskas sukūrė Lietuvoje vietą, kurioje gali susijungti su gamta, pailsėti, sveikti nuo streso ir įtampos. Ir tapti tokiems tyriems, kaip ryto rasa.