Skulptorius Rimantas Sakalauskas: „Kūryba – mano gelbėjimosi ratas“ 

Skulptorius Rimantas Sakalauskas (g. 1951) niekada nebuvo viešumos mėgėjas – dirbo tyliai, niekam nelįsdamas į akis ir nekonkuruodamas dėl užsakymų. Ir šiandien jo vardas itin retai minimas žiniasklaidoje, per penkis dešimtmečius surengtų asmeninių parodų – keliolika, o įprastose viešosiose erdvėse galima aptikti vos kelis jo darbus.  

Vengdamas sumaišties ir siekdamas išsaugoti savo kūrybinę laisvę, menininkas atrado savo teritoriją: statė ne ideologines statulas, bet antkapinius paminklus, Nepriklausomybės laikotarpiu įvairiose Lietuvos bažnyčiose kūrė altorius, o už šiuos darbus 2006 metais apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.  

O kur dar įspūdingi geometrinių ornamentų indai, nulipdyti iš apskritų molio juostelių – šie kūriniai yra tapę R.Sakalausko vizitine kortele ir ryškiausiu jo meistrystės atpažinimo ženklu. Arba plytos ir ne plytos, įvairiausi skulptūriniai objektai ir eskizai, kuriais nusėtos menininko dirbtuvės bei namų erdvė. 

„Kai atsigręžiu atgal ir pasižiūriu į tai, kas padaryta, galvoju, gal to ir užtenka mano laikui? Turiu kuo pasidžiaugti ir, svarbiausia, nė vieno darbo, kurio gėdyčiausi. Gal galima jau būtų atsipalaiduoti ir tiesiog būti likusias dienas, mėnesius ar metus... Tačiau tas vidinis motoras sukasi ir neleidžia man nurimti...“ – sako skulptorius ir pripažįsta, kad būtent kūryba tapo jo gelbėjimosi ratu nuo absurdiškos tikrovės verpetų. 

– Jūsų karta į kūrybą atėjo aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje, vadinamuoju stagnacijos laikotarpiu. Vis dėlto, pažvelgus į jūsų ar jūsų kursų draugų – Ksenijos Jaroševaitės, Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus – darbus, akivaizdžiai matyti visiškai naujas požiūris į skulptūrą, kitokios idėjos ir išraiškos būdai, kurie gerokai kontrastavo su to meto viešuoju gyvenimu. Kaip jūs šiandien įvardytumėte, kas tai nulėmė? 

– Esu dėkingas tai stagnacijai ir mus supusiai beviltiškai tikrovei, mat nereikėjo ieškoti prieš ką maištauti – tai buvo savaiminė duotybė. Aišku, ši situacija nepalengvino gyvenimo, tačiau kūrybai davė didžiulį impulsą. 

Kas mus formavo? Pamenu, kaip su Mindaugu Navaku nuolatos lankydavomės „Draugystės“ knygyne ir pirkdavome knygas apie senąsias kultūras – indėnų, Afrikos tautelių, senovės kinų ar pirmykščių žmonių meną. Tai domino ne paviršutiniškai, bet iš esmės – rūpėjo suprasti jų idėjas, pasaulėžiūrą, mąstymo būdus. Šis menas mums net buvo daugiau nei tik menas. Jau gerokai vėliau tai sau įvardijau kaip dievoiešką. Tuomet net atrodė, kad kuo senesnė civilizacija, tuo ji yra arčiau Dievo.  

Svarbi buvo ir muzika. Pats labiausiai džiaugiausi bitlais ir ypač rolingais – tai irgi buvo alternatyva visai sovietinei sistemai ir jos marazmui. Bet kai bitlai iširo, supratau, kad su popmuzika man baigta. Tada lygiai taip pat aistringai atsigręžiau į klasiką. Pamenu, kažkas iš bičiulių Maskvoje užrodė milžinišką plokštelių parduotuvę, tai joje nusipirkau penkias skirtingų orkestrų atliekamas Bethoveno Penktosios simfonijos plokšteles. Grįžęs namo užsileisdavau vieną, paskui – kitą ir taip visas iš eilės. Ir tai man niekados nenusibosdavo. Maža to, netrukus ėmiau pastebėti net ir skirtumus tarp to, kaip diriguoja Wilhelmas Furtvängleris ir kaip Arturas Toscanini. 

Baigę Dailės institutą kiekvienas sulindome į savo dirbtuves ir ėmėme knaisiotis savyje, ieškoti savito kelio ir meninės raiškos. Dirbome intuityviai, bet iš širdies – tokia buvo mūsų programa. Ėjau savo keliu ir pats kelias man rodė kryptį... 

– Ar nebuvo baimės, kad liksite visiškame užribyje – negausite užsakymų, neturėsite iš ko gyventi?  

– Mes ir taip buvome užribyje, tad kodėl to turėjome dar ir bijoti? Pamenu, tik baigęs institutą užsivilkau kostiumą ir nuėjau į Dailės kombinatą, kuriame buvo skirstomi užsakymai menininkams: vieni darbai ideologiniai, kiti – neutralūs, dekoratyvūs. Žinoma, ką nors tokio ir tikėjausi gauti... Tąkart prisistačiau kombinato vyr. dailininkui Kazimieraičiui. Jis pažiūrėjo į mane ir pasiūlė paskambinti po dviejų savaičių. O kai paskambinau, pasakė, kad jokių užsakymų man neturi... Iš to, kaip pasakė, supratau, kad niekada ir neturės. Šitaip ir baigėsi oficialios mano darbo paieškos... 

Bet dabar dėkoju Dievui, kad pagundų daryti leninus išvengiau, nes man niekas to tiesiog nesiūlė. O pagunda, reikia pripažinti, būtų buvusi didžiulė. Skulptūra anuomet buvo labiausiai ideologizuota meno sritis – už ją labiau ideologizuota nebent tik poezija. Štai kodėl ir jų įkainiai – tiesiog milžiniški. Pavyzdžiui, gipsinė Lenino galva buvo įkainuota apie 2 tūkst. rublių: padarei ir gali gyventi sočiai metus. Bet tie kompromisai taip pat kainavo... 

Pažinojau keletą skulptorių, kurie pasidavė pagundai gauti tuos lengvus pinigus. Vienas labai gabus autorius apsiėmė didžiulį užsakymą komjaunuolių statuloms pagaminti ir man, jaunesniam kolegai, paaiškino: padarysiu valstybinę chaltūrą, o tada imsiuos modernaus meno... Bėda, kad modernizmas, kurį jis kūrė iki tos chaltūros, tikrai buvo įdomus, o visa, ką sukūrė po to – nieko verta. Atrodo, kad ta chaltūra tiesiog prakeikė visą jo kūrybą – tiek buvusią, tiek ir visą vėlesnę. 

– Tačiau menininkui negalėti pragyventi iš savo kūrybos – tai juk didžiulė tragedija. Ne vienas, patekęs į tokią situaciją, bet nepasidavęs kompromisams, sudegė viduje – kiek jų prasigėrė ar pasirinko savižudybę. Tad kūryba galėjo tapti ir akmeniu po kaklu. 

– Taip, buvo ne viena istorija, kuri baigėsi liūdnai ir net tragiškai. Tačiau man kūryba tapo ne akmeniu po kaklu, o gelbėjimosi ratu. Jei ne kūryba – šiandien čia tikrai nesėdėtume ir nekalbėtume... 

Be abejo, gyvenime pasitaikė ir sunkių periodų: buvo užpuolusi juoda depresija, žudytis neketinau, bet buvau netoli to. Tačiau kritiniais momentais visada gelbėjo draugai. Pamenu, kartą pas mane užėjo Petras Repšys, o aš viskuo nusivylęs – tiek kūryba, tiek ir savimi pačiu...  

– Tas nusivylimas buvo nulemtas negalėjimo išpildyti savo kūrybinių sumanymų? 

– Manau, kad taip. Vaizdžiai tariant, vožtuvai užsukti, o katilas viduje verda... Ką tuomet daryti? Juk reikia kažkaip tuos vožtuvus atsukti, kad susikaupęs garas nesusprogdintų iš vidaus. Tai ir gelbėjo tokie kaip Petras.  

Tąkart namuose turėjau pilną lentyną prilipdytų ir dar neišdegtų eskizų nežinia kam ir kodėl. O šalia – puodas su vandeniu – įmeti į jį ir tie kūriniai vėl virsta molio mase. Pamenu, visas užsidepresavęs paėmiau vieną – ir į bliūdą, antrą – į bliūdą. Petras supyko ir liepė viską skubiai nuvežti į institutą ir išdegti. Na, jei jau Petras sako, tai reikia vyresnio klausytis... Taip jis išgelbėjo krūvą mano darbų ir mane patį kartu su jais.  

– Nepriklausomybės laikotarpiu šį kūrybos periodą bei pačių menininkų kūrybinę-egzistencinę nuostatą dailėtyrininkė Elona Lubytė apibūdino kaip „tylųjį modernizmą“. Ar pačiam toks įvardijimas atrodo tinkamas? 

– Taip, man rodos, jis labai vykęs. Juk niekas iš mūsų nelakstė su plakatais ir lozungais „Valio modernizmui“... Nieko panašaus nebuvo – visi dirbome tyliai savo dirbtuvėse. Gal tik vienintelis M.Navakas buvo kiek ryškesnis savo aktyvumu.  

Minėjau, kad mus maitino senosios civilizacijos. Tačiau ne tik jos, bet ir Vakarų modernistai. Visi jie buvo labai ryškūs, tačiau tikrai ne rėksniai. Mane patį labiausiai džiugino Paulis Klee ir Constantinas Brâncuși. Kitaip nei Salvadoras Dali ar Pablo Picasso, manasis dvejetas niekada nesivėlė į jokius skandalus, o tiesiog kūrė tai, kas jiems buvo svarbu. Lygiai taip ir mes dirbome niekur per daug nesiveldami, užsidarę, nuosekliai, bandydami atrasti save pačius. 

Tiesa, kažkuriuo metu ir mūsų kartai atsirado langas į viešąsias erdves. Nežinau, kas tą langą prakirto, bet Klaipėdos skulptūrų parke galėjo darbuotis ir mano artimi bičiuliai K.Jaroševaitė, V.Urbanavičius, M.Navakas.  

Bet aš buvau vienišius, o dirbti šalia kitų man tiesiog būtų nepakeliamai sunku. Todėl kol jie savo akmenis kalė Klaipėdoje, aš visai netyčia atradau savąją nišą – antkapinius paminklus. Pirmąjį užsakymą gavau 1979 m. ir taip beveik kasmet vėliau padarydavau po vieną darbą. Tai leido kukliai, bet išgyventi iki kitos vasaros. O tuomet jau imdavausi naujo paminklo.  

Aišku, smagu gyventi iš savo kūrybos – tai teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą. Tačiau dar smagiau padaryti labai gerą darbą, geriausiai kaip tuo metu gali. Šitaip mano darbai kūrė mane patį. Visada laikiausi nuostatos, kad geriau nieko nedaryti, nei dirbti atbulomis rankomis... 

– Kapinės taip pat buvo viešoji erdvė, bet cenzūros rankos čia nesiekė? 

– Taip, kapinės nuo cenzūros ir ideologijos buvo beveik nepriklausoma teritorija. Aišku, jei būtum sumanęs pastatyti kokį didžiulį kryžių, matyt, kapinių valdžia nebūtų leidusi. Bet ir čia juk galima buvo kūrybiškai išsisukti tiesiog užkoduojant tau pačiam svarbias prasmes.  

1983 metais Utenos kapinėse padariau maždaug pusantro metro paminklą, kuriame pavaizdavau Vyčio kryžių. Tiesa, šis kryžius ne stačias, bet gulintis. Jį pavadinau: „Nuvytęs Vyčio kryžius“. Šis paminklas buvo skirtas keramikės Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės tėveliui, buvusiam šauliui. Tą kodą žinojau aš, žinojo ir Aldona, jos vyras, tapytojas Arvydas Šaltenis, kuris man padėjo paminklą pastatyti – štai ir viskas. O kapinių viršininkui tai buvo nė motais, jis šio kodo neatpažino, tad negalėjo ir uždrausti statyti to, ko nesuprato. 

– Tačiau ir jūsų užsakovai turėjo būti ne tik drąsūs, bet ir turėti skonį, supratimą, kad jiems reikia ne standartinio paminklo, bet autorinio kūrinio. 

– Jei ne tokie užsakovai, nebūčiau turėjęs ir galimybių kurti šių darbų. Nepamenu nė vieno, kuris būtų atėjęs ir pasakęs, kad jiems reikia tokio pat paminklo, kaip va tas už kampo. Pirmieji užsakovai buvo matę mano keramiką ir iš kažkur girdėję, kad esu jaunas ir pigus... Šitaip ir prasidėjo mano – antkapinių paminklų meistro – karjera... Nors šiaip, koks gi aš meistras – tiek keramikoje, tiek antkapių daryme, tiek ir altorių kūrime esu savamokslis. 

Visi darbai man kainuoja labai daug nervų: devynis sudeginu savyje, o tik dešimtą darau. Užsakovams taip pat nepateikiu jokių eskizų, kažkokių pasirinkimų variantų – tik tą vienintelį, kuris ir turi būti toje vietoje.  

Kuriant darbą man labai svarbu pamatyti vietą, kurioje jis bus – kokia aplinka, kokie medžiai, koks reljefas. Arba kokia bažnyčios aplinka būsimam altoriui. Viskas čia turi derėti ir skambėti. Štai kodėl visi mano darbai nepanašūs vienas į kitą, lyg būtų skirtingų skulptorių padaryti. 

– Užsiminėte apie altorius, kurių įvairiose Lietuvos bažnyčiose – daugiausia pas pranciškonus – esate sukūręs ne vieną. Ar tai, kad šie darbai nėra vien tik architektūrinė puošmena, estetinį pasigėrėjimą žadinantys objektai, tačiau prie jų vyksta ir religinės apeigos, jus patį kažkaip veikia? 

– Ar altoriai, ar antkapiai – man tas pats: ir ten, ir ten jaučiu tam tikrą dievobaimingumą. O kas prie jų vyksta man baigus darbą – tai jau ne mano reikalas. Man svarbiausia padaryti darbą sąžiningai prieš save patį. Bet tą patį galiu pasakyti ir apie savo indus, kurie nėra tiesiog indai, arba plytas, kurios nėra jokios plytos... Ir jei kažkas nepavyksta, tai nervas ima tiek dėl nepavykstančio altoriaus, tiek ir dėl indo. 

– Kažkada prisipažinote, kad jei tektų gyventi miške, numirtumėte per savaitę, nes jums gyvybiškai būtina kultūra. Tačiau pats jau kelis dešimtmečius gyvenate gan atokiai, savotiškoje menininkų oazėje Vilniaus Jeruzalėje, o į miestą išeinate labai retai ir nenoriai. Tad kas šiandien yra ta jūsų kultūra, įkvepianti ir teikianti peno gyvenimui?  

– Iš prigimties esu valkata, man patinka visokie šunkeliai ir užkampiai. Už kelių žingsnių nuo namų yra ežerėlis, o takelis iki jo – grįstas, tiesa, ne iki galo. Bet tai juk taip pat kultūra... 

Arba žiūriu pro langą: vakarais štai užsidega kaimynų šviesos ir pro medžius matosi jų langų fragmentai – tai irgi labai įdomu. Aš žiūriu ir įsivaizduoju, koks gyvenimas ten vyksta arba kas galėtų vykti. Visa tai taip pat yra kultūra, kurią reikia išbaigti savyje, sufantazuoti. Ir man tai žymiai įdomiau už bet kokį išbaigtą meną.  

Kiti važiuoja kultūros patirti į Veneciją, bet aš nuo tos gausos vietoje numirčiau. Man tiek meno vienoje vietoje būtų nepakeliama... 

– Dabar Lietuvoje nuolat vyksta diskusijos tiek dėl sovietinių paminklų, tiek ir dėl būsimų projektų – jų statymo ar nestatymo. Galima net sakyti, kad paminklai yra tapę savotiška kovos arena. Ką pats apie tai manote? 

– Visų pirma, tuose kraugeriškuose reikaluose stengiuosi išvis nedalyvauti – taip sakant, saugau savo nervus... 

Ne taip seniai poetas Gytis Norvilas žurnale „Literatūra ir menas“ publikavo tekstą apie paminklus. Tai aš jį išsikirpau ir pasidėjau po akimis lyg atmintinę, kaip nereikia daryti paminklų. Gerai būtų, kad ir kiti skulptoriai tą tekstą perskaitytų, įsimintų ir tomis mintimis vadovautųsi – visiems dėl to būtų geriau, ypač mūsų miestams. 

O dabar reikia pripažinti: kaip Brežnevo laikais buvo statomi paminkai už didžiulius pinigus ir dėl garbės, tai tas pats vyksta ir dabar. Šia prasme laikai beveik ir nepasikeitė ir šiandien mes turime vieną už kitą kvailesnes skulptūras. Kai tik atgaivino bronzos liejybą, tų bronzinių statulų imta statyti tokiais kiekiais, kad net baisu darosi. Suprantu, kad kur dideli pinigai, ten ir didelė pagunda. Bet tuomet tarp sovietinių balvonų ir dabartinių nematau jokio skirtumo. Ir kokia gi garbė pastatyti tokią baisybę? 

Nuo 1957 metų gyvenu Vilniuje ir dėl kiekvienos statulomis užterštos viešosios erdvės man skauda širdį. Tai yra miesto piktžaizdės... Dabar galvoju, ar per Nepriklausomybės laikotarpį buvo pastatyta bent viena skulptūra, kuri džiugintų akį ir širdį... 

– Ir nerandate? 

– Tik kelis – tai Ksenijos katinas, skirtas rašytojai Jurgai Ivanauskaitei, Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“, Mindaugo Navako „Kablys“ ir „Triaukštis“. Na, ir „Mandala“ – dėl jos esu visiškai ramus. Bet daugiau tikrai nežinau. Gal gerų skulptūrų esama provincijoje, gal kažkas pastatyta partizanams... Tačiau Vilniuje – nieko gero.  

Ir negali sakyti, kad neturime talentingų skulptorių: yra ir Petras Mazūras, ir Gediminas Karalius, ir Ksenija su Vladu, ir M.Navakas, bet jie nedalyvauja visoje toje mėsmalėje. O jei ir dalyvautų, jie būtinai pralaimėtų ir tikrai ne dėl savo darbų kokybės, bet dėl konjunktūros. 

Gal nebus erezija pasakyti, kad iš šimto tarybmečiu pastatytų skulptūrų bent penkios profesionalumo prasme buvo visai neblogos. Tarkime, Mickevičius prie Bernardinų bažnyčios, nors jos svoriui daug pridėjo 1987 m. čia įvykęs mitingas. O kas dėjosi dėl Žaliojo tilto skulptūrų... Juk būtų užtekę jas paremontuoti, kad neužgriūtų ant praeivių, įkontekstinti ir aptverti spygliuota viela – ir tai būtų veikę, kalbėję... O dabar – ten tik tuščia vieta. 

Man labai patiko kaip čekai pasielgė su kažkur provincijoje sovietų paliktu tanku ant pjedestalo – paėmė ir nudažė jį rožine spalva – tai tiesiog puikus sprendimas. Pavydėtinai geras ir žavus... 

– O ką tos kovos dėl paminklų šiandien sako apie mus pačius? 

– Tai liudija mūsų nebrandumą ir tiek. Daug kas vyksta paauglių sąmonės lygyje, kartais, tiesa, dar ir su kriminalo kvapeliu... 

Dabar mums viską svarbu įpaminklinti, o nugriautus stabus būtinai pakeisti naujais... Bet argi ne svarbiau būtų išleisti to žmogaus knygą – juk tai irgi paminklas. Arba to asmens vardu pavadinti tiltą. Esama įvairiausių išraiškos formų, nebūtina užsiversti baisiomis statulomis. 

Bet tokiam požiūriui reikia brandos, supratimo, deja, mūsų visuomenė yra visiškai infantili. Ir kol situacija tokia, geriausia, ką galime daryti – nestatyti jokių paminklų, jokių statulų, jokių balvonų. Ir nesvarbu, kaip skulptoriams niežti rankas tai daryti, o politikams – savi interesai. Viešąsias erdves reikia palikti ramybėje. O vietoj statulų – geriau sodinti medžius. Tai bent bus prasmė ir geras darbas... 

– Ką pats pastaraisiais metais kuriate? Ar dažniau į rankas paimate kaltą, lipdote molį, o gal – pieštuką? 

– Mirus tėveliui iš jo paveldėjau šešias skirtingas menteles ir visos jos – skirtingų formų. Būdavo, pabundu ryte ir galvoju: kokia prasmė keltis... Tada prisimenu, kad yra kava ir cigaretės – tai jau šis tas... Ir dar tos mentelės. Ir taip nieko negalvodamas ėmiau daryti galvas: iškočioju molį, uždedu mentelę, apibrėžiu yla ir štai jau kažkas yra... Pradžioje juos vadinau modžahedais – tais, kurie Afganistane prieš sovietus kovojo ir, beje, laimėjo. Bet dabar islamo kovotojai daugeliui kitokias asociacijas kelia, tai vadinu juos neutraliai – „Svečiai iš Artimųjų Rytų“.  

Taip pat ėmiausi rašyti absurdo pjeses. Iš kur tai – nežinau. Bet, matyt, viskas iš pačios tikrovės – iš karo absurdo, paminklų absurdo, politikos absurdo, televizijos absurdo ir t.t. Tiesa, ir čia esu tik savamokslis: rašau, kai negaliu nerašyti, o svarbiausias man kriterijus – kad tie tekstai keltų šypseną. Jei kartais tai pavyksta – džiaugiuosi. 

Kalbant apie kitus darbus, esu savotiškoje kryžkelėje – nematau prasmės kurti tai, ką jau esu daręs. Gal tai puikybė, bet man visada norėjosi padaryti ko svietas dar nematė. Prieš metus bandžiau vėl imtis savo indų: lipdžiau užsispyręs, nors mačiau, kad niekas neišeina... Buvo liūdna, net liūdniau nei dabar, kai išvis nieko nedarau. Tuomet sustojau ir baigiau save prievartauti vildamasis, kad Dievas duos kokį ženklą, atves mane į kelią.  

Ir dabar jau žinau: šiomis dienomis nusipirksiu molio ir imsiu lipdyti. Turiu krūvą mažiukų eskizų ir man jau ima atrodyti, kad verta su jais pažaisti, pažiūrėti į juos naujomis akimis. Gal iš to kas nors ir išeis... Bet svarbiausia, kad vėl matau prasmę. 

– Ir kokia gi ji? 

– Kad tas motoriukas neperkaistų ir nesusprogdintų manęs iš vidaus...