Spalio vaikų ir paauglių knygų TOP10

Ar yra tobulų? Nė vieno! Visi mes kažkuo kitokie, išskirtiniai, ypatingi, visi turime ir silpnųjų, ir stipriųjų pusių, tik ar jas gerai pažįstame ir pripažįstame? Ar slepiamės nuo problemų, ignoruojame jas ir vaidiname tobulus? O gal užuot nusisukę, mes atsigręžiame į bėdas ir bandome jas spręsti? Ištiesiame pagalbos ranką tam, kuriam to labiausiai reikia? Nemažai spalio mėnesio tope atsidūrusių knygų pasakoja apie savęs ir kitų pažinimą, pagalbą vienas kitam ir sau pačiam bei sunkumus, kuriuos lengva įveikti tada, kai veikiame vieningai. 

Eglė Baliutavičiūtė

Garsinė kartoninė knygelė mažiausiesiems kviečia ne šiaip pasiklausyti, bet įsiklausyti į muziką, t. y. įsiklausyti į trumpučius prancūzų kompozitoriaus Camille‘io Saint-Saëns‘o „Žvėrių karnavalo“ gabalėlius ir juose atpažinti įvairių gyvūnų skleidžiamus garsus, kurie, žinoma, kuriami muzikiniais instrumentais. 

Be abejonės, knyga gausiai ir spalvingai iliustruota, tad besiklausydami vaikai turės kur paganyti akis, patyrinėti, ką veikia veikėjai, kaip jie atrodo, o kai kuriose iliustracijose sušmėžuos ir pats kompozitorius.

Viena vertus, tai knyga padedanti pažinti jausmus, kita vertus, netipiška tokio žanro knyga, nes pasakoja apie... jausmų jausmus! Ką jaučia jausmai? Kaip jie elgiasi? Kas jiems būdinga?

Jausmai knygoje personifikuojami ir įgyja mielų, minkštų, kailiniuotų padarėlių išvaizdą – nors patys jausmai yra tiek teigiami, tiek nemalonūs ar skaudūs. Toks vizualinis tolygumas simbolizuoja skaitytojui, kad visi jausmai yra svarbūs, nėra blogų, visi jie reikalingi. 

Knygos kalba itin lakoniška, sutelkta į metaforiškus teiginius: „Vaizduotė klajoja neišmintais takais“, „Abejonės stato narvus“, „Pasitikėjimas stato tiltus“ ir t. t. O iliustracijos teiginius ir atvaizduoja, ir išplėtoja, kartais įvesdamos daugiau konkretumo, pavyzdžiui, prie šalia teiginio „Geranoriškumas nuramina audrą“ regime tamsų dangų, apimtą audros, o dešiniajame kampe personifikuotas geranoriškumas laiko skėtį, po kuriuo glaudžia daug padarėlių, ir visus vaišina šiltu gėrimu iš termoso. Be abejonės, tokia kalba mažiausiesiems, į kuriuos orientuota knyga, gali būti neaiški, gluminti. Būtent todėl skaitant šią knygą ypač svarbus tampa suaugusiojo indėlis – jis turėtų kartu leistis tyrinėti iliustracijas, paaiškinti metaforas, padėti įvairius minimus jausmus ir jų jausmus susieti su vaiko patirtimis. 

Kai kurias knygas vaikai gali skaityti ir patirti vieni, o kai kurias geriausia su suaugusiuoju, ir tai yra pastarųjų knygų grožis. Jos ne tik dovanoja progą pažinti kitokią literatūrinę estetiką, bet ir skatina vaiką ir suaugusįjį pabendrauti daugiau, kartu palinkti prie knygos, iš šnekėtis, šnekėtis, šnekėtis apie tai, kas svarbu.

Debiutinė ispanų kūrėjos, karjeros siekiančios Didžiojoje Britanijoje, paveikslėlių knyga „Apsemti“ vos pasirodžiusi 2021 m. sulaukė pripažinimo, o netrukus ir tarptautinės sėkmės. 

Vieną dieną miestas nubunda šiek tiek šlapias. Bet juk anokia čia bėda, ar ne? Miestiečiai ir taip turi savo rūpesčių, be to, juk smagu apsiauti botus ir pasitaškyti balose. Vandeniui dar labiau pakilus sunerimsta mažesni miesto gyventojai, o didesni ir toliau nekreipia dėmesio. Vienintelis tamarinas (ūsuota beždžionėlė) nerimsta nuo pat pradžių ir vis bando atkreipti visų dėmesį, deja, niekas į jį nė nepažvelgia. Ir tik vandeniui visai apsėmus miestą ir visiems pajutus nepatogumus, pagaliau žvėreliai išklauso tamariną. O jis juk žinojo, kaip išgelbėti miestą nuo pat pradžių, bet vienas to padaryti negalėjo! 

Iliustracijose naudojama mažai spalvų – dauguma elementų jose yra juodai balti, tik vanduo nuspalvinamas švelnaus turkio spalva, o pagrindinio veikėjo tamarino uodega šviečia geltoniu. Taip kuriama įtampa tarp didėjančios grėsmės ir sprendimo – ryški tamarino uodega švysčioja pilkoje minioje daugumoje iliustracijų, tačiau niekas į padarėlį nekreipia dėmesio.

Knyga, pasitelkdama humorą, moko skaitytojus, kad niekada nereikia delsti spręsti problemų, nes savaime jos neišsispręs... tik didės, o svarbiausia jas spręsti kartu – kas neįveikiama vienam, įveikiama grupei. Ši žavi, fantastiškai iliustruota knyga yra puiki pilietiškumo pamoka ir mažiesiems skaitytojams, ir mums, suaugusiesiems. 

Kai sugenda sapnai – visiems negerai, argi daug atsirastų tokių, kurie norėtų nuolat sapnuoti košmarus? 

Visi paukščiukų tėvai išskrenda aiškintis, kas nutiko sapnams, o vaikus palieka stovykloje. Čia mažyliai dūksta, linksminasi, visiems gera ir smagu, tik pelėdžiukas kažkoks keistas – slepiasi, nekalba, o jei ir prabyla – tik kaip aidas atkartoja tai, ką pasakė kiti. 

Supratę, kad artėja naktis, o ji tikrai ir vėl atneš negerus sapnus, vaikai irgi sugalvoja eiti gelbėti sapnų. Pelėdžiukas likęs vienas su niekieno nepastebimu kolibriu nutaria pasekti paukščiukus. Tamsią naktį, kai vaikai klajodami miške išsigąsta, staiga atsiskleidžia stipriosios pelėdžiuko stiprybės – daugiau juo niekas neabejos ir nesišaipys.

Metaforiška kalba, tiesiogiai neįvardijant ir taikliai pasirinkus pelėdžiuko – nakties paukščio – personažą, nuotykinėje pasakoje kalbama apie neurodiversiškus žmones, turinčius autizmą. Pelėdžiukas turi daug bruožų, būdingų autistams. Kitiems iš pradžių sunku priimti kitokį bendraamžį, tačiau  knyga moko, kad kiekvienas esame kuo nors išskirtinis, kitoks, turime ir silpnųjų, ir stipriųjų pusių, todėl neturėtume skubėti pasidaryti skubotų išvadų apie kitus – pirmiausia turėtume leisti jiems atsiskleisti. 

Liaudies pasakų motyvais paremta paveikslėlių knyga pasakoja apie smalsią Vištytę, kuri iš Senelio ir Senelės išgirdusi jų jaunystės prisiminimus apie turėtą baltą arklį labai juo susidomi. Kas tas arklys? Kaip jis atrodo? Ji niekada tokio sutvėrimo nėra mačiusi, juk gyvena Vilniaus centre, jaukiame butuke su Seneliais...

Vištytė išlekia į miesto gatves ieškoti arklio. Ji vis atsiduria prie kultūriškai ir istoriškai svarbių Vilniaus Senamiesčio objektų ir kalbina įvairias skulptūras, paminklus, kad padėtų jai rasti tai, ko taip trokšta. Vaikščiodama nuo vieno objekto prie kito Vištytė sužino įvairiausių dalykų apie juos. 

Taigi ši knyga savotiška ekskursija po Vilnių, kuri mažojo skaitytojo neapkraus galybe faktų apie Vištytės aplankomus objektus, bet pakvies pirmiausia atrasti ir įsižiūrėti į juos, pradėti pažintį, kurią bus galima tęsti šmirinėjant po Vilnių.

O kaip arklys? Vieną arklį Vištytė suranda – tai Gedimino paminklo, stovinčio prie Katedros, dalis. Be tai nėra tas baltas arklys, kurį minėjo Seneliai. Senelių arklį galime interpretuoti kaip nuorodą į Almanto Grikevičiaus filmą lyrišką dokumentinį filmą „Laikas eina per miestą“, kuriame susipina Vilniaus istorija ir dabartis, o arklys tampa svarbia einančio laiko metafora. Tik vargu, ar vaikas be pasikausčiusio suaugusiojo tai atras, o jei ir atras – ar supras. Bet tai ne bėda – knyga galima džiaugtis ir be šio sluoksnio.

Šuo vardu Mėnulis nemėgsta dienos, išeina į lauką tik naktį. Naktį tyliau ir smagiau, tiek progų pasišnekėti su tais, kurių dieną nesutikti – danguje kybančiu mėnuliu, bala, kurioje atsispindi vaiduokliai, prie šiukšlių šmirinėjančiomis žiurkėmis. Taip pat pamatyti ir išgirsti dalykus, pro kuriuos dienos šurmulyje praeitum nė nestabtelėjęs. Išėję šį vakarą su Mėnuliu ir jo šeimininku pasivaikščioti skaitytojai sužinos, kodėl šuo taip nemėgsta dienos, kaip sutiko savo šeimininką ir kaip netikėtai baigsis jų iki paryčių užsitęsęs pasivaikščiojimas. 

Tai jauki ir lyriška knyga apie gyvenimą, draugystę ir šeimą, gerumą, gyvenančius šiek tiek kitaip nei dauguma ir visus tuos dalykus, kuriuos verta pastebėti, išgirsti, pajusti tyloje. Knygos kalba, nors vietomis ir žaisminga, yra juoką keliančių pokalbių trupinių, vis dėlto gana sudėtinga, metaforiška, reikalaujanti iš skaitytojo susikaupimo ir augumo.

Alekso šeima tobula. Jiems viskas gerai sekasi, jie gražiai bendrauja ir niekada nesipyksta, tėvai turi gerus darbus ir užsiima tuo, kas jiems patinka, seserys žavios pirmūnės, o jaunėlis Aleksas... jis netobulas. Geriausias jo draugas Rafa Grūdas dar netobulesnis, bet jis įsitikinęs, kad „būti kiek netobulam – tik privalumas“ (p. 33). Būtent Rafa įtikina Aleksą, kad iš tiesų jo šeimynėlė visai netobula, tiesiog jiems dar nepavyko atsikleisti jų trūkumų. Jis pasiūlo Aleksui juos pašnipinėti. Pasirodo, kad jie ne tokie jau ir tobuli, kokiais dedasi, bet gal tai visai gerai? 

Tai švelniai šmaikščiu stiliumi parašytas pasakojimas (pasakoja pirmuoju asmeniu pats Aleksas) apie tikro ryšio šeimoje svarbą, kai gali kalbėtis apie viską. Aleksas jaučiasi balta varna savo šeimoje būdamas netobulas, bet taip jaučiasi tik dėl to, kad kiti šeimos nariai bendraudami vieni su kitais bando pasirodyti tik iš geriausios pusės, vengia pasakotis apie savo skaudulius, nerimą, baimes ir nesėkmes. Po Alekso šnipinėjimo žygių ir vienos tikros katastrofos virtuvėje, šeima pirmą kartą nuoširdžiai išsišneka. Jie nebeatrodo tobuli, bet, turbūt pirmą kartą jaučiasi tokie artimi vienas kitam ir laimingi. 

Kalėdos gražiausiai metų šventė? O gal ne? Šiurpuliukų kupina pasaka „Šešėliai“ gali pakeisti jūsų nuomonę...

Peteris Kalėdų Seneliui prekybos centre pakužda norą – jis trokšta, kad jo sunkiai serganti geriausia draugė pasveiktų. Tą patį vakarą jį namuose aplanko keista būtybė, kuri pažada norą išpildyti, jei jis už tai atiduos savo šešėlį. Peteris sutinka ir netrukus pasigaili. O siužetas skaitytoją kartu su Peteriu ir jo draugais, kurie irgi nukentėjo atidavę savo šešėlius, veda Kalėdų Senelio šalį. 

Šešėlis šioje knygoje ne šiaip šešėlis, greičiau žmogaus siela, kurios netekęs kūnas lieka tarsi kiautas, negebantis pasaulyje matyti grožio ir šviesos, be šešėlio kūnui šalta ir niūru, tad nieko keisto, kad vos jį praradęs Peteris stengiasi bet kokiu būdu atgauti, todėl ryžtasi pavojingam žygiui. 

Autorius talentingai geba suderinti lengvesnį nuotykinį turinį, baugią atmosferą (kurią dar sustiprina iliustracijos) ir jautrumo reikalaujančias temas apie draugystę, nesavanaudiškumą, gėrio ir blogio susidūrimą žmogaus sieloje, emocinį skausmą.  

Beje, ši knyga yra pirma trilogijos dalis. Ir ji parašyta „serialo“ principu, t. y. tarsi viduryje istorijos, tad norint sužinoti, kas vyks toliau, teks čiupti antrą knygą, o paskui ir trečią! Tiesa, kol kas ji dar lietuviškai nepasirodė.

Smagu, kad leidėjai dairosi ne tik į šviežiausią literatūrą, bet ir suranda įdomių senesnių kūrinių, kuriuos dar ir pasiima išversti ir išleisti. Lenkų vaikų literatūros klasikas Kornelis Makuszyńskis lietuviškai skaitantiems gali jau būti pažįstamas kelių jo knygų vertimų, pavyzdžiui, „Šėtonas iš septintos klasės“ ar „Sumaištis dėl Basios“. 

Naujausias šio autoriaus kūrybos vertimas į lietuvių kalbą „Panelės Evos šėlionės“ buvo parašytas vos ne prieš šimtmetį – 1940 m. Tai humoro kupinas pasakojimas apie pašėlusią, bet labai geros širdies paauglę Evę, kuri nuolat įsivelia į kurioziškas situacijas ir visada pasiekia tai, ko nori. 

Skaitytoją atbaidys arba tuojau pritrauks išskirtinis knygos pasakojimo stilius: gausus ir ornamentuotas. Ornamentuotas ne švelnybėmis ir mielybėmis, bet įmantriu ir keliaaukščiu šmaikštumu, hiperbolėmis, kandumu ir ironija, kuri pasipila ištisomis pastraipomis, vos pasakotojui ėmus pristatinėti veikėjus, veiksmo aplinkybes ir t. t. Tai, be abejonės, sulėtina veiksmą, bet kaip smagu skaityti! Autoriaus vaizduotė tikrai pavydėtina. 

Žinoma, kaip ir daugelyje senų knygų, ir šioje galime aptikti abejotinų ar net žalingų stereotipų, pavyzdžiui, apie romus, tačiau didžioji teksto dalis – tikras saldainiukas norintiems smagaus skaitinio. Tik pabaiga gali pasirodyti per daug staigi ir netikėta. 

„Jam buvo šešiolika, sumanęs būtų iškėlęs mane viena ranka. Tačiau mama jį laikė jaunesniuoju mano broliuku, nors Jadranas buvo beveik penkeriais metais už mane vyresnis.“

Labai dažnai vaikų literatūroje rašoma apie mažesnius ar didesnius brolių ir seserų kivirčus, tuo tarpu „Žydruosiuose sparnuose“ atsigręžiama į begalinę brolių meilę vienas kitam. Paauglys Jadranas turi raidos sutrikimą, todėl protiškai yra dar jaunesnis nei jo vienuolikmetis brolis Jošas. Jošas nepaprastai vertina savo brolį, jį puikiai pažįsta, žino, kaip jį nuraminti, kaip su juo susikalbėti, kaip jam padėti sunkiausiomis akimirkomis. Tačiau kartais jis tampa nesuvaldomas... tad mama priima sprendimą Jadraną perkelti į globos namus, tačiau broliai nė už ką nesutinka išsiskirti.

Tai labai jautri istorija, pasakojama iš Jošo perspektyvos. Jis dar labai jaunas. Ir nors puikiai žino, kas gyvenime yra svarbiausia, ir dėl tų dalykų yra pasiryžęs padaryti bet ką, tačiau daugybės dalykų dėl gyvenimiškos patirties stokos dar nesugeba suprasti, todėl skaitytojas, priklausomai nuo jo brandos ir patirčių, galės suvokti tiek, kiek suvokia Jošas, arba istorijoje įžvelgti gerokai daugiau subtiliai užmintų dalykų ir galbūt apčiuopti platesnę kūrinio problematiką. 

Ir čia kalbu apie parentifikacijos problemą, kai vaikui nuolatos tenka nešti emocinę ir praktinę naštą. atlikti suaugusiojo vaidmenį šeimoje, kuri turėtų tekti tėvams. Knygoje Jošas nėra tiesiog Jardrano brolis.  Vieniša ir darbais užsiėmusi mama nuolat tikisi, kad Jošas brolį prižiūrės, saugos, suvaldys, o Jošas brangindamas ir mamą, ir brolį priima tai kaip savaime suprantamą dalyką, ir tai, deja, priveda prie grėsmingų pasekmių. 

Knygą labai rekomenduoju perskaityti ne tik vaikams, bet ir tėvams.