Teksto autorius: Viktorija Karsokaitė

Startuoliška dvasia gamybinėje įmonėje: Šiaulių „Putokšnį“ perėmęs D.Stulpinas turėjo pakeisti 60 proc. vadovų

Gimęs verslininku – taip būtų galima apibūdinti Dovydą Stulpiną, Šiaulių PET gaminių ir butelių gamybos įmonės „Putokšnis“ generalinį direktorių. Nuo pat mažų dienų jis tikėjosi sukurti savo verslą – tik norėjo, kad jis būtų kelis kartus didesnį nei tėvų. Dabar įpėdinis ne tik vysto savas veiklas, bet ir startuoliška dvasia augina iš tėčio perimtą įmonę, tikėdamasis, kad per penkerius metus „Putokšnis“ paaugs dvigubai.

Pažintis su verslu – iš tolo

Dvyliktasis 15min straipsnių ciklo „Verslo dinastijos. Įpėdiniai“ pašnekovas D.Stulpinas tikino, jog jis vaikystėje nestovėjo prie staklių ir tiesiogiai padėti tėvams kilnojant plytas neteko. Tiesa, vaiko pastatyti prie gamybinių linijų turbūt ir nebūtų pavykę, todėl apie verslą buvo klausomasi prie šeimos stalo.

„Verslą matėme daugiausia šeimos viduje, apie reikalus buvo kalbama prie vakarienių stalo. Stebėjau iš toli, paprastai ir nesigilindamas. Augdami turėjome visišką laisvę, niekada nebuvo planuojama įpėdinystė“, – pasakojo pašnekovas. 

„Putokšnio“ įkūrėjas Alvydas Stulpinas juokėsi, kad susipažinimas su verslu vyko kiek kitokiu būdu, mat, išvykę į komandiruotę ar atostogų, tėvai visuomet grįždavo su dvigubai didesniais lagaminais. Tiesa, pilni jie būdavo ne dovanų, o butelių.

„Iš viso pasaulio, kur tekdavo keliauti, veždavomės tuščius butelius, pavyzdžius to, kas pasaulyje geriausio, įdomiausio išrasta, tirdavome rinką. Automatiškai vykdavo susipažinimas su gėrimų pramonės sektoriumi. Pasiklydus parduotuvėje visada buvo aišku, kur ieškoti – gėrimų skyriuje“, – juokėsi A.Stulpinas.

Jam antrina ir D.Stulpinas, kuris tikina, kad tai išlikę iki šių dienų, lyg profesinė liga.

„Kituose sektoriuose, norint atlikti rinkos tyrimus, reikia samdytis konsultantus, o mūsų industrijoje paprasta – eini per prekybos tinklus ir griebi butelius nuo lentynų“, – kalbėjo dabartinis vadovas.

Svajonės kūrimas

Ir nors tėvai tiesiog degte degė verslu, spaudimo kada nors jį perimti D.Stulpinas tikino niekada nepajutęs. Atvirkščiai, visuomet svajojo kurti kažką savo.

„Žinojau, kad noriu dvigubai daugiau, stipriau, bet savo. Ne šeimos, kad va, ateini ir kaip tokią duotybę gauni. Norėjau savo keliu eiti ir kurti savo kelionę, likimą.

Nors nejaučiau spaudimo, žinojau, kad visada galėsiu perimti verslą. Niekada nebuvo apie tai diskutuota, tiesiog jaučiau. Buvo sukurta tokia aplinka, kad siekčiau savo, bet jeigu nuspręsiu, galėsiu ateiti“, – tikino D.Stulpinas ir pridūrė, kad tėvai stūmė ne įsilieti į šeimos verslą, o kurti savo svajonę bei tikslus.

Būtent svajonę ir jos kūrimą įvardijo ir A.Stulpinas, kuris savo visus vaikus buvo išsiuntęs mokytis į užsienį. Vyriausioji Simona buvo išvykusi už Atlanto, o jaunėlius dvynius Dovydą ir Kotryną po 10 klasių išsiuntė į Jungtinę Karalystę.

„Tėvai jaučia, kad patys neišnaudojo šanso. Buvo laikmetis, kuomet pradėjome svajoti ir svajonę siejome su ateitimi. Negalėjome patys savo svajonių įgyvendinti dėl vienokių ar kitokių priežasčių, todėl jas perdavėme savo vaikams, kad jie galėtų tą daryti. Šis momentas buvo svarbiausias, o visa kita – kaip, kada, kur – detalės. Susidėjo aplinkybių visuma, kuri rodė, kad reikia pasinaudoti šansu“, – apie tai, kodėl išsiuntė vaikus mokytis ir kuo išsilavinimas yra svarbus, kalbėjo verslo pradininkas.

A.Stulpinas tikino, kad vaikams norėjo duoti ne žuvį, o meškerę.

„Kad patys nuspręstų į kokį prūdą, upę ar į vandenyną važiuoti, eiti ar plaukti žvejoti. Suteikėme meškerės, o dabar gali daryti ir pasinaudoti šansu“, – įsitikinęs jis.

Pradžia – valdyboje

Baigęs koledžą Jungtinėje Karalystėje, D.Stulpinas įstojo į Birmingamo universitetą, kur pabaigė tarptautinio verslo bakalaurą. Į Lietuvą vaikinas grįžo 2013 metais.

Būdamas maždaug 24 metų D.Stulpinas jau buvo pradėjęs savo veiklą, tačiau nuo 2015 metų įsiliejo į įmonės valdybą ir tapo jos nariu.

„Kūriau savo verslus, startuolius ir nors turėjau savo veiklą, norėjosi viena ranka padėti ir šeimos verslui vystytis. Atnešiau savo požiūrį šiek tiek kitu kampu ir kompetencijas“, – įsitikinęs jis.

A.Stulpinas tikino, jog ilgų pokalbių dėl įpėdinystės niekada nebuvo ir viskas vyko labai natūraliai.

„Tai buvo intuicija. Dabar atsisukus galima sakyti, kad tai, matyt, pats geriausias scenarijus, kuris galėjo būti“, – aiškino verslo pradininkas.

Galiausiai 2017 metais D.Stulpinas iš valdybos nario tapo pardavimų vadovu, tų pačių metų pabaigoje generaliniu direktoriumi. Su pardavimais jis dirbo dar iki 2019-ųjų pradžios.

Tiek Dovydas, tiek Alvydas Stulpinai įsitikinę, jog valdyba – vienas geriausių būtų, kaip įsilieti į įmonę, nes yra matomas visas vaizdas iš visų pusių.

„Gal yra ir kitokių modelių, bet mes prie šio prisitaikėme, jis mums tiko ir šiandien nediskutuojame, kad galėjo būti kitas modelis ar reikėjo kitaip. Viskas vyko natūraliai ir buvo paremta nuojauta“, – patikino A.Stulpinas, kuris kelis kartus perklaustas tvirtino, kad verslo perėmimas įmonėje įvyko automatiškai, iki šio žingsnio buvo užaugta.

Teko nustatyti ribas

Ir nors verslo įkūrėjas tikino laukęs tos dienos, kai sūnus perims vadžias, pati pradžia lengva nebuvo. D.Stulpinas pamena, jog tėčiui buvo iškelta sąlyga suteikti jam įrankius ir laisvę, kad įmonė judėtų į priekį, pamirštant senas istorijas ir nuostatas.

„Kadangi perėjau iš valdybos nario į įmonės veiklą, man buvo svarbu, nuo ko noriu pradėti, kaip noriu daryti, kiek reikia laisvės, kokių filtrų. Buvo ne vienas ir ne du pokalbiai tomis temomis. Man buvo svarbi laisvė, nesinori man jokių istorijų, žiūrėti į praeitį“, – tikino jis.

D.Stulpinas juokiasi, kad pirmus dvejus metus tėtis nuolat ateidavo su patarimais ir net reikėdavo spręsti, kokią informaciją jam suteikti.

„Pirmi dveji metai tikrai buvo tokie, kur reikėjo labai sąmoningai ir atsargiai galvoti, kiek informacijos padozuoti, kad ir tėtis saugiai jaustųsi, ir man dar laisvės liktų“, – kalbėjo įpėdinis.

A.Stulpinas taip pat pripažįsta, kad reikėjo rasti jėgų nebevaikščioti sūnui iš paskos. Paklaustas, ar verslą perduoti sunkiau nei jį įkurti, pašnekovas patvirtino: „Drįsčiau pasakyti taip.“

„Su vienu draugu, kuris dirba mūsų sektoriuje, dalijausi, kad ketinu priimti tokį sprendimą, ir jis man pasakė, kad neįsivaizduoju, kas manęs laukia. Matęs ir girdėjęs įvairių istorijų, jis man patarė pasiruošti iššūkiui – suprasti, kad tai bus dvigubai sunkesnis periodas nei tuomet, jei priimčiau samdomą direktorių iš šalies. Pavyzdžiui, reikėjo atsiriboti kaip nuo sūnaus, stebėti, bet primerkti akį. Net su valdybos nariais matydavome kai kurias klaidas, bet nieko nesakydavome, tegul pats pamato. Entuziazmas yra gerai, bet reikia kelis kartus paskaičiuoti, pergalvoti, ar tikrai teisingas sprendimas“, – prisimena verslo pradininkas.

Tiesa, dabar situacija kiek pasikeitusi. A.Stulpinas yra valdybos pirmininkas ir akcininkas, todėl jis sprendžia strateginius klausimus ir, kaip pats juokauja, šiukšlių dėžių spalvų neberenka.

„Nėra laiko apie tai galvoti. Visiškai pasitikiu“, – atsakė verslo įkūrėjas, paklaustas, ar kartais neužeina į D.Stulpino kabinetą.

Pakeitė 60 proc. vadovų

Tiesa, reikėjo užsitarnauti ne tik tėčio, bet ir darbuotojų pasitikėjimą, o sunkiausia perėmus verslą, anot D.Stulpino, buvo užsilikusios įvairios istorijos. Ilgamečiai įmonės darbuotojai turėjo įsišaknijusius tarpusavio santykius, įsitikinimus, kad vienas ar kitas dalykas įmanomas tik taip, kaip buvo įpratę, o ne taip, kaip siūlo atėjęs vadovas. Dėl to iš kai kurių žmonių buvo juntamas ir pasipriešinimas.

„Yra geras lietuviškas posakis – žuvis pūva nuo galvos, todėl ir pradėjau veiksmus dėliotis nuo viršaus. Jeigu nori rimtų pokyčių ir eiti kita linkme, pradedi nuo viršaus, nuo komandos, kad tų istorijų nebūtų. Ir ne tik tam, kad atsikratytum ko nors – norėta pažiūrėti šviežiomis akimis. Iki šios dienos mano pagrindinėje komandoje yra žmonių, kurie įmonėje dirbo ilgus metus, bet sugebėjo pasikeisti, suprato, kur einam, ko norim, ir prisijungė. Kiti patys supratę, kur link einame, pasitraukė, su trečiais reikėjo atsisveikinti“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad iš viso pasikeitė apie 60 proc. pagrindinių vadovų.

Be to, anot jo, buvo ir tokių žmonių, kurie priešinosi jauno vadovo nuomonei ir eidavo pasitarti su verslo įkūrėju. Tokia situacija tęsėsi apie metus.

„Buvome tam pasiruošę ir nusiteikę. Įprasta ir normalu, kad žmonės taip elgiasi“, – įsitikinęs D.Stulpinas.

Startuolis gamybinėje įmonėje

D.Stulpinas „Putokšnio“ valdymą perėmė būdamas 27 metų, nors tuo metu jau buvo pasižymėjęs startuolių veikloje. Dar paauglystėje jis įsitraukė į informacines technologijas, programavimą ir šiame savo pomėgyje rado naujų verslo nišų. Paklausus, ar jam buvo įdomu pereiti į gamybą, galima sakyti, sunkiosios artilerijos pramonę, pašnekovas tvirtino, jog ir tuomet, ir dabar tai priima kaip iššūkį. O kartu bando įdiegti startuolio mąstymą pramoniniame versle.

„Turime išlikti lankstūs, greiti, plačiai mąstantys – tai startuolio DNR. Startuoliuose kas savaitę šokinėji pirmyn atgal. Čia sunkiau greitai pokyčius įgyvendinti, nes daug kas eina iš inercijos ir tas inertiškumas mane asmeniškai labai žudo, bet suvokiu, kur esu, priimu kaip iššūkį ir žiūriu, ką su tuo galima padaryti geriausio“, - aiškino D.Stulpinas.

Tiesa, ir startuolių, įsisukęs į gamybinę veiklą, D.Stulpinas nepametė. Dar prieš pradėdamas vadovauti „Putokšniui“, jis kartu su partneriais sukūrė valymo paslaugų platformą „Tvarkytojai.lt“, kuri, kaip buvo skelbta, buvo parduota po pusmečio veiklos. Dar prieš tai jis, taip pat kartu su partneriu, vystė skaitmeninių sprendimų agentūrą KEMDU. Dar vienas iš jo kūrinių, su kuriuo dirba iki šiol - išmanioji ryšių su visuomene sistema „Zen PR“.

„Ir į šį verslą bandau įtraukti startuolių. Tik požiūrio klausimas, kas yra startuolis: tai 5 ar 150 žmonių. Šiais laikais vykstanti plastiko transformacija yra absoliučiai startuoliška industrija. Bent aš matau 50 galimybių, kurių galėtume imtis, bet reikia prioritizuoti ir spręsti, kur sutelkti resursus ir kuria kryptimi eiti“, – sakė jis.

A.Stulpino nuomone, įmonė yra brandos stadijoje ir šiandieniniai pokyčiai plastiko gaminių rinkoje reikalauja naujų minčių, krypčių, todėl jaunatviškas, startuoliškas požiūris yra į naudą.

„Kaip žmogaus branda, taip ir įmonės. Esame tas brandus jaunuolis, paauglystės pabaigoje ir pereiname į jauną individą. Yra gerų dalykų suformuota, jau yra procesai, struktūra, bet norint toliau augti, vystytis turi žiūrėti plačiai, matyti, kaip pereiti į kitą lygį – tai mano darbotvarkėje yra pirmi klausimai, apie kuriuos kiekvieną dieną mąstau“, – sakė D.Stulpinas.

Dvigubas augimas ir strategijos keitimas

Būtent tą startuoliškumą D.Stulpinas išlaiko ir savo ketinimuose. Planuojama, kad per ateinančius penkerius metus bendrovė turėtų išaugti dvigubai.

„Šiandien jau pats pradedu tikėti tais skaičiais ir matyti, ką mes buvome pradžioje šiek tiek nusipaišę. Visada taip būna, pradžioje susimodeliuoji, susidėlioji, leidi sau šiek tiek pasvajoti, pagalvoti, bet po to pradedant daryti ir imi tikėti, kad viskas realu ir gali pavykti“, – tikino jis.

Taip pat D.Stulpinas mano, kad įmonė nueina nuo vien tik gamybinio į paslaugų ar konsultacinį verslo modelį. Nors, kaip pats sako, dar sunku apčiuopti, kas slypi už šių žodžių.

„Mano akimis, mūsų gamybinė dalis vieną dieną bus tik dalis, o didžioji dalis ateis iš kitų vietų“, – sakė „Putokšnio“ generalinis direktorius.

Krizė, kuri įmonės vos nesužlugdė

Nors pastaraisiais metais siaučia koronaviruso krizė, reikėtų paminėti ir kitą – 2008-ųjų finansų krizę, kuri neaplenkė ir „Putokšnio“. Dar keletą metų po sukrėtimo atsilaikiusi, įmonė susidūrė su mokumo problemomis ir pati tvarkytis nebegalėjo – grėsė bankrotas. A.Stulpinas prisimindamas tuos laikus dabar jau gali išspausti šypseną ir tikina, jog viso ko problema tapo lietuvių auksu vadinamas nekilnojamasis turtas.

„Pirkome, kaip ir visi lietuviai, nekilnojamąjį turtą. Ryte nupirkai objektą, po pietų pardavei už dvigubai. Visi ėjome, visi tą darėme. Vieni spėjo iš to pabėgti, kiti, kaip mes, – nesuspėjo ir teko susimokėti. Mūsų klaida buvo, kad iškrypome iš savo kelio, ieškojome lengvesnės duonos. Kažkokiu periodu neblogai sekėsi, o vienu metu viskas sustojo. Kai sustojo, likome su visu bagažu. Kai kur turime palikimo ir dabar. Kelias ne vien asfaltas, yra ir duobių, tai irgi savotiškai grūdina“, – kalbėjo įmonės įkūrėjas.

„Verslo žinios“ skelbė, kad įmonei tuo metu buvo sumažinti kreditų limitai ir ji negalėjo įsigyti reikiamo kiekio žaliavų, bankai nenorėjo perfinansuoti trumpalaikių paskolų, reikalavo didinti kapitalą. Gelbėdamas bendrovę, A.Stulpinas pasiūlė privataus kapitalo fondų valdymo bendrovei „Litcapital“ investuoti į įmonę. Apie 5 mln. litų (1,5 mln. eurų) investiciją 2011 metų gegužę skelbė ir tuometinė Ekonomikos ministerija. Už šią investiciją įmonė perdavė trečdalį „Putokšnio“ akcijų. 

„Sugebėjome išgyventi krizę ir vėliau turėjome priimti sunkius sprendimus. Kaip besistengėme, ką bedarėme, bet nepavyko patiems išsikapstyti ir teko prašyti pagalbos, kad padėtų“, – pasakojo verslo įkūrėjas.

Tačiau vėliau verslininkas įgavo „skandalingai pagarsėjusio“ ir šeimos verslo negalinčio paleisti žmogaus įvaizdį. 2013 metais, po to, kai įmonės mokumas buvo atkurtas, A.Stulpinas kreipėsi į teismą siekdamas pripažinti „Litcapital“ ir „Putokšnio“ sutartis negaliojančiomis.

„Apie Alvydą Stulpiną buvome girdėję įvairių gandų, tačiau bendraudami susidarėme kitokią nuomonę ir ryžomės sudaryti bendradarbiavimo sutartį. Todėl mus labai nustebino, kai neseniai gavome iš teismų raštus apie pateiktus ieškinius, nors sutartyje buvo nurodyta, kad bet kokie nesutarimai turi būti sprendžiami arbitraže“, – „Šiaulių naujienoms“ 2013-ais metais komentavo „Litcapital“ atstovas Šarūnas Šiugžda.

Galiausiai, bylinėjimasis baigėsi taikos sutartimi.

„Tuo metu sprendimai atrodė patys geriausi, o šiandien tai vertinu kaip gyvenimo patirtį. Vertinti iš šiandienos prizmės to laikmečio situaciją yra neadekvatu. Nes aplinka buvo kita“, – tikino verslo įkūrėjas.

Istorija su „LitCapital“ pasibaigė 2015 metais. Rizikos kapitalo fondas nutarė parduoti turėtas 33,34 proc. akcijų. Ir po Konkurencijos tarybos leidimo, A.Stulpinas jas atpirko.

D.Stulpinas pamena, kad kai vyko krizė versle, ji buvo ir šeimoje. Tačiau tuomet jis kartu su seserimi mokėsi Jungtinėje Karalystėje ir mano, jog sava veikla, mokslai padėjo nuo to atsiriboti. Tačiau žvelgdamas į praeitį, įpėdinis mano, jog ši patirtis padėjo suprasti, kaip viskas yra trapu.

„Kaip ir gyvenime, daug ko nekontroliuojame, nevaldome ir tam tikra prasme, jeigu padarai tas klaidas, jas reikia priimti, už jas atsakyti, išbūti ir tada stengtis pasimokyti. Tai svarbiausia. Ne atsigręžti ir varyti save į kampą, bet svarstyti, kaip iš to galima išeiti, ko pasimokėme ir nekartosime. Aš iš to išmokau susitelkti į tai, ką darau, kas sukurta ir atvedė į tą tašką, toliau tą ir plėtoti, o ne mėtytis ir nepradėti iš oro diversifikuoti tikėdamas geresniu rytojumi. Kaimynų žolė nėra žalesnė. Reikia žiūrėti, ką pats turi gero, puoselėti ir auginti tai, kas buvo sėkminga“, – kalbėjo D.Stulpinas, kuris yra įsitikinęs, kad jei ne bandymai su nekilnojamuoju turtu, įmonė jau būtų du kartus didesnė.

Jam antrina ir A.Stulpinas. Tačiau jis svarsto, kad jei ne nekilnojamasis turtas, galbūt įmonė būtų užlipusi ant kito akmens, todėl, kaip ir sūnus, yra įsitikinęs – į praeitį nėra ko gręžiotis.

Koronaviruso krizės pamokos

COVID-19 krizė smogė visam pasauliui, tačiau, regis, ne PET gamybos įmonėms ir „Putokšniui“. D.Stulpino teigimu, kompanija vos spėja gaminti produkciją ir praėjusių metų kovo mėnuo – rekordinis gamybos ir pardavimų apimtimi. Tiesa, pašnekovas pabrėžia, kad jie dirba sezoniškame versle, kur kiekvienas temperatūros laipsnis daro tiesioginę įtaką pajamoms.

„Savaitgalį pasilaiko 24+ temperatūra ir kitą savaitę gauni dvigubus užsakymus. Kovą buvo chaosas, įtampa, prekių ženklų savininkai išsigandę. Svarbiausia buvo patiekti pakuotę iki jų fabrikų tam, kad jie ją turėtų ir galėtų išpilstyti, kada jiems prireiks. Tai buvo kertinis dalykas, nes visa tiekimo grandinė pagal tai ir styguojama“, – kalbėjo jis.

D.Stulpino teigimu, tuo metu buvo svarbiausia užtikrinti tiekimo grandinės stabilumą. Reikėjo spręsti, kaip padaryti, kad pakuotės pasiektų klientus, kad sunkvežimiai nestovėtų prie pasienių. Kadangi prieš metus, kuomet prasidėjo karantinas, visur vyravo chaosas, norėdami suvaldyti visas rizikas, klientai užsakė daugiau produkcijos.

„Reikėjo pirmiausiai perorganizuoti darbą maksimaliai užtikrinant saugumą, nes kiekviena sekundė sustojus gali kainuoti labai brangiai“, – kalbėjo jis. Tiesa, kovą ir balandį trukęs antplūdis gegužę jau baigėsi ir gamybos apimtys krito daugiau nei 30 proc.

D.Stulpinas pastebi, kad pernai įvyko didžiulis pokytis pakuočių dydžiuose. Anksčiau dominuodavo mažesnės gėrimų pakuotės, kurios skirtos vartoti čia ir dabar, o 2020-tais žmonės pradėjo pirkti gėrimus didesniais kiekiais.

„Maža tara susitraukė Baltijos šalyse apie 20–30 proc., o 1–2 litrų tūrio buteliai – augo dvigubai. Tai reikšmingai padarė įtaką mūsų pajėgumams. Iki šiol bendra tendencija, jog visos pakuotės ėjo lengvyn, nes yra greitesnis ir lengvesnis vartojimas. Remiantis tuo dėliojamės projektus, biudžetus, tačiau tai 2020 metais neįvyko. Tarsi žingsnis atgal – į didesnę pakuotę, į didesnius svorius, didesnio tūrio talpą“, – pastebi vadovas.

Taip pat pasikeitė ir pats produktų tiekimas pagal regionus. Anot D.Stulpino, anksčiau būdavo stebimos tendencijos bendrai pagal regionus – Skandinavija, Vakarų, Vidurio ir Rytų Europa, o dabar tenka žiūrėti į kiekvieną šalį bei vertinti pandeminę situaciją joje. Nuo priimtų vyriausybių sprendimų priklauso ir pardavimai jose, todėl koronaviruso pandemija į gamybos pramonę įnešė greičio ir lankstumo.

„Komunikacijos greitis, kad pajustume, kas vyksta pas klientą, kokios jo problemos, ką jis mato ir per jo akis mes galime atitinkamai priimti sprendimus“, – kalbėjo jis.

Mintyse ir trečioji karta

Tiesa, išmoktų pamokų per krizes reikės nepamiršti ir perduodant verslą. Anot D.Stulpino, jam didelę įtaką padarė tai, jog jis matė, kaip buvo kuriamas verslas. Dėl to pirmus dvejus metus jis dirbdavo po 16 valandų per dieną ir juokiasi, kad jei ko paklaustume, jį apibūdintų kaip darboholiką.

„Kadangi neturi patirties, vienintelis būdas, kaip kitus aplenkti, – dvigubai daugiau laiko įdėti į tą patį“, – įsitikinęs jis.

Paklausus, ar nebuvo baisu „sudeginti“ tėčio sukurtą verslą, D.Stulpinas tikino, jog į situaciją jis žiūrėjo racionaliai – nebuvo taip, kad jaustųsi paralyžiuotas ir iš baimės negalėtų priimti sprendimų, tiesiog matė situaciją ir ją bandė spręsti.

Kalbėdamas apie trečią kartą, D.Stulpinas mano, jog verslo perėmimas negali būti iš anksto suplanuotas ir daromas per prievartą. Tačiau, jo nuomone, ateitį reikia planuoti ir ruoštis iššūkiams, kurie dar laukia. Dėl to šeimos rate jau yra prasidėjusios kalbos apie šeimos biuro kūrimą.

„Dabar esame šeimos valdymo kūrimo stadijoje. Bet mes neskubame, viskas ateina natūraliai“, – patikino A.Stulpinas.