Grafaitė iš Šiaulių krašto, per meną užkariavusi Niujorką
„Tarp winners & loosers dar yra survivers – prie jų save priskiriu. Menas / kūryba – tai tik plaustas žiaurioj gyvenimo upėj“, – viename iš laiškų garsiam semiotikui Algirdui Juliui Greimui rašė Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė (Kasuba)
Kitaip nei iškilios vyriškos meno pasaulio pavardės, iki menotyrininkės Elonos Lubytės kuruotos parodos plačiajai visuomenei ji buvo mažai žinoma. Pavadinti ją vizioniere nėra pernelyg ryškus žodis. Jos granitinis reljefas puikavosi ant dvyniais vadinamojo Pasaulio prekybos centro, o darbai pirmą kartą pristatyti pernai surengtoje menininkės septynių dešimtmečių kūrybinėje retrospektyvoje. Tai šiandien sulaukia ir užsienio kuratorių dėmesio.
Istorija apie A.Kasubą yra 15min projekto „Susipažinkime“ dalis. Šį kartą įspūdingą lietuvių menininkės istoriją padėjo papasakoti menotyrininkė ir A.Kasubos kūrybinio palikimo, saugomo Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kuratorė ir tyrėja E.Lubytė. Pasak jos, kontekstas, kuriame A.Kasubos kūryba reiškėsi, mūsų dailėtyroje nebuvo gerai pažįstamas: „Natūralu, kad taip atsitiko, juk iki 1990-ųjų mes buvome kitoje geležinės sienos pusėje.“
Gimė: 1923 m. sausio 10 d. Ginkūnuose, Šiaulių r.
Veikla: Skulptorė, keramikė, architektė, menininkė
Mirė: 2019 m. kovo 6 d. Naujoje Meksikoje, JAV
8-erius metus iki mirties su A.Kasuba bendravusi menotyrininkė prisiminė jos stiprią asmenybę: „Kūrybiniuose ieškojimuose buvo ne tik labai valinga, bet ir vitališka. Su ja kalbėdama apie darbinius reikalus aiškiai jaučiau, kaip ji mane stebi, tikrina, ar / kaip susitvarkau su jos iškeltomis užduotimis.“
Vis dėlto, tai kad A.Kasuba užaugo grafams Zubovams priklausiusiame Ginkūnų dvare, nesuteikė jai išskirtinumo, vienodai pagarbiai žiūrėjo tiek į solidų užsakovą, tiek į savo pagalbininkus. „Archive of America Art Smithsonian Institution“ saugomose nuotraukose matome, kaip ji dirba kartu su statybininkais. Ji gebėjo išlaikyti šiltus žmogiškus, bet kartu ir darbinius santykius, turėjo puikią intuiciją, – pavyzdį pateikė pašnekovė. – Be to, A.Kasuba gyveno lūžio epochoje, kuomet traumos privertė žmones prisiimti atsakomybę. Tais laikais niekas negalėjo pasakyti, kad kažkas neįvyko, nes Lietuvos kultūros taryba projektui nedavė pinigų.“
Pasitraukusi iš Lietuvos prieš antrąją Sovietų okupaciją ir 1947 m. atvykus į Ameriką, išskyrus pirmuosius mėnesius, kai gyveno pas vyro Vytauto Kašubos seserį ir padėjo tvarkytis vištų fermoje, ji nė vienos dienos nedirbo jokio kito darbo, tik kūrybinį, pažymi E.Lubytė. „Ji ne tik išgyveno iš savo kūrybinio darbo, bet ir padėjo savo vyrui įgyvendinti ambicingus kūrybinius sumanymus“, – pridūrė pašnekovė.
Socialiai atsakingi aristokratai Zubovai
A.Fledžinskaitė, vėliau tapusi Kašubiene (Kasuba) (1923), gimė aukštuomenės Aleksandros Zubovaitės-Fledžinskienės ir Jono Fledžinsko šeimoje. Jos senelis ir proseneliai yra žymūs Šiaulių krašto grafai Zubovai. „Ši aukštuomenės kultūra mūsų meno istorijoje atsidūrė paraštėse, kadangi ilgą laiką šiuolaikinio lietuvių meno modernizacijos procesai buvo siejami su menininkų atsivertimu į folklorą“, – 15min atkreipė dėmesį E.Lubytė.
Dvaras Ginkūnuose priklausė Vladimirui Zubovui, kuris po santuokos atiteko būsimos menininkės mamai A.Zubovaitei-Fledžinskienei. Taigi A.Kasubos tėvai šiame dvare ir susipažino. J.Fledžinskas, Aleksandros tėvas, nuo 1907 m. pradėjęs dirbti Ginkūnų dvaro buhalteriu, susipažino su šeimininko dukra ir būsima žmona A.Zubovaite. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, jis su Zubovais pasitraukė į Krymą, kur Alupkos stačiatikių cerkvėje susituokė su būsima žymios menininkės mama.
Zubovai, atsikėlę į Lietuvą Jakaterinos laikais, buvo pažangūs ūkininkai (jie dar buvo vadinami „raudonaisiais“). Antai, A.Kasubos prosenelis Nikolajus Zubovas turėjo koklių ir plytų fabrikėlį, kurio produkcija buvo skirta ne tik vietiniam vartojimui, bet ir eksportuojama į Lenkiją, Maskvą, Peterburgą, Rygą.
Apskritai kilmingai giminei rūpėjo švietimas. Verslą valdęs prosenelis mergaičių gimnazijos statybai Šiauliuose (dab. Didždvario gimnazijai) dovanojo plytas, kurios kainavo tiek, kiek metinės plytų ir koklių fabrikėlio pajamos. O po 1863 metų sukilimo nepakluso carinės Rusijos lietuviškos spaudos draudimui, savo dvaruose steigė slaptas lietuviškas mokyklas.
O Aleksandros tėvas savo tvarkomuose ūkiuose turėjo ne tik mokyklas, bet ir darželius pas jį dirbančiųjų vaikams, priminė E.Lubytė ir pridūrė, kad šios įstaigos buvo kuriamos siekiant modernizuoti ūkius praktiniais sumetimais. Taip žmonės galėjo dirbti ir nesijaudinti dėl savo vaikų.
Menotyrininkės teigimu, Fledžinskų ūkis buvo itin modernus, jame gyvenimas vyko pagal iki baudžiavos panaikinimo susiformavusias aukštuomenės tradicijas. Taip vaikystėje Fledžinskų vaikus, Aleksandrą, jos seserį Sofiją ir brolius Vytautą, Jurgį auklėjo ir mokė užsienio kalbų guvernantės (viena jų buvo airė Jenny Sullivan, o kita vokietė Frau Jusefi), o vasaromis į svečius atvykdavo tėvo verslo partnerių iš Anglijos vaikai, su kuriais būdavo bendraujama angliškai.
„Aleksandros vokiečių, anglų ir rusų kalbų mokėjimas padėjo bėgant nuo sovietų okupacijos pasiekti Vakarus“, – sakė E.Lubytė.
„Vaikai nebuvo auklėjami privilegijuotai, savo kilmę jie suprato kaip atsakomybę – kiekvienas turėjo savo pareigas. Tarkime, Aleksandra padėjo savo tėčiui tvarkyti ūkines-buhalterines knygas. Taip ji įgijo gerus asmeninės vadybos pradmenis. Nepaisant to, kad visi keturi vaikai gavo klasikinį humanitarinį išsilavinimą, jie muzikavo. Aleksandra su broliu Jurgiu ir tėvais grojo kvartetu“, – sakė E.Lubytė.
Aleksandrą domino ir savo minčių dėliojimas raštu, kas, manoma, prasidėjo nuo mamos gimnazijoje padovanoto dienoraščio sąsiuvinio. Dienoraščiuose menininkė nuo mažų dienų ėmė aprašinėti savo sapnus. Anot E.Lubytės, originalai šiuo metu nėra viešai prieinami, jie saugomi Amerikos meno archyve (Archive of American Art, Smithsonian Institution – AAASI).
„Tai, ką ji apmąstė savo dienoraščiuose, ateityje sulauks tyrėjų dėmesio. Tačiau jau ir šiandien aišku, kad vaikystės patirtys būsimai menininkei buvo labai svarbios. Neatsitiktinai pirmoji jos knyga „Tiksintis vaikas“ (2001) yra skirta vaikystės atsiminimams Ginkūnuose. Joje aprašomi jai artimi žmonės, jos santykis su gamta.“
E.Lubytė A.Kasubos santykį su gamta įvardijo kaip emocionalų. Juk būtent Ginkūnuose susiformavo jos panoraminis peizažo, erdvės pojūtis: „AAASI yra išlikusi jos, stovinčios laukuose, nuotrauka. Ji yra pasakojusi, kaip tuo keliu ji eidavo į mokyklą ir ją žavėjo Ginkūnų laukų panorama, Šiauliuose pasodintos prosenelio Kaštonų alėjos perspektyva.“
Deja, 1940 metais Lietuvą okupavus sovietams, Ginkūnų dvaras buvo nacionalizuotas, o šeima per 24 valandas turėjo išsikelti. Jie išvyko į Kauną. Tačiau Aleksandra pasiliko baigti mergaičių gimnazijos Šiauliuose, į ją tuo metu dėstyti filosofijos iš Grenoblio grįžo būsimas semiotas Algirdas Julius Greimas. „Jie susipažino pamokose, pietaudavo tame pačiame pensione. Be to, juos suartino filosofinis, vertybinis požiūris į sudėtingo laikmečio iššūkius“, – dalijosi menotyrininkė.
Pažintis su V.Kašuba
Kaip liudijo E.Lubytė, A.Kasuba jaunystėje svajojo apie dainininkės karjerą, tačiau baigusi gimnaziją apsisprendė studijuoti architektūrą. Kadangi Lietuvoje specializuotų šios srities studijų nebuvo, 1941 m . ji įstojo į Kauno taikomiosios dailės institutą, kuriame mokėsi dailės pagrindų, braižybos, piešimo, keramikos, tekstilės.
O 1942 m. išvyko mokytis į Vilniaus dailės akademiją. Tačiau vokiečiams uždarius aukštąsias mokyklas, grįžo į Kauno taikomiosios dailės institutą. Čia 1944 metais ji susipažino su savo būsimu vyru V.Kašuba.
„Kadangi mokyklos buvo uždarytos, keli mano studentai – Teisutis Zikaras, Bronius Vyšniauskas, Birutė Ona Gedvilienė, Vilkutaitytė, Fledžinskaitė, Mykolaitis ir Leonas (pavardės neprisimenu) – nutarė studijas tęsti Jurbarke, karo pradžioje žuvusio skulptoriaus Vinco Grybo (1890–1941) studijoje. Sužinoję, kad netoliese yra sanatorija, esanti Griniaus sanatorijoje Panemunėje, jie kvietė mane vykti drauge. Netrukus visi į Jurbarką ir suvažiavom; studentai apsigyveno Grybo namuose, o mudu su Aleksandra sutarėm nesiskirti, sujungti mūsų gyvenimus ir pasitraukti į Vakarus“, – V.Kašubą savo studijoje „Žmogus Vytauto Kašubos kūryboje“ cituoja Irena Kostkevičiūtė.
Pasak E.Lubytės, kaip tik tuo metu tarp Aleksandros ir Vytauto atsirado emocinis ryšys, tačiau yra kelios versijos, kada jie susituokė: „Viena versija tvirtina, kad jiedu susituokė Insbruke, Austrijoje, bet AAASI yra dokumentų, liudijančių, kad tą jiedu padarė anksčiau Lietuvoje, t. y. susituokė prieš pasitraukiant į Vakarus.
Vėliau laiškuose A.J.Greimui apie savo santykius su V.Kašuba ji rašė: „Sakyčiau, kad mudu su Vytautu per gyvenimą ėjom suglaudę nugaras, kiekvienas įsižiūrėjęs į kitą horizontą.“
Niujorkas, kuriame puikiai sekėsi
„Puikiai!“ – į klausimą, kaip jautėsi A.Kasuba, atvykusi po Antrojo pasaulinio karo šiuolaikinio meno centru tapusį Niujorką, tvirtai atsakė E.Lubytė. „Atvykę iš pavargusios ir karo nualintos Europos Niujorke Kašubos integravosi greitai, dėka Aleksandros anglų kalbos žinių abu greitai susirado kūrybinius darbus.“
Įgūdžiai, kuriuos jai įdiegė tėvai, čia ypač pasitarnavo. Ji pati susirašinėdavo su kuratoriais, stengėsi sudaryti savo individualų kontraktą, darbavosi su architektais ir gavo užsakymus.
Vienas matomiausių jos darbų – 1986 metais sukurtas plytų reljefas Pasaulio prekybos centro pastatui. Tai buvo 40x100 pėdų dydžio granito siena pastato gatvės lygmenyje su piešiniu, primenančiu skysčio tekėjimą granito paviršiumi.
„Buvusi Žemutinio Manhatano, kuriame gyvenau, ikona, ši siena vėliau sugriauta per 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinę ataką. Deja, tądien stebėjau, kaip pastatas paskęsta liepsnose, nes apatiniuose vadinamojo 7-ojo bokšto aukštuose buvo dyzelinio kuro saugykla. Negalėdamas patikėti savo akimis, pro savo tuometinio biuro langus mačiau, kaip jis nugriuvo“, – apie šį darbą kataloge „Formuojant ateitį“ rašė architektas Nickas Goldsmithas.
E.Lubytė su A.Kasuba apie tai, kaip ji išgyveno savo darbo sunaikinimą, nekalbėjo.
Tiesa, ši granitinė siena tėra vienas iš jos įspūdingų darbų, papuošusių Niujorko urbanistinį paveikslą. Pradėjusi nuo lietuvių bendruomenių užsakymų, ilgainiui ji gavo vis didesnių pasiūlymų. 1967 metais Centrinio Amerikos banko būstinei San Fransiske sukūrė JAV žemėlapio mozaiką. Bendradarbiaudama su Ročesterio technologijos instituto studentų miestelį statančiu architektu Edwardu L.Barnesu, kūrė pirmus plytų sienų reljefus. Gavusi garsaus pakuočių gamintojo Carton Corporation, įrenginėjančio centrinę būstinę Čikagoje, užsakymą, 1969 metais sukūrė abstrakčią penkių balto marmuro mozaikų sieną ir t. t.
Tampriųjų audinių eksperimentinė kūryba
Kaip leidinyje „7md“ rašė E.Lubytė, „originaliausią A.Kasubos kūrybos dalį sudarė nuo XX a. 8 ojo dešimtmečio menininkės tyrinėtos eksperimentinės tampraus sintetinio audinio struktūros“.
„Vieną pirmųjų ji instaliavo savo studijoje sukurdama penkių organinių erdvių buveinę („Gyvenamoji aplinka, 43W90-oji gatvė“, Niujorkas, 1971–1972), kurią aplankyti kvietė Fluxus sąjūdžio lyderio Jurgio Mačiūno suprojektuotas kvietimas.
Eksperimentus su tampriųjų audinių struktūromis menininkė nuosekliai tęsė kurdama instaliacijas skirtinguose JAV muziejuose, dalyvaudama su savo Niujorko menų kolegijos studentais Vudstoke vykusiame renginyje „Whiz Bang Quick City“, kuriame per 24 valandas pastatė tampriųjų audinių būstą ir gyveno jame renginio metu (1972), taip pat taikomųjų tyrimų meno ir mokslo projektuose Filadelfijos tekstilės ir mokslo koledže (1977, 1983–1984, 1989)“, – rašoma publikacijoje.
Pasak E.Lubytės, „menininkei buvo įdomu eksperimentuoti su medžiagomis ir įtemptų membranų standumu“.
„Lenkto ir minkšto kampo klausimas architektūroje buvo aktualus ir anksčiau, didelį įspūdį menininkei darė Antonio Gaudi architektūra. Su tampriaisiais audiniais tuo metu A.Kasuba dirbo ne viena, bet jos išskirtinumas buvo susijęs su tuo, jog lygiagrečiai menininkė kūrė ir viešosioms erdvėms skirtus darbus, todėl jos kūryboje galima justi tam tikrą hibridiškumą“, – teigė ji.
Namas dykumoje
Paskutiniais gyvenimo metais A.Kasuba norėjo sugrįžti į gamtą, be to, ji norėjo įgyvendinti savo statinių be stačių kampų viziją. Todėl nusipirkusi sklypą Naujoje Meksikoje pastatė Akmenų kalvos gyvenamąjį namą ir svečių studiją.
„Šis, vainikuojantis jos eksperimentinius kūrybinius ieškojimus, menininkės projektas – tai simboliškas grįžimas į prarastąjį Ginkūnų rojų“, – teigia E.Lubytė.
Tekstas Monika Bertašiūtė-Čiužienė
Parengta pagal katalogą „Formuojant ateitį“ bei E.Lubytės komentarus 15min
Fotografijos iš Šiaulių „Aušros“ muziejus, LNDM,
Dizainas Elena Kanarskaitė
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė
Projektą finansuoja:
