Ironiškasis humanistas Antanas Škėma

Šio šimtmečio pradžios geopolitinė situacija dar kartą pažymi, kokia aktuali yra lietuvių literatūros numylėtinio ir ironijos meistro Antano Škėmos kūryba. Rengiant medžiagą projektui „Susipažinkime“ labiausiai įstrigo keli aspektai. Pirmiausia – A.Škėmos literatūra žavi savo bekompromisiu sąžiningumu. Nesvarbu, ar aptariamas dalykas vaizduojamas teigiamai ar neigiamai, ar su gyslele ironijos. Antra – bekompromisis humanizmas, įrašantis jį į lietuviško egzistencializmo istoriją.

Šį kartą 15min publikacijoje bandyta apibendrinti ir papildyti, ką naujo žinome apie šio iki šiol intriguojančio rašytojo biografiją bei kūrybą.

15min pradeda multimedijų ciklą „Susipažinkime“, kuriame pristato ryškiausias išeivijos kultūros asmenybes. Ciklą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Nuotraukos, tapusios memu, istorija

Savo pažintį su A.Škėma nepriklausomybės laikų vaikas dažniausiai pradeda nuo legendinės Vytauto Maželio nuotraukos, kuriame rašytojas vaizduojamas kaip tipiškas egzistencialistas. Retas žino, kad šioje nuotraukoje ironijos ne ką mažiau nei autoriaus kūryboje. Nuotrauka yra tokia efektinga, kad ji tapo tinklaraštininko Paul deMiko sukurto subreddito „Reddit“ platformoje dalimi: vartotojai kuria memus, pavadinimu „Ar ne ironiška, kad...“.

Apie šią nuotrauką jau yra rašiusi viena įtakingiausių Škėmos tyrinėtojų Loreta Mačianskaitė savo straipsnyje „Antano Škėmos įvaizdžio paradoksai: sustingęs maištininkas“.

„Amžininkų prisiminimuose Škėma iškyla kaip, „kasdienybės estetas“, itin kruopščiai rinkdavęsis rūbus ir batus, „nuoseklus, beveik dabita savo išvaizda“, nors, jo literatūrinio agento Vytauto Meškausko liudijimu, „paprašytas nuotraukos viršeliui kukliai teisindavosi nesąs cover girl“. Efektingos nuotraukos poveikį auditorijai rašytojas suprato, profesionaliai savo portretus modeliavo, tad nenuostabu, kad fotografuoti atvaizdai tiesiog suaugo su rašytojo vardu. Ypač sėkminga buvo fotografo Vytauto Maželio 1955 m. Niujorke daryta nuotrauka su cigarete, tapusi, šiuolaikiškai tariant, Škėmos prekiniu ženklu“.

Pasak L.Mačianskaitės, nuotrauką bandyta naudoti ir verslui, tarkime, leidykla „Baltos lankos“ ėmė platinti ženkliukus su šios nuotraukos atvaizdu.

„Paradoksalu, bet tai, kas čia vadinama šiuolaikiškumu, yra pats tikriausias retro, rūkstanti cigaretė buvo vienas populiariausių šeštojo dešimtmečio portretų atributų: internetinėse nuotraukų kolekcijose rasime ir Albert‘ą Camus, „proletariškai“ suspaudusį cigaretę tarp lūpų, ir mąslų Jeaną Marais, ir Gary Cooperį, elegantiškai laikantį cigaretę viršun kylančiu dūmeliu – spėtume, kad būtent iš Cooperio Škėma ir nusižiūrėjo garsiosios nuotraukos idėją“, – savo straipsnyje rašo literatūrologė.

Kodėl A.Škėma toks aktualus šiandien?

Mokykloje buvo įprasta A.Škėmos egzistencialistinę pasaulėjautą bei maištingą laikyseną glaudžiai sieti su prancūzų literatūros klasiku Albert‘u Camus. Literatūrologė Dalia Satkauskytė straipsnyje „Kodėl Škėma – ne Camus, arba šis tas apie lietuviškąjį egzistencializmą“ teigia, kad su Camus Škėmą sieja požiūris į žmogų istorijos prievartos akivaizdoje, nors stilistiškai jie ir nėra labai panašūs.

Vis dėlto, viena mintis tyrėjos straipsnyje šiandieniame karo kontekste ypač išryškėja. 15min susisiekė su D.Satkauskyte paklausti, ar prieš 10 metų publikuotos jos įžvalgos nepasikeitė. „Suprantu, kodėl klausiate – karas verčia kvestionuoti tokius dalykus. „Baltoje drobulėje“ aprašyta ruselio nužudymo scena šiandien kaip niekad aktuali“, – teigė ji.

A.Škėma savo žymiausiame romane rašė: „Migla susikristalizavo į žmogų. Ant Nemuno kranto, žvyre, gulėjo ruselio lavonas. Išnyko „čiubčik kučeriavyj“. Smailiu akmeniu Antanas Garšva sutraiškė septyniolikmečio galvą. Kurį laiką jis stebėjo užmuštojo plaštakas. Nagai ir pirštai balo. „Aš užmušiau žmogų“, – pagalvojo Garšva. Bet šitie žodžiai nieko nereiškė. Lygiai taip pat praskambėtų „šiandien gražus oras“ arba „ne, dėkui, aš negeriu pieno“.“

Savo analizėje mokslininkė rašė, kad egzistencialistinėje plotmėje A.Camus ir A.Škėma siejasi dėl savo humanistinės pozicijos, nes nužudyti priešą reiškia ir nužudyti žmogų.

Paprašius patikslinti, kaip ši mintis siejasi su dabartimi, D.Satkauskytė 15min teigė: „Pastaraisiais mėnesiais į priešus nežiūrime kaip į žmones, nes pasaulis karo metu pasidalija į gėrį ir blogį, balta ir juoda.  Karas baisus dar ir dėl to, kad tam tikra prasme nužmogina ir mus, palaikančius teisingą pusę: į priešus nežiūrime kaip į žmones.  A.Škėmos herojus „Baltoje drobulėje“ supranta, kad nužudydamas, kaip romane sakoma, ruselį, nužudė žmogų. Tiesa, tai  jis supranta vėliau, apmąstydamas tuometinį savo abejingumą. Humanizmas remiasi individualiu santykiu, o dabartiniame kontekste matome kolektyvinį subjektą – priešą. Aš ne geresnė – irgi džiaugiuosi, išgirdusi, kiek Rusijos armijos karių buvo sunaikinta. Vis dėlto, A.Škėma parodo, kad individualūs sprendimai yra sunkūs ir daugiaprasmiai. Kaip ir pastaruoju metu aptarinėjamame filme „Nutrūkę ryšiai“: ar pasirinksi priešinimąsi putinizmui, ar propagandos apnuodytus tėvus, bet kuriuo atveju tau skaudės.“

Mažai žinoma pirmoji A.Škėmos knyga

Apie debiutinę A.Škėmos knygą „Nuodėguliai ir kibirkštys“, išleistą 1947 metais Tiubingene, rašė literatūrologė Dalia Kuizinienė straipsnyje „Lietuvių egzilio prozos modernėjimo žingsniai: Antanas Škėma, Algirdas Landsbergis, Jonas Mekas“. 

Pasak tyrėjos, novelių rinkinyje vaizduojama, kaip karas, okupacijos, gimtinės praradimas sugriauna žmonių likimus:

„Iš visų literatūrinių debiutų „Nuodėguliai ir kibirkštys“ skaudžiausiai atskleidžia žmogaus akistatą su mirtimi, egzistencijos beprasmybę. Šios knygos žmogus gyvena katastrofos nuojautomis, bet išgyvena ir pasekmes, yra ribinėje situacijoje tarp gyvenimo ir beprotybės, sukeltos nepakeliamo skausmo, tarp gyvenimo ir mirties arba mirties taške.

Nė viena novelė nevyksta ramioje aplinkoje, visų jų veiksmas koncentruotas į kraštutinės įtampos, krizės, neišvengiamos būtinybės rinktis momentą.

Veikėjai iš pirmo žvilgsnio atrodo labai atsitiktiniai žmonės: karo lakūnų našlės, žmogus, netenkantis dukros ir apraudantis jo žūtį, po karo besislapstantis nacių karininkas, kamuojamas žiaurių prisiminimų; retas personažas turi vardą, dažniausiai autorius juos pavadina vyru, moterimi...

Atsitiktinumo momentas pirmajame A.Škėmos rinkinyje pabrėžiamas nuolat, tačiau jis mėginamas visuotinti, pasitelkiant išraiškingas detales ar Biblijos, legendos, mito simbolius, sąlygiškas figūras: mirusiuosius, Dievą ar dievus.“

Tiesa, ji pažymėjo, kad šioje knygoje esama nevienodo meninio lygio novelių: „Pirmoji Škėmos knyga nebuvo palankiai sutikta spaudoje, recenzentai pastebėjo stiliaus nesklandumus, kartais neįprastą kalbos formų vartojimą, „šiurkščias natūralistines detales“, kritikavo kai kurių novelių reportažiškumą, siužetinį neišbaigtumą.“

Anot D.Kuizinienės, visi, rašę apie „Nuodėgulius ir kibirkštis“, pripažino knygą esant netradicine. Bene palankiausius žodžius yra išsakęs Henrikas Radauskas, įvertinęs Škėmos gebėjimą derinti skirtingus elementus ir veikti skaitytojo būseną: „Antanas Škėma mėgsta ir moka sukurti nuotaikas. Jis rašo trumpais, kapotais sakiniais, tartum dailininkas dėliodamas dažų dėmes. Ar mes tą jo techniką pavadinsime impresionistine ar ekspresionistine, tai yra antraeilis klausimas.“

Svarbiausioji „Balta drobulė“

Ko gero, žinomiausias ir labiausiai aptarinėjamas A.Škėmos romanas yra „Balta drobulė“. Knyga gali patikti arba ne, tačiau abejingų ji nepalieka. Būtent šiai knygai L.Mačianskaitė skyrė savo disertaciją „Antano Škėmos „Balta drobulė“: pasaulis ir diskursas“. Knygos tyrėja įrodo, kodėl šis romanas, mėgstamiausias iš visos literatūros programos mokyklose, tapo lūžiu lietuvių literatūroje. 

„Romano pasirodymas (parašytas 1953, išleistas 1958) akivaizdžiai padalijo skaitytojus į tradicionalistus ir modernistus. Liūto Mockūno teigimu, „aršesnieji moralistai ir ideologiniai kritikai jo veikaluose randa per daug nihilizmo, anarchizmo, cinizmo, blasfemijos ir kitų blogybių, užtemdančių ar net niveliuojančių bet kokią literatūrinę vertę.“ Klasikų požiūriu, „Balta drobulė“, kaip ir kiti A.Škėmos „supermodernistiniai“ kūriniai, „atspindi“ iškreiptą, t.y. neteisingą, pasaulio vaizdą, neatitinkantį objektyvios tiesos, kurią įkūnija bendrai priimta visuomeninė nuomonė, dominuojantis etinis-estetinis naratyvas“, – savo studijoje dėsto L.Mačianskaitė.

Jos pateikiamoje L.Mockūno citatoje apibūdinami ir modernistai: „Jaunesniajai, svetimuose kraštuose brendusiai, bet lietuviškos sąmonės dar nepraradusiai kartai Škėmos kūryba stovi moderniosios literatūros avangarde. A.Škėma laikomas šiuolaikinės vakarietiškos dvasios išreiškimo (laikams būdinga forma) pionieriumi ir bene ryškiausiu savosios kartos lietuvių rašytoju.“

2020-ųjų liepą L.Mačianskaitė apie „Baltos drobulės“ aktualumą kalbėjo laidoje „Pirmas sakinys“. Pasak jos, apie šį romaną kalbama ne tik mokykloje: „Kažkada patyrinėjusi pasisakymus internete radau, kad apie A.Škėmą pasisako ir super mamytės, išeivijos lietuviai. Atrodo, žmonės dirba kažkur užsienyje, bet jie diskutuoja apie šį rašytoją! Galbūt reflektuodami ir mokyklines patirtis, tačiau jis jiems lieka svarbus. Vieni jo nekenčia, kitiems jis tampa savotiška ikona.“

Ji paminėjo, kad rašant disertaciją jai tuo metu rūpėjo kalbinė plotmė, literatūros mąstymas apie literatūrą, o dabar jai rūpi ir gyvas istorinis jausmas, kurį perteikia A.Škėmos kūryba. 

„Tada atradau semiotiką ir norėjosi pritaikyti tuos instrumentus, pamatyti sluoksnius, struktūras, poetiką, kūrybos temą. Kažkas yra pasakęs apie „Baltą drobulę“: kas gali išsrėbti šitą žodžių sriubą? Tai man būtent šia disertacija ir norėjosi tai padaryti.“

Būtent į istorinę „Baltos drobulės“ plotmę tyrėja nėrė viename naujausių savo straipsnių. Čia  rašoma apie tai, kokį Kauną, kuriame rašytojas praleido jaunystę, A.Škėma vaizduoja romane.

„Škėmos Kaunas neturi savo analogo lietuvių literatūroje, jo sukurto miesto originalumas nulemtas perspektyvų sudvejinimo: tiesioginio dalyvio patirtis subordinuojama kritiškam XX a. antros pusės vakariečio intelektualo vertinimui ir transponuojama pagal modernistinės poetikos kodus“, – daro išvada tyrėja.

Savo tyrime L.Mačianskaitė ieškojo ryšio tarp fikcijos ir tikrovės. Pasak jos, vienas pirmųjų panašumų atsiranda „Baltoje drobulėje“ pristačius pagrindinio romano herojaus Antano Garšvos gyvenimo Kaune pradžią: „Antanas Garšva buvo keturiolikos metų, jis gyveno vienas Kaune ir mokėsi, jo tėvas mokytojavo provincijoje.“

Literatūrologė tikrino, kurie tikri A.Škėmos gyvenimo faktai sutampa su A.Garšvos. Pareles galima įžvelgti „Baltoje drobulėje“ pasirodančių motinos hospitalizacijos psichiatrinėje klinikoje, šeimos iširimo, priverstinės vienatvės svetimame mieste epizoduose.

„Baltos drobulės“ daugiasluoksniškumas ir išgyvenimų autentiškumas, ko gero, ir yra tai, kodėl šis romanas išliks aktualus dar ne vieną dešimtmetį.

Kinas ir A.Škėma

A.Škėmos kūrybinių metų laikotarpiu (XX a. pirmoji pusė) JAV klestėjo  neseniai sukurta televizija, per kurią kinas tapo labiau prieinamas. Pirmieji eksperimentavimai nauja medijų forma Amerikoje prasidėjo 3-iajame dešimtmetyje, tačiau tik po Antrojo pasaulinio karo ji išsivystė taip, kad ją galėjo žiūrėti ir platesnė auditorija.

L.Mačianskaitė 15min patikslino, kad A.Škėmos kūryboje yra minimos, perfrazuojant įvaizdžius, televizijos antenos, aukštesnės už kryžius. Tačiau teigti, kad būtent televizija paveikė A.Škėmos kūrybą, literatūrologė nesiryžo:

„Anuomet ne kiekvienuose namuose buvo televizija, tuo metu žmonės vis tiek labiau eidavo į kiną, klausydavosi radijo bei plokštelių. Net ir A.Škėmos dukros Kristinos Škėmaitės-Snyder atsiminimuose yra aprašyti, kaip jiedu eidavo į kiną.“

Pasak L.Mačianskaitės, A.Škėmos kūryboje galima rasti nemažai aliuzijų į kiną: „Baltoje drobulėje“ minimas aktoriaus Babočkino vaidmuo filme „Čiapajevas“, miestelio kine juokinantis Charlie Chaplinas, Walto Disney'aus piešti personažai, „Pabudime“ pagrindinis veikėjas Kazys lyginamas su Gariu Cooperiu, „Giesmėje“ veikėjo neįleidžia į filmą „Quo Vadis“ ir pan.

Visgi turbūt neklysime teigdami, kad didžiausią įspūdį Škėmai darė Jeanas Cocteu ir jo 1950 m. sukurtas filmas „Orfėjas“ bei įspūdingas Jeano Marais vaidmuo: „Baltoje drobulėje“ vaikinai iš užuolaidų fabriko Garšvos atmintyje pažadina kino asociacijas („Kaip gražiai plevėsavo užuolaidos Cocteau filme!), apsakyme „Pasivaikščiojimas“ (rink. „Čelesta“) tiesiogiai nurodomas konkretus filmo „Orfėjas“ epizodas: „Mano žmona ėjo primerktomis akimis. Pakelti mėlyną tinklą? Akys – sielos veidrodžiai? Kai veidrodžiai dūžta, ar galima ištiesus rankas įnerti į anapus, lyg Cocteau filme „Orfėjus“?“ 

Ekranizacijos pagal A.Škėmos kūrybą Lietuvoje prasidėjo Atgimimo laikais. Pirmasis filmas 1989 metais buvo sukurtas pagal dramą „Pabudimas“ (rež. Jonas Vaitkus).

L.Mačianskaitė taip pat minėjo ir mažiau žinomą Vytauto Balsio „Pabudimo“ variantą, kuris vadinasi „Ataraxia“ (2015).

Daug dėmesio sulaukė 2019 metais režisieriaus Jurgio Matulevičiaus sukurtas „Izaokas“.

„J.Matulevičiaus pilnametražis debiutas pasiryžo susigrumti su didžiuliais klausimais. Tai ir filosofinis detektyvas apie istorinę tiesą, ir buitinis detektyvas apie žudiko (žudikų?) paieškas, ir meilės trikampis, ir ideologinės priespaudos portretas. „Izaokas“ nešnabžda, jis šaukia“, – apie filmą rašė kino kritikas Vladas Rožėnas.

Mįslinga Škėmos biografija

„Škėmos biografija pasilieka pilna paslapčių ir painiavos, autobiografinės ir memuarinės medžiagos yra labai nedaug, todėl kiekvienas mus pasiekiantis atsiminimų tekstas įgyja ypatingą vertę“, – rašo L.Mačianskaitė.

Tyrėja 15min patvirino, kad A.Škėma yra gimęs 1911 m. lapkričio 29-ąją. „Tai yra oficialūs duomenys. Ir A.Škėmos gimnazijos kortelėje, ir pase – visur buvo ši data. Tačiau viename interviu jis parašė, kad tikroji jo gimimo data yra 1910 m. lapkričio 29 d., nes jo tėvas pagimdė jį du kartus, norėdamas gauti socialinę išmoką. Neva, dokumentai dingo per Pirmąjį pasaulinį karą Lodzėje ir to patikrinti negalima. Visgi, mes patikrinome ir nieko tas tėvas neišsigalvojo. Matyt, kaip vaikas jis kažką ne taip suprato.“

 „Esu gimęs du kartus. <...> Du kartus mane pagimdė mano tėvas, nutaręs ilgiau pasinaudoti vaikų priedu. Neturėjau metrikų, jie liko gimimo vietoje, Lenkijoje, Lodzės mieste, kur mano tėvas, rusų įsakytas, mokytojavo.“ 

Apie A.Škėmos tėvus L.Mačianskaitė rašo: „Pavyko nustatyti Škėmos tėvo gyvenamąjį namą ir identifikuoti tėvo kapą, tačiau tyrimo metu iškilo ir naujų klausimų, pvz., lig šiol nežinoma rašytojo mamos Veronikos Škėmienės (Veros Saglinaitės) mirties data ir vieta bei gimimo vieta (1888), nėra duomenų apie jos šeimą.“

15min paprašius plačiau papasakoti apie A.Škėmos tėvų kilmę, tyrėja teigė kaip tik šiuo metu renkanti apie tai medžiagą. Kol kas žinoma, kad A.Škėmos tėvas tikrai lietuvis iš Aukštosios Panemunės, puoselėjo lietuvybę, mama dirbo mokytoja pirmuosiuose lietuviškuose kursuose „Saulė“ .

Tačiau jos kilmė yra labai paini: „A.Škėma „Baltoje drobulėje“ rašo, kad mama yra bajorė nuo Telšių. Tačiau tai yra personažo A.Garšvos mama, todėl negalime taip stipriai sutapatinti. Visgi jos mergautinė pavardė yra Saglinaitė. Jos mama Saglina buvo stačiatikė perėjusi į katalikybę, o mamos mama galėjo būti šlėkta, bajorė, tačiau neaišku, ar iš lenkiškos, ar lietuviškos giminės“, – pasakojo L.Mačianskaitė.

Tiesa, A.Škėmos mama susirgo 1921 metais, grįžusi iš Rusijos, susirgo psichikos liga. Plačiau pakomentuoti apie ligą L.Mačianskaitė negalėjo: „Nerandu jos ligos istorijos. V.Škėmienė gulėjo Kalvarijos psichiatrinėje ligoninėje, tačiau archyvo nėra.“

Plačiau apie A.Škėmos šeimos – dukters ir anūkės – gyvenimus galima paskaityti interviu 15min. Corinne Snyder yra pasakojusi:

„Galiu pasakyti, kad Niujorke jis, kaip ir daugelis to meto lietuvių bendruomenės atstovų, buvo prie tos vietos neretai sunkiai pritampantis žmogus. Su Jungtinių Valstijų lietuvių literatūrinės bendruomenės amžininkais turėjo daugiau mažiau tą patį suvokimą apie tai, kokia yra literatūros paskirtis. 

Jis buvo labai atsidavęs tėvas, daug dėmesio skyrė mano mamos išsimokslinimui ir emociniam augimui. Jam tai buvo labai susiję – intelekto ir emocijų pasauliai. Kai mamai sukako 14 metų, jis davė jai Rainerio Maria Rilke knygą ir pasakė – dabar tu jau pasiruošusi jį skaityti.

Mano mama serga demencija, tad dabar negaliu jos daug klausinėti apie tėvą, tačiau aš susidraugavau su jos geriausia drauge – ji augo su mano mama. Ji pasakojo, kad A.Škėmos namai visuomet buvo pilni muzikos, knygų, pokalbių. A.Škėmos darbas ir gyvenimas buvo įtempti.

Didelę įtaką, mano nuomone, padarė ir šeimos traumos patirties istorija: jo mamos liga, patirtis Pirmajame pasauliniame kare būnant vaiku, okupacijos trauma, jo pasirinkimas išvykti, kelionė į Jungtines Valstijas. Ir, žinoma, avarija (A.Škėma žuvo automobilio avarijos metu 1961 metais, – aut. past.) – šio eismo įvykio metu mano mama buvo tame automobilyje. Taigi, iš dalies mūsų šeima gyveno patirdama traumos pojūtį“