Jurgis Mačiūnas – pokštaujantis nereikšmingumo meistras

„Pasaulis ir Lietuva vis daugiau ir daugiau girdi apie Jurgį Mačiūną. Kaunietis jis buvo. Gyveno ir dirbo Niujorke. Mirė vėžiu Bostone 1978 metais. „Fluxus“, jo sukurtas meno judėjimas, dabar jau linksniuojamas kartu su kitais svarbiausiais dvidešimtojo amžiaus meno judėjimais. Jurgis šį žodį tardavo „fliuksus“. Angliškai jis ištariamas „flaksus“, – šitaip 1994 metais viename savo laiškų Lietuvos skaitytojams Jonas Mekas pristatė savo bičiulį, meno aktyvistą ir vizionierių, ištisine kūryba pavertusį savo paties gyvenimą, o šiuolaikinio meno istorijai suteikusį pokšto ir žaidimo dėmenis.

George Maciunas – šis vardas pasaulyje šiandien įkūnija bekompromisį atsidavimą savajai vizijai ir nenugalimą siekį draugėn burti žmones, kuriems džiaugsmą teikia neįprastos ir keisčiausios idėjos, kasdienį gyvenimą praskaidrinančios improvizacijų žaisme ir tokiu būdu keičiančios požiūrį į pasaulį – vieną iš kasdienių ir todėl nepakartojamų įvykių.

15min tęsia multimedijų ciklą „Susipažinkime“, kuriame pristato ryškiausias išeivijos kultūros asmenybes. Ciklą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. 

Generolas Jurgis

J.Mačiūnas gimė 1931 m. Kaune elektros inžinieriaus Aleksandro Mačiūno ir baleto šokėjos Leokadijos šeimoje. Iš savo tėvo jis paveldėjo racionalumą bei tikslumą, iš mamos – impulsyvumą ir spontaniškumą.

Kas nulėmė valdingą jo charakterį, gebėjimą jungti žmones vienam tikslui, o kartu ir despotiškas savybes, tiek jo bičiuliams, tiek ir biografams iki šiol lieka paslaptimi. Motinos liudijimu, nuo mažų dienų J.Mačiūnas būrė savo žaislinių kareivėlių armiją, o pats buvo pasiskyręs jų generolu. Į savo žaidimus jis priimdavo ir vyresnę seserį, kuri tapdavo vienu iš jo kareivių, o už nepaklusnumą būdavo baudžiama.

Neturėdamas daug draugų – beje, vienas tų retųjų buvo jo klasiokas, o kurį laiką net ir kaimynas Vytautas Landsbergis, su kuriuo draugystė laiškais atsinaujins septintojo dešimtmečio pradžioje – J.Mačiūnas išmoko būti vienas ir gyventi savo susikurtame pasaulyje. Prie to prisidėjo ir silpna jo sveikata – dėl bronchų bei ausų infekcijų, o vėliau dėl tuberkuliozės net dvejus vaikystės metus jis praleido Šveicarijos sanatorijoje atskirtas nuo šeimos. Maža to, per 46-erius gyvenimo metus, jį nuolatos kamavo įvairios lėtinės ligos, jis kentė skausmus, tačiau, kaip liudija sesuo Nijolė, įkūręs „Fluxus“, J.Mačiūnas pradėjo šypsotis.

„Ligos ir mirties grėsmė, – anot knygos „Gyvenimas nelegaliai“ autorių R.Bernstein ir R.Shapiro, – suformavo labai savitą Mačiūno požiūrį į gyvenimą. Jis greitai užaugo, buvo ne pagal metus gabus ir protingas vaikas, stebintis pasaulį iš šalies. Kol buvo jaunas, jam mažai terūpėjo pritapti, atitikti tam tikrus aprobuotus standartus. Suaugęs Mačiūnas į gyvenimą žiūrėjo visiškai kitaip nei įprasta.“

1944 metais prie Lietuvos artėjant frontui, Mačiūnų šeima, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų lietuvių, pasitraukė į Vokietiją. Iš pradžių jie gyveno netoli Frankfurto, kur ne kartą patyrė Sąjungininkų lėktuvų apšaudymus ir vos per plauką liko gyvi. Karui pasibaigus, Mačiūnas su seserimi buvo išsiųsti į perkeltųjų asmenų stovyklą Hanau mieste: čia lankė lietuvišką mokyklą, o susidomėjęs piešimu vaikščiojo į dailės pamokas. 1948 metais šeima emigravo į JAV ir apsistojo Long Ailande, Niujorke.

Po mokslų privačioje Šv.Kristoforo mokykloje baigimo J.Mačiūnas iš pradžių studijavo grafiką, meną ir architektūrą „Cooper Union“ meno mokykloje, o vėliau mokėsi architektūros ir muzikologijos. Po to dar šešerius metus jis tęsė meno istorijos mokslus Niujorko universiteto Dailiųjų menų institute, o tuo pačiu metu dirbo architektu įvairiose bendrovėse.

„Fluxus“ – vidurius laisvinantis pokštas

1961 metais Mačiūno galvoje atsirado žodis „Fluxus“ – medicininis terminas, reiškiantis gausų skysčių išskyrimą, kitaip tariant, viduriavimą, – šitaip jis ketino pavadinti lietuvių kultūros žurnalą, kurį planavo leisti su žurnalistu ir galerininku Almu Šalčiumi. Ir nors žurnalas taip ir nepasirodė, tačiau tai tapo naujo, netikėto, neįprastas meno formas propaguojančio judėjimo pradžia.

Po kelerių metų „Fluxus“ manifeste šio judėjimo tikslus J.Mačiūnas įvardijo šitaip: „skatinti revoliucinį tvaną ir potvynį mene, skatinti gyvąjį meną, antimeną, propaguoti NEMENINĘ tikrovę, kurią galėtų suvokti visi žmonės, o ne tik kritikai, diletantai ir profesionalai“.

Tokios kūrybos sampratos šaltiniai ėmė veržtis dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje užgimusiam dada judėjimui, kuris atvirai propagavo antimeno idėjas. J.Mačiūnas niekada neslėpė prielankumo ir žavėjimosi dadaistų požiūriu – neatsitiktinai meno tyrinėtojai „Fluxus“ traktuoja kaip vieną iš neodadaizmo atmainų.

Be kita ko, šeštajame dešimtmetyje pavieniai maišto prieš oficialiąją kultūrą bei meno sukomercinimą ženklai jau buvo pastebimi tiek tarp Prancūzijos, tiek ir Niujorko menininkų. Tarp ryškiausių pavyzdžių – revoliuciniai Johno Cage‘o, Dicko Higginso, Alo Hanseno bei kitų kūriniai, kuriuose muzika, kartais ir neišduodant nė garso ar grojant neįprastais instrumentais, pavyzdžiui, žaislais, tampa neatsiejama hepeningo, kūrybinio vyksmo dalimi.

Neatsitiktinai būtent revoliucinės muzikos idėjos „Fluxus“ judėjime suvaidino ypatingą vaidmenį, mat 1960 m. J.Mačiūnas lankė muzikos kompozicijos kursą Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje, kurį vedė kompozitoriaus J.Cage‘o mokinys, elektroninės muzikos kūrėjas Richardas Maxfieldas. Šios pamokos, garsėjo išskirtinėmis meno naujovėmis ir eksperimentais, jos kaip magnetas traukė iš tradicinių rėmų siekusius išsiveržti jaunus menininkus. Būtent šioje terpėje J.Mačiūnas susipažino ir susibičiuliavo ne su vienu avangardiniu kūrėju, kurie ilgainiui tapo jo paties kūrybiniais partneriais, bičiuliais ir aktyviais „Fluxus“ idėjų propaguotojais iki pat šių dienų.

Pirmąjį fliuksiškos dvasios persunktą renginių ciklą, kuriame būta ir La Monte Youngo koncertas, Yoko Ono darbų paroda, poezijos ir vodevilių vakarai, keistos paskaitos ir eksperimentinės parodos, J.Mačiūnas su A.Šalčiumi surengė Madison aveniu jųdviejų įkurtoje galerijoje A/G.

Kadangi šią veiklą finansavo iš savo pačių kišenių, per pusmetį galerija bankrutavo, o J.Mačiūnui, gelbėjantis nuo kreditorių, teko kraustytis į Vokietiją. Čia jis įsidarbino grafikos dizaineriu JAV oro pajėgų prekybos tinkle, o lygiagrečiai su bičiuliais menininkais ėmė rengti pirmuosius klajojančius „Fluxus“ festivalius įvairiuose Europos miestuose. Po šių įvykių jau nebuvo įmanoma atskirti, kur yra J.Mačiūnas ir kur „Fluxus“ – jie abu tapo vienu kūnu ir siela.

Menas gyventi su šypsena

J.Mačiūnas buvo įsitikinęs, kad menas kaip reiškinys yra visiškai nereikalingas, jo kūrimas – bergždžias ir beprasmis užsiėmimas. Esminis dalykas – tai meninio požiūrio į visa, kas vyksta aplinkui, turėjimas. Žvelgiant iš šios perspektyvos, nebelieka jokio skirtumo tarp meno ir nemeno, o visa, kuo užsiima kūrybiškai pasaulį matanti asmenybė, tampa viena iš jo gyvenimą sudarančių akimirkų.

Štai kodėl nieko neturėtų stebinti ir keisti paties J.Mačiūno pomėgiai, pavyzdžiui, rinkti ekskrementų kolekciją, užsisakyti gausybę maisto skardinių, šiuo maistu maitintis metų metus, o iš pakuočių dėlioti vaizdinę maitinimosi istoriją, slapta persirenginėti moterimi, kolekcionuoti savižudybės įrankius, braižyti nesibaigiančias diagramas, kuriose galėjo sutilpti visa žmonijos ir meno istorija, bandyti Niujorke pragyventi už 5 dolerius per savaitę, rengti bičiuliams temines vakarienes, kuriose jo paties pagamintas maistas būdavo vienos spalvos, nieko neišmesti ir viską panaudoti savo menui ir t.t. ir pan.

Apie 1963 metus J.Mačiūnas, remdamasis „Fluxus“ idėjomis, ėmėsi grandiozinio sumanymo įkurti menininkų kooperatyvą ir tokiu būdu išspręsti jų gyvenimo problemą Niujorke. Ši idėja buvo visiškai novatoriška: nelegaliai užėmus apleistus ir tuščius pramoninius pastatus bei juose įkūrus pirmąsias studijas – loftus, jo dėka buvo ne tik sukurta išskirtinė menininkų bendruomenė, tačiau tai net padėjo išsaugoti ištisą miesto rajoną, vėliau tapusį tikru Niujorko simboliu.

Maža to, septintajame dešimtmetyje Fliuksnamių idėją Niujorke jis net bandė išplėsti iki Fliuksnamių salos: planuotą įsigyti salą jis ketino suskirstyti į 89 sklypus, o juose pastačius jo paties suprojektuotus surenkamus namus, turėjo būti įkurta „Fluxus“ kolonija. Lygiagrečiai jis ketino įkurti „Fluxus“ šalį ar valstybę, kuriai būtų atstovaujama ir Jungtinėse Tautose.

Nors šioms grandiozinėms idėjoms ir nebuvo lemta tapti tikrove, tačiau tai tik parodo, kokių neįtikėtinų sumanymų buvo sklidina J.Mačiūno galva ir su kokiu entuziazmu bei aistra jis imdavosi pačios netikėčiausios ir keisčiausios veiklos.

Savo dienoraščiuose J.Mekas ne kartą aprašė susitikimus su J.Mačiūnu, dalyvavimus jo hepeninguose ir kituose įvykiuose bei kreivą lietuvių išeivijos bendruomenės požiūrį į šį keistuolį. Tačiau būtent tuo jie buvo savaip panašūs – sąmoningai atsitraukę nuo gan uždaros išeivių bendruomenės, naujoje žemėje bandančios atkurti prarastą Tėvynę, jie abu atrado meno pasaulį savyje, o drauge ir visas pasaulis jiems tapo kūrybos teritorija. Neatsitiktinai vienoje išsamiausių J.Mačiūno biografijų, pavadintoje „Mr.Fluxus: kolektyvinis Jurgio Mačiūno portretas“, prisiminimais apie jį dalijasi kelios dešimtys pasaulinio garso meno įžymybių iš įvairių pasaulio šalių, o tarp jų vos vienas kitas lietuvis.

„Fluxus“ tapo kolektyviniu reiškiniu, mąstymo būdu, savitu požiūriu į pasaulį, jungusiu skirtingų kultūrų, tautų ir tradicijų žmones. Paties J.Meko teigimu, „Jurgis Mačiūnas ir kiti „nepraktiški“ avangardistai yra daugiau prisidėję, šitais labai praktiškais laikais, prie dvasinio, vidinio mūsų išsivadavimo, augimo, negu visi politiniai judėjimai, sistemos, revoliucijos ir teorijos, kurios pasibaigė, kurios susumavo save masiniuose milijonų kankinių kapuos“.

Paprašytas įvardyti, kaip pats šiandien suvokia „Fluxus“ reiškinį, kūrybiškai savo dienas leidžiantis menininkas Ričardas Šileika teigė: „Fluxus neturi jokio stiliaus, fluxus nepriklauso jokiai meno ar nemeno epochai. Fluxus reikšmingumas yra vienkartinis. Tik kai „vyksta“ – lygiai kaip mūsų gyvenimo ši diena, ši valanda, ši minutė. Po to jau nebe fluxus, o tik fotofiksacija, užrašytos istorijos. Paveldas ir muziejai – nėra fluxus. Fluxus neparankus rafinuotam vartotojų skoniui, tai sprangi ašaka gerklėj, krislas aky. Sūrūs ledai be glaisto. Žuvis, įdaryta žiurkėmis. Kiaulė, kimšta poezija. Fluxus net nebūtinai yra menas. Fluxus yra palaidas žaidimas.“

Sykį, paklaustas, kaip vertina tai, kad „Fluxus“ negalima rasti muziejuose, J.Mačiūnas atsakė: „Mes niekada nesekėme kurti aukštojo meno. Mes atsiradome kaip gauja juokdarių.“

Šią savybę, kaip vieną svarbiausių J.Mačiūno pamokų, išskyrė ir prof.V.Landsbergis pabrėždamas, kad esminė J.Mačiūno idėja buvo labai paprasta – „gyvenimas yra vertas gyventi ir džiaugtis juo. Savo kūryba, žaidimais ir pokštais J.Mačiūnas tai bandė priminti kitiems. Juk džiaugtis galima bet kuo, net atsitiktinumu, kuris gali būti be galo įdomus. Aplinkui viskas yra svarbu ir reikšminga, tereikia tai pastebėti ir priimti. J.Mačiūnas su savo „Fluxus“ idėjomis žmones kvietė būti gyvus, smalsius ir patirti pasaulį kaip džiaugsmą.“