Susipažinkime – Lietuvoje gyvenantys romai: ką svarbiausio turėtume žinoti apie jų istoriją?

Laisvi, stiprios valios ir geri psichologai – taip savo tautą įvardino viena iš šios multimedijos pašnekovų – Šiauliuose gyvenanti romė Konsuela Mačiulevičiūtė. Nors Lietuvoje romai gyvena šimtus metų, ši tauta, ko gero, yra viena mažiausiai pažįstamų ir labiausiai stereotipais apipintų bei nepelnytai iš anksto nuvertinamų.

Mažai kas žino ir tai, jog Lietuvoje gyvenantys romai kartu su žydais Antrojo pasaulinio karo metais patyrė Holokaustą. „Noriu, kad mano vaikai ir kiti romų vaikai savo tautos istoriją rastų vadovėliuose. Galbūt tuomet jie nepatirs to, ką išgyvenau aš“, – viltį išreiškė dar viena multimedijos herojė – Panevėžyje gyvenanti romė Rasma Pažemeckaitė.

15min tęsia projektą „Susipažinkime“. Šįkart kviečiame į pažintį su romais.

Lietuvos teritorijoje gyveno nuo XV-XVI amžiaus

Manoma, jog pirmieji romai į LDK teritorijos dalį, apimančią dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijas, atvyko iš Lenkijos XV a. antroje pusėje. „Romų migracijai iš Lenkijos buvo palankios istorinės aplinkybės – 1386 m., LDK didžiajam kunigaikščiui Jogailai vedus Lenkijos karalienę Jadvygą ir tuo būdu tapus Lenkijos karaliumi, abi valstybės buvo susietos unijiniais ryšiais. Tuo pačiu pradėta viena galingiausių Europoje Jogailaičių dinastija, kurios atstovai ne tik valdė Lietuvą ir Lenkiją, bet ir buvo renkami Vengrijos bei Bohemijos (Čekijos) karaliais. Spėjama, kad valdovų dinastiniai ryšiai buvo vienas iš veiksnių, paskatinusių romų migraciją iš Vengrijos per dabartinės Slovakijos ir Čekijos teritorijas į Lenkiją, o iš ten – į Lietuvą“, – pasakojo antropologė Aušra Simoniukštytė. Istoriniai šaltiniai liudija, kad XVI a. LDK jau egzistavo gana gausios romų bendruomenės. Romai buvo minimi ir jų reikalai įtraukti į Antrojo (1566 m.) ir Trečiojo (1588 m.) Lietuvos Statuto straipsnius.

Bendruomenes stipriai paveikė emigracija

Paskutiniai oficialūs duomenys skelbia, kad 2011 m. Lietuvoje gyveno 2115 romų tautybės žmonių. Statistika rodo, kad nuo 1989 m. romų mūsų šalyje nuolat mažėja. Palyginimui: 1989 m. Lietuvoje gyveno 2 718 romų tautybės žmonių, 2001 m. – tik 2 571*.

Pasak Šiauliuose gyvenančios atlikėjos, festivalių organizatorės ir muzikos pedagogės Konsuelos Mačiulevičiūtės, romų bendruomenę stipriai paveikė emigracija.

„Visos mano tetos, dėdės, pusbroliai ir pusseserės dabar gyvena Anglijoje (Jungtinėje Karalystėje – 15min past.). Kaip ir kitų tautų žmonės, jie išvažiavo iš Lietuvos ieškoti geresnio gyvenimo. Kai kurie ten jau gyvena 20 metų. Į Lietuvą grįžta tik aplankyti giminaičių, į svarbiausias šventes“, – pasakojo pašnekovė. Tiesa, artimiausi jai žmonės – tėvai su jaunesniu broliu – tebegyvena Šiauliuose – mieste, kuriame Konsuela užaugo, mokėsi ir liko gyventi, kai pati sukūrė šeimą.

Iki Pirmojo pasaulinio karo nemažai romų gyveno kaimuose. Šiuo metu daugiausia (net 81 proc.) romų įsikūrę miestuose: Vilniaus (38 proc.), Kauno (23 proc.), Šiaulių (11 proc.), Marijampolės (10 proc.) ir Panevėžio (7 proc.) apskrityse. Įdomu tai, kad beveik pusė dabartinės Lietuvos romų bendruomenės (net 49 proc.) sudaro vaikai ir jaunimas iki 20 metų. Be to, ši grupė auga: palyginti su 2001 m. visuotiniu gyventojų ir būstų surašymu, vaikų ir jaunimo dalis romų grupėje išaugo 3 proc., kai visoje Lietuvoje stebima atvirkštinė tendencija – šios amžiaus grupės gyventojų dalis bendroje visuomenės struktūroje mažėjo nuo 27 iki 22 proc.

Tokias tendencijas iš dalies lemia tradicijos: net ir XXI a. romams šeima ir vaikai yra vienas svarbiausių gyvenimo tikslų. Labai dažnai romų šeimos yra daugiavaikės.

Skirtingos romų bendruomenės – skirtingos kalbos ir tradicijos

Lietuvos romai priklauso trims etninėms grupėms: litovska romų (lietuvių romų), lotfktka romų (Latvijos romų) ir kotliarų (kotliar). Litovska ir lotfktka romai yra katalikai, o kotliarai po Antrojo pasaulinio karo į Lietuvą atvykę iš Moldovos, – stačiatikiai.

Pagal teritoriją ir kalbą yra skiriamos Šiaurės Rusijos, Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos, kitos smulkesnės romų atšakos. Caldarari, Kalderash arba Kotliar yra itin tradicinė romų grupė: apie 200 jos narių gyvena atskirai nuo kitų gyvenviečių, išlaikydami griežtas kultūrines tradicijas. Pavyzdžiui, kotliarams įprastos ankstyvos santuokos (kartais nuotaka būna nepilnametė). Jaunos šeimos paprastai gyvena kartu tėvais, seneliais viename būste arba bent jau netoli vieni kitų. Kotliarų moterys po santuokos paprastai nedirba – šeimą išlaiko vyras, padedamas bendruomenės. Jos nariai taip pat daug įtakos turi ir daugumai šeimos gyvenimo sprendimų, net kasdieniams.

Kiek laisvesnės tradicijos galioja kitose Lietuvos romų bendruomenėse. Tačiau ir čia ypač svarbi pagarba tėvams, kitiems vyresniems šeimos nariams. „Aš esu litovska, kaip ir didžioji dauguma Šiauliuose gyvenančių romų. Mano šeimoje galiojo griežtos taisyklės, kurių laikytis turėjau net ir aš, nors nuo vaikystės buvau kitoks vaikas.“, – pasakojimą apie save pradėjo šiaulietė Konsuela.

Mišrių santuokų daugėja, tačiau skyrybos vis dar retos

Jos tėvai susituokė, kai mamai buvo 20 metų. Pasak Konsuelos, litovska romams tai įprasta – ankstyvos santuokos bendruomenėje yra išimtis. „Susilaukę manęs jie ilgai daugiau neturėjo vaikų. Broliuką padovanojo, kai man buvo 22 metai“, – teigė Konsuela. Jos šeimos istorija įdomi: vien faktas, kad viena iš moters prosenelių buvo lietuvė, daug pasako.

Anot pašnekovės, anksčiau romams mišrios santuokos nebuvo įprastos, tačiau dabar jų daugėja. „Sakyčiau, kad ištekėti arba vesti kitatautį pasitaiko dažniau nei tai, kad susituokia skirtingų grupių romai, – teigė Konsuela. – Vienu metu Šiaulių romai gana dažnai tuokėsi su Latvijos romais, kurie yra lotfktka. Su jais mes galime susišnekėti, o, pavyzdžiui, su kotliarais – jau ne. Jų ir mūsų kalbos skiriasi iš esmės“.

Pačios Konsuelos gyvenimas be galo margas. Nors gimė tradicinėje romų šeimoje, ji pasakojo anksti pajutusi, kad nori siekti daugiau – pirmiausia mokytis. Tai nėra itin dažna romų šeimose: neraštingumas čia vis dar didelė problema. Tėvai retai motyvuoja vaikus lankyti vidurinę mokyklą, dažnas romas jos nebaigia.

Konsuela šiuo metu studijuoja magistratūroje. Nors kelias į mokslus prasidėjo tik sulaukus devynerių (anksčiau pradėti lankyti mokyklą sutrukdė jos ir mamos ligos – 15min past.), pradėjusi mokytis Konsuela suprato, kad tai daryti jai sekasi. O netrukus atrado ir dar vieną savo talentą – muziką.

„Nuo septintos klasės lankiau meno mokyklą. Jos vadovas pirmasis pastebėjo, kad turiu balsą, talentą ir skatino. O aš tiesiogine to žodžio prasme nėriau į viską, ką man siūlė“, – teigė Konsuela. Tuo metu paauglė tapo nuolatine „Jonio pastogės“ – populiarios kantri stiliaus grupės „Jonis“ narių įkurto baro – lankytoja. Čia ji dainavo ir bendravo kartu su daugeliu Šiaulių muzikos pasaulio atstovų: atlikėjais Gyčiu Paškevičiumi, Saule, grupės „Vairas“ muzikantais ir kitais.

Konsuelos biografijoje įrašytas ir sėkmingas dalyvavimas populiarioje TV laidoje „Būk artistas“, taip pat – įrašas LRT studijoje.

Nieko keisto, kad baigusi mokyklą pašnekovė sakė neabejojusi, ką nori studijuoti: konservatorijoje baigė chorvedybą, muzikos pedagogiką, o šiuo metu, kaip jau minėta, šias studijas tęsia magistrantūroje.

Jau kuris laikas ji yra ir kolektyvo „Youth Round Table“ aktyvistė bei viešosios įstaigos „Romų integracijos centras“ vadovė.

„Mano tėvai galbūt ir nebuvo sužavėti tuo, ką veikiu, tačiau susitaikė. Be to, aš visada sugebėdavau būti vienu metu keliose vietose – kartais net pačiai sunku patikėti tuo“, – pasakojo pašnekovė.

Panašiai Konsuela gyvena ir šiuo metu: juokdamasi pasakoja, kad dienomis augina prieš tris mėnesius gimusią dukrytę, o naktimis derina baigiamuosius festivalio „Tamburinas“ reikalus. Šis festivalis šiemet Šiauliuose vyks jau šeštą kartą. Jį Konsuela drąsiai gali vadinti dar vienu savo kūdikiu: būtent jos dėka, kasmet šiauliečiai ir kitų miestų žiūrovai gali pasiklausyti ir pasigrožėti įvairių Lietuvoje veikiančių romų kolektyvų bei atlikėjų pasirodymais.

„Dukros susilaukiau sąlyginai vėlai, be to, antroje santuokoje. Pas mus tai nėra dažna“, – neslėpė Konsuela. Ši jos gyvenimo istorija atskleidžia romų bendruomenėse ypač svarbią tradiciją – pagarbą tėvų sprendimams.

„Pirmasis mano vyras buvo romas. Su juo buvau mažai pažįstama – tiesiog jo ir mano šeimos sutarė, kad mudu susituoksime. Man buvo jau 31-eri, todėl jaučiau spaudimą sukurti šeimą. Atrodė, kad visos pusseserės turi vaikų, vyrus, reikia ir man. Deja, tai nebuvo teisingas sprendimas“, – pasakojo Konsuela, prasitarusi, kad abu su vyru labai greitai suprato, kad negalės kurti bendros ateities ir reikia skirtis.

„Tačiau skyrybos pas mus yra baisią gėdą užtraukiantis dalykas. Todėl nusprendę skirtis mes dar porą kartų buvome „sutaikyti“ – abiejų mūsų šeimos labai stengėsi, kad liktume kartu. Tačiau galiausiai suprato, kad nieko neišeis“, – teigė Konsuela.

Antrąjį vyrą ji išsirinko pati. Jis – lietuvis. Paklausta, kaip į tai reagavo tėvai, pašnekovė tikino, kad buvo visko. Tačiau šiuo metu jie džiaugiasi dukros laime. „O aš pati irgi supratau, kad man svarbiausia meilė“, – tikino Konsuela.

Į vestuves ir laidotuves suvažiuoja plati giminė

Skirtingų grupių romai mini skirtingas šventes. Tačiau kai kurios tradicijos bendros. Svarbiausios progos visiems romams susitikti yra vestuvės, krikštynos ir laidotuvės.

„Mano pirmosiose vestuvėse dalyvavo visi: atvažiavo dėdės, tetos, pusbroliai ir pusseserės iš visos Lietuvos ir užsienio. Buvo per 100 žmonių. Tokios paprastai ir būna romų vestuvės: gausios, linksmos, su daug muzikos, dainų“, – sakė Konsuela.

Dar viena proga švęsti visiems kartu yra krikštynos. „Čia, kaip ir vestuvėse ar laidotuvėse, galioja ta pati taisyklė: tokia proga yra vieną kartą gyvenime, todėl negailima nieko. Nueiti į restoraną su artimiausiais neužtenka – ten susirenka visa giminė“, – teigė pašnekovė. Krikšto tėvais romai paprastai išrenka santuokos ryšiais nesusijusius žmones – vyrą ir moterį. Krikštatėviai, anot Konsuelos, vaikui visą gyvenimą yra vieni svarbiausių žmonių: „Jie yra antrieji tėvai, kurių patarimai, buvimas šalia lydi visą gyvenimą“.

Konsuelos teigimu, romų laidotuvės mažiau bendruomenės tradicijas pažįstamiems gali pasirodyti šokiruojančios. Pirmiausia dėl to, jog jose skamba muzika, dainos. Tačiau tokios linksmybės turi prasmę – taip, anot pašnekovės, mirusysis palydimas į amžinąjį gyvenimą.

„Dainuoja ir šoka ne patys artimiausi žmonės, bet tolimesni giminaičiai. Pagrindinė mintis – kad mirusysis būtų palaidojamas taip, kaip gyveno: linksmai, skambant muzikai ir dainoms“, – pasakojo romė.

Linksmybių netrūksta ir per Mirusiųjų pagerbimo dieną lapkritį – tuomet į kapines susirinkę romai čia atsineša ir maisto, gėrimų ir taip pagerbia savo mirusius artimuosius.

Lietuvoje pastaruoju metu išpopuliarėjusi kremacija romams kol kas svetima: „Nežinau nė vieno romo, kuris būdų sudegintas. Mirusiuosius laidojame šeimos kape. Tiesa, atskirų kapinių romai neturi“, – pasakojo Konsuela.

Tuo metu panevėžietė romė Rasma papasakojo apie gedėjimo tradiciją: „Mirus artimam žmogui stipriausias šeimos narys gedi: nesiprausia, nesitvarko, kartais – eina keliais aplink bažnyčią ir meldžiasi už mirusįjį. Aš, pavyzdžiui, tai dariau iš gyvenimo pasitraukus broliui…“. Tai laikoma privaloma pagarba mirusiajam, padedančia jam pradėti amžinąjį gyvenimą Anapus.

Į „Google“ paiešką įvedus žodį „romai“ nemažą dalį nuotraukų sudaro vaizdai su ryškiaspalvėmis suknelėmis apsirengusiomis moterimis. „Kasdien tokiais rūbais niekas nesirengia, vis dėlto moterims tebegalioja kai kurios taisyklės. Pavyzdžiui, aš nesu niekada į viešumą išėjusi su kelnėmis. Net minties tokios nesu turėjusi. Net namuose jų nedėviu – na, gal tik pižamą“, – juokėsi Konsuela. Ji neslėpė, kad dėl to nejaučia jokio diskomforto: taip buvo auklėjama nuo mažens.

Tiesa, prakalbus apie tai, kas bus ūgtelėjus jos dukrai, Konsuela prisipažino, kad savo šeimoje vadovausis švelnesnėmis tradicijomis. „Man norisi, kad dukrytė augtų laisva. Todėl leisiu rinktis. Juolab, kad esame mišri šeima, kurioje – mišrios tradicijos“, – kalbėjo pašnekovė.

„Noriu, kad istorijos vadovėliuose būtų nors eilutė apie romų Holokaustą“

Pasak Panevėžio romų bendruomenės atstovės Rasmos Pažemeckaitės, prieš porą metų Panevėžyje dar buvo keletas romų, išgyvenusių Holokausto baisumus.

Dabar jų istorijas jau gali perpasakoti tik artimieji – vaikai, anūkai. Vis dėlto romams nėra įprasta apie tai kalbėti garsiai. Nors šeimose tautos tragedija ir asmeninės – prosenelių, senelių – patirtys puikiai žinomos. Priežasčių, kodėl taip yra, daug. Viena jų – nemažai romų neraštingi, tad ir jų tautos istorija iki šiol mažai aprašyta. Apie romų Holokaustą, šios temos aktualumą ir svarbą tiek romams, tiek ir visiems kitiems, gyvenantiems Lietuvoje, pasakojusi Rasma pasidalino ir savo mamos prisiminimais.

Jos nuomone, tam tikra prasme Lietuvoje romams Holokaustas tęsiasi iki šiol – dauguma bendruomenės narių kasdien susiduria su vienokia ar kitokia diskriminacija. Anot Rasmos, paradoksalu, tačiau tai iš dalies padėjo romams išlikti tokia tauta, kokia yra dabar: besikeičiantys laikai mažai paveikė jų bendruomenėse esančias tradicijas.

„Noriu, kad vadovėliuose būtų įrašyta ir mūsų tautos istorija“. Šią frazę ne kartą pakartojusi Rasma prisiminė, jog jai pačiai tai buvo svarbu jau besimokant mokykloje. Pašnekovė įsitikinusi: kuo daugiau žmonės žinos tikrų faktų apie Lietuvoje gyvenančius romus, tuo lengviau bus gyventi jos pačios – romės – vaikams. „Mano dvynukėms dabar 6 metai ir jos bijo būti romėmis. Prašo: „Mama, tu tik niekam nesakyk, kad esi romė…“, - skaudžia patirtimi pasidalino Rasma.

Apie tai, kodėl taip svarbu pažinti Lietuvoje gyvenančius romus ir jų tradicijas liudija ir nesenas įvykis. 2016 m. Panevėžys prisijungė prie didžiausio Europos memorialo po atviru dangumi ir prie J.Tilvyčio g. 1 namo sumontavo keturis „Atminimo akmenis“ (vok. Stolpersteine). Jų tikslas – priminti apie Holokausto metu persekiotus romus. Šios lentelės grindinyje – pirmasis monumentas Lietuvoje, įprasminantis romų bendruomenės tragediją. Paminklas įrengtas Lietuvos žmogaus teisių centro iniciatyva, jį finansavo „Geros valios fondas“, fondas „Erinnerung Verantwortung Zukunft“ (EVZ), parėmė ir Goethe‘s Institutas Lietuvoje.

Kaip 15min pasakojo Rasma ir dar viena iš Panevėžio kilusi romė Marija, kurią sutikome pakeliui prie „Atminimo akmenų“, J.Tilvyčio gatvėje iki Antrojo pasaulinio karo gyveno ne viena romų šeima. Anot Marijos, čia veikė žydų ir romų bendrabutis. Todėl vieta įamžinti romų Holokaustą pasirinkta neatsitiktinai ir prasmingai. Ant keturių „Atminimo akmenų“ įrašyti Panevėžio romių Onos Matuzevičienės-Bagdonavičiūtės, Anastazijos Jablonskienės-Bagdonavičiūtės, Zosės Matuzevičiūtės bei Onos Grachauskienės-Bagdonavičiūtės vardai. Visos jos, kaip ir dešimtys kitų Panevėžio romų, žuvo per Holokaustą.

Rasmos ir Marijos teigimu, nors tai visos Lietuvoje gyvenančios romų tautos kančioms atminti skirta monumentas, apie jo įrengimą net ir Panevėžyje gyvenantys romai sužinojo atsitiktinai. Maža to, šis paminklas įrengtas pažeidžiant romų tradicijas – mirusiųjų atminimo negalima mindyti, tad paminklas negalėjo būti įrengtas tiesiai ant gatvės grindinio – tai reikėtų ištaisyti atminimo ženklą bent jau pakeliant kiek aukščiau nuo žemės.

Su nacių okupacijos pabaiga romų vargai nesibaigė. 1956 m. buvo paskelbtas SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakas apie privalomą romų sedentarizaciją. Sovietų valdžia suprato, kad be priverstinės sedentarizacijos nepavyks romų sovietizuoti. Anot antropologės A.Simoniukštytės, įsako buvo griežtai laikomasi, todėl greitai romų vežimai išnyko iš Lietuvos kelių. „Romai buvo priversti nutraukti tradicinį gyvenimo būdą ir apsigyventi miesteliuose, dažnai tuščiuose anksčiau žydams priklaususiuose namuose. Būtent 1956 m. įsakas paskatino romus įsikurti ir garsiuose Kirtimuose. Romų bendruomenei Lietuvoje, išgyvenusiai fizinį naikinimą nacių okupacijos laikais, teko susidurti su kryptingu tradicinės kultūros naikinimu pokariniais metais“,– teigė pašnekovė.

Kas yra „romofobija“ ir kaip tai susiję su emigracija?

Portalo Romuplatforma.lt duomenimis, Lietuvoje šiuo metu veikia 11 romų organizacijų. Aktyviausios iš jų trys: Romų visuomenės centras ir Lietuvos romų bendruomenė, kurios yra įsikūrusios Vilniuje, bei Romų integracijos centras Šiauliuose. Svarbiausios visų organizacijų užduotys yra reprezentuoti romų bendruomenę viešoje erdvėje, atstovauti jų poreikius ir interesus, puoselėti romų kultūrą bei istoriją ir pristatyti ją plačiajai visuomenei. Šios organizacijos inicijuoja romų kultūros, romų Holokausto (romų k. Samudaripen) atminimo renginius, teikia socialines paslaugas bendruomenės nariams, tarpininkauja tarp valdžios institucijų.

Dar viena svarbi ir aktyvi šiame lauke organizacija yra Neformalus ugdymo centras „Padėk pritapti“. Ji su romų vaikais ir jaunuoliais dirba virš 10 metų. Pagrindinis centro tikslas yra skatinti integraciją ir įgalinimą per švietimą, ypač neformalųjį ugdymą.

Agnieška Avin dirba neformalaus ugdymo centre „Padėk pritapti“, taip pat kaip Vilniaus romų bendruomenės tarpininkė Tautinių mažumų departamente. „Prieš pusantrų metų apjungėme jėgas kartu su Romų visuomenės centru, kuris turėjo palikti savo pirminę lokaciją, nugriovus Vilniaus taborą, ir dabar veikiame po vienu stogu Naujamiesčio mikrorajone“, – sakė ji. Plačiau apie Vilniaus taborą ir jo istoriją skaitykite čia.

Savo pažintį su romais ji pradėjo savanoriaudama centre „Padėk pritapti“. Savanorystė tapo gyvenimo studijomis ir veikla – šiais metais moteris apgynė socialinės antropologijos magistrą iš šiuolaikinių romų migracijų į Vakarus tematikos.

„Integracija, mano manymu, niekada nėra vienpusis procesas. Tai yra visuomenės daugumos ir mažumos santykis, kuriame svarbus abipusis noras tiek priimti, tiek atsiversti. Visuomenės stiprybę nusako labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių savijauta. Pilietinės ir socialinės teisės turi būti užtikrintos visiems mūsų šalies piliečiams, nepaisant jų tautybės“, – įsitikinusi Agnieška.

Jos atliktas tyrimas parodė, kaip romai jaučiasi šiandieninėje Lietuvoje, kaip mato ir vertina egzistuojančią socialinę nelygybę. Pasak Agnieškos, nuolatinis „nepriėmimo“ jausmas ilgainiui demotyvuoja, veikia savivertę, pasitikėjimą valdžios institucijomis. Tyrimas parodė, kad migracijų į užsienį dėka Vilniaus romai pasiekia geresnio gyvenimo standartus, apie kuriuos čia kol kas gali tik svajoti.

„Anglijoje daug Lietuvos romų dirba, baigia mokyklas, atidaro savo verslus, o svarbiausia – ten jie pagaliau gali jaustis „žmonėmis“, vienais iš daugelio daugiakultūrėje aplinkoje, o ne „juodais“, „kitais“ kaip kad čia. Dėl šių priežasčių romų emigracijos tempas sparčiai auga, bendruomenė mažėja“, – kalbėjo Agnieška.

Jos žodžius savo šeimos istorija paliudijo ir Panevėžyje sutikta romė Marija. Moteris pasakojo, kad, nors yra kilusi iš Panevėžio, jau daug metų į šį miestą sugrįžta tik atostogoms. „Gyvename Anglijoje, kur daugiau galimybių. Mano anūkė baigė koledžą, ruošiasi į universitetą. Nemanau, to būtų pasiekusi Lietuvoje“, – apgailestavo romė.

Pasak Agnieškos, romai vis dar išlieka mažiausiai mėgstama ir didžiausią socialinį atstumą patiriančia grupe Lietuvoje. Tai būtų galima vertini kaip „romofobijos“, arba dar kitaip vadinamo „antičigonizmo“, atspindį.

„Ši sąvoka nusako baimės jausmą, neapykantą, nukreiptą prieš romų bendruomenę. Šiomis dienomis egzistuojantis „antičigonizmas“ turi gilias istorines šaknis, kurios yra įaugusios į visuomenės nuostatas. Dauguma stereotipų yra retai kvestionuojami, jie formuoja mūsų pažiūras, kurios dažniausiai daro poveikį ir mūsų veiksmams. Čia svarbų vaidmenį atlieka žiniasklaida, kuri šiais laikais yra vienas svarbiausių visuomenės nuomonių formuotojų. Romai dažniausiai yra vaizduojami neigiamame, kriminaliniame kontekste, pabrėžiant jų etninę tapatybę, generalizuojant, taip kuriant įspūdį, kad visi romai yra vienodi ir visų reikia „bijoti“. Dėl egzistuojančios stigmatizacijos ir marginalizacijos dažnai yra kaltinami patys romai, o nedarbas, aukštas neišsilavinimo lygis, nusikaltimai yra matomi kaip integracijos stokos priežastis, o ne pasekmė. Trūksta išsamios informacijos ir įsigilinimo į istorinį kontekstą, palyginimų su kitomis Europos valstybėmis“, – įsitikinusi pašnekovė.

Anot jos, kasdieniame lygmenyje efektyviausias būdas keisti stereotipus yra per tiesioginį kontaktą ir pažinimą, tačiau ilgą laiką trūko erdvių, situacijų, kur galėtumėme pažinti romus ir jų kultūrą, susidaryti asmeninę nuomonę apie šią bendruomenę.

„Labai džiaugiuosi, kad situacija keičiasi – romų bendruomenės lyderiai patys aktyviai įsitraukia į visuomeninę ir kultūrinę veiklą, bendrauja su žiniasklaida ir politikais, tampa „geraisiais pavyzdžiais“, kurių trūksta viešumoje. Kaip pavyzdį nurodyčiau pirmąjį Lietuvoje romų kulinarinio paveldo restoraną „Gypsy Lounge and Grill“, įkurtą Lietuvos romų bendruomenės pirmininko Ištvano Kvik, kuriame dirba patys romai, todėl atėjus papietauti, galima ne tik paskanauti romiško guliašo ar tradicinio pyrago, bet ir susipažinti ir pabendrauti su ten dirbančiais romais. Kiti renginiai, tokie kaip kultūros festivaliai „Gypsyfest“ Vilniuje ar „Tamburinas“ Šiauliuose, taip pat yra puiki galimybė pažinti romų kultūrą (ir žmones!) iš arti“, – sakė Agnieška.

Kaip susirasti darbą ir būstą, kai esi romas?

Iš darbo patirties ji gali pasakyti, kad bent jau Vilniaus romams didžiausias iššūkis yra būsto klausimas ir įsidarbinimas. Kasmetinio Etninių tyrimo instituto visuomenės nuostatų tyrimo rezultatai puikiai atspindi situaciją nekilnojamojo turto rinkoje – retas kas sutinka nuomoti butą romų šeimai, būna situacijų, kai nuomotojai tiesiog pabėga, pamatę, kad į pokalbį ateina romų tautybės asmuo. „Nugriovus taborą, daug šeimų nesugebėjo surasti apgyvendinimo mieste, turėjo persikelti į kitus rajonus, išvažiavo pas gimines į mažesnius miestelius“, – pasakojo Agnieška.

Darbo rinkoje situacija panaši – darbdaviai kartais atvirai pasako, kad nepriims į darbą romų.

„Turėjau situaciją, kai su viena rome močiute ieškojome kiemsargės darbo – ji puikiai kalba lietuviškai, turėjo darbo pokalbį telefonu, viskas ėjo sklandžiai, įmonė buvo suinteresuota ją priimti į darbą. Viskas pasikeitė, kai ji nuėjo susitikti su darbdaviu gyvai: staiga jiems jau nebereikėjo darbuotojo, o kai po kelių dienų pati paskambinau paklausti, kad atsitiko, gavau atsakymą: „teritorija prie Baltojo tilto yra visgi prestižinė ir ten reikia reprezentatyvaus žmogaus, kad dirbtų, kad negąsdintų žmonių“, – prisiminė Agnieška.

Panašią istoriją papasakojo ir romė Rasma, ieškojusi darbo vienai romų šeimai pas ūkininką. Iš pradžių išskėstomis rankomis laukęs darbininkų, išvydęs romus vyras iš savo kiemo juos ir Rasmą išlydėjo keiksmais neleidęs net pabandyti dirbti.

„Žinoma, romų konkurencingumą darbo rinkoje riboja neraštingumas, žemas išsilavinimo lygis, socialinių ir IT įgūdžių stoka. Bet yra ir sėkmės pavyzdžių – romų jaunimas įsidarbina pavežėjais, kartais dirba ir visa šeima – vyras su žmona, yra romų užimančių aukštas pozicijas privačiose įmonėse, tačiau retai apie tai girdime, o ir patys romai nenoriai apie tai pasakoja viešai, kad nesusilauktų negatyvių reakcijų iš kolegų, nuo kurių kartais slepia savo etninę tapatybę“, – kalbėjo su romais daug metų dirbanti Agnieška.

Dar vienas iššūkis yra švietimas. Nors sociologinių apklausų duomenimis, romų vaikų ir jaunimo išsilavinimo rodikliai auga, šie pokyčiai nėra labai spartūs. 

„Formuojant švietimo politiką, reikia atsižvelgti į kompleksines priežastis, kodėl romų vaikai dažniau iškrenta iš mokymosi sistemos, skirti papildomą pagalbą ir paramą. Vis dar galima išgirsti nuomonių, kad romai tiesiog nenori mokytis, tai yra jų kultūrinė savybė, tačiau nesigilinama į socio-ekonomines priežastis, lingvistinius iššūkius, su kuriais susiduria romai vaikai, atėję į pirmą klasę“, – teigė Agnieška.

*Multimedijoje naudojama statistinė informacija iš Romuplatforma.lt bei Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respubliklos Vyriausybės