Dailininkas iš Vilniaus geto, prarastas ir sugrįžęs

„Niekada nepajėgiau iki galo suvokti, kodėl it apsėstas kuriu. Iš dalies gal dėl to, kad suteikčiau savo stebuklingam išsigelbėjimui prasmę. Tarsi žydas, kuris, apsilankęs kapinėse, ant artimųjų kapų palieka mažus akmenukus, aš tapiau paveikslą po paveikslo – tokie yra mano atminimo aktai“, – taip savo atsiminimų knygoje „Nutapyta žodžiais. Vilniaus prisiminimai“ rašo vienas žymiausių litvakų dailininkų Samuelis Bakas, kurio darbai – tai pastanga pasitelkus vaizduotę į visumą sujungti perplėštą pasaulį ir taip atmintyje išsaugoti peizažus, daiktus bei žmones.

Žinomas Izraelio rašytojas Amosas Ozas (1939–2018) S.Baką laikė vienu didžiausių XX amžiaus tapytojų, ne tik susikūrusiu unikalią meninę kalbą, tačiau ir taikliai atspindėjusiu „beprotišką mūsų laikmečio žiaurumą, jo baisybes, tuštumą, liūdesį ir beprasmiškumą“, kurio pasaulyje „siaubas, humoras ir sapnai susilieja į vientisą radioaktyvią masę“.

Ilgus dešimtmečius dailininko pavardė Lietuvoje buvo žinoma išimtinai litvakų istorijos bei kultūros tyrinėtojams. Pats menininkas, su mama išgyvenęs Holokausto tragediją Vilniuje ir netekęs savo tėvo, senelių, kaimynų ir daugelio pažįstamų, po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė iš Lietuvos ir tik praėjus 56-eriems metams ryžosi atvykti į, jo žodžiais tariant, prarastą vaikystės rojų.

Nors pirmasis sugrįžimas į „mylimą ir kraujuojantį Vilnių“ 2001-aisiais emociškai pačiam menininkui buvo itin skausmingas, tačiau susitikimas su praeitimi, o kartu ir į XXI amžių įžengusiu miestu, ilgainiui atvėrė naują ir viltingą perspektyvą: čia surengtos dvi jo parodos, lietuvių kalba išleista memuarų ir šeimos sagos knyga „Nutapyta žodžiais. Vilniaus prisiminimai“, kuri ilgainiui įtraukta net į mokyklų istorijos kurso programas, kaip autentiškas ir sukrečiantis pasakojimas apie buvusią miesto žydų bendruomenę ir tragišką jos likimą.

2017-aisiais Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centro patalpose duris atvėrė pirmasis pasaulyje Samuelio Bako vardo muziejus, kuriam pats dailininkas padovanojo 125 tapybos darbus. Šiandien dalis šių kūrinių, drauge su stebuklingai išlikusiais S.Bako piešiniais iš Vilniaus geto laikotarpio, sudaro nuolatinę muziejaus ekspoziciją.

Maža to, 2021-aisiais Vilniaus Senamiestyje atsirado ir simbolinis maršrutas „Samuelio Bako keliu“, kuriame atskleidžiami devynmečio dailininko išgyvenimai nacistinės Vokietijos okupuotame Vilniuje, keliaujant per keturias jo gyvenimo stoteles – gimtuosius namus, kur dabar įsikūrę Mokytojų namai, slėptuvę buvusiame benediktinių vienuolyne šalia Šv.Kotrynos bažnyčios, kur net du kartus jam su mama teko slėptis nuo mirties, buvusį geto teatrą, dabartinį „Lėlės“, vietą, kur surengta pirmoji jo piešinių paroda, ir galiausiai muziejų, vainikuojantį ir išraiškinga simbolių kalba apibendrinantį visą šią istoriją.

„Žinau, koks mano tikslas, – prisipažįsta dailininkas, kurio pavardė, pagal vieną iš versijų reiškia „kankinių palikuonių“ akronimą. – Aš siekiu tapyboje perduoti asmeninį baisių išgyvenimų liudijimą. Tapau pasaulio, virš kurio pakibę tamsūs debesys – būsimo tvano pranašai, – viziją. Tad ar galima laikyti arogantišku tvirtinimą, kad tiems paveikslams nėra tinkamesnio parašo nei Bako pavardė?“

„Ich bin a Vilner“

„Mano gyvenimo istorijoje tu, Vilniau, esi scena, kurioje buvo suvaidintas pirmasis gyvenimo dramos veiksmas. Meilės, džiaugsmų, nuotykių, nusivylimų ir siaubingo skausmo spektaklis. Ir galiausiai visiškas šio unikalaus pasaulio praradimas“, – šitaip vos keliais sakiniais S.Bakas apibendrino dvylika pirmųjų savo gyvenimo metų, praleistų Lenkijos okupuotame Vilniuje. Laimingų metų, kurie galiausiai virto tragedija tiek jam pačiam, tiek ir visai žydų bendruomenei.

Nepaisant to, visą savo gyvenimą, paklaustas, iš kur yra kilęs, S.Bakas atsakydavo jidiš kalba – „Ich bin a Vilner“ – „Aš esu iš Vilniaus.“

S.Bakas gimė 1933 metų rugpjūčio 12 d. trečios ar net ketvirtos kartos Vilniaus žydų šeimoje. Apie savo gyvenimą iki karo jis pasakoja kaip apie rojų, kuriame netrūko nieko – vienturtis sūnus augo apsuptas tėvų ir senelių meilės, globos bei rūpesčio. Anksti pastebėtas ir jo polinkis dailei, kuriam tėvai, ypač mama, skyrė nemažai dėmesio.

Tačiau visą šią idilę nutraukė prasidėjęs karas, o negrįžtamai sunaikino nacių okupacija 1941-ųjų vasarą. Daugelį tolimesnių savo paties gyvenimo ir išgyvenimo įvykių dailininkas laiko stebuklais, kurie nesuprantamu būdu jam krito kaip laimingi atsitiktinumai ar lemtingos likimo dovanos, padėjusios pereiti Holokausto pragarą, prarasti viską, išskyrus motiną, tetą ir pusseserę, ir išlikti gyvam.

Rugsėjo mėnesį prasidėjus Vilniaus žydų varymui į getą, Samuelio tėvas buvo išsiųstas į priverstinių darbų stovyklą, o berniukas su mama slapta pabėgo iš geto teritorijos ir apsistojo senelio sesers Janinos Ruszkiewisz, jaunystėje perėjusios į katalikybę, namuose. Netrukus jų prieglobsčiu tapo benediktinių vienuolynas, kur juos globoti ėmėsi sesuo Marija Mikulska, ne tik pasirūpindavusi maistu, bet ir atnešdavusi Samueliui pieštukų bei popieriaus piešimui, knygelių skaitymui bei mokiusi jį katalikiškų maldų.

Deja, ir šis „saugus“ gyvenimas vienuolyne nutrūko staiga – apkaltinę seseris ryšiais su sovietais, naciai konfiskavo vienuolyno turtą, įkūrė jame Rosenbergo štabą – centrą kuriame rinko nukariautų žemių archyvus bei kitus dokumentus, o vienuoles išvarė į darbo stovyklą. Ištrūkusi iš spąstais virtusio slapto prieglobsčio, Bakų šeima sugrįžo į getą, ateinančius trejus metus tapusį jų namais.

Mažasis geto dailininkas

Vienas iš daugelio S.Baką lydėjusių stebuklų buvo tai, kad į getą jis su tėvais sugrįžo vos pasibaigus kraupioms akcijoms, kurių metu nacistai išžudė pusę ten kalintų žmonių. Per ateinančius metus dailininko šeima net šešis kartus buvo priversta keisti gyvenamąją vietą, tėvas išsiųstas suvirintoju į dirbtuves už geto ribų, o mama įsidarbino Judenrato buhalterijoje.

Šiomis dramatiškomis aplinkybėmis ypač ryškiai atsiskleidė jaunojo Samuelio talentas. Jo gabumus pastebėję rašytojai Abraomas Suckeveris (1913–2010) ir Šmerkė Kačerginskis (1908–1954) ne tik pakvietė devynmetį dalyvauti geto dailininkų parodoje, bet ir padovanojo jam knygą, suvaidinusią ypatingą vaidmenį S.Bako gyvenime.

Pasak menotyrininkės Ievos Šadzevičienės, geto laikais niekas iki galo nežinojo, kuo visa tai gali baigtis, todėl žydų intelektualams atrodė svarbu dokumentuoti kasdienį gyvenimą ir išsaugoti ateičiai kaip liudijimą apie visus to meto įvykius. Toks buvo ir A.Suckeverio bei Š.Kačerginskio dovanos S.Bakui tikslas. Pinkas – kelių šimtų puslapių labdaros organizacijos knyga, su aukotojų sąrašais bei veiklos taisyklėmis. Šis XIX a. vidurį siekiantis žydų bendruomenės dokumentas tapo simbolišku metraščiu, kurį dar neįgudusia ranka papildė ir ateičiai pratęsė pradedantis mažasis dailininkas.

„Tarp šių tektų, – po daugybės metų prisimins S.Bakas, – buvo tuščių vietų, kurias kaip dailininkas stengiausi pripildyti paveikslų, išgalvodamas nesama „senovinę“ žydų dailę, susiedamas praeitį ir dabartį. Prieštaraudamas griežtoms mūsų religijos tradicijoms, tapiau paveikslus, alsuojančius mūsų laikų nerimu, ir kviečiau žiūrovus susimąstyti. Aš, Knygos tautos atstovas, kartais pats apie save galvoju kaip apie knygą, mano protas – tai pasakojimų ir paveikslų mozaika, nuo Pinko jis skiriasi tik tuo, kad yra mirtingas. Būdamas vaikas, savo piešiniais papildžiau senus tekstus.“

Nors knygoje išlikusiuose piešiniuose esama bandymų fiksuoti to meto geto kasdienybę – matyti žmonės su šautuvais, gaisras geto name, lipimas kopėčiomis, – vis dėlto, daugiausia tai tiesiog piešimo pratybos tuščiuose knygos puslapiuose, mat popierius gete buvo neregėta prabanga, bei įvairios tematikos eskizai lavinant ranką.

1944 metų kovo 27 dieną vykusios „vaikų akcijos“ metu, per kurią nužudyta apie 250 žydų vaikų, S.Bakas prarado šią knygą, o šį išsiskyrimą įvardijo kaip vieną pačių skausmingiausių, pačių dramatiškiausių savo gyvenimo įvykių. Vis dėlto, per visus karo, pokario ir sovietmečio kataklizmus šis metraštis stebuklingai išliko kaip ir jaunasis jos piešinių autorius.

Praėjus daugiau nei pusei amžiaus rankose vėl vartydamas Pinką, dailininkas su apmaudu pripažino: „Man atrodė – o gal tai buvo tik mano vėlesnių vaizdinių rezultatas, – kad būdamas vaikas turėjau Pinką paversti kažkokiu nepaprastu dokumentu. Dabar, žiūrėdamas į tai, ką laikau rankose, jaučiu, kad nuvyliau bičiulius, kurie man šią knygą patikėjo. Užuot atvaizdavęs mūsų siaubingus išgyvenimus, pripaišiau menkaverčių paveiksliukų, knygų iliustracijų ar scenų iš filmų – eskizų, kurie terodo baimingą norą pabėgti nuo tikrovės.“

Neregėtoje pasakiškoje popieriaus šalyje

1943 metų rugsėjį naciams pradėjus Vilniaus geto likvidavimą, apie du tūkstančiai jo gyventojų buvo paskirti į dvi Vilniaus darbo stovyklas – Kailis ir HKP. Pastarojoje atsidūrė ir S.Bako šeima. „Laikinai išsaugojome savo gyvastį, – prisiminimų knygoje „Nutapyta žodžiais“ rašė dailininkas, – ir už pratęstą trapią būtį turėjome būti dėkingi praktiškiems technokratams.“ Šioje priverstinio darbo stovykloje, veikusioje Vilniuje, Subačiaus gatvės 47 ir 49 numeriais pažymėtuose namuose, S.Bakas išbuvo iki 1944 m. kovo mėnesio.

„Vis iš naujo kartoju sau, kad galimybių likti gyvam buvo daug mažiau nei viena iš šimto, o tam, kad išgyventum, turėjo įvykti dešimt neįtikėtinų stebuklų“, – šią S.Bako mintį dar ir dar kartą patvirtina tolimesni jo gyvenimo įvykiai. „Vaikų akcijos“ metu jis išliko nepastebėtas viename iš barakų slėpdamasis po lova. Po kelių dienų tėvas jį slapta išnešė iš stovyklos pjuvenų maiše ir kartu su mama jie vėl pasibeldė į benediktinių vienuolyno vartus, kur valytoja dirbo ta pati sesuo Marija.

Vienuolika mėnesių S.Bakas su mama ir dar trim žydų šeimomis – iš viso devyni žmonės – išgyveno slėpdamiesi „neregėtoje pasakiškoje popieriaus šalyje“ – taip šią slėptuvę įvardijo pats dailininkas. Išties tai buvo ilgo vienuolyno koridoriaus gale knygų siena atskirta patalpa, į kurią galima buvo patekti šliaužiant pro nedidelę angą.

„Apsiavėme specialias drobines šlepetes, – savo „įšventinimą“ į „popieriaus šalies šeimą“ prisiminė S.Bakas. – Jos buvo pasiūtos iš senų knygų viršelio audinio, ir visi jas avėjo, kad nekeltų nė mažiausio triukšmo. Bet kokie pokalbiai buvo griežtai draudžiami. Čiaudėti ir kosėti buvo galima tik tam skirtoje vietoje ir tik tam tikru būdu, kurio turėjome išmokti. Svarbiausia buvo laikytis tylos. Tiesa, viduramžiais statytos sienos prastai praleidžia garsą, bet niekad negalėjai būti tuo visiškai tikras. Virš mūsų kambario įsikūrusiame štabe buvo pilna vokiečių.“

Maistu, būtiniausiais daiktais ir pasakojimais apie gyvenimą mieste bei pamažu artėjantį frontą juos aprūpindavo sesuo Marija ir kunigas Juozas Stakauskas.

Iš savo slėptuvės laimingai išsigelbėjusios trys žydų šeimos išėjo liepos viduryje, kai Vilnius jau buvo sovietų rankose. Dešimt dienų iki Raudonosios armijos pasirodymo, visi likę HKP stovyklos kaliniai, tarp jų ir Samuelio tėvas, buvo nuvaryti į Panerius ir ten sušaudyti.

Artimųjų netektis bei asmeninių išgyvenimų patirtis ilgainiui tapo esmine visos S.Bako kūrybos ašimi, perskrodusi jo tapybą daugiaprasmiais simboliais, grėsminga nuotaika, griūties ir irimo motyvais. Anot menotyrininkės Vilmos Gradinskaitės, dailininkas geltona Dovydo žvaigžde paženklino savo tapybą ir save patį, o „ištuštėjusius Vilniaus geto skersgatvius ir kiemus jis užtvindė surūdijusių raktų ir sudaužytų indų upėmis, kurių savininkai jau niekada negrįš į savo namus. Taip dailininkas kalba apie Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimą, apie katastrofą, kurią išgyveno ne tik jis, bet ir visa civilizacija.“

Iš Vilniaus į Pažadėtąją žemę

„Mes buvome išvaduoti iš mirties šmėklos, bet įveikti gyvenimo sunkumus buvo nelengva. Sąlyga išgyventi buvo darbas, nes Sovietų Sąjungoje „visuomenės parazitams“ nebuvo vietos. Niekam nerūpėjo, kad daugelis mūsų per karą patyrėme baisių išgyvenimų ir kad reikia laiko psichinei bei fizinei sveikatai pataisyti, be to, ir darbą gauti buvo sunku. Tačiau Motina įsidarbino valstybinėje maisto prekių parduotuvėje. Jos vadovai ieškojo žmogaus, kuris imtųsi neprestižinio valytojos darbo, ir Motina sutiko. Tai buvo pirmoji grandis ilgoje sėkmės grandinėje“, – šitaip po penkių dešimtmečių rašytoje knygoje S.Bakas prisimins savo pirmąsias dienas sovietiniame Vilniuje.

Ilgainiui dailininko mama buvo paaukštinta į buhalterio padėjėjas, vėliau tapo vyriausiąja buhaltere ir galiausiai – vedėjo pavaduotoja. Kadangi pokariniame mieste siautė badas, ši darbo vieta garantavo nuolatinį aprūpinimą maistu bei, nors ir kuklias, tačiau apčiuopimas pajamas.

Tuo metu S.Bakas kurį laiką lankė laikiną žydų mokyklą, vis dėlto, mamos iniciatyva, galiausiai atsidėjo išimtinai privačioms dailės studijoms. Jis ir pats su džiaugsmu pasinėrė į šią veiklą – po pamokų pas poną Makojniką ar profesorę Serafinovič skubėdavo namo ir ant nesuskaičiuojamų daugybės popieriaus lapų tepdavo laisvai besiliejančias akvarelės spalvas.

„Tapiau viską, kas iškildavo mano vaizduotėje: peizažus, daiktus, žmonių figūras ir veidus, – prisiminė pats dailininkas. – Bandžiau piešti iš natūros. Mažoji pusseserė Tamara neįstengdavo ramiai nusėdėti, bet teta Jeta mielai man pozuodavo. Kambario sienas puošė daugybė mano darbų.“

Deja, daugelis šių ankstyvųjų kūrinių, kuriuos pats S.Bakas laiko geriausia savo ankstyvosios kūrybos dalimi, su visu lagaminėliu pradingo keliaujant per karo nuniokotos Vokietijos žemes.

Pertraukose tarp piešimo, skaitymo ir filmų žiūrėjimo senajame vokiečių karių kino teatre, S.Bakas eidavo pasivaikščioti po Vilnių ir lankydavo nedaugelį išlikusių gyvų draugų. „Nebuvo mano amžiaus berniukų, su kuriais būčiau galėjęs pažaisti <...> Gyvenau tarp suaugusiųjų, kurie katastrofos sugriautame ir pakeistame pasaulyje patys jautėsi kaip vieniši, pamesti vaikai“, – rašė S.Bakas.

Tačiau netikėtai susiklosčiusios aplinkybės Samuelį ir jo mamą privertė skubiai apsispręsti ir 1945 metų vasarą palikti gimtąjį Vilnių. Motinos viršininkas, buvęs saugumo karininkas, buvo suimtas ir apkaltintas maisto produktų prekyba juodojoje rinkoje, o S.Bako mama, kaip pagrindinė liudytoja, iškviesta į apklausą. Tardytojams liepus neribotam laikui atidėti planus išvykti iš miesto, S.Bako mama reagavo žaibiškai ir netrukus sausakimšame gyvuliniame vagone prasidėjo ilga jų kelionė link Lenkijos, paskui sunkvežimiais ir traukiniais per Lodzę, Berlyną iki perkeltųjų asmenų stovyklos Pietų Vokietijoje, Landsbergo miestelyje, kur, praleidę trejus metus, galiausiai su kitais Holokaustą Europoje išgyvenusiais žydais išplaukė laivu į Pažadėtąją žemę ir pradėjo naują gyvenimą ką tik įkurtoje Izraelio valstybėje.

Simbolių kalba perteikti patirtį

„Man buvo vos trylika metų, – rašo S.Bakas knygoje „Nutapyti žodžiais, – kai pirmąkart suvokiau, kad mano kūryba yra tapybos ir pasakojimo – dviejų dalykų, kuriuos ir šiandien vertinu labiau už viską, – derinys. Tik jie padėjo man pakelti traumas ir ištverti klajones, tik jiems esu dėkingas už tai, kad gyvenu visavertį gyvenimą.“

Nors „jaunojo genijaus“ šlovė S.Baką lydėjo dar nuo jaunystės, tačiau kvietimų rengti personalines parodas pasaulio galerijose jis sulaukė šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Nuo tada jo darbai eksponuoti privačiose ir nacionalinėse Italijos, Izraelio, Prancūzijos, JAV, Meksikos, Kanados, Vokietijos ir kitų valstybių miestų galerijose bei muziejuose. Apie S.Baką ir jo kūrybą išspausdinta šimtai straipsnių, išleista ne viena knyga, sukurti keli dokumentiniai filmai.

Pasak menotyrininkės V.Gradinskaitės, „intensyviai ieškodamas savojo stiliaus, S.Bakas išbandė įvairias dailės kryptis, ilgus metus studijavo faktūras ir tekstūras bei abstrakčios raiškos galimybes, kol pasuko simbolinio siurrealizmo keliu. Esminiai pokyčiai dailininko kūryboje įvyko 7-ojo dešimtmečio viduryje, kai abstrakčias formas pakeitė metafizinės figūrinės kompozicijos. Ilgainiui šios transformacijos įgijo dabartinę iliustruojamąją vaizdų kalbą, kuri įtraukia žiūrovą į dailininko regimosios tikrovės pasaulį“.

S.Bakas yra pripažinęs, kad pradžioje pusiau abstrakti tapybos kalba jam leido neprisileisti pernelyg arti prisiminimų, tačiau ilgainiui savo kūrybos misiją jis ėmė suvokti kaip būdą apmąstyti tai, kas nutiko žydų tautai Antrojo pasaulinio karo metais.

„Aš pasakoju apie žmones, kurie pergyveno du pasaulinius karus ir kurių pasaulis subyrėjo į druzgus. Tie, kurie išliko, turi stengtis atitaisyti nuostolius, atstatyti, ką prarado, atkurti tai, kas primena amžiams pražuvusį pasaulį, ir jei gali, užkirsti kelią būsimoms kančioms. Aš, kaip vienas iš išlikusiųjų, stebiu tą darbą ir suprantu poreikį pradėti viską iš naujo. Pasakoti apie tuos žmones – tai pasakoti apie save patį. Ir apie skausmingus išgyvenimus, apie kuriuos pernelyg ilgai nenorėjau kalbėti. Tai kad ištraukiau juos į paviršių, galima laikyti sveikimo požymiu. Būtent ta mano vidinio „aš“ dalis reikalavo būti išreikšta menu“, – prisipažino S.Bakas atsiminimų knygoje.

Pats dailininkas, save įvardijantis kaip „alegorinį realistą“, tapyboje sukūrė savitą stilių bei universalių simbolių sistemą, kurioje užkodavo ne tik savojo laiko ženklus, bet ir žmogaus, išgyvenusio Holokaustą, pasaulėjautą. Tarp dažniausiai paveiksluose sutinkamų motyvų – miesto griuvėsiai, šachmatų figūros, suskilę indai, kriaušės, raktai bei kiti.

Anot V.Gradinskaitės, kūryboje „S.Bakas kelia egzistencinius klausimus, plėtoja vilties ir nusivylimo, tvarkos ir chaoso temas, vaizduoja ribines situacijas ir siekia parodyti žmonijos galimybę rinktis svarbiais istoriniais momentais“.

Vis dėlto, tarp daugelio vertingų S.Bako meninių pasiekimų – savų komponavimo ir proporcijų taisyklių sukūrimo, spindinčių spalvų paletės atradimo, išraiškingų tekstūros bandymų, temų originalumo, simbolių daugiasluoksniškumo ir individualios simbolinės kalbos išplėtojimo, V.Gradinskaitės teigimu, būtina paminėti ir dailininko apeliavimą į šiuolaikinės visuomenės sąmonę.

„Nepaisant grėsmės ir tironijos, kiekvienos šalies piliečiai visada turi teisę rinktis tarp gėrio ir blogio, kaip ir autoriaus paveiksle „Taika ir karas ir taika ir…“ ant sūpuoklių balansuojantys kareivis ir angelas. Piliečių sąmoningumas ir taika ypač reikalingi šiandien“, – teigia menotyrininkė.

Nors savo kūrybą S.Bakas apibūdino kaip „kasdienę kelionę į Šoa šventovę“ („Šoa“, hebr. „katastrofa“– Holokausto atitikmuo žydų sampratoje), tačiau, jo teigimu, interpretuojant darbus tik kaip išnaikinimo vaizdus, būtų smarkiai susiaurinta jų prasmė. „Juk aš stengiuosi išreikšti universalius humanistinių vertybių netekties pojūčius“, – rašė dailininkas.

Palydėdamas pirmąją personalinę dailininko parodą Vilniuje praėjus beveik šešiems dešimtmečiams nuo jo darbų eksponavimo geto teatre, Al Atzmy rašė: „Visi Samuelio Bako paveikslai byloja apie egzistencinį žmogiškosios būties skausmą. Tačiau jie šią dramą nušviečia ramybės ir susitaikymo šviesa, ragindami mus patikėti, kad dar yra vilties išgyventi. Berniukas, 1945 metais palikęs Vilnių, po daugelio dešimtmečių grįžta į savo gimtąjį miestą, nešinas paveikslais, perteikiančiais ir jo asmeninę istoriją, ir visos žmonijos XX a. patirtį.“