Skulptorius modernistas Antanas Mončys: „Menas man yra realybė ir būtinybė“ 

„Pragaištingi neramumai ir suirutės dažnai paskatina ir didį meną. Neatsitiktinai modernusis menas atsirado Prancūzijoje – šalyje, kuri anksčiau buvo alinama revoliucijos ir karo“, – šitaip savo knygoje „Ar tai menas?“ rašo meno istorikas Wiilis Gompertzas, apžvelgiantis 150 modernaus meno istorijos metų.  

Šioje įspūdingoje apžvalgoje nemažas dėmesys tenka Paryžiui – miestui-svajonei, be kurio neįsivaizduojama ne tik šiuolaikinio meno istorija, įvairios jo srovės, tačiau ir gausybės žymiausių menininkų biografijų, kurių gyvenimai ir kūryba skleidėsi šiame mieste, o legendos apie juos toli peržengė Paryžiaus ribas.  

Tragiška Antrojo pasaulinio karo realybė bei romantiškas Paryžiaus mitas – šios dvi priešingos tikrovės nulėmė tai, kad dalis iš Lietuvos pasitraukusių jaunųjų menininkų pokario metais apsisprendė ne emigruoti į tolimąsias ir nepažįstamas JAV, Kanadą ar Australiją, tačiau liko Europoje, arčiau Lietuvos ir bandė įsitvirtinti meno sostinėje – Paryžiuje. 

Tapytojas Vytautas Kasiulis (1918–1995), skulptorius Antanas Mončys (1921–1993), grafikas Žibuntas Mikšys (1923–2013) ir dailininkas Pranas Gailius (1928–2015) – šias keturias asmenybes, nors ir besireiškusias skirtingais būdais bei kūrusias skirtingose meninėse aplinkose, vienijo ne tik lietuviška kilmė, priverstinė emigracija, gyvenimas ir mirtis Paryžiuje, tačiau ir modernistinė raiška, gebėjimas savo kūryba peržengti lietuviškos išeivijos ribas ir tapti gerokai platesnio meninio lauko dalyviais. Galiausiai, vienokia ar kitokia forma, didesniais ar mažesniais mastais, po pusšimčio ir daugiau metų jų darbai, archyvai ar parodos vėl sugrįžta į Lietuvą. 

Nors kiekvienas iš šio ketverto paliko savitą ir atpažįstamą pėdsaką ne tik Paryžiaus kultūriniame gyvenime, tačiau ir lietuvių išeivijos meno istorijoje, šios publikacijos centrine figūra yra A.Mončys – vienas ryškiausių išeivijos skulptorių modernistų, kurio kelias nuo Mončių kaimo iki Paryžiaus meno galerijų atspindi ne tik dramatišką išeivio dalią ir nuolatinį ilgesį, tačiau ir žmogaus dvasios didybę susikurti namus ten, kur esi. Neatsitiktinai ir pats menininkas ne kartą pabrėžė, kad „Lietuva mane aptašė, o Paryžius nušlifavo“. 

15min tęsia multimedijų ciklą „Susipažinkime“, kuriame pristato ryškiausias išeivijos kultūros asmenybes. Ciklą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. 

Skulptoriaus kelias 

A.Mončys gimė 1921 metų Mončių kaime (dabar Mančių) šalia Grūšlaukės miestelio Kretingos apskrityje. Jis buvo pirmagimis Barboros Piktuižytės-Mončienės ir Antano Mončio, kurį žmonės vadino Mončeliu, sūnus. Vėliau šeimoje gimė ir augo dar trys dukterys – Bronė, Birutė ir Stasė. 

Tėvas buvo darbštus ir nagingas žmogus: sunkiai triūsdamas jis ne tik nuo 15 iki 30 ha išplėtė dirbamos žemės valdas, tačiau ir sumaniai vertėsi papildomais amatais – statė surenkamuosius namus, gamino karstus. Beje, prie šio darbo paaugęs prisidėdavo ir iš mokslų atostogų sugrįžęs Antanas: dažydavo juos rudai ir juodai, o ornamentus išvedžiodavo auksine spalva.  

„Kai Antanui buvo maždaug penkeri, – savo knygoje „Mano Tėvas Antas“ rašo skulptoriaus sūnus Jean‘as-Christophe Mončys, – jis sukuria pirmąsias skulptūrėles iš vietinių medžiagų: peiliuku drožia iš medžio ir lipdo iš molio. Šešerių metų atidžiai stebi linus verpiančias moteris. Taip pat jam pavyksta iš vieno medžio gabalo išdrožti medinių grandinėlių, kokiomis būdavo puošiami smeigtukų, skirtų kuodeliui ant verpstės prismeigti, galai.“

Po daugiau nei trijų dešimtmečių gyvendamas Paryžiuje šią techniką jis ims kartoti gerokai didesniais masteliais kurdamas abstrakčias skulptūras, kurias perdėliojant kiekvieną kartą galėdavo gauti vis naują, netikėtą kompozicinę visumą. 

A.Mončio motina gražiai siuvinėjo staltieses, tačiau apylinkėse buvo žinoma dėl savo dainavimo. Būtent šį bruožą paveldėjo ir Antanas, jo amžininkų, bičiulių bei artimųjų liudijimais, gyvendamas Paryžiuje itin mėgęs traukti lietuviškas dainas. Tiesa, pats skulptorius yra teigęs gan savikritiškai: „Kadangi mėgstu dainuoti, o neturiu nepaprasto balso, savo dainomis pasirinkau skulptūrą.“ Tačiau tai jam nesutrukdė apie 1955 metus Paryžiuje įkurti lietuviškų šokių ansamblį ir penkiolika metų jam vadovauti. A.Mončys gerai išmanė folklorą, mokėjo daugybę dainų, mėgo muziką bei šokius. Šiame jo suburtame kolektyve reguliariai rinkosi ir bičiuliavosi būrys Paryžiaus lietuvių, taip pat studentės lietuvaitės iš JAV bei Kanados atvykusios į Prancūzijos sostinę studijoms. 

Visokiais įmanomais būdais per karo draskomą Europą A.Mončys keliavo gelbėdamas savo gyvybę ir bandydamas išgyventi. Iš pradžių jis atsidūrė Drezdene, paskui Ceiso miestelyje, kur dirbo fabrike. Vėliau padirbę dokumentus ir antspaudus atvyko į Berlyną, kur buvo suimtas ir kelias dienas, miestą bombarduojant aviacijai, praleido uždarytas policijos komisariato areštinėje. Išlaisvintas jis apsistojo Elbriukene, mažame miestelyje tarp Niurnbergo ir Miuncheno, kur dirbo lentpjūvėje, galiausiai pažįstamo mokytojo iš Kretingos pakviestas iki karo pabaigos apsigyveno Bad Telco miestelyje Pietų Bavarijoje. Kraštą užėmus amerikiečiams, Antanas, kaip ir daugelis kitų karo pabėgėlių, 1946 metais atsidūrė išvietintųjų stovykloje netoli Miuncheno.  

Būtent čia A.Mončiui lemtingu tapo susitikimas su skulptoriumi Vytautu Kašuba, kuris, pamatęs peiliuku išdrožinėtą medinę dėžutę, uždegė jaunuolį savo pasakojimais apie skulptūrą, kompoziciją ir meno istoriją. Prisimindamas šią pažintį po daugelio metų A.Mončys teigs, kad būtent V.Kašuba jį „įvedė į skulptūros kelią“.   

1947 metais Antanas įstojo į žinomo menininko Vytauto Kazimiero Jonyno įsteigtą Freiburgo dailės ir amatų mokyklą, kur ėmė mokytis Aleksandro Marčiulionio skulptūros studijoje. „Diena buvo taip paskirstyta, – vėliau pasakos T.Sakalauskui, – priešpietį – darbas skulptūros studijoje; po pietų – piešimas; vakarop – meno istorijos, braižybos, prancūzų ir vokiečių kalbos kursai, taip pat pokalbiai apie meną, literatūrą.“ Šiose diskusijose dalyvaudavo ir vėliau žinomais išeivijos poetais tapsiantys Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys ir kiti.  

Po trejų metų baigęs studijas ir rankose laikydamas skulptoriaus diplomą, A.Mončys iš prancūzų vyriausybės gavo laimingą bilietą – vienerių metų stipendiją Paryžiuje. Nors bičiulių ir kitų išvietintųjų buvo raginamas vykti į Ameriką, Antanas pasirinko Paryžių. „Galbūt menas yra liga, – rašė savo jaunystės klasės draugui Vladui Palubinskui, išvykusiam į JAV, – kas ja suserga, kelio atgal nebesuranda. Meno istorijoje buvo ir yra tų, kurie miršta dėl ligos skurde ir anksčiau laiko. Aš manau, kad man taip neatsitiks, bet esu pasiryžęs pereiti dar daug Kalvarijų, jeigu to reikės. Menas man yra realybė ir būtinybė.“ 

Žemaitis Paryžiuje  

Dar gyvendamas ir mokydamasis Freiburge, A.Mončys susipažino su prancūzu Francisu Turbiliu – architektu, dailininku dekoratoriumi, per kurį vėliau Prancūzijoje ne tik gaus pirmuosius valstybinius ir privačius užsakymus, tačiau jo dėka surengs ir pirmųjų savo darbų parodas. O užsimezgusi artima bičiulystė su Pene‘ų šeima po kelerių metų jam padovanos pažintį su pirmąja žmona – skulptoriaus Jano Martelion ir tapytojos Josette Briau dukra Florence Martel. Per juos A.Mončiui, anot sūnaus Jean‘o-Christophe‘o, „susiformuos draugų ir pirkėjų tinklas“, pažintys ir naujos galimybės.  

Tačiau tai bus vėliau. O 1950 metais tik atvykęs į meno sostinę – Paryžių, A.Mončys su didžiausiu entuziazmu naudojosi likimo skirta dovana – lankė muziejus ir galerijas stebėdamas viso pasaulio meną, kur jam viskas buvo įdomu – „nuo seniausio kinų, egiptiečių, afrikiečių, indėnų iki šių dienų meno“. Tiesa, kaip prisipažįsta, „kažkodėl mažiau domėjausi graikais“. Ši skulptoriaus pakraipa į senųjų civilizacijų ar „primityvių“ tautų meną, savaip perkeista ir modifikuota, vėliau ras atgarsį ir jo paties kūryboje.  

Metų praktikai A.Mončys pasirinko skulptoriaus Ossipo Zadkine‘o studiją, kurios duris dar iki karo varstė ne vienas lietuvis dailininkas. Pasak Viktoro Liutkaus, parengusio Antano Mončiaus monografiją ir ne vieną jo kūrybos parodą Lietuvoje, Mončiui patiko O.Zadkine‘o mokymo stilius, „leidęs studentams laisvai interpretuoti užduotis, kurti savarankiškai, teikęs impulsų laisvintis nuo Freiburgo mokyklos neoklasiko pamokų. Nors daugiausia dirbo su moliu, bet Zadkine‘o studijoje Mončys, regis, galėjo gauti ir rimtesnių pamokų, kaip dirbti su medžiu, kitomis medžiagomis“. Pats A.Mončys teigė, kad būtent pas šį mokytoją prasidėjo skulptūra. 

Beje, O.Zadkine‘ui taip pat šis užsispyręs žemaitis patiko ir apie savo mokinį jis pasakė: „Šis ramus žmogus – tikras velnias. Kad iškaltum ranką, kaip jis tai padaro, reikia turėti košės galvoje.“ Vis dėlto, ilgai šioje studijoje A.Mončys neužsibuvo – pasibaigus metų studijoms ir vengdamas per didelės mokytojo įtakos, jis pasuko savu keliu. Šitaip vaikščiodamas po Paryžių, turtingas muziejų ekspozicija, jis, visų pirma, vadavosi iš buvusių mokyklų. Paties skulptoriaus teigimu, šis vadavimasis užruko dar apie dešimtmetį.  

Tačiau ir tas vaikščiojimas nebuvo tuščias. Gerdamas į save senųjų kultūrų bei moderniojo meno pavyzdžius – žavėjosi Henri Laurens‘o, Pablo Picaso, Henry Moore‘o, Jeano Arpo darbais – A.Mončys ir pats nepaleido iš kalto rankų. 1952 metais Paryžiaus Nepriklausomų dailininkų salone jis ne tik debiutavo su savo darbais, tačiau ir tarpininkaujant jau minėtam bičiuliui, architektui F.Turbiliui, gavo pirmąjį valstybinį užsakymą – sukurti reljefines stacijas ir dvi šventųjų – Šv. Juozapo ir Mergelės Marijos – skulptūras Lano Šv. Marcelio bažnyčiai. Pasak V.Liutkaus, tai buvo „pirmas svarus, originalus didelės apimties Mončio darbas, padėjęs pamatus vėlesnei kūrybai“. Minkštame smiltainio akmenyje iškaltose stacijose skulptorius pasirinko vaizduoti ne figūrines Kristaus kančios scenas, bet apibendrintus siluetus, veidą kaip ženklą, kuriame sutelpa ir išgryninta forma, ir liaudies tradicijai būdinga rūpintojėlio rimtis bei liūdnumas.  

Lietuvoje likusi Antano šeima iki pat 1955 metų, kai per „Amerikos balsą“ išgirdo apie Paryžiuje atidarytą jo kūrybos parodą, neturėjo jokių žinių ir nebuvo tikri – gyvas jis ar miręs. Tik tuomet pamažu pavyko užmegzti fragmentišką susirašinėjimą laiškais bei atsargų žinių perdavimą per į Prancūzijos sostinę iš okupuotos Lietuvos atvykstančius asmenis. Tokiu būdu 1964 metais per kompozitoriaus Eduardo Balsio ir jo žmonos rankas pirmoji A.Mončio skulptūrėlė pasiekė gimtinę.  

Tuo tarpu gyvo šeimos susitikimo dar teko palaukti kelis dešimtmečius. Pirmoji, įveikusi gausybę biurokratinių kliūčių, 1983 metais Antaną Paryžiuje aplankė jo sesuo Birutė. Šis pirmasis pasimatymas įvyko po 38 metų priverstinio išsiskyrimo. Pats Antanas, beje, niekada nepriėmęs Prancūzijos pilietybės, bet taip ir gyvenęs su Nepriklausomos Lietuvos pasu, gimtinėje pirmą kartą apsilankė tik 1989 metų spalį. Čia jis dar spėjo susitikti su savo mama. O tėvas jau dešimtmetį kaip buvo miręs. Šioje kelionėje patirtus nuotykius ir sukrėtusius įvykius savo knygoje „Mano tėvas Antas“ aprašė kartu su A.Mončiu keliavę jo sūnus.

Lietuvoje pirmą kartą skulptoriaus kūryba pristatyta 1988 m. bendroje Lietuvių išeivijos dailininkų parodoje Vilniaus bei Kauno Dailės parodų rūmuose. 1992-aisiais, likus metams iki mirties, dalį savo kūrinių – daugiau nei 200 darbų – jis padovanojo Lietuvai. Dar po septynerių metų Palangoje duris atvėrė Antano Mončio namai-muziejus. Pagrindinę nuolatinės ekspozicijos dalį sudaro įvairių laikotarpių ir plataus spektro skulptoriaus kūryba.

„Buvau laimingas dirbdamas“  

„Skulptūra – mano kalba. Tikrasis gyvenimas. Kito – neturiu... Eini keliu, kurį kiti išmynė, bet, eidamas ir žiūrėdamas į kitus, turi ir pats taip padaryti, kad kiti norėtų į tave žiūrėti. Galbūt aš esu Art actuel, bet su daugybe prisiminimų. Man labai daug reiškia prisiminimas. Mano žemės dvasia man labai daug reiškia <...> Mane suformavo prisiminimai ir tai, ką aš mačiau čia, Paryžiuje“, – yra teigęs A.Mončys knygą apie jį rengusiam T.Sakalauskui.  

Nuo religinės tematikos darbų, kuriuos nulėmė pirmieji bažnyčių užsakymai bei glaudūs ryšiai su vietinėmis vienuolijomis, A.Mončys, atsisakydamas figūratyvinio vaizdavimo, vis labiau linko į modernistinę bei poetinę-konsruktyvistinę plastiką. Tokiu būdu jo figūros – žmogaus ar paukščio – artėjo prie abstrakčios formos. Neabejotinai tam įtakos turėjo paryžietiška aplinka, kuri, anot V.Liutkaus, „veikė, šlifavo, mokė, ne vienu atveju ir įkvėpė skulptorių“. Jo kūryba arčiausiai stovi H.Moore‘o, H.Arpo, C.Brâncuși‘o, H.Laurenso, B.Hepwortho kūrybos, „vedusios XX amžiaus Europos moderniąją skulptūrą švarios, vientisos masės ir erdvės, linijos ir tūrio dialogo link“.  

1960–1993 metų laikotarpiu A.Mončio kūryba pristatyta daugiau nei 30-yje personalinių parodų Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Monake, JAV. Ir dar gerokai daugiau meno salonų ir kolektyvinių parodų. Tiesa, savo kūryboje jis niekada neišsiteko vien skulptūroje, o lygiagrečiai dirbdamas su medžiu bei metalu, švinu ir moliu, A.Mončys tapė paveikslus ir liejo akvareles, kalė antkapius ir kūrę koliažus, papuošalus, mozaikas bei vitražus, konstravo kaukes ir projektavo scenografijas.  

Būdamas užsispyrusiu ir mažakalbiu žemaičiu, jis niekada nelindo į viešumą, nemėgo parodų atidarymų, kuriuose visuomet jausdavosi svetimas, todėl mieliau iki išnaktų dirbdavo savo studijoje, kurioje be atokvėpio improvizavo gludindamas medį ar akmenį ir bandydamas atskleisti pačioje medžiagoje tūkstantmečius savaime glūdinčią formą. Žinoma, toks uždarumas nulėmė ir tai, kad menininkas negyveno prabangoje, o išlikti dažniausiai padėdavo bičiulių bei jo meno gerbėjų iš Prancūzijos, Amerikos ar Belgijos reguliariai nuperkami kūriniai.  

1963 metais, įkvėptas vaikystės medinių grandinėlių prisiminimo, iš akmens jis nukalė perkomponuojamą skulptūrą „Trečioji dimensija“. Dar po penkerių metų iš 6 metrų liepos medžio A.Mončys išskaptavo „Grandinę Motiną“, kuri tapo motininiu šio žanro skulptūrų principu, kurį pats skulptorius įvardijo paradoksu „išlaisvinti ir palikti kartu“. Šiuose darbuose kiekviena detalė buvo dalis visumos, kuri žaismingai improvizuojant, anot Elonos Lubytės, „pakabinamos, įvairiai perkomponuojamos, skulptūros, palikusios tradicinį pjedestalą, gali pakibti ant lubų, išlįsti pro langą, jaukiai „susirangyti“ žalioj pievoje, kurioje drožiamos ar purpurinio sosto pakyloje“. Ne vieną tokią monumentalią perkomponuojamą skulptūrą ir šiandien galima išvysti A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje.  

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje gyvenimas A.Mončiui iškrėtė dar vieną pokštą. Skulptorius, labiausiai vertinęs ramų darbą vienumoje, netikėtai tapo pedagogu, kai buvo priverstas išsikraustyti iš senosios studijos. O naujas patalpas gavo Paryžiaus tarptautinio universiteto miestelyje. Tiesa, mainais į dirbtuvę kartą savaitėje jis įsipareigojo vadovauti skulptūros kursams. Nors pradžioje A.Mončio visiškai neviliojo akademinė veikla, tačiau galiausiai mokinių apsuptyje savo studijoje jis praleido penkiolika metų.   

Štai kaip to laikotarpio studijos dvasią apibūdino žurnalistas ir skulptoriaus bičiulis Jérôme‘as Equeras: „Jo mokiniams tai laimė. Jis nesistengia jų perdaryti į mončiukus. Neturi tokio noro, nejaučia tokio poreikio. Tampa jų krikštatėviu, išlaisvina jų energiją, paiso jų klaidžiojimo naujais keliais. Mončys tęsia mokymo tradiciją, paremtą pagarba ir visiška laisve. Sakydamas, kad jo mokiniai laimingi, turėjau galvoje tai, kad jie gali kurti skulptūras šalia jo...“ Kaip prisiminė A.Mončio sūnus, ir pats kelis metus dalyvavęs šiuose „savaitiniuose pasimatymuose“, ilgainiui šie kursai tapo džiaugsmingu laiku su vynu, pyragais, juoku, pokalbiais ir, žinoma, skulptūra. Su kai kuriais mokiniais užsimezgė ilgametės draugystės, peraugusios į vasaros kursus provincijoje bei bendras parodas.  

Vėlyvojoje kūryboje A.Mončys ėmėsi „naujų senienų“. Iš vaikystės prisiminimų Žemaitijos kaime, devintojo dešimtmečio Paryžiuje jis ėmė žaisti bandydamas iš molio padaryti švilpius, kuriais galėtų groti, o Trijų Karalių ar Užgavėnių persirengėlių tradicija, įkvėpta Afrikos kultūros, sugrąžino prie kaukių meno. „Kai kurių skulptoriaus parodų atidarymuose, – anot V.Liutkaus, – dalyviai būdavo pasipuošę Mončio sukurtomis kaukėmis, kokia nors maskaradine rūbo detale, o tarp kalbų pasigirsdavo molinių švilpių skleidžiami garsai.“ Beje, 2008 metais išleista Donato Bielkausko kompaktinė plokštelė „Donis. Švilpiai“, kurioje skamba skulptoriaus švilpiais atliekama muzika.  

Paryžietiškame meno katile išsaugojęs tvirtą charakterį, kūrybinę laisvę ir vidinę ramybę, A.Mončys niekada nepasidavė „menininkų lenktynėms“, nesusigundė komercinių galerijų pasiūlymais ir populiarumo siekiui. Savo kūryboje sulydęs vaikystės prisiminimus, liaudies meną ir nuolatos nešiotą namų ilgesį su modernia menine raiška, skulptorius sukūrė savitą pasaulį, kuriame jungėsi ir kaskart vis naujai persidėliojo jo vidinės patirtys, įrašytos medžiagos formos bei tuštumos vienumoje.  

Pasak V.Liutkaus, „Mončys šiandien yra lietuvių dailės klasikas: unikalus, originalios meninės jėgos ir stiprios meninės laisvės derinys. Neišeina jam prirašyti dailininko „išeivio“ vardo, nes  savo dvasioje ir darbuose niekada nebuvo atsiskyręs nuo ištakų.“