„Susipažinkime“. Ukrainiečiai Lietuvoje: ką iš tiesų žinome apie jų tautinę mažumą? 

Lietuvius su ukrainiečiais sieja šimtmečiai bendros istorijos. Tai ketvirtoji pagal dydį tautinė bendruomenė Lietuvoje, kuri pastaraisiais metais vis labiau auga. 15min siūlo gilesnę pažintį su ukrainiečiais, gyvenančiais mūsų šalyje – mūsų tautas sieja tamprūs ryšiai, o šių dienų kontekste santykiai su Ukraina įgauna ar didesnę reikšmę. 

Ukrainiečiai Lietuvoje 

Pagal 2011 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno apie 16 423 ukrainiečiai. Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. pradžioje Lietuvoje jų buvo 17 679. Beje, ukrainiečių tautinė mažuma yra ketvirtoji pagal dydį Lietuvoje. 

Lietuvos ir Ukrainos ryšių pradžia siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Kunigaikščiui Gediminui pakvietus, į Lietuvą atvyko amatininkų, pirklių iš dabartinės Ukrainos teritorijos. 

Nemažai ukrainiečių į Lietuvą atvyko po 1940 metų. Jie priklauso nuo seno Lietuvoje gyvenančioms tautinėms grupėms, kurių ir bendras skaičius, ir lyginamasis svoris šalies gyventojų demografinėje struktūroje po Antrojo pasaulinio karo didėjo. Daugiausia ukrainiečių būta ten, kur pokariu buvo statomi stambūs energetikos, chemijos, sunkiosios pramonės objektai, plėtojosi žvejyba, laivynas. Inžinerinė techninė inteligentija sudarė reikšmingą ukrainiečių tautinės mažumos dalį. Daugiausiai ukrainiečių į Lietuvą atvyko pokariu. Jie buvo paskiriami dirbti į Ignalinos atominę elektrinę, Klaipėdos uostą, Jonavos azotinių trąšų gamyklą. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, dauguma ukrainiečių priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę.  

Paryžių ir Graikiją iškeitė į Lietuvą 

Ukrainietis Taras Maistrenko iki atvykimo į Lietuvą apie mūsų šalį žinojo nedaug, tačiau likimas taip lėmė, kad Graikijos įmonė, kurioje tuo metu dirbo, jį atsiuntė į Vilnių steigti verslo. Taigi, taip jau kelerius metus Lietuvos sostinė tapo jo antraisiais namais.  

„Savo profesinę karjerą pradėjau Paryžiuje. Ten studijavau ir dirbau. Esu virtuvės šefas. Vėliau išvykau į Graikiją, o į Lietuvą mane atsiuntė atidaryti verslo kitiems. Tačiau taip atsitiko, kad čia ir pasilikau. Man ėmė čia patikti, taip pat ir mano žmonai, vaikams. Manau, kad Lietuvoje gyventi labai patogu.  

Pavyzdžiui, Paryžiuje gyventi iš tiesų labai sudėtinga, ypač jei esi virtuvės šefas. Ten be galo didelė konkurencija, daug specifinių reikalavimų, žmonių. Be to, paskutiniuosius metus, kai gyvenau Paryžiuje, prasidėjo teroristiniai išpuoliai. Mane tai šiek tiek gąsdino. „Charlie Hebdo“ redakcija buvo užpulta visai netoli mano gyvenamosios vietos. Tada susimąsčiau, kad kažkas tokio vyksta vos už penkių minučių kelio nuo manęs. Dabar Paryžiuje irgi daug neramumų. Todėl esu įsitikinęs, kad išvykti iš ten ir atvykti į Lietuvą buvo tikrai geras sprendimas.  

Sutinku, kad mokytis, tobulėti Paryžiuje yra labai gerai, tačiau gyventi ten emocine prasme yra sunku, nuolat jauti įtampą“, – pasakojo Taras.  

Ukrainoje vyras gyveno Bila Cerkva mieste, kuris yra maždaug du kartus mažesnis nei Vilnius, tačiau atvykęs į Lietuvą jis pajuto, kad būtent šiame mieste yra jo vieta.  

„Vilnius yra patogesnis – čia daug erdvės, žalumos, vietų, kur galima pailsėti, pasivaikščioti. Iš esmės čia yra viskas, ko reikia žmogui. Todėl mums čia ir patinka. Be to, Vilnius stipriai juda į priekį – vyksta naujos statybos, plečiasi infrastruktūra. Kiekvieną kartą, kai į tai žiūriu, suprantu, kad sprendimas čia pasilikti buvo tikrai geras“, – teigė T.Maistrenko.  

Tačiau vyras rankų nenuleidžia ir toliau planuoja sieti savo gyvenimą su Lietuva. Pasak jo, priežastis – Lietuvoje esančios galimybės.  

„Mano nuomone, Lietuva stipriai juda į priekį, tačiau čia yra dar daug neužpildytų nišų. Galima netgi semtis kažkokių idėjų Ukrainoje ir pritaikyti jas čia“, – sako T.Maistrenko. 

Meilė Ukrainai sustiprėjo gyvenant svetur 

Taras teigia, kad prisitaikyti Lietuvoje jam nebuvo sudėtinga, nors matė, kad lietuvių ir ukrainiečių mentalitetas šiek tiek skiriasi, lietuviai yra šaltesni, tačiau susikalbėti nebuvo sunku. Juolab kad dabar vis daugiau bendrauja ir su didėjančia ukrainiečių bendruomene Lietuvoje.  

„Mūsų ukrainiečių bendruomenė susikūrė per socialinius tinklus. Gatvėse žmonės ne taip paprastai jau linkę susipažinti. Socialiniuose tinkluose atsirado vienas, antras, trečias ukrainietis. Kai šią vasarą prasidėjo Europos futbolo čempionatas, nusprendėme susitikti ir susipažinti artimiau. 

Dabar jau mūsų kompanija yra gana didelė. Prieš kelias dienas susitikime, nors dalyvavo tikrai ne visi, mūsų buvo beveik 20 žmonių. Manau, kad per trumpą laiką tai yra gana nemažai. Stengiamės laikytis kartu, pasitarti, kartu išgerti kavos. Net jei blogai jautiesi, jau turi, į ką kreiptis. Juk geriausiai tave supras tavo žmonės“, – sako Taras. 

Pasak jo, tik išvykęs gyventi į užsienį, jis pajuto, kad nori daugiau kalbėti ukrainiečių kalba.  

„Išvykęs svetur suvokiau, kad noriu savo gimtąja kalba kalbėti dar gražiau. Noriu pažinti savo kultūrą, suprasti, kas esu. Savo vaikams taip pat noriu perduoti tą žinojimą. Manau, kad savo šaknis labiau supranti būdamas užsienyje. Manau, nemažai žmonių, gyvenančių Ukrainoje, nesupranta, kas jie ir ko nori. Galbūt dėl to turime Ukrainoje visas šias problemas, apie kurias žino visi. Tik pagyvenę užsienyje, galime suprasti, kad esame kažko verti“, – kalba T.Maistrenko. 

Į Lietuvą atvedė meilė istorijai 

Skirtingai nei T.Maistrenko, ukrainietis Petro Pyrohovas, prieš atvykdamas į Lietuvą, apie mūsų šalį žinojo ganėtinai daug. Skulptorius dar studijų metu nusprendė savo baigiamąjį darbą susieti su Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorija.  

„Man labai patinka istoriją dar nuo mokyklos laikų. Kadangi daug žinojau apie Lietuvą, karalių Mindaugą, Geležinio vilko legendą, bendrą mūsų istoriją, nusprendžiau padaryti darbą apie Konstantiną Ostrogiškį, kuris kariavo Oršos mūšyje prieš Maskvą. Kai tuo metu Ukrainoje prasidėjo karas, aš buvau studentas ir pagalvojau, kad skirsiu savo darbą kovoms prieš Rusiją“, – prisimena Petro.  

Ieškodamas istorinių šaltinių apie to meto įvykius, jis atvyko į Lietuvą, kur lankėsi muziejuose, sėmėsi informacijos. Baigus studijas pasitaikė dar viena proga atvykti į Lietuvą – šį kartą jau ilgesniam laikui, nes Lietuva tuo metu siūlė ukrainiečiams nemokamas studijas ir stipendijas. Taip pat suteikė galimybes turėti dirbtuves.  

„Baigiau magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Iš tikrųjų, Lietuvoje man patiko viskas, išskyrus orą. Susiradau čia darbą ir nusprendžiau pasilikti. Lietuvoje daug investuojama į kultūrą, čia daug galerijų, meno mugių, parodų. Pamačiau, kad būti menininku Lietuvoje yra daug geriau nei Kijeve“, – sako vyras.  

P.Pyrohovas sako buvęs nustebęs, kai po vienos parodos sulaukdavo elektroninio laiško su kvietimu į kitą. Pasak jo, Ukrainoje norėdamas sulaukti panašaus kvietimo, turi pirmiausia įsigyti reikiamų ryšių.  

„Suvokiau, kad augti kaip menininkui čia bus paprasčiau. Be to, Lietuva myli ukrainiečius, todėl integruotis čia nėra sunku“, – teigia Petro.  

Po kurio laiko į Lietuvą atvyko ir jo žmona Marina, pirmiausia – studijuoti Vilniaus universitete. Vyras neslėpė – sutuoktinei įsitvirtinti Lietuvoje buvo sudėtingiau, mat Kijeve ji paliko gerą darbą, o čia viską teko pradėti nuo pradžių.  

Kalbose randa panašumų 

Jau porą metų Petro kalba lietuviškai, sako, kad išmokti nebuvo labai sudėtinga, tereikėjo suprasti, kad lietuvių ir ukrainiečių kalbos turi panašumų.  

„Dažnai girdžiu, kad sunku išmokti, kalbėti, bet manau, kad tai susiję ne su galimybėmis, o noru. Jeigu žmogus nori, jis gali kalbėti visomis kalbomis. Mūsų kalbose yra panašios žodžio sistemos, jeigu jas supranti, tampa lengviau“, – įsitikinęs ukrainietis.  

Be to, jis tvirtina savo gimtojoje šalyje sutikęs ne vieną užsienietį, kuris išmoko ukrainiečių kalbą, todėl gyvendamas Lietuvoje, jis nė nesusimąstė, ar vertėtų išmokti lietuviškai. 

Nori suburti bendruomenę 

Atvykęs į Lietuvą, Petro neskubėjo susirasti tautiečių draugų. Vyras teigia, kad tuo metu svarbiausia jam buvo studijuoti, įgyti daugiau žinių ir augti kaip menininkui. Be to, jis teigia, kad ukrainiečiai, atvykę į Lietuvą prieš kelis dešimtmečius, skiriasi nuo neseniai atvykusiųjų.  

„Lietuvoje šiuo metu nemažai skirtingų ukrainiečių. Dalis yra tų, kurie atvyksta čia tiesiog užsidirbti pinigų. Tarp jų, pavyzdžiui, įvairūs statybininkai, vairuotojai. Tačiau tai nėra tie, kurie nori čia pasilikti ir integruotis. Su jais nelabai ir susitinkame. Tačiau yra nemažai studentų, su kuriais bendraujame, taip pat įvairių kitų profesijų atstovų“, – teigia P.Pyrohovas.  

Vyras teigia, kad pastaruoju metu susipažįsta su vis daugiau jaunos kartos ukrainiečių bendruomenės atstovų Lietuvoje. Jo tikslas – išlaikyti juos visus kartu. Siekis – ne tik kartu puoselėti savo kultūrą, bet ir dalytis patirtimi, pagelbėti, jei to reikia. Galiausiai, Petro nori, kad ir šios bendruomenės balsas būtų girdimas.