Susipažinkite: Šv. Juozapatas Kuncevičius. Statė, o ne griovė tiltus tarp žmonių
2023-iuosius LR Seimas paskelbė Šventojo Juozapato metais. Lapkričio 12 d. Lietuva minės 400-ąsias Šv. Juozapato kankinystės metines. Šis Ukrainos žemės sūnus, kilęs iš Voluinės Volodymyro, savo dvasinį kelią pasirinko nueiti Lietuvoje, Vilniuje, ir paskyrė gyvenimą krikščionių Bažnyčios vienybei.
Jo viso gyvenimo šūkis, ištrauka iš Evangelijos pagal Joną, – „Tegul visi bus viena“, ragino visus vienytis aplink Kristaus vietininko žemėje sostą. Šv. Juozapatas Kuncevičius yra vienas iš labiausiai prisidėjusių prie Graikų apeigų katalikybės kūrėjų ir įsitvirtinimo ne tik Lietuvoje, bet ir visoje to meto Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje.
Kuo šis šventasis bei unitai svarbūs Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK), kuo jis susijęs su ukrainiečiais bei baltarusiais ir kokius Juozapato Kuncevičiaus atminimo ženklus matome visoje Europoje, skaitykite pokalbyje su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Genute Kirkiene.
Kas buvo šv. Juozapatas ir kodėl nepaliko abejingų ir po mirties?
Šv. Juozapatą galima apibūdinti pasaulietinėmis sąvokomis, kaip ir bet kurį žmogų. Pirmiausia tai buvo krikščionis – vienuolis ir dvasininkas: iš pradžių diakonas, vėliau kunigas, o gyvenimo pabaigoje ir vyskupas. Tautinės tapatybės požiūriu tai buvo rusėnas – taip buvo vadinami rusėnų (LDK rašto) kalba kalbėję Lietuvos ir Lenkijos gyventojai, daugiausia stačiatikiai. Bažnytine kalba kalbant, Juozapatas buvo šventasis, o tai reiškia – nuoširdus ir neeilinis krikščionis. Be to, jis priklauso šventųjų kankinių kategorijai – seniausiai ir gerbiamiausiai šventųjų grupei, nuo kurios kadaise Bažnyčioje ir prasidėjo šventųjų kultas. Tai žmonės, kurie ištikimybę tikėjimui patvirtindavo pačiomis dramatiškiausiomis aplinkybėmis.
Artimiau šv. Juozapatą, jo kultą, svarbiausius nuopelnus ir pomirtinę kelionę pažinsite perskaitę pokalbį su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Liudu Jovaiša.
Kiek Lietuva turi šventųjų ir kodėl atsimename tik „Kaziuką“?
Lietuviai turi net aštuonis šventuosius, iš kurių penki – katalikai. Vis dėlto, dauguma žino tik vieną – šv. Kazimierą. Anot istoriko prof. dr. Alfredo Bumblausko, lietuviams iki šiol sunku pripažinti savo krikščioniškumą, veikiausiai todėl turime nepakankamai žinių apie mūsų šalyje gyvenusius šventuosius. Kokie jie buvo ir kuo šiose gretose išsiskyrė šv. Juozapatas, kurio kankinystės metines netrukus minėsime? Galiausiai, kaip atrodė jo laikmečio Vilnius, klestintis, bet – neramus... skaitykite pokalbyje su profesoriumi – čia.
Visuomenę sukrėtęs Juozapato Kuncevičiaus nužudymas
Uolus ganytojas ir kovotojas už bažnytinę vienybę, kurio visas gyvenimas – nuo vaikystėje įžiebtos tikėjimo kibirkšties – ėjo link kankinystės, tarsi vainikas paženklinusios jo galvą. Tokį Juozapato Kuncevičiaus paveikslą galime įžvelgti iš daugybės hagiografinių tekstų, kurie pasirodė po dvasininko nužudymo ir liudijo apie šios asmenybės nepaprastą pasišventimą.
Apie hagiografinių senųjų tekstų reikšmę kalbamės su doc. dr. Mintautu Čiurinsku.
Kaip šv. Kazimiero ir šv. Juozapato atminimas padėjo priešintis sovietams
Po Antrojo pasaulinio karo Baltijos šalys, taip pat Vakarų Ukraina bei Vakarų Baltarusija, atsidūrė Sovietų Sąjungos sudėtyje ir visu kailiu pajuto antireliginės politikos priemones. Ypač nusitaikyta į Unitų bažnyčią, kurią sovietai laikė Ukrainos nacionalizmo apraiška.
„Vadinamaisiais moderniaisiais laikais – XIX ir XX amžiuje, greta religinio lygmens priešpriešos tarp Romos ir Maskvos, prisidėjo nacionalizmo matmuo. Tad kartu su ukrainietiško nacionalizmo užuomazgomis, tautinio atgimimo pradžia ir tautinio sąmoningumo stiprėjimu, Maskva matė unitus kaip vieną iš ukrainietiškojo nacionalizmo atramų“, – paaiškina prof. dr. A. Streikus.
Anot pašnekovo, tai ypač tapo aktualu, kai prie Sovietų Sąjungos buvo prijungtos Ukrainos teritorijos, kurios iki Antrojo pasaulinio karo buvo Lenkijos sudėtyje. Būtent ten – Galicijoje, Podolėje – Unitų bažnyčia buvo stipri, todėl sovietų režimas manė, kad ją reikia kuo greičiau eliminuoti.
Nepavykę Maskvos bandymai ištrinti iš atminties: unitų palikimas
Lietuvoje vis dar galima rasti Graikų apeigų katalikų, vadinamųjų unitų, palikimo, kurį nekart drastiškai bandė sunaikinti maskvėnai, vėliau – rusų bei sovietų imperijos. Labiausiai nukentėjo ryškiausio šios konfesijos nario Juozapato Kuncevičiaus atvaizdai ir relikvijos.
apie tai, kokios buvo unitų bažnyčios ir vienuolynai, kaip jie keitėsi bėgant metams, kokios įtakos čia būta daugiau – Rytų ar Vakarų, ir kokio išlikusio unitų paveldo galima rasti Lietuvoje bei aplink, kalbamės su dr. Rūta Janoniene.
Šv. Juozapato pėdsakų beieškant: Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis
Šv. Juozapato atvaizdai – kuris tikras?
Nuo XVI a. antrosios pusės atsirado toks dailės žanras kaip portretas. Tik patys iškiliausi asmenys – turtingi, daug pasiekę, galėjo turėti arba užsisakyti atvaizdą. J.Kuncevičiui esant gyvam, jo atvaizdas dar nebuvo sukurtas.
„Kai jis buvo nužudytas 1623 metais, iškart pradėta galvoti, kad naujajai Unijai reikia sektino pavyzdžio. Norint paskelbti Juozapatą šventuoju, jo kanonizacijos bylai reikėjo atvaizdo, atsiųsto iš vietovės, kurioje jis gyveno. Toks buvo Romos katalikų bažnyčios reikalavimas, todėl Vilniuje buvo užsakytas Juozapato atvaizdas“, – istoriją atskleidžia dr. J.Liškevičienė.
Apie šv. Juozapato atvaizdo gimimą ir tikrumo paieškas skaitykite – čia.
Prisilieskite prie istorijos
Vilniuje, Senamiestyje, yra vienuolynas, kurio istorija siekia šimtmečius ir kuris nematomomis gijomis amžiams sujungė Lietuvą su Ukraina. Švč. Trejybės vienuolynas XVII a. pradžioje tapo Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino centru, kurio vienas iš įkūrėjų buvo dvasininkas Juozapatas Kuncevičius, už tikėjimą paaukojęs savo gyvybę.
Ko siekė bazilijonų ordinas ir kodėl jo įkūrimas svarbus iki šių dienų, sužinosite perskaitę pokalbį su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istoriku dr. Martynu Jakuliu.