Tebūnie Naujieji metai! Judėjai švenčia Roš ha-šaną
Rugsėjo 6 d. po saulėlydžio viso pasaulio judėjai ima švęsti Naujuosius metus, arba Roš ha-šaną. Tradiciškai šventė tęsiasi kelias dienas. Kiekvienais metais ši data nežymiai skiriasi, mat metai skaičiuojami pagal hebrajų kalendorių nuo biblinio pasaulio sukūrimo istorijos. Šiais metais judėjai pasitinka 5782-uosius metus.
Ši fotoistorija – tai fotožurnalisto Pauliaus Peleckio pasakojimas iš 2018 ir 2019 metų kelionės į Ukrainos centre esantį Umanės miestą. Čia, XVIII-XIX a. sandūroje gyvenusio rabino Nachmano Braclaviečio kapas kasmet sutraukia tūkstančius chasidų piligrimų.
Esu Umanėje, Ukrainos viduryje, tačiau jausmas toks, lyg būčiau Izraelyje. Tūkstančiai judėjų vyrų, apsirengusių juodai, galvas papuošusių įvairiomis kepurėmis ir peisais, o pačiame mieste gausu parduotuvių, kurių iškabos parašytos jidiš kalba. Nors pastaraisiais metais žydų bendruomenė mieste plečiasi, o kelionės prie garsiojo rabino kapo vyksta nuolat, tačiau didžiausio dėmesio ir judėjų antplūdžio čia sulaukiama rudenį per žydų Naujuosius metus.
Šventės mastas pasijunta dar Lietuvoje – Vilniaus oro uoste sutinku keletą žydų vyrų, kurie skrenda į Ukrainą. Vėliau, jau nusileidus Kijeve, judėjų smarkiai padaugėja. Vos atvykus į Umanę tampa aišku, kad ši šventė bus didžiulė ir siautulinga. Tiesa, pačiame mieste daug žydų nematyti – visi jie laikosi nedideliame rajone, aplink Puškino gatvę ir vietą, kur yra rabino Nachmano kapas.
Savo laiku šis garsusis rabinas studijavo Talmudą bei Kabalą ir ne tik savaip interpretavo šventraščio žodžius, tačiau ir kritikavo to meto chasidų dvasinius vadovus. Dėl persekiojimų priverstas klajoti po Ukrainos teritoriją, tokiu būdu skleidė ir savąją žinią, kuri vėliau tapo savitos breslovietiškos chasidizmo atšakos pagrindu.
Savo mokymuose rabinas, ypač per Naujuosius metus, judėjus ragino būti kartu: „Mano Roš ha-šana yra svarbesnė už viską. Aš negaliu suprasti, kaip mano sekėjai gali tikėti manimi, jei jie nėra pakankamai skrupulingi, kad būtų su manimi per Roš ha-šaną. Niekas neturėtų to praleisti! Roš ha-šana yra mano misija.“
Jis taip pat paliko ir piligrimystės prie savojo kapo kryptį bei nuopelnų už tai pažadą: „Jei kas nors ateis prie mano kapo, sukalbės 10 Tikkun Haklali psalmių ir paaukos pinigų vargšui, kad ir kokių rimtų nuodėmių jis turėtų, – aš padarysiu viską, kad ištraukčiau jį už peisų iš pragaro.“ Štai kodėl tūkstančių chasidų piligrimų kelias per Naujuosius metus krypsta į Umanę.
Kaip ir kiekviena šventė, Roš ha-šana turi ilgametės tradicijas: pučiamas šofaras – avino ragas, valgomi obuoliai ir balta duona – chala, kurie, tikintis saldžių ateinančių metų, mirkomi meduje.
Tradiciškai šiomis dienomis daugiau meldžiamasi sinagogoje, apmąstomi prabėgę metai, atgailaujama už padarytas klaidas, atsiprašoma žmonių, prieš kuriuos nusižengta, ir atleidžiama kitiems. Ritualinės maldos tašlich metu į vandens telkinį metami trupiniai, o šis aktas simbolizuoja apsivalymą nuo nuodėmių.
Roš ha-šanos metu laikomasi šabo taisyklių – draudžiama dirbti, kurti ugnį ir net naudotis elektros prietaisais. Pastarasis draudimas šiais laikais atrodo sunkiai įsivaizduojamas, tačiau Naujųjų metų šventės metu gatvėje nepamatysi nė vieno su telefonu rankose. Neabejotinai fotografui tai didelis privalumas – šventės vaizdas kartais primena labai senus laikus, dar iki naujųjų technologijų įsigalėjimo. Tačiau kartu tai apsunkina mano darbą, mat išsitraukęs fotoaparatą kaipmat į save atkreipiu dėmesį ir tampu kiaurai matomas. Nepaisant to, šventė tęsiasi kaip ir priklauso.
Tradicinį Roš ha-šanos šventimą, palydymą maldomis ir susikaupimu, sujungia visiškai kitokios, kardinaliai skirtingos šventimo formos. Kelios dienos prieš, taip pat ir pasibaigus Naujųjų metų sutiktuvėms, Umanės gatvės tampa vienu dideliu triukšmingu vakarėliu su daug alkoholio ir techno muzika.
Nuotraukos ir tekstas Paulius Peleckis
Vadyba Gediminas Kajėnas ir Lina Zaveckytė