Tomas Terekas. „Šeimos albumas“ – vaizdais užrašyta šeimos istorija
Skaitmeninių fotokoliažų seriją „Šeimos albumas“ pradėjau kurti 2018 metais ir tęsiu iki šiol. Visa medžiaga, panaudota šiam darbui, yra iš mano šeimos archyvo. Nuotraukas skenuoju, tada jungiu skaitmeniniu būdu ir spalvinu. Tiek trumpai apie pačią techniką.
Šio fotografijų ciklo idėja – atkurti ar naujai sukurti šeimos istorijas, kurias esu girdėjęs, o gal manau, kad girdėjau, arba pats sufantazavau būdamas vaikas. Kai ką iš tų pasakojimų per laiką atmintis tiesiog ištrynė, kai kas apaugo naujais sluoksniais, kai kurios istorijos sugedusio telefono principu ir šiandien yra vis naujai perpasakojamos ir nuolatos kinta. Pirminis, tikrasis istorijos variantas yra pasilikęs kažkur toli praeityje, o mes iki šiol nešiojamės su savimi tuos nutikimus, kaskart juos įvilkdami į naują rūbą.
Mano šeimos istorija yra bendra visų pasaulio šeimų istorija. Principas visur tas pats, tik detalės skiriasi. Šiuo fotokoliažų ciklu vaizdais rašau (ar perrašau) savo paties šeimos istoriją. Tokiu būdu ieškau savo vietos toje šeimoje, o kartu ir šeimos vietos pasaulyje ir skirtinguose laikotarpiuose. Čia neegzistuoja linijinis laiko suvokimas, todėl veikėjai iš XX a. susitinka su XXI a. žmonėmis, o šeimos nariai iš penktojo dešimtmečio su devintojo dešimtmečio. Nepaisant to, detalės fotografijose akivaizdžiai iliustruoja vieną ar kitą laikotarpį, kuriame šie žmonės susitinka.
Ir čia „prasimuša“ nostalgija: senų fotografijų paspalvinimas suteikia infantilumo jausmo – lyg žiūrėtum vaikiškas spalvinimo knygutes ar pirmus vaikystės piešinius – ir tai tartum „pakylėja“ fotografiją iki tapybos ar grafikos.
Tačiau šiuose darbuose gausu ir ironijos, kuri padeda sušvelninti įtampas ir truputį atsipalaiduoti nuo pernelyg rimto požiūrio į mūsų pačių praeitį. Fotografijoje „Monumentas“ ant postamento užkėliau savo senelį, kuris tampa ne tik hierarchijos šeimose bei pasaulyje simboliu, bet ir praėjusio laikmečio reliktu. Lygiai taip pat čia žaidžiu ir su religiniais nimbais ar komunistiniais simboliais, kurie padeda savaip mitologizuoti savo šeimos istoriją ir pakylėti ją virš vienos giminės pasakojimo.
Fotografijoje „Namų knyga“ sudėjau tikrą savo paties istoriją. Perplėštas savo tėvų nuotraukos dalis radau pas juos, gyvenančius jau atskirai. Per vidurį – aš pats septynerių metų, tokio amžiaus, kai įvyko tėvų skyrybos. Šias fotografijas uždėjau ant tikros namų knygos, kurioje yra surašyti visi mūsų šeimos gyvieji ir mirusieji.
Šiame cikle naudodamas analogines fotografijas ir skaitmenines technologijas aš tartum atskiriu du laikotarpius – praeities šeimą bei jų gyvenimus ir save dabartyje. Tačiau koliažas sujungia praeitį su dabartimi, senąją technologiją su šiandiena ir tai man leidžia, lyg vaikui, karpyti, lipdyti ir jungti savo, o kartu ir visų laikmečių bei šeimų pasakojimus į vienos šeimos istoriją.
Nuotraukos ir tekstas Tomas Terekas
Vadyba Gediminas Kajėnas, Lina Zaveckytė