TOP 20: geriausios 2021-ųjų verstinės grožinės knygos

Metams baigiantis laikas apibendrinti ir tai, kas įdomiausio šiemet buvo išleista knygų pasaulyje. Kadangi daugiausia šiemet skaičiau grožines verstines knygas, į šį sąrašą pakliuvo būtent jos. Žinoma, kiekvienas sąrašas labai subjektyvus, tačiau galbūt kai kurie iš šių kūrinių taps atradimu ir kitiems skaitytojams – žvelgiant atgal galima įsitikinti, kad 2021-ieji knygų leidyboje Lietuvoje buvo puikūs metai.

Teksto autorius: Audrius Ožalas

Aštuntasis Kazuo Ishiguro romanas ir pirmasis po to, kai jis buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. Knygoje nesunkiai aptiksite temų, kurias jis nagrinėjo savo romane „Neleisk man išeiti“, ir romaną netgi galima būtų laikyti tos knygos tąsa. Esminis dalykas, apie kurį kalba šiame romane K.Ishiguro – kas daro mus žmonėmis? Kaip mūsų pasaulis atrodytų iš dirbtinio intelekto žiūros taško? Kokius žmones jis pamatytų? Autorius, aprašydamas distopinę ateitį, piešia ją gana realiai – nėra sunku įsivaizduoti, kad žmonija pamažu nužengs tuo keliu, o K.Ishiguro aprašomos kartu su technologijų vystymusi susijusios etinės problemos bus labai aktualios.

K.Ishiguro taip pat klausia – koks esminis skirtumas tarp dirbtinio intelekto ir mūsų? Autoriaus aprašoma Dirbtinė Draugė Klara, nors iki galo ir nesupranta žmogiškųjų ryšių subtilumų ir neretai daro klaidingas išvadas, visgi jaučia empatiją, bando užmegzti ryšį su žmonėmis. Kiek tas dirbtinis intelektas ateityje bus dirbtinis, kokį potencialą jis turi? Nuoširdumas, pasiaukojimas, netgi meilė – ar galima tai įskiepyti robotams? Ar robotai gali atstoti mums žmogiškąjį bendravimą? Galbūt kai kuriais atžvilgiais jie netgi yra pranašesni? Skaitydami knygą imame jausti simpatiją Klarai – ir tai neabejotinas K.Ishiguro pasakotojo talentas, sugebėjimas perteikti tokius psichologinius niuansus.

„Klara ir Saulė“ nagrinėja ir pagrindines žmonijos baimes, kurių centre – vienatvė. Vienatvės baimė tokia didelė, kad žmonės, bandydami jos išvengti, priima ir labai abejotinus sprendimus. Į vieną iš tokių kenčiančių, liūdnų šeimų patenka ir Dirbtinė Draugė Klara – iš parduotuvės ji iškeliauja į namus, kur turės palaikyti kompaniją sunkiai sergančiai mergaitei Džouzei. Kas nutiko šiai šeimai? Kokiam vaidmeniui yra ruošiama Klara? Kokie naujoje visuomenėje yra tėvų ir vaikų santykiai ir kaip tobulėjimo siekis virsta griovimu? K.Ishiguro, kaip ir įprasta, visa tai pasakoja iki galo nenumesdamas šydo, palikdamas vietos nuojautoms, interpretacijoms.

K.Ishiguro piešiamas niūrus ateities pasaulis smarkiai atkartoja tas pačias problemas, kurios būdingos ir šiems laikams, tik jas labiau užaštrindamas, taip priversdamas susimąstyti apie mūsų pasaulio pažeidžiamumą ir apie mūsų vienatvę jame.

Tiems, kas jau skaitė kitą šio autoriaus romaną „Amžinybės fjordo pranašai“, nereikia pristatinėti šio autoriaus kūrinių stiliaus – jo pasakojimas labai realistiškas, žemiškas, gruoblėtas, sodrus, natūralistiškas, su gausybe detalių. Jis rašo aistringai, su polėkiu, į vieną lydinį supindamas gausybę gyvenimo spalvų, tad jo istorijos yra sykiu ir liūdnos, ir brutalios, ir groteskiškos. Tiek „Amžinybės fjordo pranašai“, tiek šis naujas vertimas į lietuvių kalbą – istoriniai romanai, kuriuose autorius paliečia svarbius lūžių laikotarpius, smarkiai nulėmusius Grenlandijos istorinę raidą, čia galima sekti Grenlandijos kolonizavimo kelią. Pastaroji tema autoriui labai svarbi ir jis dažnai dalyvauja diskusijose, liečiančiose Danijos ir Grenlandijos santykius. Šiems savo romanams Kim Leine ir pasirinko XVIII amžių, nes tai, anot jo, buvo Grenlandijos kolonizacijos pradžia.

Antroji trilogijos dalis yra „Amžinybės fjordo panašų“ priešistorė, nukelianti mus į 1728-uosius, kuomet Grenlandijoje kuriasi kolonizatoriai ir kur pastorius Hansas Egedė bando įdiegti kitokį gyvenimo būdą ir tikėjimą. Iš Danijos čia atkeliauja atvykėliai, turintys suformuoti stiprią naująją koloniją. Tačiau prieštaros tarp senojo tikėjimo ir naujojo neišvengiamos, ir netgi atvykėliai šioje atšiaurioje vietoje galiausiai ima abejoti savo pasirinkto kelio teisingumu. Konfrontacijos čia – romano šerdyje.

Autorius ir vėl aprašo Grenlandiją labai realistiškai, su gausybe potėpių, tai epiškas didžiulės apimties pasakojimas, ir šįkart jam Kim Leine pasirinko polifoninį istorijos dėliojimą, tad matome čia daug personažų – kai ką toks pasakojimo daugiasiūliškumas gali ir blaškyti, šis romanas nėra toks vientisas kaip pirmoji trilogijos dalis. Ir kurios antrasis romanas visgi savo paliekamu įspūdžiu nepranoko.

Beje, pats rašytojas, viešėdamas Vilniaus knygų mugėje, sakė, kad antroji knyga literatūrine prasme yra geresnė nei pirmoji. Tačiau ji labiau fragmentiška, o pirmoji – gaivališkesnė. Dėl tokių skirtumų, ieškomų naujų būdu pasakoti Grenlandijos istoriją trilogija, matyt, tik laimi.

Knyga, apjungianti pramoginio, istorinio romano žanrą su rimtesnėmis temomis. Tai įtraukiantis kone nuotykinio siužeto romanas, tačiau įdėmesni skaitytojai atras ir to, kas sudomins išrankesnius literatūros mėgėjus. Čia persikloja įvairūs žanrai ir stiliai, autorius supina istorinius klodus, realius personažus su legendomis apie Tilį, padavimus ir folkloro elementus, čia pasakiškas, magiškas siužetas pinasi su istoriniu.

Tai nuotaikingas, žavus pasakojimas, istorija apie Tilį, legendinį juokdarį, kuris keliavo po muges ir imperatorių dvarus, pašiepdavo didikus ir krėtė pokštus, demonstravo triukus, vaikščiodavo per lyną ir kitaip pelnydavo toli siekiančią šlovę. Bet kartu jis buvo ir to laiko visuomenės atspindys, savo triukais patiems žmonėms atskleisdavęs jų veidmainystę, prietarus, po gražiu paviršiumi slypintį supuvimą. Nors knyga pasakoja apie viduramžius, savo alegorijomis nemažai pasako apie šiuos laikus, – žmogiškoji prigimtis nesikeičia. Tai ir pasakojimas apie Trisdešimties metų karą, didžiuosius mūšius, intrigas, diplomatinius karus ir sostų bei žemių dalybas.

Pasakojimas nelinijinis, ir kiekvienas skyrius netgi galėtų būti skaitomas kaip atskira istorija su savuoju kodu. Ir, žinoma, puikiai atskleistas charizmatiškojo tiesą bylojusio juokdario personažas – gimęs malūnininko šeimoje jis bėga iš namų, bastosi po miškus ir rūmus, suburia savo trupę, linksmina, bet svarbiausia, ką daro – rodo žmonėms juos pačius. Komiškas, o kartu ir tragiškas laisvę labiausiai mylėjusio personažo gyvenimas. Tokia ir knyga, – prasidedanti kaip nuotykis, besibaigianti kaip poetiškas žiemos krytis.

Muzika gali įkvėpti gyvenimui, muzika gali ir pražudyti. Įkvepianti knyga apie kūrybą, jos reikšmę, savęs atradimą mene. Genialumą ir nemirtingumo paieškas per meną. Kūrinys apie tobulojo garso, melodijos, kurią būtų galima išsaugoti ateičiai, užkoduoti DNR molekulėje, paieškas. Autorius mėgina užčiuopti knygoje aprašomų muzikos kūrinių esmę, poveikį, ką tai reiškė juos kūrusiems žmonėms.

Aprašydamas savo pagrindinio personažo gyvenimą autorius taip pat pasakoja ir muzikos istoriją, jos kismą, – nuo klasikos iki septintojo dešimtmečio roko pakilimo, minimalistinės bangos ir avangardo. Sykiu bandydamas atsakyti į klausimus, kam skirta kuriama muzika, kas yra jos klausytojas, kokį poveikį ji daro. Kaip ji gali pakeisti gyvenimus ir kas nutinka, kai kompozitorius įgyja kone pranašo vaidmenį.

Griovimas ir kūrimas, vienatvė ir šlovė. Visa tai skleidžiasi per novatoriško kompozitoriaus gyvenimo istoriją. Netyčia jis pats atskleidžia pareigūnams, kad namie turi įsirengęs laboratoriją, kurioje vykdo mėgėjiškus bandymus. Nors tie jo bandymai susiję su muzika ir visiškai nepavojingi, jo namuose atliekamos kratos, o jis pats paskelbiamas įtariamuoju teroristu. Išsigandęs kompozitorius pabėga iš namų ir leidžiasi į kelionę per Ameriką, slapstydamas nuo policijos. Kol per televiziją skelbiama jo paieška, jis apmąsto savo gyvenimą – ką paaukojo vardan muzikos, kokius pasirinkimus padarė, kaip klydo ir ką paliko po savęs? Jo mintyse pinasi gyvenimo meilės, išdavystės, santykiai su dukra, draugystė ir bandymas suvokti savo pašaukimą. Kas svarbiau – kūryba ar asmeninis gyvenimas? Kas išliko, o ką galima palikti praeityje?

Autorius – puikus stilistas, ir taip, kaip jo herojus kuria savo muzikinius pasaulius, rašytojas sukūrė savąją odę menui ir jo magiją bandančiam atskleisti žmogui.

A.Bronsky kūrinys „Paskutinė babos Dunjos meilė“ sulaukė nemažo lietuvių skaitytojų dėmesio, ir jos gerbėjai nesunkiai suras paralelių su šia knyga. Visų pirma, autorė ir čia kuria įsimenančią pagrindinę personažę. Šio pasakojimo centre esanti Rozalinda Kalganova – spalvinga, ryški, stipriai įsirėžianti į atmintį. Taip pat – būdingasis autorei humoro jausmas. A.Bronsky rašo su aštriu humoru, bet jos satyra persipina su liūdnais, net tragiškais potėpiais. Ir visgi, net ir dramatiškiausiomis aplinkybėmis ji sugeba nenugrimzti, suteikti gyvybės, noro gyventi. Puikūs dialogai ir vidiniai monologai.

Per vienos šeimos istoriją autorė parodo gyvenimą sovietinėje santvarkoje, jos griūtį, emigraciją į Vakarus, šeimos transformacijas – meilę ir skyrybas, mirtis ir ligas, prisirišimą ir augančią neapykantą, išdavystes ir pasišventimą.

Tai, kas vyksta šioje Sovietų Sąjungoje gyvenančioje totorių kilmės Rozalindos Kalganovos šeimoje, mes matome tik iš jos pasakojimo. Ji griežta, iki galo savo tikslo siekianti moteris. Kontroliuojanti aplinkinius, savo dukterį ir vyrą. Ji žino, kad sovietinėje sistemoje, jei nepakovosi už save, niekas už tave nepasistengs. Lygiai taip pat ji mano, kad privalo parūpinti savo dukteriai vyrus – meilė čia antrame plane, svarbiausia, kaip jie padės užtikrinti ateitį jos šeimai. Tačiau subtiliai, iš vidinių monologų, jos pačios savistabos mes galime susidaryti ir kiek objektyvesnį vaizdą tiek apie ją pačią, tiek apie jos dukterį, vyrą ir anūkę. Pasakodama šios šeimos istoriją autorė kalba ne tik apie santvarkos laužomus žmones ir jų bandymą prisitaikyti šioje žalojančioje aplinkoje, bet ir apie santykių dinamiką, psichologinius niuansus: kur yra ribos tarp noro padėti ir išnaudojimo, kada jau tikslas nebepateisina priemonių?

Tai rimta, bet ir smarkiai prajuokinanti knyga, kūrinys apie moterų tarpusavio santykius, sovietinę santvarką, daugybę tarpusavio ryšių formų ir sugebėjimus juos suvokti.

Labai nedidelėje apimtyje šioje knygoje autorius neria į dideles temas – tai ir skaudi armėnų tautos istorija, universali istorija apie žmogiškumą, bandymą net sunkiausiais gyvenimo momentais neprarasti orumo, pasakojimas apie pasišventimą, pagarbą, ištikimybę artimiesiems. Tai ir istorija apie meilę, draugystę, brendimą. Knyga apie grožį, nušvintantį tamsoje, prievartos pasaulyje, – net tuomet, kai visa visata tarsi tyli. Kūrinys apie laisvę, kuri įmanoma, jei tik atidžiai įsižiūrėsi į įtrūkimus tikrovėje, jei pakelsi akis į skrendančius paukščius besibaigiančios vasaros vakaro šviesoje. Jei surasi kitokį gyvenimo principą. Pasaulyje, kuris bando tave sugniuždyti, turi pasirinkimą – turėti arba svajoti, ir šios knygos centre esantis armėnų berniukas, nujaučiantis savo tragišką pabaigą, renkasi svajoti. Autorius rašo poetiškai, su labai subtiliais niuansais, palikdamas daug erdvės paties skaitytojo apmąstymams, daug kas praslysta tarp eilučių.

Šis pasakojimas – stipriai autobiografiškas, paremtas paties rašytojo patirtimi augant Sibire. Autoriaus alter ego – vaikų namų Sibire auklėtinis. Čia, šiame pilkai tamsia spalva nutapytame paveiksle, atsiranda tai, kas pakeis jo santykį su pasauliu, žmonėmis ir pačiu savimi. Jis susipažįsta su armėnu Vardanu, kuris visiškai nepritampa niūrioje aplinkoje. Jis neturi laiko kasdienėms bendraamžių grumtynėms, jo akys nukreiptos kitur – į medžius, paukščius, dangų. Šiame laikiname pasaulyje jis ne pagal metus subrendęs, ieško to, kas padėtų išsiveržti iš čia, grožio apraiškų. Jis gyvena vietos bendruomenėje – kartu su kitais tūkstančius kilometrų atvykusiais armėnais, kurie pasiaukodami laukia prie kalėjimo, vis tikėdamiesi, kad suimti jų artimieji bus paleisti. Tai kitas pasaulis – žmonės, ištikimi savo tradicijoms, net ir skurde bandantys išlaikyti savigarbą ir pagarbą kitiems, tai tarsi grožio sala purvinoje realybėje. Tai žmonės, kalbantys apie savo tautos patirtas traumas, persekiojimus, prievartavimus, genocidą, trėmimus. Nuotraukos ant sienų liudija tragedijas, kurių niekas niekada neužmirš. Visi ženklai byloja, kad ir jų susikurtai saugumo iliuzijai ateis pabaiga, tačiau jie stengiasi žengti link jos iškelta galva. Duodantys pamoką apie tai, kas svarbiausia gyvenime.

Empatiška, labai humaniška knyga. Persmelkta sentimentalumo ir nostalgijos. Labai liūdna, bet ir sykiu nuskaidrinančiai šviesi.

Knyga, pasakojanti apie tai, kas vyksta Ukrainoje, Donbase. Autorius rašo taip, kad nesunkiai įsijauti į slogią nevilties, kraujo, žudynių prisodrintą atmosferą, kuri apgaubia tarsi neperregimas, klampus, tirštutėlis rūkas. Klaikuma ir nuogas siaubas. Kai susilieja visos kraštutinės emocijos – pyktis, neviltis, o kartu ir meilės protrūkiai, išgyvenimo instinktai. O taip pat ir pareiga, pasiaukojimas, heroizmas.

Tai knyga apie karo užkluptą miestą, kuriame likę tik vaikai, moterys, seneliai ir negalintys tarnauti kariuomenėje. Mieste vis dar likęs mokytojas išvyksta iš savo namų per fronto liniją pasiimti sūnėno iš internato – kelionė netolima, tačiau tos kelios dienos kelyje atrodo tarsi kelionė į tamsos pakraštį. Sukapoti kūnai, žmonės, naktyje ieškantys saugaus kampo pernakvoti, stotyse prieglobstį suradę gyventojai, kurių po nakties ten turbūt nebeliks, nesibaigianti įtampa ir nesaugumo jausmas. Keli šimtai metrų gali reikšti gyvybę ar mirtį. Tie žmonės karo zonoje yra palikti, paniekinti, pamiršti, niekieno.

Autorius sugeba perteikti savijautą paprasto žmogaus, kuris pats gerai nesupranta, kas vyksta, kokią pusę jam pasirinkti. Kaip ir visuose karuose, išryškėja pati žmogiškumo esmė, matome čia ir niekšybes, naudojimąsi situacija, ir tuos, kurie aukojasi, net ir suprasdami, kad tai gali reikšti jų pačių pražūtį. Matome vaikus internate, kurie per anksti užaugo ir kurie su patirtu siaubu turės kažkaip gyventi toliau. Tai ištisas žmonių patirčių ir vertybių kaleidoskopas, dar geriau padedantis suprasti karo Rytų Ukrainoje sudėtingumą, išeities nebuvimą, beviltiškumą.

Ir nors šis pasakojimas – panirimas į purvą, čia jaučiama ir autoriaus poetinė gyslelė, siaubas susilieja su grožio troškimu, liūdna melancholija, kai kurie puslapiai pripildyti tamsaus grožio. O ir knyga – ne tik karo istorija, bet ir pagrindinio personažo keliavimas per visą savo gyvenimą, troškimus, patirtis, kurias karas brutaliu būdu išryškina ir negailestingai užaštrina.

Kūrinys, pavergiantis poetišku kalbos grožiu, tapybišku pasakojimu, kurį skaitant prieš akis iškyla autorės aprašomas aplinkinio pasaulio užmirštas kaimas ir jo gyventojai. Knyga, papildyta ir magiškojo realizmo potėpiais, tačiau tas magiškasis pasaulis čia neatrodo perspaustas, dirbtinis, mistiškasis gyvenimo dėsnių suvokimas atrodo visiškai natūraliai įaugęs į kūrinį.

Tai jautri istorija, kalbanti mums apie tai, kas labai aktualu šiais nerimo, judėjimo, greičio laikais, – apie buvimą su kitais, atjautą, švelnumą. Ir nors knygoje pasakojama ir apie liūdnus įvykius, skausmą, praradimus, karą, badą ir prievartą, visgi ji suteikia vilties, palieka šviesos galimybę. Tikėjimą gėriu ir išsigelbėjimu. N.Abgaryan pasakoja apie izoliuotą kaimą, – tarsi iškirstą iš akmens, vietą, kurią pamažu apleidžia jos buvusieji gyventojai. Dalis jų žuvo per karą, dalis – per kraštą niokojantį badą ar stichines nelaimes. O dalis, atėjus naujiems laikams, nusprendė palikti kaimą, tad galiausiai čia liko tik senoliai. Vieta, kur ne tiesiog sustojo, bet susipainiojęs užsimiršo laikas.

Šio kaimo istoriją galima skaityti kaip pasakojimą apie negandas, apie žmones, kurie stoiškai bando atsilaikyti prieš gamtos ir likimo išbandymus. Čia gamtos pasaulis savo sunkiai paaiškinamais ženklais, perspėjimais įaugęs į kaimo gyvenimą. Žingsnis į kitapusybę čia visai trumpas, o magija visuomet šalia. Kaime gyvena ir Anatolija, jos gyvenimo linija – tarsi jungiančioji praeitį, buvusias kartas, tamsą ir siaubą ir nedrąsiai metanti žvilgsnį į galbūt visai kitokią, šviesos pripildytą ateitį.

Tai tarsi kelionė iš realybės, dažnai sunkiai pakeliamos, į pasakiškąjį pasaulį, verčianti užduoti klausimus, kas svarbiausia mūsų ryšiuose su kitais žmonėmis.

Tuos, kas jau skaitė tokius I.Calvino kūrinius kaip „Jeigu keleivis žiemos naktį“ ar „Mūsų protėviai“, „Markovaldas“ gali ganėtinai nustebinti. Nes čia vietoje postmodernistiškų literatūrinių kelionių, eksperimentų autorius siūlo skaitytojui, regis, labai paprastai parašytas istorijas. Ir būtent tuo jos ir pavergia – nuoširdumu, švelnumu, šiluma. Skaitant šias istorijas bent jau man mintyse išnirdavo Bohumilo Hrabalo „Pernelyg triukšmingos vienatvės“ skleidžiamas jausmas.

Šiame italų literatūros grando kūrinyje – dvidešimt per keturis metų laikus nusidriekusių trumpų istorijų, pasakojančių apie neįvardinamame mieste gyvenantį Markovaldą, nuolatos įsiveliantį į keistokas istorijas. Jis dirba fabrike, spaudžiamas skurdo turi išlaikyti didelę šeimą. Tačiau jis nepalūžta buities ratiluose – vaikštinėdamas po miestą ieško ženklų, kurie jam kalba apie kitokią realybę, pilkame urbanistiniame peizaže jis stebi paukščius, besiskleidžiančius pumpurus, netikėtai išdygstančius grybus. Ciniškame pasaulyje jis išlaiko naivumą, nekaltą nuostabos kupiną žvilgsnį, tyrinėdamas gamtos apraiškas, žmones, kasdienius ritualus. Jo noras atrasti kitą už paviršių slypintį pasaulį įvelia Markovaldą į nutikimus, kurie dažnai jam ir jo šeimai baigiasi blogai, tačiau ir tas liūdesys čia turi komiškumo. Melancholiškas svajotojas Markovaldas leidžia mums kartu su juo į pasaulį žvelgti poetišku žvilgsniu, rasti jame grožio, žavingų properšų kasdienybėje. Nors galbūt tai tik mirksniai, primenantys sapną.

Šios istorijos taip pat fiksuoja pokario Italijos socialinę sanklodą, esmines problemas. Autorius jautriai perteikia neteisybės jausmą, skurdą, išnaudojimą, realybės ir svajonių susidūrimą.

Šiame sąraše yra nemažai knygų, kuriose vyrauja tamsos, nevilties atmosfera, ir „Markovaldas“ gali būti atokvėpis nuo tų emocijų – sunku nepajausti empatijos šiam naiviam targikomiškam personažui.

Ketvirtoji autofikcinė kelionė po K.O.Knausgaardo gyvenimo istoriją, jo apmąstymai apie savo praeitį, brendimą, santykius su aplinka ir artimaisiais, o šios knygos centre – pasakojimas apie žengimą į suaugusiųjų pasaulį. Jeigu ankstesnėse dalyse skaitėme apie autoriaus susitaikymą su tėvo mirtimi, jo vaikystę, kūrybinį pašaukimą, šeimą, „Šokyje tamsoje“ autorius pradeda savo nepriklausomą gyvenimą. Aštuoniolikmetis pasakotojas atvyksta į šiaurės Norvegiją, nedidelį miestelį atšiaurioje, bet nepaprasto grožio vietoje, mokyti mokykloje. Tačiau ne mokslai jam čia svarbiausia, o siekis įtvirtinti savo rašytojo ambicijas.

Knyga persmelkta ir seksualinės įtampos, jaunystės polėkių ir alkoholio – portretas jaunuolio, kol kas sunkiai susivokiančio savyje, naivaus, kupino drąsių svajonių. Gėda, abejonės, nepasitikėjimas savimi ir kaip tik, pernelyg didelis užtikrintumas savo talentu – visa tai, kas artima daugeliui to amžiaus jaunuolių, ir turbūt daugelis skaitančiųjų nesunkiai atpažins save pačius tame amžiuje. Autorius, kaip visuomet, sugeba labai tiksliai, atvirai fiksuoti tas būsenas, perteikti pasaulį tuometinio savęs akimis, knygoje netrūksta dramatiškų jausenų, pakilimų ir nuosmukių, euforiją nesunkiai gali keisti totalus nusivylimas. Sąžiningas, detalus, labai intymus pasakojimas, kuriame autorius skaitytoją prisileidžia visiškai arti savęs – dar vienas liudijimas, kodėl šis rašytojas tapo literatūriniu fenomenu.

Knyga, kuri, kartu su didelio populiarumo sulaukusia ekranizacija, Lietuvoje atgijo antram gyvenimui su naujuoju vertimu. Bent jau man įdomiausi tie mokslinės fantastikos kūriniai, kurie savyje turi gilų filosofinį pagrindą. Ir to „Kopoje“ netrūksta – šioje knygoje rasite religijos motyvų, įžvalgų apie politinės jėgos prigimtį, Rytų ir Vakarų civilizacijų susidūrimą, žmonijos evoliuciją, šis kūrinys netgi vadinamas pirmuoju ekologiniu romanu, gana tiksliai nuspėjusiu šių laikų problemas. Galų gale, knygoje paliečiamos universalios temos, moralinės dilemos. Žinoma, yra čia ir to, ko galime tikėtis iš šio žanro – pramoginių elementų, kovų, intrigų, išdavysčių, manipuliacijų, veiksmo, vaizduotės šėlsmo kuriant visatos scenarijų, o taip pat atidumo, kantrybės, kuriant savitą šios knygos pasaulį.

Tai knyga, kurią skaitydamas supranti, kad už paviršiaus slypi vis kita potemė, nuoroda, tad knygą galima skaityti kelis kartus, atrandant kažką naujo. Ir tai, kaip skaitytojai skaitė šį kūrinį anksčiau ir dabar, visiškai skiriasi – nes tai, kas tada atrodė tik lakios vaizduotės vaisius, dabar matome esant gana realia ateitimi.

Yra kritikų, sakančių, kad „Kopą“ galima palyginti nebent su Tolkieno „Žiedų valdovu“. Ir išties, tai vienas tų didžiųjų mokslinės fantastikos darbų.

G.Vojnovičiaus „Figmedis“ – jautrus, šalies griūtį per vienos šeimos istoriją nagrinėjantis kūrinys. Knyga apie savosios tapatybės paieškas, nepritapimą ir didelę kaip pasaulis vienatvę. Artimumo ilgesį, nesugebėjimą jo pasiekti. Apie vietos, kurioje galėtum jaustis kaip namie, ir savęs paties, savo praeities paieškas. Apie dūžtančias šeimas, griūvančias valstybes ir ant jų griuvėsių augančias naujas, kartu su tuo ateinantį laisvės ilgesį ir pyktį. Apie meilę, baimę mylėti ir nuolatinį norą pabėgti. Švelnia melancholija apgaubtas jautrus kūrinys.

Knyga, kuri ne tik dar viena pažintis su šiuo slovėnų autoriumi, bet ir dar vienas būdas literatūros pagalba pažinti buvusios Jugoslavijos iširimo istoriją. Istorija apie tai, kaip iš savo praeities, girdimų istorijų, duženų sulipdyti naująją tapatybę. Šioje knygoje labai svarbus sūnaus ir tėvo ryšys – tėvas, prasidėjus Balkanų karui, nieko nesakęs, nusprendžia palikti šeimą ir išvyksta. Kas jį pastūmėjo taip pasielgti? Ar jis savo naujai atrastoje tėvynėje atrado ir save? Tai bando išsiaiškinti trisdešimtmetis sūnus, kurį taip pat gniuždo ir kiti neatsakyti klausimai – kodėl jį ir jo sūnų paliko jo mergina? Kaip iš tikrųjų mirė jo senelis? Ko jau nespėjo pasakyti atmintį praradusi jo močiutė? Kaip sukonstruoti naują save iš visų tų praradimų ir neišsakymų, trauminių patirčių ir vienatvių. Jis klausia savęs, lygiai kaip savęs klausia tautos, po karo žiūrinčios į praeitį ir vis dar miglotą ateitį. Kas išlieka pastovaus, tarsi figmedis, į ką galima atsiremti per visus istorinius ir šeimos lūžius? Mąsli, lėta knyga gurmaniškam skaitymui.

Autorius rašo labai sodria, tiršta kalba, kuria įmantrius kalbinius pasaulius, kurie liudija, jog jis išties buvo vienas originaliausių, savičiausių šiuolaikinių rašytojų. Ir tie jo pasakojimai kartais varginantys, prispaudžiantys gausybe detalių, preciziški, kone enciklopediški. Tačiau pamažu prisijaukinę jo stilių įžengiame į svaiginančias literatūrines D.F.Wallace erdves, kur pinasi absurdas, sąmonės srautas, juodasis humoras, grakštumas ir sudėtingos struktūros, eksperimentai, avangardas ir kalbiniai sprendimai, kurių prasmė ir tikroji reikšmė, matyt, dažnai taip ir liks tik interpretacijų reikalu. Nei vienas iš šių apsakymų nepanašus į kitą, autorius gali pažaisti ir su kafkiškuoju absurdu, siaubo žanru, aštria satyra ar išpažintine psichologine literatūra.

Rašytojas sugeba įtikinamai perteikti žmogaus viduje vykstančią kovą, mąstymo procesus, savivokos eigą, vedančią ir į pralaimėjimo pripažinimą, nerimą, depresiją ar savižudybę. Nors kai kurie apsakymai kupini sarkazmo, ironijos, parodijos, visgi dažnai pripildyti nevilties ir visa apimančios vienatvės. Jis tarsi prityręs psichologas tyrinėja žmogaus sielą ir didžiausias šių laikų baimes.

Autoriaus paliečiamos temos įvairios – korporatyvinio darbo beprasmybė, reklamos konstruojamas pasaulio vaizdas, augimo, brendimo traumos, priklausomybė nuo kitų nuomonės, absurdiškas vartojimo pasaulis. Tačiau už visų tų išorinių siužetų esmė yra autoriaus siekis priartėti prie tiesos, kalbėti apie tapatybę, jo paliečiamos temos demaskuoja šių laikų visuomenės esmines socialines, psichologines, emocines problemas. Net ir kai autorius kalba kaip cinikas, už viso to jauti didelę autoriaus empatiją, o kai kurie iš šių apsakymų tiesiog stebina savo autentiškumu, nuoširdumu.

Tai sudėtinga, sunki, neretai reikalaujanti pastangų knyga, tačiau perskaičius ją, matyt, galėsite pasakyti, kad ji ilgam išliks mintyse ir kažkiek pakeis supratimą apie literatūrą.

Tai, kad ši poetė apdovanota Nobelio literatūros premija, mums dvigubas džiaugsmas – nes lietuvių kalba pasirodė ir jos kūrybos vertimas. Sunku įsivaizduoti, kad tai būtų įmanoma, jei ne prestižinė premija. Po šios premijos skyrimo kalbintas autorės kūrybą puikiai išmanantis poetas Rimas Užgiris sakė, kad ši poetė labai įdomi dar ir tuo, jog kiekvienoje knygoje keičia žvilgsnį ir kryptį, tad tai gali būti tiek išpažintinė poezija, tiek apmąstymai apie Dievą, žmogaus būsenų pasaulyje refleksijos. Šis rinkinys neretai apibūdinamas kaip vienas jos garsiausių ir rekomenduojamas tiems, kas nori pirmą kartą panirti į jos poetinius laukus.

Jeigu kalbėtume apie tuos besikeičiančius poetės žiūros taškus, šis kūrinys yra apie tikėjimą, santykį su Dievu, egzistencines patirtis ir prasmės paieškas, ši poezija netgi apibūdinama kaip liturginiai tekstai. Tai ir knyga apie transformacijas, nepaliaujamą kismą, mūsų ir gamtos laikinumą, o knygoje perteikiamos besikeičiančių metų laikų, sodo alegorijos kalba ne tik apie santykį su gamta, tai – ir biblinės nuorodos, mitologiniai įvaizdžiai, asmeninio santykio, kalbėjimo su dievu temos, būties lengvumo, praeinamumo, liūdesio, augimo ir nykimo, o kartu ir vilties jausmo samplaika. Meilė ir ateinantis suvokimas apie pabaigą, atgimimas ir mirtis.

Autorė šias eiles, kurios – tarsi tarpusavyje susiję dialogai, apipina lengva melancholijos forma, o jos kalba apgaulinga – poetė tarsi rašo labai paprastai, taupiai, tačiau supranti, kad tai skliautuotas, gilių vidinių erdvių pasakojimas, apjungiantis ir senąsias kalbėjimo tradicijas. Džiaugsmas poezijos mėgėjams, ieškantiems unikalaus kalbėjimo būdo.

Knyga kaip improvizacija, žaidimas. Kuriame skaitytojas tarsi tas knygoje minimas teniso kamuoliukas įsviedžiamas į gausybės faktų, tikrų nutikimų ir išmonės sūkurį. Čia rašytojas veikia kaip mistifikuotojas, pats išgalvodamas įvykius ir dėliodamas juos greta realių įvykių ir personažų. Romane viskas galima – kartoja pats autorius, sakydamas, kad tikslus realybės atspindėjimas jo nedomina, o tikrieji romano įvykiai ir prasmės atsiskleidžia ne knygos puslapiuose, o erdvėse tarp jų – skaitytojui pačiam paliekama laisvė, rašytojas tik suteikia koordinates. Knygos struktūra remiasi įsivaizduojamu teniso maču – Romos centre į kovą stoja tapytojas Karavadžas ir ispanų poetas Kevedas. Teniso kamuoliukas, skriejantis Navonos aikštėje, tampa alegorija, puslapis po puslapio iš fragmentiškų pasakojimų įtraukiantis mus į globalų mačą – matome europiečius, atkeliaujančius užkariauti Meksikos, bažnyčioje vyksta reformos, politinės ir religinės intrigos veja viena kitą, ir taip skaitytojo akyse formuojasi XVI amžiaus pabaigos vaizdas – laikotarpis, kuris, anot paties autoriaus, padėjo pagrindą mūsų šių laikų pasauliui. Išsilaisvinimas iš buvusio pasaulio ir žengimas į naująjį – kartu su smurtu, ideologijų ir religijų plėtra, nauju požiūriu į seksualumą ir meną.

Tai sykiu ir politinė knyga, pasakojanti, kaip pakrypo galios svertai, o autoriaus minimos Karavadžo gyvenimo detalės subtiliai susišaukia su šių laikų Meksikos istorija.

Knygoje mes matome ir netikėtų literatūrinių ėjimų, paties autoriaus vis išnyrantį balsą, tai knyga apie literatūros gimimą, apie tai, kaip galima pasakoti istorijas. Ir joje taip pat blyksteli autoriaus humoro jausmas – knyga gali būti labai rimta istorinių įvykių perteikėja, bet sykiu ir žaisminga.

Knyga, skirta norintiems įdomaus literatūrinio potyrio, – ne veltui šis autorius vadinamas vienu išskirtiniausių šių laikų Lotynų Amerikos rašytojų.

Šie metai gali būti laikomi ir Johno Steinbecko kūrybos atgimimo Lietuvoje metais – nors jo kūrinius pradėta perleisti jau prieš kelis metus, visgi šiemet pasirodė net trys knygos, ir visos jos – nauji vertimai. Jei „Kelionės su Čarliu“ kažin ar gali būti laikoma viena svarbiausių šio amerikiečių literatūros klasiko knygų, kiti du vertimai – itin rekomenduojami besidomintiems J.Steinbecko kūryba. Tačiau „Rūstybės kekės“ jau anksčiau buvo verstos į lietuvių kalbą, o štai ši knyga „Į rytus nuo Edeno“ lietuviškai pasirodo pirmąjį kartą. Tad nusprendžiau į sąrašą įtraukti būtent ją. Juo labiau, kad tai išties viena iš šio rašytojo kūrybos viršūnių.

„Į rytus nuo Edeno“ ne tik daugybės kritikų vadinama geriausiu J.Steinbecko romanu, bet ir pats autorius laikė svarbiausiu savo darbu, sakydamas, kad jame yra viskas, apie ką jis rašė. Apie šią knygą smarkiai plėstis net nereikėtų – kūrinys gausybę kartų analizuotas, literatūros kritikai pateikę gausybę interpretacijų, knyga buvo ir ekranizuota, ji tvirtai įaugusi XX amžiaus literatūros istorijoje.

J.Steinbeckas šiame kūrinyje imasi ambicingo uždavinio, ne veltui jis sakė, kad iki parašydamas šį romaną tik praktikavosi. Tai ir įspūdinga šeimos saga, pasakojanti trijų kartų istoriją. Tai ir daugiausia apmąstymų, ką autorius išties norėjo šiuo kūriniu pasakyti, sukelianti biblinės Kaino ir Abelio istorijos interpretacija. Tai ir universalias temas paliečianti knyga, visų pirma kalbanti apie gėrio ir blogio kovą, tai, kaip tas blogis gimsta, tačiau taip pat čia rasime tapatybės paieškų problemas, sudėtingus pasirinkimus ieškant savojo kelio, tai kūrinys apie meilę, šeimos ryšius ir tai, kas nutinka, kai meilės nelieka. Kartu tai ir epochos paveikslas, detaliai, spalvingai knygoje tapomas Salinaso slėnio peizažas. J.Steinbeckas buvo meistriškas personažų kūrėjas, čia irgi tai kuo puikiausiai matome, autoriaus sukurti veikėjai stoja mums prieš akis. Autorius sugeba rašyti lengvai, tapybiškai, o kartu visa tai pateikti su filosofine potekste ir gausybe persiklojančių sluoksnių.

Tai vienas tų didžiųjų XX amžiaus romanų, kurie besidomintiems literatūra turėtų būti tarp privalomųjų skaitinių.

Virtuoziškai parašytas romanas, paremtas ilgais, kruopščiais istoriniais tyrinėjimais, dokumentų analize, tikros čia yra cituojamos kalbos ir personažai, dokumentalumo jausmas toks persmelkiantis, kad knyga gali būti skaitoma kone kaip istorijos vadovėlis.

A.Scurati užmojis įspūdingas – trilogijoje aprašyti Benito Mussolini atėjimą į valdžią ir tai, kaip jis pakeitė Italijos, o kartu ir pasaulio istorijos eigą tarpukaryje ir karo metais. Vieno žmogaus, bet kartu ir visos epochos paveikslas. Pirmoji šios trilogijos dalis – pasakojimas apie B.Mussolini kopimą į valdžią. Pokario Italija, šalis draskoma prieštarų – kol valdžią ima komunistai, organizuojantys streikus, reikalaujantys darbininkams geresnių darbo sąlygų ir svajojantys apie Rusijos kelio atkartojimą, kitoje pusėje – nusivylę Pirmojo pasaulinio karo dalyviai. Buvę didvyriai, apdovanoti ordinais, šlovinti dėl savo drąsos, o dabar niekam nereikalingi, gatvėse apspjaudomi ir niekinami. Kol viena dalis visuomenės smerkia tuos, kas įvėlė šalį į karą, kita gailisi, kad karas baigėsi, ir mano, jog šalis parklupdyta ir netekusi savo orumo.

Visa tai įdėmiai stebi žurnalistas, buvęs kairysis, o dabar vis labiau linkstantis į dešinę B.Mussolini. Tiesa, jo svajonės greitai paimti valdžią atrodo miglotos – fašių organizacija nepasižymi skaitlingumu, atrodo, ji pasmerkta žlugti. Tačiau B.Mussolini moka laukti. Jis kruopščiai skaičiuoja, kas galėtų tapti jo sąjungininkais, kaip išnaudoti visuomenėje kylančias įtampas. Autorius sugeba perteikti įtikinamą, įvairialypį B.Mussolini paveikslą, bando suprasti, kaip jam pavyko tapti Italijos vadovu. Greta jo matome kitus spalvingus personažus – B.Mussolini bendrininkus, priešininkus ir meilužes.

Šis besiraizgantis pasakojimo vijoklis – ir istorija apie valdžios prigimtį, kelią link jos, istorinės pamokos apie populizmą ir tai, kaip politiniai lyderiai sugeba išnaudoti žmonių baimes, provokuoti ir skaldyti visuomenę.

Gaivališka knyga. Tiršta, brutali, negailestinga, įklampinanti, verčianti bjaurėtis tuo, kas aprašoma, o sykiu ir žavėtis autorės rašymo stiliumi. Kūrinys, paliekantis slogų purvo, nevilties jausmą, degradacijos atmosferą, knyga, kuri vėliau vis sukasi atmintyje, išmušusi iš įprastos realybės rato, įtraukianti tarsi voratinklis. Ši knyga – Meksikos miestelio paveikslas. Kūrinys pradedamas tuo, kad būrys vaikų randa kanale nužudytos Raganos lavoną. Kas įvykdė šį nusikaltimą? Knygoje mes skaitome skirtingas su šiuo įvykių susijusių žmonių versijas, motyvus, visus šiuos pasakotojus vienija skurdas, gausybė trauminių patirčių ir bandymas išlikti brutalioje tikrovėje.

Čia esame sviedžiami į giliausius pragaro ratus – patėvis, išnaudojantis savo sugyventinės dukterį, prievarta ir patyčios, savo kūno pardavinėjimas kaip vienintelė išeitis, korupcija, alkoholis ir narkotikai, luošinanti aplinka, kurioje žmogaus savivertė sutrinta į tamsų gniužulą. Knyga apie meilės nebuvimą, nesugebėjimą jos atpažinti ir nesuvokimą, ką daryti su savo jausmais.

Autorė rašo su įkarščiu, netgi piktai, kalba smogia į paširdžius su grafiškais aprašymais, tikroviškumu ir smurtu. Knygoje galima pajausti ir atjautos, vilties inkliuzų, o pabaiga netgi palieka šviesos regimybę. Tačiau ir toji šviesa ateis ne dabar. Ne čia. Ne jiems.

Kūrinys, kurį M.Kundera apibūdino kaip vieną pamatinių XX amžiaus romanų. Knyga, apie Antrąjį pasaulinį karą pasakojanti balansuojant tarp juodojo humoro, cinizmo ir atjautos, jautrumo, giluminio kančios suvokimo. Pasakojimas apie karą, kuriame vienodai gėdinga yra ir jį pralaimėti, ir laimėti.

Antrojo pasaulinio karo pabaiga, į Neapolį įžengia sąjungininkai. Miestas išvaduojamas, tačiau išvaduojamas nuo ko? Ir kas ateina kartu su laisve? Amerikiečių triumfas eina greta su neapoliečių pažeminimu. Kaip rašoma knygoje apie vieną iš pagrindinių personažų, amerikiečių kareivį, – jis vylėsi išsilaipinęs krantuose pasaulio, kuriame dominuoja protas ir žmogiškas sąmoningumas, o atsidūrė paslaptingame krašte, kurio žmones ir jų gyvenimus kontroliuoja visai ne protas ir ne sąžinė, bet tamsios požemio jėgos. Tos tamsios požemio jėgos prasiveržia ir gaivališku gamtos šėlsmu, pasiryžusios nušluoti viską iš kelio.

Tai ne tik Neapolio pralaimėjimas, tai ir visos Europos griūtis. Kas nutiko Europai, jos vertybėms, moralei? Autorius atskleidžia vis naujas moralinio žlugimo ribas; orgijos ir mirtis, viskas čia greta. Galų gale, kas yra sąžinė, kokios yra vertybės? Kam rūpi siela, kai Europoje parduodama viskas, – garbė, laisvė, teisingumas, tėvynė? Žmonės tampa didvyriais, o paskui ir niekšais. O tapęs niekšu, privalai juo išlikti iki galo.

Knyga labai paveiki, joje daug brutalių, tamsių, sukrečiančių scenų, tai kelionė į pačią karo tamsos širdį. Ir nors tai žiaurumu, beviltiškumu pulsuojanti knyga, ji kartu ir humanizmo liudijimas. Autorius klausia: ką mes praradome, kaip mes tapome tokiais? Ką mes padarėme? Kas iš mūsų liko po viso šito?

„Austerlicas“ neretai vadinamas svarbiausiu W.G.Sebaldo darbu. Šešis praėjusio amžiaus dešimtmečius apimantis kūrinys – kelionės po savąją praeitį, neužgyjančių istorinių žaizdų atvėrimas, susipinančių pasakojimų melancholiškas raizginys.

Tvinksintis kūrinys apie visuotinį mūsų sužeistumo jausmą, kuris verčia šios knygos centrinį personažą Austerlicą klajoti per Europą ieškant savo šaknų. Užaugęs Didžiojoje Britanijoje Austerlicas mokykloje sužino, kad tikrasis jo vardas ne tas, kokį jis manė esant, o ir jo gyvenimo istorija paskendusi migloje. Ją teks atsekti jam pačiam, keliaujant į Prahą, sužinant tragišką savo šeimos istoriją, stojant į akistatą su Holokausto žiaurumu ir suvokiant, kad visa tai neužgis. Jis taip ir neras ramybės, prasmę atrasdamas tik toje bastūno, amžinojo keliautojo būsenoje. Žmogus be vietos, su skausmingu istorijos pajautimu.

Autorius, nors ir pasakodamas baisius dalykus, daro tai subtiliai, sebaldiškai, mums tik leisdamas suprasti, kokį poveikį tie atradimai daro pačiam Austerlicui, kaip tai įsigeria į jo pasąmonę. Tas sėlinimo jausmas labai būdingas visai knygai – ji pradedama tarsi architektūros studijomis, siekiu išsiaiškinti, kokius žmonijos aspektus, kokį brutalumo troškimą atspindi tie miestuose išdygę pastatai, o vėliau autorius pamažu veda link pačios pasakojimo ašies. Tų persiklojančių sluoksnių šioje knygoje daugybė, ir skaitytojas pats gali iš jų, per puslapius besivejančių sakinių formuoti savąją knygos vidinę tikrovę. Tai tarsi vaiduokliška pasąmoninė istorija, kalbanti mums apie atmintį ir tai, kas nutylima. Dar vienas knygos sluoksnis yra blausios juodai-baltos nuotraukos, dar vienas įkirtimas į tekstą, dar vieni nutylėjimai nutylėjimų kupiname tekste.

Tai hipnotinės būsenos tekstas, meditacija apie skausmą ir netektį. Bandymas susivokti pasaulyje, esančiame už suvokimo ribų, kuriame blogio akivaizdumas verčia kniūbomis kristi iš nuogąsčio į žemę.