TOP 20: geriausios metų knygos 

Metams artėjant prie pabaigos, laikas apibendrinti, kurios knygos šiemet paliko didžiausią įspūdį. Kadangi šiemet daugiausia skaičiau verstinę grožinę literatūrą, šiame sąraše nusprendžiau apsiriboti tik ja. Tai labai asmeniškas sąrašas, tačiau galbūt kai kam tapsiantis naujų knyginių atradimų pradžia. 

Audrius Ožalas 

KAM: Norintiems jautrios, švelniai melancholiškos, glaustos brendimo ir Meksikos istorijos

Paskutinis šių metų skaitinys, ir teneapgauna nedidelė šios knygos apimtis – glaustas pasakojimas slepia savyje nemažai temų ir sluoksnių. Tai – vienas iš šio dar 1980 metais pirmą kartą publikuoto romano ir tapusio dideliu įvykiu Meksikos literatūroje stipriųjų bruožų: autoriaus sugebėjimas rašyti, regis, paprastai, labai taupiai, lengvu prisilietimu, bet kartu ir plačiais mostais. Tai – nelaimingos meilės istorija, brendimo romanas, prisilietimas prie Meksikos antrosios praėjusio amžiaus pusės realybės, socialinų lūžių ir politikos. Pasakojimas – ir kiek melancholiškas, svajingas, ir turintis švelnaus humoro, jautrus. Praeinančio laiko, neįmanomų santykių, įžengimo į naują pasaulį istorija. Joje – paauglio Karlo brendimas, meilė draugo motinai, šalis, pereinanti į naują epochą, susikaldžiusi ekonomiškai, atsikratanti senojo pasaulio palikimo, ir žmonės, bandantys susivokti toje naujoje tikrovėje. Knyga, perskaitoma vienu prisėdimu ir paliekanti lengvo liūdesio šešėlį.

KAM: Prisiekusiems knygiams, norintiems ironiško žvilgsnio į knygų leidybos pasaulį 

Vienas smagiausių metų skaitinių. Labiausiai surezonuosiantis tiems, kas kiek giliau įsitraukę į literatūros pasaulį, seka knygų leidybos gyvenimą, kritiką, neblogai išmano literatūros teoriją, nes skaitymo malonumas labai priklauso ir nuo to, kiek pagausite autoriaus beriamas nuorodas, intertekstus, užuominas į kitus kūrinius. Žinoma, taip pat jeigu sutampa ir humoro jausmas, mat knyga tiesiog persunkta tamsaus, beprotiško juodo humoro, ironijos, grotesko. Knyga parašyta kaip ištisinis pokštas.  Autorius aštriai kapoja pretenzingumą, pasipūtimą, susireikšminimą. Juokiasi iš kūrinių, kuriuose jų autoriai po forma išties neslepia jokio turinio, ir, žinoma, šaiposi iš skaitytojų, kurie bando apsimesti, kad jiems patinka tie sunkiai perprantami ar neperprantami kūriniai. Rašytojas, ironizuodamas postmodernistinę literatūrą, pats leidžiasi į postmodernistinį rašymą, tai gudrus, protingas ėjimas, verčiantis šį kūrinį ne tik smagiu skaitiniu literatūros mėgėjams, bet ir vedantis į apmąstymus apie autoriaus santykį su tekstu, literatūrinėmis tradicijomis, novatoriškumo, formų ir jų santykiu su turiniu prasmę.

KAM: Norintiems perskaityti V.Nabokovo kūrinį, laikomą viena pirmųjų jo sėkmių; šachmatų mėgėjams 

Keista, kad šis vertimas nesulaukė platesnių aptarimų, nors būtent „Lužino gynyba“ laikoma kūriniu, kuris pelnė V.Nabokovui platesnį pripažinimą. Nors ir liekanti jo didžiųjų vėliau parašytų kūrinių šešėlyje, visgi ir ši knyga rodo rašytojo kaip stilisto meistriškumą, sunkiai su kažkuo kitu supainiojamą braižą, kuriame dera psichologinis įžvalgumas, mokėjimas kurti įsimintinus personažus, humoras, dėmesys detalėms, estetinis pojūtis, žaidimai su skaitytojais ir įdomi struktūra. „Lužino gynyboje“ – be kita ko – panirimas į apsėdimą ir į talentingo šcahmatininko smegenis. Beje, knygoje yra ir paties V.Nabokovo pratarmė, kurioje jis, kaip įprasta, ironizuodamas pristato šį savo romaną, sakydamas, kad „iš visų mano rusiškai parašytų knygų „Lužino gynyba“ savyje turi ir skleidžia daugiausia „šilumos“, – tai gali pasirodyti keista, turint omenyje, kokie be galo abstraktūs gali būti šachmatai“. Lužino personaže, kaip rašo autorius, esama kažko, kas iškyla virš jo netašytos išorės ir mįslingo genijaus bergždumo. Sunku būtų su tuo ginčytis. 

KAM: Norintiems perskaityti romaną su gausybe užslėptų prasmių, alegorijų, sluoksnių, išradingą literatūrinę dėlionę 

Šis J.M.Coetzee kūrinys bent jau man patenka tarp sunkiausiai išgliaudomų jo darbų, pasiūlančių itin daug interpretacijų ir spėjimų, alegorinių, intertekstinių ryšių versijų ir simbolizmo. Pats rašytojas ne kartą yra prisipažinęs, kad jam nusibodo tradicinės romano formos, siužetinės linijos, jis yra sakęs, kad jam neįdomi literatūra, kuri nebando kažko, kas nebuvo išbandyta anksčiau. Ir „Fo“ yra kuo puikiausias to įrodymas, čia matome rašytoją susikoncentravusį į formas ir idėjas, užslėptas prasmes, metapasakojimus. Tai postkolonijinis pasakojimas apie galios santykius, rasizmą ir reprezentaciją, čia jis bando kvestionuoti nusistovėjusias literatūrines tradicijas, rašo apie kalbos reikšmę, tai, kam yra suteikiama žodžio galimybė. Ir, žinoma, tai pasakojimo apie Robinzoną Kruzą interpretacija. 

Keistas išorinis karkasas atveria vieną temą po kitos, ir šis rebusas kiekvieno skaitytojo, matyt, bus suprantamas vis kitaip, nes J.M.Coetzee aiškių atsakymų taip ir nepateikia, palikdamas skaitytoją kiek sutrikusį, iki galo nesupratusį visų užmojų, tačiau užtikrintą, kad ką tik perskaitė kitonišką, savitą, iššūkiu ir literatūriniu nuotykiu virstantį kūrinį. 

KAM: Norintiems grubios, o kartu ir melancholiškos, vienatve persmelktos, autentiško kalbėjimo poezijos 

Nors Charlesas Bukowskis daugeliui (bent jau lietuvių skaitytojų) labiausiai žinomas iš savo prozos kūrinių, jis, mano nuomone, dar aštresnis, gilesnis savo poezijoje. Čia jis kalba taip pat, kaip ir romanuose – grubiai, provokuojančiai, jis – gatvės, patvorių, skersgatvių ir barų poetas. Chuliganiškas ir šiurkštus cinikas. Tačiau yra ir kita Ch.Bukowskio pusė, – jis melancholiškas, liūdnas, stebintis niekaip nepraeinantį lietų. Kažkur visame tame slypi ilgesys, kažkur visame tame – buvę troškimai, kurių nebelikę. Kas likę – vienatvė, turbūt aštriausiai persmelkianti visas Ch.Bukowskio eiles. Jis labai gerai užčiuopia žmogiškąją esmę, prabyla autentišku balsu, sunkiai supainiojamu su bet kuriuo kitu poetu. Žinoma, bus daugybė, ką piktins jo žvilgsnis į pasaulį, išraiškos būdai, tačiau taip jau yra, – mėgsti jį arba ne. Tiems, kas jį mėgsta, tai tikrų tikriausia gyvenimo poezija. Sakanti, kad mes visi pamažu gęstame. 

KAM: Norintiems pasakojimo apie išsilaisvinimą iš primestų normų, savasties paieškas

Ši knyga turėtų patikti tiems, kas mėgsta E.Ferrante, T.Ditlevsen kūrinius, kas nori istorijos apie siekį išsivaduoti iš nusistovėjusių šeimos, darbinių santykių, savojo kelio paieškas. Tai ir – pokario Italijos vaizdas, moterų vietos to laiko visuomenėje perteikimas, jautrus pasakojimas apie tėvų ir vaikų, sutuoktinių tarpusavio santykius, savianalizė, bandant atsakyti sau į klausimus – kas sudaro gyvenimo prasmę, ką reiškia laisvė, kada mes prarandame savo svajones ir ar turime jėgų perkurti, iš naujo atrasti save? Ar įmanomos antrosios galimybės ir ką reiškia gyventi ne pagal visuotinai priimtas taisykles? Kokias nuoskaudas, neišsipildymus, neišsakytas viltis ir numirusius jausmus slepia išorinis šeimos kiautas? Visa tai skleidžiasi Valerijos, į penktąją dešimtį įžengusios moters, dienoraščiuose. Ji – pripratusi gyventi gyvenimą, pašvęstą šeimai, vaikams, mažai susimąstydama, ko reikia jai pačiai. Dienoraščio, kurio ji nedrįsta parodyti niekam iš aplinkinių, rašymas tampa jai būdu suvokti savo jausmus, iš naujo pamatyti savo šeimą, vaikus ir gal netgi rasti jėgų keistis.

KAM: Norintiems aštraus visuomenės pjūvio, meilės muzikai prisodrinto pasakojimo 

Puikų įspūdį padariusios trilogijos pabaiga. Turbūt nevertėtų jos dalių vertinti kaip atskirų vienetų, man visos jos yra vientisas kūrinys, – nuopolio, prisikėlimo, žlugimo ir išgyvenimo istorija. Žinoma, kiekviena iš šių dalių turi savitą nuotaiką ir žinią. Pirmoji dalis buvo šmaikštus, ciniškas pasakojimas apie šiuos laikus, kurio centre – muzika, tai, kaip ji formuoja asmenybes, antrojoje atsirado melancholiškesnis jausmas, daugiau gyvenimiškų perspektyvų, o galiausiai istorija pasukta šviesos, vilties link, kuriant utopiją, kad muzika gali išgelbėti. O štai trečioji dalis įgauna dar kitų atspalvių. Joje daug politikos, kūrinyje tyrinėjama smurtu, teroru persmelkta visuomenė. Joje kur kas daugiau nei ankstesnėse knygose žiaurių scenų, grįžtantis pralaimėjimo, žlugimo jausmas, utopinės antrosios knygos mintys išblaškomos. Net ir muzika čia apgaubta pralaimėjimo, mirties aureolės – knygos personažus stipriai paveikia Lemmy iš „Motorhead“ ir Davido Bowie mirtys. Ir tai taip pat keršto, atpildo istorija, pabaigiama bent jau man netikėtu finalu. Tai mūsų laikų istorija, papasakota talentingai, aistringai, autentiškai ir, be abejonės, paliekanti nemažai erdvių apmąstymams. 

KAM: Norintiems niūraus, ciniško pasakojimo, Céline'o kūrybos gerbėjams 

Rankraštis, kuris buvo publikuotas tik po rašytojo žmonos mirties ir sukėlęs nemažai šurmulio literatūros pasaulyje. Taip, tai nebaigtas autoriaus darbas ir galima tik spėlioti, kuo jis būtų virtęs jau galutiniame variante, tačiau ir čia rašytojo meistrystė nenuneigiama. Čia Céline'as dar ciniškesnis, dar grubesnis nei „Kelionėje į nakties pakraštį“. Šiurkštus ir brutalus, smūgiuojantis absurdu ir tamsiu, piktu humoru, jis smeigia taip aštriai, kad neretas skaitytojas turbūt ims nejaukiai muistytis kėdėje. Ypač skaitydamas sekso scenas, kurių čia gausu, – gausiau nei bet kurioje kitoje jo knygoje; nešvankūs epizodai limpa prie kūno gličiai. Humanizmo šiame kūrinyje nėra, vilties nėra, yra tik bandymai išgyventi ir instinktai. „Karas“ taip pat gali būti skaitomas ir bandant atsekti paties autoriaus autobiografinius inkliuzus, kurių čia gausu ir kuriais autorius manipuliuoja kurdamas savo niūrų paveikslą. 

KAM: Norintiems pašėlusiai linksmo, vaizduotės šuoliais stebinančio kūrinio 

Iš knygos „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ lietuvių skaitytojams jau žinomas rašytojas šioje knygoje pateikia tai, už ką ji taip pamilo to kūrinio skaitytojai. Čia vėlgi – tikras juodojo humoro pliūpsnis, negali atsistebėti ir autoriaus vaizduotės skrydžiais. Knygoje mes vėl nukeliami į senų laikų Estiją, autorius žaidžia folkloro, mitologijos elementais, visko čia tiršte tiršta. Tai grubus pasaulis, kuriame – kova dėl išgyvenimo, daug alkoholio, smurto, bet visa tai piešiama taip satyriškai, kad ir toks patamsių pasaulis atrodo makabriškai linksmas. Susižavėjimą kelia rašytojo išradingumas, tai, kaip jis sugeba visus tuos tautosakinius, istorinius motyvus, sujungti į tokį pasiutusiai juokingą kokteilį. Žinoma, ši knyga visų pirma yra puiki pramoga, tačiau galima atrasti ir rimtesnių atspalvių – kaip sako ir pats autorius, tai ir bandymas atskleisti, ką reiškia būti estu ir išgyventi mažai tautai, čia randame ir nelaimingos meilės istoriją, galų gale, čia aprašomos ydos, žemieji polinkiai yra aktualūs dabar taip pat, kaip ir tada, „Jaujininko“ įsivaizduojamais laikais. 

KAM: Norintiems perskaityti vieno įdomiausių šių laikų Meksikos rašytojų kūrybos, literatūrinio šios šalies realybės atspindžio 

Kažkas recenzijoje Yuri Herrera knygas pavadino mitologiniu realizmu, ir šis pavadinimas gana tikslus. Šis rašytojas savo kūryboje supina mitologiją, archetipinius vaizdinius su šių laikų Meksikos realijomis. Jo apysakos sodrios, tankios, talpinančios savyje tirštus simbolinius, alegorinius sluoksnius, persmelktos politinės realybės, pasienio istorijų, migracijos problemų, prekybos narkotikais temų. Siurrealistinės, apokaliptinės kelionės, transformacijos, kuriose daug kraujo, mirties, tai vaiduokliškos nebūties žemės istorijos. Jis žaidžia žanrais, kurdamas įsimintiną kokteilį – rasite čia linktelėjimų R.Bolano, nuorodų į Jamesą Ellroy'ų, pigių kriminalinių filmų klišių parodijų. Y.Herrera sviedžia mums kruvinas vizijas ir Meksikos realybės vaizdinius, jungdamas gausybę literatūrinių tradicijų. Ir išties yra vienas savičiausių balsų Lotynų Amerikos literatūroje. 

KAM: Norintiems pažinties su šiuolaikine kinų literatūra, knygos, kurioje dera niūrus realizmas su poetišku pasakojimu ir humoru 

Atkreipti dėmesį į šią knygą verta jau vien dėl to, kad tai – labai retas vertimas į lietuvių kalbą iš kinų kalbos. Tačiau, žinoma, ne tik dėl to. Pirmiausia, tai labai įdomi, savita literatūra – trys apysakos, skaitydami kurias ne tik susipažįstame su vienu svarbiausių šiuolaikinių kinų rašytojų, bet ir galime geriau suprasti antrosios XX amžiaus pusės Kinijos istoriją. Šie trys pasakojimai prisodrinti niūraus realizmo, smurto, tačiau autorius visgi sugeba įpinti šilumos, šviesos, humoro. Suderina poetišką pasakojimą su brutalia tikrove, moka sujungti socialines, nedarbo, ekonominių lūžių temas su magiškuoju pajautimu, fantastiniais motyvais, noir atmosfera, kinematografiškais potėpiais. Pats autorius yra sakęs, kad savo kūriniuose nori išlaikyti balansą tarp rimtosios ir pramoginės literatūros, ir „Raudonio gatvė“ įrodo, kad jam puikai pavyko. 

KAM: Norintiems daugiasluoksnės, poetiškos, alegoriškos kelionės po Prahos tamsiąją pusę 

Ši knyga rekomenduojama literatūros gurmanams, išradingos prozos mėgėjams, joje autorė į vieną ritinį supina Čekijos istoriją, realius įvykius ir personažus, čia gausybė literatūrinių aliuzijų, kultūrinių nuorodų. Knygos tekstas sukasi ratu, įvairiomis, - horizontaliomis ir vertikaliomis kryptimis, istorijos susilieja viena su kita, persidengia, autorė atsisako griežtų rėmų ir vieno žanro taisyklių. Tai kolektyviniais archetipais persmelktas, magiško realizmo prisodrintas kūrinys, kuriame mirusiųjų ir gyvųjų pasauliai egzistuoja vienas šalia kito, plastiškai susilieja praeitis ir dabartis, sapnai ir mitologija. Viskas yra sąlygiška, sunku atskirti blogį nuo gėrio, skaitytojo fantazijai ribų nėra. Ir, žinoma, Praha. Tai mistiškas Prahos žemėlapis, atveriantis erdves, tikras ir įsivaizduojamas, knygos personažų identitetai susilieja su miesto tapatybės paieškomis. 

KAM: Norintiems kūrinio, leidžiančio geriau suvokti konflikto tarp Izraelio ir palestiniečių esmę 

Dėl šios rašytojos Frankfurto knygų mugėje kilo didelis susipriešinimas – ji buvo įvertinta apdovanojimu, tačiau buvo pranešta, kad autorė dėl prasidėjusio karo Izraelyje bus įvertinta vėliau „tinkamu formatu“. Nors autorės kūryba yra politiškai angažuota, pati rašytoja visada sako, kad jai svarbu kalbėti ne apie šalių konfliktus, o apie kenčiančius žmones. Šią knygą, be jokių abejonių, įtraukčiau į sąrašą kūrinių, kurie gali padėti suprasti konflikto tarp palestiniečių ir Izraelio esmę, tačiau visų pirma tai gilus, atmosferinis, itin paveikus literatūrinis darbas. Istorija apie traumines patirtis, atsikartojančias ir veikiančias šiuos laikus. Apie menką detalę, tampančią viso panoraminio, giluminio vaizdo esminiu centru. Smurtą ir prasiveržiančią gyvulišką prigimtį. Tikra istorija paremta knyga – klaustrofobiška, nerimo persunkta, baime pulsuojanti kelionė, kurioje matome, ką reiškia gyventi Vakarų Krante, ką reiškia judėti tarp sukurtų sienų, kas likę iš buvusiojo pasaulio. Pasakojimas tamsiai poetiškas, netgi meditatyvus, o paskutiniai puslapiai sako – istorija kartojasi, praeitis nepalieka. 

KAM: Norintiems kitoniško žvilgsnio į istorijos pasakojimo būdus 

Rachel Cusk trilogijos pabaiga, ir pati rašytoja sakė, kad čia ji bandė ieškoti naujų, nekonvencinių būdų pasakoti istoriją. Jos romanai išties išsiskiria originalumu, atsisakydama bendro svorio centro, ji pasakojimus dėlioja iš atskirų sukimbančių fragmentų, metaforiškų personažų, per smulkias detales, pokalbių nuotrupas, kasdienybės stebėjimą ji stengiasi užčiuopti tai, kas sudaro mūsų gyvenimų esmę, kaip mes pasakojame savo gyvenimų istorijas, kaip kuriame savąją tapatybę. Šioje knygoje po paviršiumi ji slepia daugybę temų – santykius šeimoje, požiūrį į darbą, poreikį būti reikalingam. Santuokos tema irgi labai ryški šiame romane – daug pašnekovų kalba apie išdavystes, nusivylimą, svarsto, ką jiems reiškia santuoka, taip priartėjant prie dar vienos esminių R.Cusk temų – laisvės. Ką ji reiškia? Suteikia pilnatvę ar tuštumą, tampa savitiksle? Kaip sakė pati R.Cusk, laisvė ir meilė – tarsi  kalnai, kurie niekuomet nepriartėja. Autorė rašo grakščiai, elegantiškai, su praslystančia ironija. 

KAM: Norintiems perskaityti vienos garsiausių šimtmečio poečių eiles

Sielos atgaiva kiekvienam poezijos mėgėjui. Savo eilėse nobelistė kalba apie pažinimą, atmintį, nepritapimą pasaulyje ir tai, kad galbūt galutinių atsakymų rasti neįmanoma, nesusikalbėjimą, neįvykusius gyvenimo susitikimus, bando suprasti, iš kur kyla blogis, istoriją, suapvalinančią griaučius iki nulio, duoklę nueinančiai kartai, stojimą į akistatą su mirtimi ir viltį, vis išnyrančią viltį, – nes juk nesama tokio gyvenimo, kuris nors akimirką nebūtų nemirtingas, ir tai, kad nenusipelno pasaulis pasaulio galo. Kaip subtiliai ji moka perteikti išėjimą, atsirandančią tuštumą – paskaitykite kad ir „Katiną tuščiame bute“, koks vizualus ir jautrus, paveikus šis tekstas. Kiek yra jos eilėraščiuose ironijos, labai savito humoro jausmo. 33 eilėraščiai, ir kiek skirtingų poetinių prieigų čia randame, kiek skirtingų būdų kalbėti apie pasaulį. Ir kaip nė vienas žodis, bandantis apibūdinti W.Szymborskos eiles, nė iš tolo nepriartėja prie jos poezijos kibirkščių. 

KAM: Norintiems romano, kuriame pinami siaubo ir detektyvo žanrai, žaidžiama idėjomis ir perteikiama aiški feministinė idėja

Pirmasis O.Tokarczuk romanas po to, kai ji laimėjo Nobelio literatūros premiją, ir jame autorė vėl demonstruoja savo literatūrinį virtuoziškumą, žaidimą žanrais ir idėjomis, permąstydama kitų rašytojų (taip pat ir savo) knygas ir skleisdama aiškią žinią – romanas yra jos atsakas į mizoginiškas pažūras, ir tiems, kurie skaitydami romaną galvoja, kad tai tik autorės išmonė, knygos pabaigoje ji pateikia sąrašą žinomų rašytojų, kurių tekstai apie moteris ir jų vietą pasaulyje, mizoginiškos pažiūros buvo panaudoti šiame romane. „Empūsijas“ siūlo mums klajones (kartais tai tampa personažų klejonėmis) po minčių pasaulį, diskusijas, aprėpiančias pačias įvairiausias temas, nuo politikos iki (pagrindinės) moterų ir vyrų santykių, aiškias nuorodas į Thomo Manno kūrybą, siaubo ir detektyvinio žanrų inkliuzų, humoro ir rimtų įžvalgų apie įsikalinimą išankstinių nuostatų, siauro mąstymo kalėjime. Tai – ir nusikėlimas į 1913-uosius, karo priešaušrio pasaulį, kurio nuotaikos, be abejo, nemažai atlieps ir šiuos laikus. Romano centre – į sanatoriją Gerbersdorfo kurorte atvykstantis studentas, kuris nori čia išsigydyti savo ligas ir sielos žaizdas. Tačiau čia ne tik gydomos ligos, pokalbiuose tarp sanatorijos gyventojų skleidžiasi idėjos, taip pat vyksta keisti įvykiai. Autorė puikiai kuria mistišką atmosferą, jos kalba žavinga, poetiška, ji sugeba nustebinti ir leidžia atrasti dar kitokį šios rašytojos veidą.

KAM: Ištikimiems šio poeto gerbėjams, norintiems ilgesiu persmelktų eilių, nuskaidrėjimo būsenų 

Antroji vieno mėgstamiausių mano poetų knyga lietuvių kalba. Apie ką jis čia rašo? Apie besismelkiantį jausmą, kad išsigelbėjimo nėra, kad laimei visuomet per vėlu, kad pasmerkties jausmas visad čia, visad su tavimi. Ir kartu su tuo žinojimu ateinančią ramybę ir tylą, stebint šešėlių žaismą atmintyje. Tai ir eilės apie laiką, nors jo paties žodžiai sklinda iš už laiko ribų. Praeities dvelksmą ir tamsos spindesį. Vienatvę ir liūdesį, o sykiu ir viltį, kad yra švytinti vieta, kurios niekas negali iš mūsų atimti. Jo eilės – sužeistas grožis, kraujo žiedlapiai, poetas rašo su pribloškiančia žodžio jėga, jo poezija tarsi magiški užkalbėjimai, savosios mitologijos kūrimas. Ir sykiu jo eilės – nuogo tikslumo, aiškumo ir paprastumo, tarsi į vieną vienintelę eilutę bandymas suspausti tai, kas slypi po paviršiumi.   

Tai tarsi lėtas degimas atminties dykrose, viliojantis kvietimas į patamsių laukus, lėtai gęstančios saulės karalystę, kur atrasi kitą save, pasiruošusį tam paskutiniam svarbiausiam žingsniui. 

KAM: Norintiems poetiško, giliausius žmogiškus išgyvenimus užgriebiančio teksto, mėgstantiems eksperimentinę prozą 

Vienas gražiausių šiais metais skaitytų tekstų. Knyga, kuri pasirodė 1931 metais ir kuri laikoma bene labiausiai eksperimentiniu V.Woolf darbu, o pati rašytoja sakė, kad tai „pirmoji knyga, parašyta mano pačios stiliumi“. Pojūčiai, patiriami skaitant šią knygą, sunkiai įžodinami. Šis tekstas skaitomas kaip tėkmė, žodžių, vaizdinių srautas, besiridenantis minčių kamuolys, akimirkų užfiskavimas ir nirimas į gelmę. Pasakojimas ritmiškas, banguojantis, hipnotizuojantis, labai gamtiškas ir kalbantis apie giliausius žmogiškus išgyvenimus, paliečiantis filosofines, egzistencines prasmes, apgaubtas melancholijos. Šeši knygoje susiliejantys balsai galiausiai virsta išgyvenimų simfonija, stebuklingos žodžių galios įrodymu ir, nors „Bangos“ gali iš pradžių atrodyti kaip iššūkį keliantis eksperimentinis išbandymas, po šios knygos perskaitymo galima gal net ir kiek pompastškai pasakyti, kad tai – literatūrinis kalbėjimas amžinybei. 

KAM: Norintiems perskaityti siurrealistiškus, magiją su realybe jungiančius R.Bolaño trumposios prozos kūrinius 

Tai – pirmas vieno svarbiausių pastarųjų kelių dešimtmečių Lotynų Amerikos rašytojų, kuris jau neblogai žinomas mūsų skaitytojams, apsakymų rinkinys lietuvių kalba. Rinkinys, siūlantis skaitytojams tankiai pulsuojančių venų muziką, tamsią kasdienybės poeziją. Siurrealizmas kuo puikiausiai telpa šalia buitiškų vaizdų, viskas čia greta – mistika, pustoniai, šešėliai ir Lotynų Amerikos realybė. Tai aistringi, gaivališki pasakojimai apie idealų paieškas ir jų žlugimą, visam laikui pakeičiantį patirtą siaubą, futbolą ir genialius rašytojus, naktinius barus ir šviesą, banguojančią kaip jūra. Liūdesys, neišsipildymas, vienatvė, taip pat nuotykių ieškojimas, kelionės ir daug autobiografinių detalių. Apsakymai dažnai baigiasi pakibę, tarsi niekas net nebuvo prasidėję, paliekantys keistą ilgesingą tvilkstelėjimą. 

KAM: Literatūros gurmanams, norintiems išskirtinio skaitymo pojūčio, sudėtingo, didelio užmojo romano

Jei praėjusiais metais apie O.Tokarczuk kūrinio „Jokūbo knygos“ vertimą buvo galima kalbėti kaip apie knygą-įvykį, šiais metais tas pats galioja šiam kūriniui. Svarbiausias rašytojo gyvenimo darbas ir didžiulis vertimo iššūkis. Knyga, prie kurios, esu tikras, grįšiu daug kartų, tai – intelektualus, postmodernistinis, kaleidoskopinis, enciklopedinis pasakojimas, neretai lyginamas su Jameso Joyce'o „Ulisu“, tiesa, reikia pripažinti, kad „Gyvenimas vartojimo instrukcija“ kur kas lengviau skaitomas. Autorius mes vedžioja po vieno Paryžiaus daugiabučio kambarius, siūlydamas mums istorijų, susipinančių ir išsiskiriančių, pynes, įvairių žanrinių sprendimų, koliažinių žvilgsnių, žaidimą tais atsiverčiančiais sluoksniais ir kartu išmanų architektūrinį literatūrinį sumanymą. Gausybė personažų, detalių ir objektų, romanas pats atrodo kaip chaotiškas, tačiau visgi vientisas gyvenimas, su visu jo grožiu ir liūdesiu bei egzistenciniu pajautimu. 

Nebijantiems literatūrinių iššūkių, norintiems eksperimentinių, originalių knygų, šis kūrinys, be jokių abejonių, labai rekomenduojamas.