Artėjant metų pabaigai laikas apibendrinti, kokios knygos šiemet paliko didžiausią įspūdį. Tai subjektyvus sąrašas, ir kadangi daugiausia šiemet skaičiau verstinę grožinę literatūrą, dvidešimtuką išskyriau būtent iš šios kategorijos knygų. Taip pat įtraukiau tik pirmą kartą į lietuvių kalbą verstus kūrinius (jeigu įtraukčiau ir naujus vertimus, čia neabejotinai patektų ir Bohumilo Hrabalo „Aš patarnavau Anglijos karaliui“, ir Giusepe Tomasi di Lampedusa „Gatopardas“, ir Jorge Luiso Borgeso „Fikcijos“).  

Teksto autorius: Audrius Ožalas  

„Duonos paliaubos“ įtikinamai perteikia jausenas žmonių, atsidūrusiųjų 2014-ųjų karo Ukrainoje mėsmalėje. Dialogai čia taiklūs, puikiai atspindintys asmenybes, perteikiantys neužtikrintumą, vis išliekančią tylą tarp žodžių. Pasaulį, kuriame apsitrynę juoda-balta linijos, kuriame jau sunku suprasti, kas priklauso kokiai stovyklai, kas priešas, kas draugas, kas tave pasiruošęs išduoti. Kuriame ištikimas gali būti tik pats sau. Daug užuominų, daug nežinios, ir net pabaigus skaityti taip ir lieka miglos šešėlis. Įtampa čia tiesiog tvyro ore, bet joje neįmanoma visad būti, ir S.Žadanas pasitelkia juodąjį humorą, absurdą, taip ir jauti fone klaidžiojantį Daniilo Charmso šešėlį. Tai vienas tų atvejų, kai tekstas gali būti sykiu ir toks liūdnas, toks neviltingas, ir kartu toks komiškas. Tai pasakojimas apie žmones, užgriuvus ugniai, atsidūrusius greta, su nepasitikėjimu žiūrinčius vienas į kitą ir svarstančius, kaip gi reikės būti šalia toliau. 

Galbūt „O, Viljamai“ ir netaps mėgstamiausia mano Elizabeth Strout knyga, tačiau šis kūrinys – vėlgi liudijimas, kaip įstabiai ši rašytoja sugeba preparuoti žmonių tarpusavio santykius, su kokia pastaba detalėms ir psichologiniu subtilumu ji rašo. „Aš nieko nesuprantu šitam gyvenime“, – rašoma knygoje, ir šis kūrinys yra tarsi bandymas išsiaiškinti, iš ko tas gyvenimas, santykiai visgi susideda. Kas tampa tais esminiais įtrūkimais, priverčiančiais palikti artimus žmones, kaip griūva santuokos ir kokius ryšius žmonės išlaiko net ir po to, kas tampa tomis jungiančiomis grandimis? Ką mes žinome apie savo ir kitų žmonių praeitį? Kaip trauminės patirtys, skurdas, nemeilė paveikia likusį gyvenimą? Ir dar – bent jau man ši knyga yra apie vienatvę, net ir būnant su kitais žmonėmis. Apie nutylėjimus, galiausiai virstančius sienomis. Rašytoja pasakoja jautriai, emociškai labai paveikiai, skaitant knygą nepalieka trapumo, liūdesio, keliaujančio kartu su švelnumu, pojūtis. 

Bent jau man šis romanas visų pirma apie tai, kaip mes bandome konstruoti realybę, kaip pasakojame savo istorijas ir tai, kokie nepatikimi šie pasakojimai gali būti. H.Diazas žaidžia žanrais, to paties įvykio versijomis, iš kurių pačiam skaitytojui reikia susidaryti tikrąją tų įvykių versiją. Tad pasakojimas atrodo netgi kaip savita detektyvinė istorija – kas gi išties įvyko? Ar perskaičius knygą išties gauname galutinius atsakymus? Kažin, -– autorius kaip tik ir kalba, kad tiesa nėra visuomet taip jau lengvai nusakoma, ji turi daug atspalvių, ir tai galbūt net ne manipuliacijos, o atspindys to, kokį santykį mes patys turime su subjektu, su tais įvykiais, galų gale, kaip mes norime juos matyti. Išradinga, stebinanti knyga, kalbanti ne tik apie mūsų santykį su tikrove, bet ir apie literatūrą, jos kuriamus paradoksus.

Pats Yu Hua, vienas garsiausių šiuolaikinių kinų rašytojų, apie šią knygą sakė, kad „Gyventi“ kūrė norėdamas „aprašyti žmogaus sugebėjimą ištverti kančią ir žvelgti į pasaulį šviesiomis akimis“, o rašydamas suvokė, kad gyvenimo tikslas ir yra pats gyvenimas, o ne kas nors kita. Išties, ši knyga yra nuolatinių negandų, išbandymų, netekčių kaleidoskopas, liudijimas to, kokią naštą gali tekti pakelti vienam žmogui. O kartu tai ir pasakojimas apie sugebėjimą nepalūžti, stoišką laikyseną net ir tokiomis akimirkomis, kai visas buvęs gyvenimas eilinį kartą griūna. Mirtys, badas, politinės suirutės – Yu Hua rodo, kad galima net ir visa tai išgyvenus išlaikyti empatiją, žmogiškumą. „Geriau nugyventi paprastą gyvenimą“,  – sako pagrindinis šios knygos personažas Fugui. Yu Hua rašo, regis, labai paprasta kalba, su nuogu realizmu, ir tai suteikia šiam pasakojimui dokumentalumo įspūdį. Kartu šis kūrinys yra ir Kinijos XX amžiaus antrosios pusės istorija, pažymėta viena kitą vijusiomis tragedijomis.

Pulitzerio premija apdovanotame kūrinyje autorė permąsto Charleso Dickenso „Deivido Koperfildo“ istoriją, perkeldama veiksmą į šių laikų Amerikos provinciją. Tai pasakojimas apie pyktį, gailestį, meilę, ir bandymus atrasti šviesą niūriame pasaulyje. Pasaulyje, kuriam nesi reikalingas, jau vien pasirodymas kuriame atrodo tarsi klaida. Demonas Variagalvis gimė priekaboje, jis – narkomanės vaikas. Vėliau jis buvo blaškomas iš vienos vietos į kitą, jam teko patirti, kas yra smurtas, priklausomybės, apleistumas ir skurdas. Visos jo pastangos – tik išlikti, tik rasti meilės užuomazgas. Tai istorija apie žiaurumą – žmonių ir sistemos, draugystę, viltį ir jos gesimą. Depresyvus, tamsus ir labai paveikus skaitinys. Man ši knyga kažkiek rezonavo su Trento Daltono „Berniukas nuryja visatą“, Douglaso Stuarto „Šugis Beinas“, tačiau, be abejo, autorė turi savitą braižą ir knyga palieka daugybę emocijų ir skaudulį širdyje.

J.M.Coetzee knygoje „Lenkas“ dar kartą įrodo, kaip elegantiškai, subtiliai, skaidriu stiliumi jis sugeba paliesti  sudėtingas temas, perteikti daug sluoksnių, palikdamas galybę interpretacijos galimybių. Visų pirma tai knyga apie meilę, aistrą, tai, kaip skirtingai ją suprantame. Kaip laikas keičia jausmus, ar ji, kaip rašoma šioje knygoje, „net mums ją stebint, jau traukiasi į praeitį, į istorijos užkulisius?“ Tai ir pasakojimas apie nesusikalbėjimą, nesugebėjimą išgirsti ir pasakyti kitam iki galo to, ką jauti. J.M.Coetzee tam pasirinko netgi tiesmuką metaforą – du vienas kitam potraukį jaučiantys žmonės – ispanė ir lenkas – kalba skirtingomis kalbomis ir angliškai nesugeba iki galo tiksliai savęs išreikšti. Belieka muzika, belieka poezija, belieka pati meilė, kuri kalba už save. Pasakojimo širdis visgi knygos pabaigoje, pomirtiniame dialoge, liudijančiame, kad santykiai, neišsakyti, iki galo neišsiaiškinti, tęsiasi atmintyje, o mes liekame vienas kitam iki galo neišaiškinta paslaptimi. 

Senokai skaičiau tokį sudėtingą, taip įdomiai suręstą maginės fantastikos pasakojimą.  

Tai meistriškai sukurtas geologinis pasaulis, su labai savita, originalia struktūra, logiškai sudėliotas, visos siužetinės linijos, galinčios iš pradžių pasirodyti padrikokos, susiveda į viena, ir autorė, kurdama fantastinį pasaulį, paslepia ir metaforų, skaitydami knygą matome ir nuorodų į šių laikų pasaulį, socialines problemas. Jos personažai psichologiškai motyvuoti, įdomūs, o pasaulis tamsus, niūrus, tačiau visame tame slypi kažkokia gelminė tragiška poetika. 

Tai istorija apie pasaulį, esantį ties žlugimo riba, apie jo išgelbėjimą, apie postapokaliptinį jaudulį ir kosminę vienatvę. Manau, kad „Penktasis sezonas“ yra būsimoji, o gal net jau ir dabartinė maginės fantastikos klasika ir žanro gerbėjams knygos reikėtų nepraleisti pro akis.

Vienas tų atvejų, kai knyga gali būti skaitoma su tokiu pasimėgavimu, juokiantis balsu ir kartu suteikianti filosofinių įžvalgų, parodanti visuomenės baimes. Socialinė satyra, įgaunanti apokaliptinių atspalvių. Nors knyga  parašyta prieš keturiasdešimt metų, ir daug kas pasikeitė, sunku būtų teigti, kad ji prarado aktualumą. Knyga, nors ir turi gausybę fantastinės literatūros elementų, visgi yra netgi bauginančiai realistiška. O už grotesko, absurdo autoriaus slepiami bent keli sluoksniai rimtų temų. Vartojimas, tampantis šių laikų religingumu, visuomenė, paremta vartotojų poreikių patenkinimu. Mirties baimė, virstanti apsėdimu. Žmogiškieji instinktai, prasiveržiantys susidūrus su nežinomybės baime. Autoriaus dialogai taiklūs, o pats rašymo stilius geliantis, šaltokas, toks, tarytum, stebėtum veiksmą per stiklą. 

Šis kūrinys mus nukelia į šiaurę, Sibirą, panardina į tamsią, stingdančią atmosferą. Apgaubia šalčiu – tiek išoriniu, tiek sklindančiu iš vidaus. Knygoje netrūksta smurto, tačiau kartu ji slepia sunkiai nusakomą grožį, atskirties, laisvės pojūtį greta išorinio šalčio. Tai pasakojimas apie Rusiją, jos beprasmiškai žiaurią sistemą, istorija apie vilčių, idealų žlugimą. Pagrindinis personažas kadaise buvo idealistiškai nusiteikęs komunistas, tačiau vėliau, kaip ir daugelis jo bendražygių, pats tampa auka. Pabėgęs iš gulago jis keliauja per šiaurę, kol galiausiai pakliūna pas vietinius gyventojus Cholodo gyvenvietėje. Išorinis pasaulis čia likęs už šalčio sienos, jie gyvena pagal savo taisykles ir ritmą. Praradęs buvusį gyvenimą jis atranda naująjį. Bet tai tik jo kelionės pradžia, o praeitis alsuoja į nugarą.  

„Lanarkas“ tiesiog pribloškia išmone, sumanymo svoriu, kuris kartais ir prispaudžia – taip, šio kūrinio skaitymas kartais reikalauja ir nemažai pastangų, gal net kelių perskaitymų. Ekscentriškas, siurrealistiškas, fantastiškas, pašėlęs, o kartais nusileidžiantis ant žemės kūrinys, tampantis mus po anapusines vizijas, bloškiantis į pragarą ir Glazgo miestą. A.Gray‘us rašo apjungdamas skirtingas pasakojimo technikas, kartu sugebėdamas jas ir pašiepti, ironizuoti, kalba apie žmogiškąją prigimtį, meilę, menininko pašaukimą, brendimą, sugeba perteikti laikinumo pojūtį. Tai literatūrinis nuotykis, vertas dėmesio jau vien dėl išprusimo, na, o kiek pavyks šiame vizijų šėlsme įsijaukinti pačiam skaitytojui, kiek kantrybės pareikalaus, čia jau kiekvieno knygiaus skonio reikalas. 

Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į šios knygos stilių. Kūrinys parašytas poetiškai, tarsi trūkčiojančiu ritmu, sudėliotas kaip susirašinėjimų žinutėmis, feisbuku, užrašų sau koliažas. Toks pasakojimo būdas kuria banguojantį ritmą, su daug erdvių, kurios paliekamos užpildyti pačiam skaitytojui, praeitis čia perauga į dabartį. Romanas apgaubia nostalgijos, švelnumo, naivumo atmosfera. Tai grįžimas į jaunystės, studentavimo laikus, kai viskas atrodo priešakyje, tai pirmųjų kartų, įsimylėjimų, žiūrėjimų į pasaulį išplėstomis akimis laikas. Savojo pašaukimo, meno, poezijos paieškos. Spindintis potyris. Žinoma, turintis ir sudėtingųjų pusių – pasirinkimai tarp meilės ir draugystės, trauminės patirtys. T.Hoeg rašo jautriai, tapydama jausmus, kuriuos išgyvenome būdami jauni. Kelionė atgal ir liūdesys, matant, kaip dingsta jaunystė, o kartu žengimas į ateitį, susitaikant su tuo, kas buvome, ir bandant suprasti, kuo būsime. 

Tai, kad norvegų rašytojui J.Fosse Nobelio literatūros premija skirta už balso suteikimą tam, kas „nenusakoma“, yra labai tikslu. Būtent tuo nenusakomumu persmelkta ir ši jo apysaka. Jei reikėtų įžodinti, apie ką šis trumpas kūrinys, net sunku būtų pasakyti, nes tai pirmiausia knyga, patraukianti kuriama atmosfera, jausenomis, o ne siužetu. Atmosfera kūriniui besivystant tampa vis labiau sapniška, mistiška, autorius sugeba sukurti kone religinį, egzistencinį potyrį. Ribos tarp realybės ir anapusybės, – kur jos? Čia jos pamažu, plastiškai, elegantiškai blunka. Knyga apgaubia melancholija, tačiau įgauna ir gotikinių atspalvių, sėlinančios nežinios švytėjimo. Stiprūs čia klajojančio tėvo ir motinos įvaizdžiai, metaforiškai kalbantys apie mirtį, miglą, iš kurios išbrisi į kažkokį naują žinojimą. Tyla ir minkštumas, šviesa ir nežinia.  

Kūrinys, balansuojantis tarp negrožinės literatūros ir fikcijos ribų, smarkiai autobiografiškas ir paliečiantis gausybę svarbių temų: blogio gimimo, santykio su praeitimi, karo nusikaltimų, kolonializmo, tai noras priartėti prie to pradinio taško, kuris vėliau grandine nusivija istorijos ratais, pakeisdamas pasaulį. Bučinys, tampantis atominės bombos sukūrimo preliudija. Istorija, besisukanti ratu, o ne linija, praeitis, kuri sugrįžta – ji visada sugrįžta. Rašytojas nori priartėti prie tų kasdienybės momentų, kurie atrodo menki, nereikšmingi, tačiau būtent jie yra į vieną žiežirbą sutelkta gyvenimo patirčių visuma, žmogiškosios prigimties, kuri niekada nėra vienareikšmiška, esmė. R.Flanagas rašo su didžiule empatija, bandydamas įsigilinti į istoriją žvelgdamas iš įvairių perspektyvų. Jis cituoja A.Čechovą, kuris tikėjo, kad literatūros vaidmuo – ne pateikti atsakymus, o užduoti būtinus klausimus. Ir čia užduodami klausimai verčia iš naujo susimąstyti apie istorines patirtis ir tai, kas pasaulyje negrįžtamai prarasta.

Ši tetralogija, kurios dalis yra „Pavasario sniegas“ –  filosofiškiausias Y.Mishima darbas, parašytas remiantis budistine reinkarnacijos filosofija, kuomet kiekvienoje dalyje siela įgyja vis naują pavidalą, o visos keturios dalys meniniu būdu perteikia Japonijos istoriją. Viena esminių būtent šios dalies temų yra epochų susikirtimas – senųjų tradicijų persipynimas su vakarietiška pasaulėžiūra, tai pasakojimas apie seną aristokratų šeimą, pamažu nykstančią, užleidžiančią vietą naujovėms. Y.Mishima žavi perteikiama melancholija, poetiška, simboliais, japonišku estetiniu pajautimu persunkta proza, gamtos įsimbolinimu. Grožis ir nykimas, sunaikinimas, vis išnyrantis beprasmybės, nihilizmo jausmas, kad viskas pasmerkta. Autoriaus pasakojimas niuansuotas, galima čia užčiuopti ir humoro, Y.Mishima šiuo kūriniu atiduoda pagarbą ir japonų literatūros klasikai. Tai gražus, išpuoselėtas, bet kartu ir tragiškas pasaulis.

Kūrinys, kuris savo tematika labai priminė kitą šiame sąraše esantį kūrinį – R.Flanagano „7-asis klausimas“. Čia irgi kalbama apie mokslą ir pasiekimų padarinius, atominę bombą kaip pasaulio sunaikinimo simbolį, idėjas, ištrūkusias iš tyrėjų rankų. Kaip ir savo knygoje „Kai liaujamės suprasti pasaulį“, čia B.Labatutas kalba apie genialius protus, išradimus, apsėdančius jų autorius, racionalumą ir pamišimą, absoliučios tiesos paieškas, jaudulį, prieš save išvydus galimą naują tikrovę. Tiesa, jeigu lygintume su ankstesniu B.Labatuto kūriniu, čia kiek mažiau poetiškumo, tačiau daugiau istorijų apie dabartinį pasaulį ir galimas ateities problemas – ypač tai liečia knygos antrąją pusę, kuomet autorius rašo apie dirbtinį intelektą ir tai, kaip žmogaus sukurtas įrankis pranoksta savo kūrėją. Kalba apie mokslininkų įsivaizdavimą tapus dievais, tačiau galiausiai skausmingai suvokiančius savo pačių mirtingumą. B.Labatutas žongliruoja ant faktų, tikrų biografijų ir fikcijos lyno, ir tai dar vienas svaigus pasakojimas apie žmogaus proto skrydžius ir bedugnę. 

Jeigu A.Applebaum apie Holodomorą parašė stingdančią perteikiamų faktų baisumu negrožinę knygą „Raudonasis badas“, tai ukrainietė rašytoja T.Pjankova tą patį laikotarpį aprašė grožinės literatūros forma – skaitant „Raudonųjų skruzdžių amžius“ per kūną bėgioja šiurpuliai dėl aprašomų patirčių siaubo. Tai knyga apie prievartą, badą, išlikimo strategijas, pažeminimus, orumo sutrypimus, iš skirtingų perspektyvų – tiek aukų, tiek vykdytojų, skleidžiasi to meto vaizdas. Likimai, regis, visiškai skirtingi, visgi gali susiliesti, pasakojimai gali perspinti į vientisą kančios vaizdą. Kaityti knygą skaudu, sunku, tačiau ji kartu nepaleidžia. Svarbi savo skleidžiama žinia knyga, vedanti paraleles ir su šių dienų siaubais, o kartu labai paveiki ir savo meniniais išraiškos būdais, tamsiu poetiškumu, subtiliai perteikiamais skaudžiausiais išgyvenimais. Noru suprasti ir nepamiršti. 

G.Gospodinovas ir toliau nagrinėja jam itin rūpimą temą – atmintį, praeitį, mūsų santykį su ja. Rašo apie laiko pabaigą ir apie norą išnykti praeityje, atkartoti ją, taip susikuriant iliuziją, kad galima iš naujo išgyventi laikotarpį, kuriam jauti nostalgiją, nubraukiant nežinomos, nesaugios ateities galimybę, atšaukiant ją. Tačiau siekis pasislėpti laiko kapsulėje kartu reiškia ir užmarštį bei praeities siaubų atkartojimą. Šioje knygoje G.Gospodinovas rašo apie „praeities klinikas“, kurios iš pradžių kuriamos turintiems sveikatos sutrikimų, tačiau kuo toliau, tuo labiau tampa patrauklios ir nesergantiems, norintiems nugrimzti į praeities iliuzijas. Skaitant šią knygą akivaizdžios alegorijos su šiais laikais, G.Gospodinovas rašo apie visuomenes ir politikus, besirenkančius praeities idealizavimą ir amneziją. Tai ir žvilgsnis į XX amžiaus istoriją,  tai, kaip mes matome ją. Rašytojo perteikiamos idėjos kelia ir nerimą, ir labai simptomiškos, tačiau visgi G.Gospodinovas sugeba įpinti ir humoro, o jo pasakojimas, kas būdinga šiam autoriui, apgaubtas melancholijos, empatijos ir šilumos. Filosofiška, įžvalgi knyga. 

I.McEwanas, kuomet ėmiau interviu apie šį romaną, sakė, kad įžengęs į aštuntąją dešimtį jau buvo subrendęs plačiai apmąstyti, iš ko gali būti sudarytas gyvenimas. Toks platus „Pamokų“ užmojis. Papasakoti savo ir viso pasaulio istoriją per asmeninę prizmę. Ne ką mažiau svarbi šio kūrinio tema – tai, kaip svarbūs pasauliniai įvykiai keičia paprastų žmonių gyvenimus. Autorius klausia savęs ir kitų – kiek mes iš tiesų manome valdantys savo likimus, kiek jie priklauso nuo atsitiktinumų? Knyga yra ir bandymas užfiksuoti atmintį, siekiant suprasti, kaip kolektyvinė atmintis persipina su asmenine, ką mes prisimename iš praeities. Tai siekis priartėti prie tiesos, parašyti knygą tokią, koks ir yra gyvenimas, prisiliečiant prie fundamentaliųjų esmių. Bent jau man – geriausia I.McEwano knyga ir vienas įstabiausių metų vertimų.  

„Užfiksuoti kolektyvinės atminties atspindį, metamą į individualios atminties ekraną“, – toks sakinys yra šiame Annie Ernaux romane, gana tiksliai apibūdinantis kūrinį. „Metai“ – nobelistės autobiografija, pasakojanti jos gyvenimą nuo vaikystės iki brandaus amžiaus, tačiau tai ne tik jos pačios, bet ir visos Prancūzijos istorija. Būtent todėl ji pasirenka kalbėti ne „aš“, o „mes“ vardu, įtaigiai perteikdama, kaip asmeninė istorija atspindi didžiąją istoriją. Kalbėdama apie save, ji kalba apie visą savo kartą, tai, kaip kito visuomenė, kultūra, švietimas, lyčių santykiai. Autorė pasakoja preciziškai, taikliai, lakoniškai, atrodytų, kad visas tekstas nuaustas taip, jog nebūtų nieko nereikalingo, tik patys svarbiausi dalykai. Tai antropologiškas žvilgsnis į laikmetį, o sykiu ir apmąstymas savojo santykio su praeitimi, laiko srauto. Savosios ir artimųjų vietos tame laike – kas tie portretai, pamažu blunkantys atmintyje, pokalbiai apie žmones, kurių nebeatsimename?  

Įspūdis perskaičius šią knygą – tarsi įveikus dulkėmis prisisunkusią, saulės nualintą dykumą. Parako kvapo prisigėrusiais drabužiais prasiyrus pro kraujo balas. Tai kelionė į pačią nakties, tamsos širdį  –  kažkas siaubingai paveikaus ir nesuvokiamai gražaus slypi šiame sielos dykumos paveiksle. Autorius sugebėjo meistriškai supinti brutalumą su poezija, sukurti postapokaliptinį vesterną apie atšiaurius, egzistencinės bedugnės laikus. Perskaičius knygą lieka apniaukties, košmariško sapno būsena. Ir vis išlendantys šuolių arkliais per gęstančios saulės kraštą pasitikti savo niūrios lemties vaizdai. Ir, be jokių abejonių, reikia išskirti Vido Morkūno vertimą, pareikalavusį išties daug darbo ir išradingumo.