TOP 30: negrožinės knygos žinių praturtinimui, pramogai ir savęs suvokimui

Pastarieji pusė metų buvo puikūs tiems, kas mėgsta negrožinę literatūrą – lietuvių kalba pasirodė daugybė vertų dėmesio kūrinių. Kelionių eseistika, garsių menininkų gyvenimų istorijos, apmąstymai apie kultūrą, socialinius procesus, sveikatą ir daugybę kitų sričių – tiek lietuvių, tiek užsienio autoriai savo kūriniuose tyrinėja mūsų gyvenamą laiką. Čia atrinkau 30 per šį laikotarpį išleistų knygų, kurios, mano nuomone, nusipelno jūsų laiko.

Teksto autorius: Audrius Ožalas

Kažkada skaičiau šią knygą anglų kalba ir net nesvajojau, kad ji bus išversta į lietuvių kalbą – visgi didelės apimties knyga, vertimas irgi ne iš lengviausių dėl gausybės specifinių terminų, tad labai džiaugiuosi, kad visgi nuspręsta šį kūrinį pristatyti ir lietuvių skaitytojams. Tiesa, lietuvių kalba jau galėjome skaityti Davido Lyncho savirefleksijų knygą „Pagauti didžiąją žuvį“, tačiau tai buvo visai kitokio pobūdžio kūrinys.

Čia – vieno įdomiausių (žinoma, mano subjektyvia nuomone) amerikiečių menininkų, kino kūrėjų biografija, sudėliota įdomiu principu – apjungiant žurnalistės, kritikės Kristine McKenna surašytas biografines dalis, kurias ji dėliojo iš pokalbių su Davido Lyncho kolegomis, artimaisiais, jį pažįstančiais žmonėmis, ir paties Davido Lyncho prisiminimais. Davidas Lynchas papildo „oficialiuosius“ pasakojimus anekdotiškomis istorijomis, gilesnėmis įžvalgomis, savosiomis versijomis (kurios kartais kiek skiriasi nuo kitų žmonių papasakotų – įdomu tai stebėti apmąstant, kaip mes prisimename savo praeitį ir kaip kuriame savąją biografiją). Iš pradžių žurnalistė parašydavo skyrių, tuomet režisierius perskaitydavo, ištaisydavo kai kurias klaidas, o vėliau papildydavo ir savosiomis įžvalgomis.

Paprastai biografinėse knygose man mažiausiai įdomios yra dalys, kuriose aprašoma žmogaus vaikystė, ankstyvoji jaunystė, vis nekantrauju pereiti prie skyrių, kur aprašomas kūrybiškasis laiokotarpis, tačiau čia – priešingai, būtent pirmieji skyriai yra itin įdomūs. Iš jų galima gerai suprasti Davido Lyncho potraukį tamsai, nepaaiškinamiems dalykams, suderinant tai su šviesos siekiu. Vaikystė, kuomet Davidas su draugais suaugusiųjų neprižiūrimi bastydavosi apylinkėse ir leisdavosi į ganėtinai pavojingus žaidimus, atrasdami ir kitokį, baisesnį pasaulį, pirmieji meniniai atradimai, jaunystė keičiant gyvenimo vietas ir ieškant savęs, namai Filadelfijoje smurto aplinkoje, kur prie durų vis ką nors nužudydavo, o kartu ir nuolatinės grožio, kitoniškumo paieškos.

Bergždžias reikalas bandyti išsiaiškinti, ką išties norėjo pasakyti Davidas Lynchas savo filmais, tiek daug sluoksnių juose – daug kas atkeliauja iš pasąmonės, jo vizijų galbūt ir nereikia suvokti sąmone (beje, filmuojant trečiajį „Twin Peaks“ sezoną kiekvienas aktorius žinojo tik savo vaidmenį, režisierius neatskleidė bendrojo vaizdo, taip sukurdamas paslapties atmosferą), tačiau knyga bent jau atskleidžia dalį sumanymų, paties režisieriaus suvokimą apie tai, ką jis sukūrė (tarkime, „Trintukagalvį“ jis laiko dvasingiausiu savo filmu), darbo principus, santykius su aktoriais. O taip pat aprašomas asmeninis jo gyvenimas, kiti jo kūrybiniai darbai (mažiau žinoma jo tapyba, nors jai autorius skiria daug dėmesio), meditacija, apvertusi jo supratimą apie gyvenimą. Spalvinga, be galo įdomi asmenybė, kurią geriau pažinus, ir jo filmai atsiskleidžia kitoje šviesoje.

Man, kaip prisiekusiam Davido Lyncho gerbėjui, ši knyga – ištisinis naujų atvėrimų šaltinis, tikiu, tokia ji bus ir kitiems jo kūryba besižavintiems žmonėms, tačiau knyga turėtų būti įdomi bet kam, kas domisi kinu, mat čia gausite autentišką pasakojimą apie kūrybinius užkulisius.

Perdegimas, lėtinis nuovargis – psichologų kabinetuose pastaruoju metu itin dažnai naudojami terminai. Mobiliosios technologijos pavertė mus įtinklintais bet kuriuo metu, o takoskyra tarp laisvalaikio ir darbo tampa vis mažiau perregima. Mes esame novargio visuomenė, pasiekimų visuomenė, – savo knygoje „Nuovargio visuomenė“ teigia korėjiečių kilmės vokiečių filosofas.

„Pasaulis dūsta nuo daiktų“, – rašo jis. Jeigu ankstesnius laikus buvo galima apibūdinti kaip disciplinos visuomenę, dabartinėje visuomenėje, priešingai, akcentuojamas ribų nebuvimas, naikinamos visos kliūtys, tačiau išorinį suvaržymą pakeičia savęs suvaržymas, kuris apgaulingai pasirodo kaip laisvė.

„Disciplinos ankstesnė vsuomenė gimdė pamišėlius ir nusikaltėlius, pasiekimų visuomenė gimdo depresyviuosius ir nevykėlius“, – rašoma knygoje. Nors manome esantys laisvi, išties šioje pozityviojoje „aš galiu“ visuomenėje, orientuotoje į pozityvumą ir produktyvumą, laisvė ir prievarta tampa tuo pačiu – išnaudoji save ir jautiesi laisvas, taip labiau įsukdamas save į uždarą ratą. Pasekmės: depresija, išsklaidytas dėmesys, prasmės pojūčio praradimas, nervingumo ir irzlumo laikai, vienatvė, paverčianti mus izoliuotais, ir laikinumas: „Gyvenimas dar niekad nebuvo toks laikinas kaip šiandien“. Autorius teigia, kad mes išnaudojame save, pasidavę išlikimo strategijai, kuri ima užvadyti žmogaus mąstymą ir susiaurina gyvybingumą, o darbovietė ir gyvenamasis kambarys galiausiai tampa vieniu. „Pasiekimų visuomenėje kiekvienas su savimi nešiojasi savąjį konclagerį, savąją darbo stovyklą“, – sako autorius, knygoje suaktualindamas, pritaikydamas šiems laikams tokių mąstytojų kaip Nietzsche, Arendt, Baudrillard ir kitų mintis.

Skaitant knygą kartais kyla įspūdis, kad autorius kiek ir perdeda, sutirština spalvas, juolab, kad daugybėje šalių jau kalbama apie keturių darbo dienų savaitę, akcentuojama, kad žmogaus produktyvumas nėra beribis, o darbuotojai kelia vis didesnius reikalavimus dėl laisvalaikio ir darbo balanso. Naujojoje kartoje pastebimi netgi priešingi nei autoriaus aprašytai visuomenei simptomai. Visgi nemenka dalimi jo mintys taiklios, kaip ir pastebėjimas: „Turime ištrūkti iš šio prekybos centro. Turėtume paversti prekybos centrą vėl namais ar net šventės namais, kuriuose iš tiesų verta gyventi“.

„Keliautojas keliauja, rašytojas rašo. Kuo daugiau keliauju, tuo mažiau rašau. Aha, jau žinau: keliauju tam, kad nerašyčiau“, – viename iš savo esė rašo R.Rastauskas, ir visgi gerai, kad jis ir keliauja, ir rašo, ir šiame rinkinyje esantys jo tekstai bene labiausiai priartėja prie visos jo eseistikos esmės ir galėtų būti laikomi savotišku geriausiųjų jo esė rinkiniu (tiesa, „Verkiančioje broznoje“ yra ir naujų tekstų bei įkontekstinančios vizualinės medžiagos).

Šie tekstai apima 1993-2023 metus ir besidriekiančias keliones nuo Švedijos per Europą, besibaigiant simboliškai Italijoje. Tačiau ne fizinės trajektorijos čia svarbiausios, esmė yra pastangos tuose miestuose (R.Rastauskas – miestų keliautojas) atrasti savuosius žemėlapius, savąjį regos kampą. Pamatyti miestą autentišku žvilgsniu, atrasti  ženklus, atveriančius savąjį miesto veidą. Tai sykiu ir tekstai, plastiškai apjungiantys gausius kultūrinius klodus, liudijantys ir apie paties autoriaus kismą, įgeriant į save Europos kultūrą. Kartu autorius vis grįžta prie apmąstymų apie keliones, – kuo skiriasi keliautojas nuo turisto, kaip brėžiami maršrutai, miestų pažinimo būdai. Miestai neatsiejami nuo pažinčių su žmonėmis, maisto ir gėrimų, tačiau visuomet šalia šiose kelionėse neišvengiami palydovai – vienatvė ir atstumas. Galutinio pažinimo negalimumas, keliautojo kaip laikino apsistojėlio, kelionė kaip sąsajų su mirtingumu būsenos. O dar pridėkime ir tai, kad R.Rastauskas, be abejo, puikus stiliaus meistras, sugebantis apjungti skirtingus žanrus, sukuriantis nesupainiojamą savo raiškos būdą, ir štai jis – privalomasis skaitinys visiems, su ilgesiu žvelgiantiems į kelią.

„Keliautoją gena ne smalsumas ir ne snobizmas, o atsivėrusi dykuma. Dykuma, kuri dabar visados su tavimi, bičiuli. Štai nuo tos vidinės dykumos ir bėgama į tikrąsias“, – rašo R.Rastauskas. Ir prisimenu, kad ant rašytojo Paulo Bowleso, kuris man irgi yra vienas pasakojimų apie keliones etalonų, knygos „Dangaus prieglobstis“ viršelio R.Rastauskas rašė: „Šią knygą įveikti – tai nelyg dykumą pereiti“. Vėliau pridurdamas: „Kelionės pabaigoje skaitytojas bus kitoks nei prieš atsiversdamas pirmąjį šitos geliančios knygos puslapį: išmintingesnis ir kartu liūdnesnis. Daug liūdnesnis, bičiuliai! Ir daug išmintingesnis!“

Ta vidinės dykumos metafora, vejanti žmogų į kelią, man išties atrodo viena iš esminių kalbant tiek apie R.Rastausko, tiek apie P.Bowleso knygas, sujungianti juos, klajūnus, į tą nematomąją vienišių svetimuose miestuose ir vietose broliją. O perskaitę šią R.Rastausko knygą, perfrazuojant jį patį, galiu pasakyti, kad irgi būsite kitokie. Gal ne liūdnesni, gal labiau melancholiški ir labiau suvokiantys savąjį laikinumą miestų amžinybėse.

Vienas stipriausių, paveikiausių pastaruoju metu skaitytų esė rinkinių. Atrodytų, nuo karo Ukrainoje pradžios praėjo tiek laiko, kad išsakyti visi žodžiai, išjaustos visos emocijos, tačiau šis rinkinys, kuriame savo mintimis dalinasi žymūs Ukrainos rašytojai, filosofai, žurnalistai, kitų sričių intelektualai, visgi atveria vis naujas ertmes, prakrapšto žaizdas, išsako tai, kas dar nebuvo išsakyta. Kiekvieno iš jų balsas – vis kitoks. Vieni – labiau meditatyvūs, poetiški, asmeniški, kiti – ryžtingi, persmelkti kovos jausmo, dar kituose užfiksuotos praradimo, kančios akimirkos.

Kai kurie iš šių autorių lietuvių skaitytojams jau puikiai žinomi, jie lankėsi ir Lietuvoje – kad ir Serhijus Žadanas (rinkinyje esantis esė „Tebūnie šis tekstas ne apie karą“ publikuotas ir portale 15min), Jurijus Andruchovyčius, Oksana Zabužko, Andrijus Liubka ir kiti, dalis jų galbūt bus girdimi ir pirmą kartą. Verčiant puslapius nusmelkia ir stingdantis jausmas, kad nežinai, kurie iš šių rašytojų dar gyvi, nes tarp šių trumpų esė autorių – ir Ukrainos pajėgose tarnaujančių rašytojų tekstai.

Karas apnuogina, karas išgrynina. Ši tiesa ryški dagybėje esė. Apmąstydami, kas pasikeitė po juodojo 2022-ųjų vasario, autoriai svarsto ir tai, kas bus toliau, kur rasti prasmės ir jėgų. Kerštas, pyktis, bet ir meilė. Visa jausmų amplitudė. Reikia rasti jėgų kalbėti, nepaisant skausmo ar apmaudo, rašo vieno iš esė autorius. O Kateryna Kalytko rašo: „Sunkiausia bus tiems, kurie išgyvens“. Šie liudijimai svarbūs šiandien, svarbūs jie bus ir po to, kai, tikėkimės, Ukraina laimės šį karą.

Prasidėjus karui Ukrainoje daugybė žmonių visame pasaulyje staiga suprato, kiek nedaug žino apie šios šalies istoriją. Ir Timothy Snyderio paskaitos „The Making of Modern Ukraine“ nemažai kam tapo puikiu informacijos šaltiniu.

Tačiau besidomintieji istorija šio intelektualo, vieno garsiausių pasaulio istorikų knygas, tikiu, jau skaitė kur kas anksčiau. O „Kruvinos žemės“, mano manymu, ne tik geriausias jo darbas, bet ir viena geriausių knygų apie masines Hitlerio ir Stalino žudynes, apie „kruvinąsias žemes“, teritorijas, kuriose atsidūrė ir Baltijos žemės, nacistinės Vokietijos ir sovietų lyderiams bandant kurti savąsias imperijas. Ir abiems jiems Ukraina buvo ypatingai strategiškai svarbi šalis: „Tai buvo vieta, turėjusi suteikti jiems galimybę sulaužyti tradicinės ekonomikos taisykles, išgelbėti savo šalį nuo skurdo bei izoliacijos ir pertvarkyti žemyną, kaip jiems patiems atrodė tinkama“. Tad ši knyga iš dalies paaiškina ir tai, kas dabar vyksta Ukrainoje.

Ši knyga jau buvo išleista anksčiau, tačiau dabar labai laiku atgyja naujam gyvenimui. „Kruvinose žemėse“ T.Snyderis pasakoja apie represijas, dirbtinai sukeltą badmetį, Holokaustą, lagerius, visą tą Europą apėmusį siaubą – jo aukas ir vykdytojus, kolaborantus. Jis pasitelkia gausybę šaltinių, dokumentų, o taip pat ir liudijimų, tai emociškai labai sunkus skaitinys, tačiau praturtinantis žiniomis, paneigiantis nemažai stereotipų, išryškinantis šio blogio gimimo priežastis, plitimą ir numatytus tikslus.

Beje, svarbus yra ir autoriaus pastebėjimas, kad priskirti nacių ir sovietų nusikaltimus žmogaus protui nesuvokiamų ar istoriškai neištiriamų dalykų kategorijai reiškia patekti į jų moralinius spąstus – jų motyvai vykdyti masines žudynes jiems atrodė prasmingi. Tą patį matome ir dabartinėje Rusijoje, kuomet daugybė žmonių nemato nieko blogo žudynėse Ukrainoje. Ir tas mąstymas tikrai susiformavo ne šiandien, o „Kruvinos žemės“ padeda tai analizuoti. Manau, viena iš privalomųjų knygų tyrinėjantiems XX amžiaus istoriją.

Dar viena intriguojanti knyga, leidžianti nauju žvilgsniu pažvelgti į Lietuvos kasdienybės istoriją. Šio tris metus vykdyto tyrimo metu jo autoriai monografijoje atskleidžia tai, kokia buvo šunų istorija Lietuvoje – ir tai leidžia ne tik susipažinti, kaip per amžius buvo žiūrima į šiuos geriausius mūsų draugus, bet ir kitonišku kampu žvilgterėti į mūsų visuomenės istoriją. Autoriai šioje knygoje tyrinėjo istorinius duomenis, arcehologinių kasinėjimų metu rastus kaulus, įvairius kitus šaltinius (tarkime, kad ir molio dirbiniuose rastus pėdsakus), o knygoje pateikiama informacija papildoma daugybe iliustracijų, grafikų – tai, be jokios abejonės, mokslinė medžiaga, tačiau prieinama ir platesniam skaitytojų ratui. O panašių sisteminių tyrimų pas mus dar nelabai ir būta.

Knygoje mokslininkai atskleidžia tai, kokios šunų veislės buvo auginamos Lietuvoje (ir kaip tai skyrėsi įvairiuose regionuose, pastebimos ir tokios tendencijos, kad, pavyzdžiui, ilgainiui pastebimas šunų dydžių mažėjimas), kuo buvo maitinami šunys, kokiomis ligomis sirgo, kokios buvo jų kainos, kaip buvo panaudojami medžioklėje, kaip kito jų funkcijos, kokiais tikslais buvo auginami (tikslai ne visuomet buvo kilnūs, buvo panaudojami ir nusikalstamai veiklai). Įdomu skaitant sekti ir tai, kaip kito ir pats santykis su šunimis – nors šunys laikyti ir dvaruose, kur jų funkcijos kiek skyrėsi nuo auginamų, tarkime, medžioklei, visgi pabrėžiama, kad tais laikais šunys laikyti daugiausia pragmatiniais sumetimais, o ne dėl besąlygiškos meilės, kaip kad dažniausiai yra dabar.

Tirdami kasdienybės istoriją mes visuomet paliečiame ir platesnius aspektus – socialinę, ekonominę visuomenės sąrangą, o taip pat mitybą, laisvalaikio leidimo būdą, psichologiją ir kitus, ir santykiai su šunimis yra dar vienas toks būdas suprasti mūsų praeitį, vedančią į dabartį. Na, o šunų mylėtojams tai yra tiesiog puikus tyrimas apie tai, kaip Lietuvos visuomenėje prigijo šunys.

Rogeris Scrutonas (1944-2020) buvo laikomas vienu žymiausių savo kartos filosofų, meno, kultūros kritikų, konservatizmo tradicijų gynėju, jis – daugybės knygų autorius, tačiau „Modernioji kultūra“ – tik pirmasis jo kūrybos vertimas į lietuvių kalbą.

Pats autorius sako, kad šios knygos tikslas yra gilintis į tai, „kas yra kultūra, kaip ji perduodama ir kaip ji veikia tuos, kurie ją priima“. Pradėdamas nuo Apšvietos laikų čia jis tyrinėja ryšius tarp aukštosios ir bendrosios kultūrų, apibrėžia terminus ir tai, kokią vietą aukštoji kultūra užėmė formuojant Vakarų civilizaciją, mąstyseną. Viena pamatinių jo minčių – aukštosios kultūros menas pasitelkia ir sustiprina tuos patyrimus, kuriuos mažiau sąmoninga forma teikia religija. Jo teiginiai apie tai, kaip menas užima religijos vietą ir apie tikėjimo negalimybę šiais laikais gali iššaukti nemažai diskusijų, tačiau autorius ištikimas savajai vertybinei pasaulėžiūrai, filosofijai. Su jo mintimis apie kultūros istorijos raidą vertėtų susipažinti kiekvienam, besidominčiam kultūros teorijomis.

Dar aštresnė jo kritika nutaikyta į populiariąją kultūrą, postmodernizmą. Autorius negailestingai rėžia populiariajai muzikai ir dainų tekstams, grafičiams, kuriuos vadina „įžūlia pretenzija į viešąją erdvę“. „Atsidūrėme keistų prietarų, efemeriškų kultų, fantazijų ir entuziazmo pasaulyje; visai tai randasi dėl bendrosios kultūros trūkumo“, – rašo jis, teigdamas, kad popkultūra nuvertino estetinį objektą ir į jo vietą iškėlė reklamą, „sunaikino senąsias muzikos ir šokio formas, kad pakeistų jas pasikartojimo kupinu triukšmu“. Čia jis stoja kaip aukštosios kultūros gynėjas, ieškantis prasmės pasaulyje „iš kurio prasmė pasitraukė“ ir kuris „įžengė į dvasinį netikrumą“. Kai kurios iš šių minčių atrodo nihilistiškos, perdėtos ir besiremiančios kiek pasenusiais pavyzdžiais, nors dalis kritikos šių laikų kultūrai taikli, o jo erudicija ir platus kultūros reiškinių matymas abejonių nekelia.

Su daugybe autoriaus išsakytų minčių nesutinku, tačiau knyga provokuoja, iššaukia diskusijas, o kalbant apie meną, kultūrą to neretai visuomenėje pasigendama.

Leidyba – daugiau nei verslas. Tai – pašaukimas, menas, gyvenimo būdas. O kartu – ir patikimas būdas vėjais paleisti turtus, nes, kaip rašo šios knygos autorius, garsus italų leidėjas Roberto Calasso, „įkurti leidyklą visada buvo vienas veiksmingiausių būdų, greta roulette ir cocottes, aukštos kilmės jaunuoliui paleisti vėjais savo turtą“. „Leidėjo menas“ dažnai vadinama viena įžvalgiausių knygų apie tai, kas yra leidyba, kaip leidėjai, besirūpinantys šio amato prestižu, atrenka knygas, kas yra šis, dažnai labai nedėkingas užsiėmimas (tiesa, atsakymus į tai rasti labai sudėntinga, nes, kaip knygoje prisipažįsta ir pats autorius, „nors leidėjo amatui jau penki šimtai metų, tačiau vis dar neaišku, koks jo vaidmuo“), koks leidėjų santykis su skaitytojais, kokia tos skaitančiosios bendruomenės reikšmė.

Ši nedidelės apimties knyga paliečia fundamentalius, netgi filosofinius su leidyba susijusius klausimus (tarkime, kad leidyboje egzistuoja gėrio ir blogio koncepcija), tai, kad leidėjai, galbūt ir nesąmoningai išties leidžia vieną knygą, aptaria tai, su kokiomis problemomis susiduria leidybos pasaulis dabar – viena pagrindinių yra nykstantis identitetas, kai skirtumai tarp leidėjų ima blukti. Nepaisant įžvalgų apie leidybos svarbą R.Calasso visgi pripažįsta, kad galbūt nedaug kas ir pastebėtų, jei leidėjas išvis išnyktų. Kita vertus, kalbėdamas apie šių laikų problemas jis rašo ir tai, kad bėdos, apie kurias mes kalbame dabar, buvo nagrinėjamos ir XIX amžiaus pabaigoje – leidybos esmė visgi nesmarkiai kinta.

Žinoma, ši knyga visų pirma turėtų būti įdomi leidėjams ir kitiems knygų pasaulio atstovams, tačiau ir kiti knygų mėgėjai perskaitę šią knygą geriau suvoks, kodėl jų mėgstami leidėjai leidžia būtent tokias knygas, kas sudaro leidybinį procesą.

O į tą amžinąjį klausimą – tad kam leisti knygas, atsako pats R.Calasso: nes leisti knygas yra tiesiog smagu.

Šiame sąraše yra keletas knygų, kuriose nagrinėjamas Rusijos mentalitetas ir kultūra (artimiausia šiai Cz.Miloszo knygai būtų O.Figeso „Natašos šokis“), ir kūrinyje „Rusija. Transokeaniniai regėjimai“ surinkti tekstai irgi aštriai, įžvalgiai perteikia tai, kas yra „rusiškumo“ fenomenas, kokią vietą Rusijos visuomenėje užima kultūra („Rašyto žodžio ir žodžio pernešamų idėjų funkcija Rusijoje visada buvo kitokia nei Vakarų šalyse“).

Šis tekstų rinkinys sudarytas jau po Cz.Miloszo mirties, ir juose paliečiamos įvairios su Rusija susijusios temos – kolonijinis mąstymas, santykiai su kaimynais, kalbos reikšmė, tai, kaip vertėtų interpretuoti Rusijos kultūrą, kokie yra rusų autorių santykiai su valstybe, ir daugiausia dėmesio yra skiriama F.Dostojevskiui, jo rusocentristiniam pasaulio vaizdiniui, mesianizmui. Autoriui, kuriame Rusija atrado naują religiją ir savosios būties idėją. „Neabejotinas pranašas, bet ir pavojingas mokytojas“, – rašoma viename iš F.Dostojevskiui skirtų tekstų.

Šiomis dienomis, vykstant karui Ukrainoje, neretai atsisukame kiek atgalios ir sakome, kad perspėjimo ženklai, jog Rusijos imperialistiniai siekiai nesikeičia, kad jų mes tiesiog neišskaitėme, buvo, tačiau skaitant Cz.Miloszą mes galime konstatuoti, kad labai įžvalgiai apie Rusiją jis rašė jau prieš daugybę metų, jo įžvalgos dabar yra itin aktualios. Negana to, jis cituoja prancūzų rašytojo Astolphe’o de Custine’o prisiminimus iš kelionės po Rusiją 1839 metais. Tuomet tie „Laiškai iš Rusijos“ sukėlė rusų pyktį, tarkime, kad ir tokie žodžiai kaip „Rusija Europą mato kaip grobį, kurį į jos rankas anksčiau ar vėliau atiduos mūsų vidaus nesantaika“.

„Rusų literatūros „gelmė“ man visuomet buvo įtartina. Kas iš tos gelmės, jei ji perkama tokia kaina?“, – rašo C.Miloszas, į kurio argumentus, dabar diskutuojant apie Rusijos kultūros vietą pasaulyje, vertėtų įsiklausyti.

Gintas K., elektroninės muzikos „Modus“ įkūrėjas, puikiai žinomas eksperimentinės muzikos gerbėjams, ir šioje knygoje jis sudėjo ne tik savo įspūdžius, kaip Lietuvoje vystėsi ši muzika, – tai ir jo paties augimo, brendimo istorija. Tiesą sakant, nuo to viskas ir prasidėjo – pats menininkas sako, kad atsiminimus parašė pandemijos laikotarpiu, ir juos įkvėpė Jurgio Kunčino knyga „Baltųjų sūrių naktis“, kurioje šis aprašo savo laikmečio Alytų. Gintas nusprendė aprašyti savo jaunų dienų Marijampolę, tačiau vėliau rašymas taip įsisuko, kad peraugo ir į jo muzikinių projektų refleksijas, taip pat apimant ir bendresnį Lietuvos kreivesnės elektroninės muzikos vaizdą.

Tai įtraukiantis, netgi smagus skaitinys, ir bent jau man labiausiai ir patiko pirmoji knygos dalis, kurioje autorius aprašo savo vaikystės, jaunystės dienas Marijampolėje, sovietinę buitį ir mokslus, pirmąsias pažintis su muzikiniu pasauliu, pirmuosius įkvėpimus. Tikiu, kad daugybė žmonių, gyvenusiųjų tais laikais, nesunkiai atpažins tiek to laikmečio artefaktus, tiek laisvalaikio leidimo būdus. Tai autentiškas pasakojimas, be pretenzijos, tiesiog bandant perteikti tai, ką reiškė augti to laiko aplinkoje.

Vėliau jau – pirmieji muzikiniai bandymai, prasidėję, kai jiems su bičuliu buvo dvylika metų ir kai jie įsigijo savo pirmas gitaras. Rūsių kultūra, vėliau jau – didesnės salės, Klaipėda ir Vilnius, besikečiančios įtakos ir elektroninės muzikos atradimas (pats puikiai pamenu „Modus“ kasetę ir tai, kad paliko įspūdį, jog panašiuos muzikos tuo metu Lietuvoje nelabai kas grojo), festivaliai, o dar vėliau – jau ir kelionės į užsienį.

Autorius rašo supindamas muzikinės veiklos aprašymą su asmeninėmis istorijomis, kartais nepagailėdamas ir griežtokų žodžių kai kuriems Lietuvos muzikos scenos veikėjams, ir knygos kuo jau kuo, o sausumu negali apkaltinti. Tai – ne tik to laiko muzikos scenos užfiksavimas, knyga gali būti įdomi net ir tiems, kas gal Ginto K. muzikos ir negirdėjo, tačiau kuriems įdomus tas aprašomasis laikotarpis.

Pamenu, kai moderavau vieną iš Manto Adomėno knygos pristatymų, klausiau pokalbyje taip pat dalyvavusio Rimvydo Valatkos, ar tai sutapimas, kad pastaruoju metu pasirodo vis daugiau knygų, kuriose apmąstomos alternatyviosios Lietuvos istorijos vizijos – yra jų ir M.Adomėno knygoje, būtent ta neįvykusi Lietuvos istorija yra ir šios Norberto Černiausko knygos pagrindas. Tuomet R.Valatka sakė, kad galbūt mūsų visuomenė suaugo, pribrendo mąstyti ne tik apie tai, kas buvo, bet ir apie tai, kas galėjo būti, plečiasi mūsų vaizduotė ir perspektyvų matymas.

Manau, vienas pagrindinių dalykų, kuriais apdovanoja ši knyga skaitančiuosius, ir yra gebėjimas fantazuoti, mąstyti apie alternatyviuosius scenarijus, istoriją matyti ne per deterministinius akinius, o suvokti savo pačių atsakomybę.

Jeigu plačiai aptartoje knygoje „1940: Paskutinė Lietuvos vasara“ N.Černiauskas tyrinėjo Lietuvos, pamažu žengusios į tragiškus įvykius, istoriją, o daugybė skaitytojų surado tais laikais ore plevenusiose nuojautose panašumų su šiais laikais, „Fado“ jis nukelia mus į 1968-ųjų Lietuvą, tačiau ne tokią, kokia ji buvo iš tiesų istoriškai, o į alternatyviąją plotmę – į Lietuvą, kuri nepatyrė okupacijos. Knygos pradžioje istorikas sudėlioja pagrindinius šios knygos skaitymo principus ir savo sumanymą: „Knygos autorius nekelia sau tikslo pasiūlyti konkretaus ir nekintamo neįvykusios Lietuvos istorijos scenarijaus. Jūs taip pat esate scenaristai ir scenaristės – jūsų mintys apie tai, kas būtų, jeigu būtų, yra ne mažiau svarbios“.

Tad šią knygą turbūt labiausiai ir patartina skaityti kaip istorinį nuotykį – nors autorius knygą parašė surinkęs gausybę istorinių duomenų, atlikęs lyginamąją analizę, tad galima būtų teigti, jog įsivaizduojamas scenarijus galėtų būti visai realus, visgi fantazija čia, žinoma, irgi veikia. Tad skaitome čia apie Lietuvą, kuri visgi sugebėjo išlaviruoti per istorinius lūžius, likti nepriklausoma, gyvenanti savo politinį, socialinį, kultūrinį gyvenimą, su savomis intrigomis, futbolo aistromis, problemomis ir pasiekimais, planais ir vizijomis. Ir visa tai supinta dar ir humoro siūlais.

„Fado“, kaip ir pats muzikinis stilius, apgaubta nostalgijos jausmo ir gali sukelti švelnų liūdesį. Nes tai knyga apie neišsipildymą, apie gyvenimą, kurio Lietuva neturėjo galimybės nugyventi, o tai visada eina kartu su melancholija ir liūdesiu.

Knygų leidybos mados ritasi bangomis, ir jeigu dar prieš keletą metų Vilniaus knygų mugėje buvo didžiulė naujų knygų apie keliones pasiūla, 2024 metais tokių buvo vos viena kita. Tam yra daugybė priežasčių – viena jų ir ta, kad keliautojai dabar dažnai remiasi ne knygomis, o patarimais internete, tad visgi dar leidžiantiems tokio žanro knygas reikia būti labai išradingiems arba turintiems savo ištikimų skaitytojų ratą, norint sulaukti dėmesio.

Vytautas Kandrotas jau puikiai žinomas autorius ieškantiems knygų apie keliones, o pamėgusieji Prancūziją, matyt, atkreipė dėmesį ir į prieš kelis metus išleistą jo „Pažink Prancūziją“. Šįkart autorius nusprendė susiaurinti savo žvilgsnį, nukreipdamas jį į šalies sostinę, Paryžių. Paryžius turistų skaičiumi niekuomet nesiskundė, o šiemet jų suplūs čia dar daugiau dėl olimpinių žaidynių, tad keliaujant į šį miestą visuomet gerai susidėlioti maršrutus.

Autorius šioje knygoje pateikia neblogai išlaikytą balansą – svarbiausius istorinius faktus, tačiau nelenda pernelyg detaliai į tai, aprašo ne tik įsmintinus objektus, kuriuos reikia aplankyti, tačiau pateikia ir ne visai tradicinių vietų, kurias vertėtų aplankyti, norintiems pažinti kitoniškąjį Paryžių. Yra čia ir pasakojimų apie tai, kaip elgtis restoranuose, kaip pasirinkti maitinimo įstaigas, koks yra nerašytas vietos etikos kodeksas.

V.Kandrotas čia praktinius patarimus supina su bendresne informacija, o taip pat su asmeniniais įspūdžiais, čia gausybė nuotraukų. Galbūt tiems, kas jau ne pirmą kartą vyksta į Paryžių ir jau turi atradę savuosius pasivaikščiojimų kelius, ši knyga nebus tokia pravarti, tačiau vykstantiems pirmą kartą atlikti namų darbus tikrai padės.

Dar viena knyga šiame sąraše, kurioje apmąstoma kultūra ir visuomenė. Vienas įtakingiausių praėjusio amžiaus mąstytojų dalį savo tyrimų skyrė kultūros antropologijai, keldamas klausimus apie žmogaus vaidmenį kultūros procesuose, ir ši knyga priklauso būtent šiai krypčiai. Kaip įvade rašo Audrius Račkauskas, šis kūrinys yra pagrindinis, kuriame „pristatoma ir detalizuojama agfresijos kilmė ir jos šaltinis – mirties potraukis. O kultūra interpretuojama kaip natūralių potraukių – gyvybinių ir destrukcinių – riba“. Šiame darbe jis psichikos analizę pritaiko kultūros procesams tirti, ir pats įžangos autorius pripažįsta, kad kūrinys kai kuriems skaitytojams, nesusipažinusiems su psichoanalizės teorijomis, gali pasirodyti kiek painus, tad tinkamiausia ji tiems, kas jau turi žinių šioje srityje.

Jau susipažinusieji su S.Freudo teorijomis šioje knygoje ras ne kartą jau išsakytas mintis, tame tarpe ir jo kritiką religijai bei užduodamus klausimus apie gyvenimo prasmę – S.Freudas teigia, kad „mintis apie gyvenimo prasmę atsiranda ir išnyksta kartu su religinėmis sistemomis“. Kur kas paprastesnis klausimas ir atsakymas yra tai, ko žmonės reikalauja iš gyvenimo: „jie siekia laimės, trokšta tapti ir likti laimingi“. Visgi laimei, malonumui siekti, anot S.Freudo, sudaromos kliūtys, kurios naudojamos visuomenės kaip savisauga, ir kultūrai, kuri nustato kolektyvines normas, tenka didelė atsakomybė: „būtume žymiai laimingesni jos atsisakę ir sugrįžę į primityvias sąlygas“. Kita vertus, būtent kultūriniai apribojimai leidžia visuomenėms funkcionuoti ir suvaldo prigimtinę agresiją: „Kultūra privalo dėti pastangas, kad apribotų agresijos potraukius ir apraiškas“. Tad žmogus, „gyvenantis kultūroje, dalį laimės galimybės iškeitė į dalį saugumo“.

Reikšmingas šio kūrinio paskutinis skyrius, kuriame autorius apmąsto savinaikos, agresijos poveikį žmonėms ir kelia klausimą, ar valdydami gamtos jėgas ir nesunkiai galėdami išnaikinti vieni kitus, žmonės kultūros pagalba sugebės tokius instinktus suvaldyti. Prieš šimtą metų rašytos mintys ne ką mažiau aktualios dabar nei tada.

Viena daugiausia reakcijų meno pasaulyje metų pradžioje Lietuvoje sulaukusių knygų, kurią sunku įsprausti į kažkokius rėmus (kaip, be abejo, ir paties autoriaus asmenybę ir jo darbus). Iš dalies memuarai, iš dalies apmąstymai apie meną, jo paskirtį ir kūrimo principus, iš dalies Lietuvos kultūros, subkultūros, visuomenės veidrodis. Pasakojimas, keičiantis formas ir laviruojantis tarp dokumentalumo ir fikcijos ribų. Apie tai, kad jam rašant svarbus buvo santykis su tikrove, D.Žiūra ir pats sakė duodamas interviu 15min Monikai Gimbutaitei: „Nors „Diserio“ prieiga labiau dokumentinė, jame nuolat apmąstomos tikrovės ir fikcijos ribos, ir apskritai tikrovės kaip haliucinacijos apraiškos. Be abejonės, tekstas veikia tikrovės patirtį, o per tekstą patiriama tikrovė veikia rašymą“.

Savo kūryboje eksperimentuojantis su tikrove šiame darbe jis irgi leidžiasi į patyrimines keliones laiku ir meninėmis erdvėmis: tekstas vinguriuoja nuo labai realistiškų, atpažįstamų epizodų iki sapnų, haliucinuojančių patirčių, nuo veržlumo į naujas patirtis iki plūduriavimo jausmo. Ir visa tai sukimba labai organiškai, – be jokių abejonių, D.Žiūra turi rašymo talentą. Tokį, kad skaitant „Diserį“ klausimų dėl autentiškumo nekyla.

„Diserį“ galima skaityti ir kaip dešimtojo dešimtmečio Vilniaus atspindį – įsimintini epizodai, kuriuose Vilnius iškyla visai kitoks nei dabar („Tuo metu nuomojausi butą Užupyje už kilogramą cukraus“), ateinanti reivo kultūra, apie kurią autorius rašo nepraleisdamas ir savo psichodelinių eksperimentų, yra čia ir absurdu persmelktos istorijos iš gyvenimo Paryžiuje. Kasdienybės istorijų. Ir visos šios patirtys tampa meninių eksperimentų dalimi. Kuriuose netrūksta grotesko, absurdo, saviironijos, bet kartu ir labai jautrių epizodų (labai paveikus fotografijų su prostitutėmis projekto aprašas ir Sandros istorija). Skaitydami šią knygą gauname ne tik menininko autoportretą, bet ir skaitinį, galbūt pakeisiantį supratimą apie šiuolaikinį meną.

Šiame sąraše yra kelios knygos, kurios padeda geriau suprasti tai, kokie procesai vyksta Rusijoje, kaip ji išnaudoja savo kultūrą bandydama skleisti vizijas apie įsivaizduojamąją misiją pasaulyje. O šis monumentalus O.Figeso darbas iš visų čia esančių kūrinių bene giliausiai priartėja prie atsakymų, kaip Rusijoje konstruojami kultūriniai pasakojimai, kokią vietą šios šalies vsuomenėje užima kultūra.

Garsus mokslininkas Orlando Figesas jau žinomas ir lietuvių skaitytojams – prieš dešimtmetį buvo išleista puiki jo knyga „Privatus gyvenimas Stalino Rusijoje“, kurioje buvo pasakojama apie persekiojimo, paranojos persmelktą atmosferą J.Stalino laikų Rusijoje. Šioje knygoje mokslininkas, užgriebdamas laikotarpį nuo XVII amžiaus pabaigos iki XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio, tyrinėja Rusijos kultūrinę tapatybę, tai, kaip pasitelkiant ją formuojamas tikėjimas Rusijos svarba pasaulyje, – juk dar J.Stalinas sakė, kad menininkai yra „žmonių sielų inžinieriai“ ir būtent kultūra rėmėsi tos santvarkos kūrėjai, kurdami sovietinį žmogų.

Autoriui kultūra tampa pagrindu tiriant Rusijos visuomenės sanklodą, religingumą, žmonių santykį su valdžia, Europos tradicijomis, o tokių autorių kaip Tolstojus, Dostojevskis, Čechovas ir kitų darbuose jis mato ne tik kultūrines, bet ir kur kas platesnes prasmes – daugelis garsių šios šalies menininkų, net ir tų, kurie galiausiai išvyko iš šalies, mąstė ne tik apie meną, bet ir apie Rusijos lemtį, ideologiją, jos vadinamąją misiją. Tai, kaip kultūra pasitelkiama konstruojant Rusijos išskirtinumą, mes puikiai matome prasidėjus Rusijos invazijai Ukrainoje – tai dar vienas, labai svarbus ir daugelio, ypač Vakaruose, dar neįsisąmonintas ginklas. Parašyta dar 2002 metais ši knyga visiškai neprarado aktualumo – priešingai, skaitydami ją dabar galime atpažinti, kuo kultūra yra svarbi rusiškos sąmonės formavimui.

Mokslininkas atskleidžia Rusijos kultūros sąsajas su europietiška kultūra, sklaido mitus (vienas pagrindinių – apie tariamąjį Rusijos išskirtinumą ir dvasingumą, autorius parodo, kad daugybę kultūrinių dalykų Rusija paprasčiausiai pasivogė), perteikia, kaip ji naudojama propagandai. Taip, tai akademinis veikalas, pareikalavęs daugybės metų tyrimų, tačiau autorius rašo lengvu stiliumi, patraukliai. Svarbu ir tai, kad autorius pasakoja subtiliai, su niuansais, ne priperšamai, palikdamas skaitytojui pačiam galimybę susidaryti savo nuomonę.

Šios knygos vertėja Rasa Drazdauskienė, duodama 15min interviu Gediminui Kajėnui, sakė: „Tai puikus būdas pakoreguoti kai kurias mums primestas netiesas ir dar sykį įsitikinti, kokioje siaubingoje propagandos ir ideologijos persunktoje tikrovėje gyvenome sovietmečiu. Atstatyti pusiausvyrą ir ištaisyti melagienas apie „didžiąją Rusijos kultūrą“ yra sveika ir labai naudinga“. Tai prablaivinanti, į daugybę klausimų atsakymus duodanti knyga, be kita ko parodanti, kad tai, kas Rusijoje vyksta dabar, jau kartojosi daugybę kartų, ir neturėtume turėti iliuzijos, kad tai nesikartos vėl ir vėl.

Nors neseniai pasirodė Gabrielio Garcia Marquezo kūrinys „Susitiksime rugpjūtį“, kurį „Šimto metų vienatvės“ autorius rašė jau paveiktas demencijos, kurio taip ir nebaigė ir nenorėjo, kad jis būtų publikuotas, tiems, kas nori prisiliesti prie paskutinių jo gyvenimo puslapių rekomenduočiau ne tą knygą (bent jau man kyla smarkių abejonių, ar tikrai reikėjo ją publikuoti), o šią – rašytojo sūnaus, garsaus režisieriaus ir scenaristo prisiminimus apie savo tėvo išėjimą iš pasaulio.

Ėmiau knygą su šiokiu tokiu nerimu, tačiau perskaitęs galiu konstatuoti, kad tai vienas šviesiausių, vienas pagarbiausių atsisveikinimo su savo tėvu liudijimų. Jaudinantis, nuoširdus, trapus, kupinas užuojautos, grožio. Apmąstymai apie tai, ką mes jaučiame atsisveikindami su atimiausiais žmonėmis, kaip mes palydime juos, kokie jie išlieka mūsų atmintyje. Ir, žinoma, šis liudijimas bus labai įdomus visiems Gabrielio Garcia Marquezo kūrybos gerbėjams, nes jo sūnus rašo ne tik apie paskutinius rašytojo gyvenimo mėnesius, apie jo panirimą į demenciją, jis prisimena ir epizodus iš ankstesnių laikotarpių – koks jo tėvas būdavo bendraudamas su bičiuliais, ką jam reiškė apdovanojimai, kas jį suformavo, kaip jis rašydavo savo kūrinius.

R.Garcia sugeba rašyti, regis, paprastai, nedaugžodžiaudamas, tačiau kartu tuose epizoduose užgriebdamas kažką esminio, kažką, kas apibrėžia asmenybę – tiek jo tėvo, tiek motinos. Praeitis pinasi su dabartimi, asmeniniai išgyvenimai – su viešuoju gyvenimu (autorius pasakoja ir tokius dalykus, ką jų šeimai teko patirti pasklidus žiniai apie tai, kad rašytojas miršta, kaip jie planavo, kam pranešti pirmiems naujieną apie mirtį). Gabrielis Garcia Marquezas ne tik pats rašė apie pasaulį, persmelktą magijos, bet ir jo paties išėjimas buvo palydėtas keistų ženklų. Knygoje taip pat randame nuotraukas iš šeimos albumo, sąrašą knygų, kurias autorius parašė ir kurios išleistos lietuvių kalba (dar tikrai yra ką versti iš jo kūrybos).

„Kai sulaukė aštuoniasdešimties, paklausiau, kaip jis jaučiasi.

– Iš aštuoniasdešimties metų perspektyvos vaizdas įspūdingas. Ir pabaiga nebetoli.

– Ar bijai?

– Tiesiog beprotiškai graudu“.

Ši knyga buvo pristatyta dar Vilniaus knygų mugėje, ir tuomet kūrinio autorė sakė, kad klausant pašnekovų pasakojimų apie tai, kaip su jais elgėsi sistema, ją imdavo šiurpas. Skirtingai nuo Vakarų, kur hipių judėjimas tapo masiniu, buvo rengiami festivaliai, o hipiai smarkiai paveikė visos visuomenės raidą, tuometinėje Lietuvoje, kaip ir kitose sovietų okupuotose šalyse, valdžia hipių judėjime įžvelgė grėsmę sistemai.

Autorė šioje knygoje parodo, kaip hipių judėjimas nuo 1966 metų, kuomet tai buvo daugiausia bendraminčių, kuriuos jungė tokios pačios muzikos, literatūros pomėgis, noras gyventi laisvesnėje visuomenėje, siekis sekti tuo, kas apie hipių judėjimą juos pasiekdavo iš Vakarų, pamažu įgavo kitas formas – galiausiai tapęs rezistencinio pasipirešinimo dalimi. Iš pradžių KGB Kauno hipius, nors ir akylai stebėjo, visgi neretai palikdavo ramybėje, vėliau ėmė elgtis vis brutaliau, o galiausiai nebeliko nei vieno Kauno hipių grupės „Company“, kuriai ir skirta ši monografija, nario, kuris nebūtų apklaustas KGB, kai kurie jų buvo įkalinti ir žiauriai tardomi. Viskas tapo dar nuožmiau po R.Kalantos susideginimo Miesto sode, kur prieš tai rinkosi „Company“, – sovietinis saugumas ėmėsi tokių represijų, po kurių bendravimas čia tapo nebeįmanomas, ir nors jie vis dar tęsė savo veiklą kitose erdvėse, šis hipių pakilimo laikotarpis po 1972-ųjų pavasario baigėsi.

Nors tai monografija, autorė naudoja mokslinius metodus „Company“ veiklai, narių tarpusavio santykiams, santykiams su aplinka ir kitiems aspektams tyrinėti, visgi ši knyga kuo puikiausiai tinka ir platesnei auditorijai. Mat nors ir analizuodama iš mokslinės perspektyvos, ji pateikia pokalbius su to laiko hipiais, aprašo jų veiklą, kasdienybę, grupės „Raganiai“, kuri buvo labai svarbi „Company“ identiteto formavimuisi, veiklą, keliones po Sovietų Sąjungą, renginių organizavimus (labai svarbus buvo Kaune įvykes popsession), bandymus išsisukti nuo kariuomenės, santykius su kitų šalių hipiais, to meto aplinką Kaune (šie epizodai gerai perteikia to laikmečio Kauno atmosferą – miesto rajonus kontroliavusios agresyvios jaunimo grupuotės, kiemų kultūra ir t.t.). Tai, kokiais būdais juos pasiekdavo įrašai iš Vakarų (nepaisant geležinės uždangos, spragų visgi būdavo, ir netgi, tarkime, apie J.Hendrixo mirtį irgi buvo sužinota operatyviai ir koncerto Kaune metu jis buvo pagerbtas tylos minute), bandymai organizuoti komuną (pasibaigę po kelių mėnesių, juos demaskavus KGB).

Autorė lygina Kauno (beje, būtent šio miesto hipiai pasirinkti todėl, kad Kaune sovietinėje Lietuvoje jie veikė aktyviausiai) hipius su Vakarų, siekia perteikti ne tik šios subkultūros veiklą, bet ir tai, kokią reikšmę rezistenciniam judėjimui jie turėjo platesne prasme. Skaitant žavi jaunuolių maksimalizmas, drąsa, nes jie visi puikiai suprato, ką jiems reiškia priklausymas šiai subkultūrai, tikėjimas laisvės idėja ir noras ištrūkti iš pilkos to laiko atmosferos. Na, o mums, skaitantiems, tai ir svarbus liudijimas apie to laikmečio Lietuvą.

Serhii Plokhy jau žinomas mūsų skaitytojams – visų pirma dėl puikios Ukrainos istoriją nagrinėjančios knygos „Europos vartai“ (o taip pat ir kitų, sulaukusių mažesnio agrasio), o štai ši knyga parašyta jau dabartinių įvykių metu, nuo 2022 metų kovo iki 2023 metų vasario. Taigi, autorius, nors ir nevengdamas ir ankstesnių įžvalgų, kurias galėjome skaityti kad ir „Europos vartuose“, siekia nagrinėti dabartinį karo etapą, priežastis, galimas pasekmes – ne tik Ukrainai ir Rusijai, bet ir visam pasauliui (tam skirtas pabaigos skyrius „Naujoji pasaulio tvarka“).

Nors S.Plokhy žvilgsnį kreipia į dabartinius įvykius, visgi jis tai vertina platesniame kontekste, sakydamas, kad reikėtų nepasiduoti pagundai sakant, kad karas prasidėjo 2022 metais – išties jis prasidėjo aštuoneriais metais ansčiau, o dabartinio karo šaknys glūdi XIX-XX a. rusų imperijos žlugimo istorijoje. „Būtent tada buvo keltos pagrindinės idėjos, nulėmusios dabartinį konfliktą. Mano pagrindinis teiginys: ką matome šiandien, nėra visiškai naujas reiškinys. Daugeliu atžvilgiu dabartinis ginkluotas konfliktas – tai Rusijos elito sukeltas senamadiškas imperialistinis karas“, – rašo jis.

Iš esmės tai nėra kažkuo naujos mintys, jos atsikartoja ir ne viename šiame sąraše esančiame kūrinyje, – kad Rusijos imperialistiniai siekiai ir mentalitetas iš esmės per daugybę metų nepakitę, tačiau istorikas knygoje tai pateikia nuosekliai, įtaigiai, suprantamai, su daugybę pavyzdžių, chronologiškai, tad ieškantiems kūrinio, kuriame būtų keliaujama nuo priešistorės, to, kad visa tai, kas vyksta dabar, nesunkiai buvo galima nujausti ir matyti ženklus, iki pat šių dienų (knygų, kuriose nagrinėjamas iš dabartinis karas daugėja, tačiau vis dar jaučiamas trūkumas), tai bus puikus pasirinkimas. Autorius daugiau skiria dėmesio analizei priežasčių, tad detalių karo aprašymų čia nerasite, tačiau tai jau kitas, žurnalistinis, žanras. Na, o tai, kad S.Plokhy yra ukrainietis, leidžia jam geriau suprasti tai, kas vyksta ten iš tiesų.

Tiesa, man vis kyla klausimų, kodėl prie kai kurių šioje leidykloje leidžiamų knygų nėra nurodomas vertėjas.

Jeigu kitoje šioje apžvalgoje esančioje knygoje „Nuovargio visuomenė“ tyrinėjama visuomenė, įsisukusi į nesibaigiantį produktyvumo ratą, šios knygos autoriai rašo apie mūsų nepaliaujamą malonumų, naujovių troškimą, apie tai, kodėl gavę norimą rezultatą mes staiga tampame jam abejingi. Apie dopaminą, troškimo molekulę, cheminę medžiagą, kuri yra ir mūsų kūrybiškumo, veržlumo, naujovių siekimo, ir priklausomybių, nuolatinio nerimo šaltinis.

Autoriai teigia, kad dopaminą galima palyginti su kibirkštimi – žvelgiant iš dopamino perspektyvos, kažką turėti nėra įdomu, svarbu yra tik siekti ir gauti („Jei gyvenate po tiltu, dopaminas jus verčia norėti palapinės. Jei gyvenate palapinėje, dopaminas jus verčia norėti namo. Jei gyvenate brangiausiame viso pasaulio name, dopaminas jus verčia norėti namų Mėnulyje“). Jis neleidžia mums džiaugtis tuo, ką turime, o verčia ieškoti vis naujų malonumų šaltinių, jis priešprieša „čia ir dabar“ jausmui, vis projektuojantis mus į ateitį, o ne buvimą dabar, siūlantis trumpalaikę laimę, tuo metu, kai troškimas yra nuolatinis.

„Dopaminas yra užvaldančio troškimo molekulė“, rašo šioje knygoje autoriai, kaip pavyzdžius pateikdami įvairiausias mūsų gyvenimo sritis (tarkime, kodėl trumpalaikiai romanai yra tokie jaudinantys, tačiau visgi neilgalaikiai, kodėl žmonės tampa priklausomi nuo narkotikų, kaip jis veikia norą pirkti vis naujus daiktus, netgi tai, kaip jis veikia mūsų politinius pasirinkimus).

Dopaminas yra žmogaus judėjimo pirmyn molekulė, tačiau pasiekti harmoniją jo veikiamam yra ganėtinai sunkus uždavinys. Knygos autoriai, nors ir pateikia informaciją remdamiesi moksliniais tyrimais, visgi stengiasi paaiškinti taip, kad būtų suprantama plačiajai publikai (kartais atrodo, kad netgi pernelyg paprastai), ir šis darbas gali padėti geriau suprasti mūsų prigimtį ir troškimų, kurie nebūtinai yra mums naudingi, priežastis.

Viena perkamiausių Vilniaus knygų mugės knygų, į susitikimus su V.Tapiniene susirenka pilnos salės, knyga jau sulaukė gausybės aptarimų. Ir norėtųsi tikėti, kad tai ne paskutinė V.Tapinienės knyga, nes ir ji pati knygos pristatyme kalbėjo apie tai, kiek dar daug iš jos gyvenimo fragmentų liko neužrašyta.

Atrodytų, kiek gali sutalpinti vieno žmogaus gyvenimas? Labai daug. Kartais gali atrodyti, kad net nepakeliamai daug – tai įrodo „Susigrąžinto laiko blyksniai“, garsios mokytojos V.Tapinienės, gausybei jaunų žmonių tapusios įkvėpimu visam gyvenimui, prisminimų knyga.

Jos gyvenimas – liudijimas, kaip vieno žmogaus biografijoje susipina svarbūs visos šalies įvykiai. Karas, tremtys, persekiojimai, pasipriešinimo metas, nepriklausomybės atgavimas. O kartu ir tai, kas asmeniška – meilė, savųjų namų kūrimas ir pašaukimo atradimas, santykiai su artimiausiais žmonėmis. Visa tai susipina, susilieja į vientisą tėkmę, iš to ir sudaryti mūsų gyvenimai.

Tremtis į Sibirą ir kone stebuklingas pabėgimas. Gyvenimas neturint savųjų namų ir slepiant tapatybę. Košmarai, kitų žmonių sėjami nuodai ir daug meilės. Užmarštis, kuri visgi neateina. Atsiminimai, kurie, kaip autorė cituoja S.Plath, grumiasi dėl vietos. Man ši knyga – ir apmąstymai, kaip mes prisimename savuosius gyvenimus.

V.Tapinienė rašo drąsiai, atvirai, išdrįsdama iškelti net nepatogiuosius savo gyvenimo aspektus. Kartais čia prasprūsta ilgesys, romantika ir netgi sentimentalumas, tačiau visuomet balansas išlaikomas saviironijos potėpiais. Pasakojimas apgaubtas šilumos, jautrumo ir empatijos, čia nėra dirbtinumo ir apsimetinėjimo, o stilius poetiškas, su gausybe literatūrinių nuorodų. Ir knygoje - nuolatinės savirefleksijos, klausimai. Ji klausia savęs – kas yra ta priklausomybė nuo kitų žmonių, kodėl mes mylime vienas kitą? Kas yra buvimas kartu ir atskirai, o kartais – ką reiškia būti atskirai net ir būnant kartu.

Gyvenimas gražus, gyvenimas vienintelis, nepaisant visko. Ir ši knyga – to grožio liudijimas.

Apie finansus, jų planavimą knygų parašyta daugybė, bet Timo Petraičio knyga visgi išsiskiria iš jų. Mat jos pagrindas – asmeninė istorija. Tiesa, šis formatas pakankamai populiarus ir žiniasklaidoje (tokį eksperimentą darė ir 15min) – kuomet ekspertai investuoja į konkrečias sritis ir vėliau aprašo, kokie tokios veiklos rezultatai. Tačiau ir čia T.Petraitis eina kitu keliu – jo istorija yra taupymo istorija. „Pinigų laiškuose“ jis pasakoja, kaip per penkerius metus sutaupė 70 tūkstančių eurų.

„Šiandien manau, kad tiesiausias kelias į turtus – savo verslo kūrimas. Ši knyga apie kreivesnį ir sunkesnį kelią, nes ne kiekvienas gimėme verslininkais. Apie tokį kelią, kurį eini kantriai ir po truputį, nuoskeliai ir ilgai“, – apie savo taupymo eksperimentą rašo T.Petraitis, psichologas-psichoterapeutas.

Ši knyga apjungia kelis dalykus – viena vertus, čia yra gausybė praktinių patarimų, kaip sutaupyti, pateikiami konkretūs to pavyzdžiai, skyrių pabaigoje yra užduotys, o taip pat ir rekomenduojama literatūra. O asmeninė istorija šiuos patarimus daro dar labiau paveikesniais, nes autorius aprašo, kiek konkrečiai sutaupė atsisakęs vieno ar kito dalyko, pasirinkęs pigesnę prekę, keitęs įpročius, pareikalavęs didesnio atlygio (ir kas stabdė tai padaryti anksčiau) ar pomėgius (tarkime, yra skyrius, skirtas pigiems pomėgiams).

Kita dalis – psichologinė. T.Petraitis aprašo būdus, kaip nepasiduoti impulsams, pajausti saiko jausmą, aprašo, kokius jausmus mes galbūt užmaskuojame pirkdami daiktus.

O trečioji – bent jau man pasirodžiusi įdomiausia – buvo filosofinė dalis, kurioje jis apmąsto santykį su pinigais (žinoma, iš to kyla ir plačiau užgriebiamos temos apie gyvenimo vertybes), tai, kas yra svarbiausia – kam norime skirti savo pinigus, pastangas, o kam ne itin, apie savo vertę ir įvertinimą pinigais. Svarbiausia surasti savo kelią – rašo T.Petraitis, ir nebūtinai visiems taupymas ir saikingas požiūris į daiktus pasirodys artimas. Tačiau tiems, kurie nori sutaupyti ir imti sąmoningiau žiūrėti, kur leidžia savo pinigus, ši knyga, tikiu, sukels nemažai įkvepiančių minčių.

Knygų apie Winstoną Churchillį netrūksta. Pradedant jo paties memuarais „Antrasis pasaulinis karas“, už kuriuos jis buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija, kūriniais, kuriuose tyrinėjama jo paties asmenybė (vertėtų išskirti Boriso Johnsono „Churchillio veiksnys“), Churchillio dukterų istorija (Rachel Trethewey „Churchillio dukterys“), knyga, kurioje pasakojama apie jo žmoną (Sonia Purnell „Clementine Chrurchill“) ir gausybė kitų. Šiais laikais, vykstant karui Ukrainoje, daug kas sako, kad šių laikų Europai reikia būtent tokių lyderių kaip W.Churchillis. Nenuostabu, kad ir susidomėjimas jo gyvenimo istorija vėl išaugęs.

Britų istorikas G.Francis – W.Churcillio gyvenimo žinovas, parašęs ne vieną knygą apie jį, o šioje knygoje siekia apibendinti jo kelią, žingsniuodamas per visus jo gyvenimo laikotarpius, aprašydamas, kas formavo jį kaip asmenybę, atėjimą į politiką, jo reikšmę tiek Didžiosios Britanijos, tiek ir viso pasaulio istorijai, tai, kaip didele dalimi jo lyderystės dėka buvo pasiekta pergalė Antrajame pasauliniame kare.

Nors autorius akivaizdžiai surinkęs gausybę informacijos apie W.Churchillį, tai nėra akademinis veikalas, jis prieinamas ir plačiajai publikai. Istorikas neslepia savo susižavėjimo W.Churchilliu, toks subjektyvumas knygoje irgi jaučiamas, ypač epiloge, kuriame jis rašo, kad jo pasiekimai pateisino jo titulą būti vadinamam didžiausiu savo amžiaus anglu, kad nebegalime įvertinti jo dorybių ir pergalių, o šiuolaikiniai idealai nebeatitinka tų, už kuriuos kovojo W.Churchillis.

Esu tikras, kad galima rasti daugybę kur kas išsamesnių, gilesnių tyrimų, taip pat ir skirtų skirtingiems jo gyvenimo laikotarpiams, tačiau ši knyga tinkama tiems, kas nori apibendrintos, ne pernelyg savo svoriu užgriūnančios šio valstybės ir vieno pasaulio lyderių istorijos.

Vieną didžiausių įspūdžių pastaruoju metu iš negrožinių knygų padaręs kūrinys. Tikrovės perpasakojimo ir rekonstravimo magas čia į mus prabyla ne vaizdais, o rašytiniu žodžiu. Ir šie pasakojimai ne ką mažiau paveikūs nei jo kuriama kino kalba – jis pasakoja taip, kad žodžių tėkmė tampa tarsi kadrais, tarsi keliautumei kartu su režisieirum per gyvenimą – jis rašo trumpais sakiniais, kinematografiškai, su fragmentiškais stabtelėjimais. „Mano filmai – tai visuomet tarsi kelionė pėsčiomis“, - šiuose atsiminimuose rašo W.Herzogas, taip įvardindamas bendrą pomėgį su B.Chatwinu, ir būtent tokia būsena perteikiama ir knygoje.

Knygos istorijos – nuo jo spalvingos biografijos, gausybės nuotykių, santykių su tėvais, draugais, artimiausiais žmonėmis, iki kino filmų kūrimo principų, konkrečių istorijų, to, kaip gimė jo kūriniai. Tai pasakojimas, kaip asmeninė istorija perauga į kūrybą, apie išgyventą meną, apie aistrą įamžinti pasaulio reiškinius ir pirmiausia žmones. Ekstremalūs potyriai ir filmavimo technikos – hipnotinis ekranizavimo būdas, sukuriantis tokį didelį poveikį žiūrovui. Žinoma, daugybė kelionių, keistų, kurioziškų nutikimų, sutiktų žmonių.

Suprantama, kad ši knyga pirmiausia bus įdomi tiems, kas žino ir žavisi W.Herzogo kūryba, jie čia ras raktą į jo pasaulėžiūrą ir kūrybos principus, tačiau knyga turėtų sudominti ir kitus skaitytojus, kurie ieško vieno originaliausių kino pasaulio atstovų biografijos.

„Kaip atrodytų pasaulis be gilios vaizdinės kalbos, taigi be mano profesijos? Gali ateiti pabaiga, neišvengiama pabaiga“.

Pastaruoju metu išleista ne viena knyga, kurioje analizuojama, kaip keičiant mitybą, gyvenimo būdą gyventi sveikiau ir ilgiau (galiu paminėti kad ir Michael Greger ir Gene Stone knygą „Kaip nenumirti“), o štai visai šviežiai lietuvių kalba pasirodė ir šis solidus veikalas, kuriame amerikiečių gydytojas Peteris Attia irgi siūlo naujovišką požiūrį į mediciną, ligų prevenciją, gyvenseną.

Autorius teigia, kad kalbėdamas apie ilgaamžiškumą jis kalba ne tik apie gyvenimo trukmę, bet, visų pirma, apie gyvenimo kokybę, o pagrindiniai priekaištai, kuriuos jis meta šiuolaikinei medicinai – tai, kad ji imasi ligų gydymo netinkamu laiku, – tada kai jos jau yra išplitusios, o ne pačioje užuomazgoje. „Ignoruojami svarbūs įspėjamieji ženklai, praleidžiamos progos įsikišti tuo metu, kai dar yra galimybių užkirsti kelią ligai, pagerinti sveikatą ir taip net pailginti gyvenimo trukmę“, – rašo jis. „Neketinu tiksliai nurodinėti, ką daryti; noriu padėti jums išmokti, kaip galvoti apie tai, ką reikia daryti“, – priduria jis.

Šioje knygoje autorius aprėpia gausybę aspektų – nuo to, kokie vaistai visgi veiksmingi, kiek žmogui reikia miego, kuo svarbi emocinė sveikata, socialinis gyvenimas, kokia turėtų būti mityba, kodėl toks svarbus fizinis aktyvumas, kurį jis įvardina kaip veiksmingiausią metodą ilgaamžiškumui padidinti, iki pavojingiausių ligų aptarimų ir kaip joms užkirsti kelią.

Pats mokslininkas sako, kad stengėsi surasti pusiausvyrą tarp glaustumo ir išsamumo, tikslumo ir suprantamumo. Išties, knygai skaityti specialaus išsilavinimo nereikia, parašyta ji pakankamai suprantamai, tačiau nenukrypstama į neretai mokslo populiarinimo knygoms būdingą perkrovimą asmeninėmis istorijomis ar anekdotiniais pasakojimais (nors autorius dalinasi ir savo asmenine patirtimi, privertusia jį permąstyti požiūrį į sveikatą ir gyvenimą). Na, o dėl glaustumo – visgi knygos apimtis tokia, kad jai reikia skirti nemažai laiko, informacijos čia gausybė. Kita vertus, jei jau norisi gyventi ilgai ir sveikai, gal verta skirti ir keletą papildomų vakarų žinių įgijimui. Žinoma, jei paties mokslininko požiūris jums pasirodys priimtinas.

Kiek anksčiau nei per pastarąjį pusmetį pasirodžiusi knyga, tačiau nusprendžiau padaryti jai išimtį, mat, bent jau mano įsitikinimu, šis veikalas nesulaukė deramo dėmesio. Jozefas Tichneris (1931-2000) – lenkų mąstytojas, intelektualas, svarbus balsas demokratinėje Lenkijos opozicijoje, o šis kūrinys – filosofiniai apmąstymai apie mūsų epochą, apie tikėjimą, pasirinkumus, politiką, religiją, radikalizmą, homo sovieticus palikimą.

Kaip šios knygos įžangoje rašo Adamas Michnikas, ši knyga „filosofo, kikščionių kunigo, nonkonformisto komentaras apie epochos ginčus ir dilemas, apie praeitin nueinantį sovietizmą, apie melo, smurto ir dvasios korupcijos užvaldytą pasaulį“. Tas epochos virpėjimo pajautimas yra vienas esminių J.Tichnerio uždavinių, – kaip jis pats sako, aiškindamas žodžio „drama“ pasirinkimą, „būti dramatiška asmenybe – tai patirti šį laiką, kai tave supa kiti žmonės ir žemė – scena tau po kojomis“.

Santykis su kitais žmonėmis, kitu, bendruomeniškumas iškyla kaip viena esminių vertybių, nes juk „gėris nebūtų įmanomas, jei ne kitas žmogus“. Kaip teigia J.Tischneris, būtent abipusiškumas gimdo gėrį, o abipusiškumo nebuvimas, ypač jo atsisakymas vyksta blogio perspektyvoje.

Pirmiausia laisvės kaip dvasinio pasirinkimo šauklys jis taip pat teigia, kad „kito laisvė kelia man tam tikrą bejėgiškumo pojūtį“. Grožis, tiesa, laisvė – sąvokos, nuolatos išnyrančios šiuose jo trumpuose, giliuose tekstuose.

Neretoje iš čia pristatomųjų knygų kalbama apie vertybinę krizę,  pasimetimą epochų lūžių pasaulyje, o šis kūrinys siūlo žvelgti giliau išorės ir ieškoti giluminių prasmių.

Nors Marija Gimbutienė yra vadinama viena įtakingiausių XX amžiaus lietuvių mokslininkių, pačioje Lietuvoje apie ją skelbta palyginus nedaug tyrimų. Tiesa, prieš porą metų pasirodė ir naujas „Senosios Europos“ leidimas, pasirodę ir kitų leidinių, tačiau tokio, kuriame būtų užgriebti jos esminiai biografijos faktai, apžvelgiama mokslinė veikla, idėjos, akivaizdžiai trūko.

Pati šios knygos pristatymą autorė teigė, kad ją padrąsino tai, jog pati M.Gimbutienė siekė rašyti ne tik siaurai akademikų bendruomenei, bet ir visuomenei ir kad niekad nenorėjo, jog jos knygos būtų aptarinėjamos tik siaurame archeologų būrelyje. „Esu įsitikinusi, kad M.Gimbutienė yra šiek tiek pražiūrėta, neįvertinta, aplink ją sukasi daug stereotipų, girdima sarkazmo gaidelė, ypač kalbant apie jos Senosios Europos teoriją. Į tai buvo būtina pažvelgti naujai“, – sakė R.Navickaitė, Vienos universiteto Austrijoje mokslo darbuotoja, o ši knyga pirmiausia pirmą kartą pasirodė praėjusiais metais anglų kalba.

Autorė M.Gimbutienės gyvenimą ir jos mintis rašo remdamasi feministine perspektyva (nors dažnai pabrėžiama, kad pati mokslininkė savęs feministe nelaikė, nors ir tapo įkvėpimu joms), ir šiame darbe nemažai dėmesio skiriama būtent tam, kaip jos darbus nulėmė lytis, kokiame kontekste formavosi jos idėjos, kaip jai, moteriai, pavyko įsitvirtinti tuo metu vyrų dominuojamame mokslo pasaulyje.

Tyrėja šiame darbe perteikia M.Gimbutienės gyvenimą, jos kosmopolitiškąją prigimtį, tapatybės formavimąsi, taip pat analizuoja Senosios Europos koncepciją, kitas idėjas, tai, kaip jos buvo vertinamos tuomet, ir kaip į jas galėtume žvelgti dabar.

M.Gimbutienė buvo ir yra įkvepianti asmenybė, drąsiai ėjusi savo pasirinktu keliu, kūrusi novatoriškas koncepcijas, tuo praturtinusi mokslo paaulį, o ši knyga leidžia priartėti prie jos gyvenimo ir tyrimų esmės.

N.Kairys debiutavo romanu „Toliau nei vandenynas“, o štai šioje knygoje surašė savo patirtis keliaujant Japonijoje, Šikoku 88 šventyklų keliu. Jis pasakoja, kaip gimė mintis patraukti būtent į šį kelią – 2010 metais keliaudamas Šv.Jokūbo keliu iš japono piligrimo sužinojo apie 88 šventyklų kelią, kuris sukasi aplink Japonijos Šikoku salą. Tai daugiau kaip tūkstančio metų senumo kelias, tampantis daugiau nei fiziniu patyrimu – pirmiausia tai dvasinė kelionė savęs link.

Sunku apibūdinti šios knygos stilių, nes tai tikrai nėra tradicinis kelionių pasakojimas (norintiems pažinti Japonijos kultūrą, be abejo, pirmiausia rekomenduočiau Andriaus Kleivos knygas), tai netgi sunkiai tiktų prie lietuvių kalba jau ne vieno išleisto pasakojimo apie piligrimines keliones. Nors knygos veiksmas vyksta Japonijoje ir knygoje, žinoma, gausu vietos tradicių, kultūros ir gamtovaizdžių aprašymų, visgi ji universalaus jutiminio pobūdžio. Lygiai kaip ir budistinė pasaulėžiūra – ja persmelkta ši knyga, tačiau vėlgi dažniausiai ne visiškai tiesiogiai.

Tad apie ką ji? Pirmiausia apie buvimą kelyje, apie tą neretai monotonišką judėjimą, judėjimą per virsmus ir slenksčius, lingavimą būsenose ir apmąstymuose – kokį santykį su tikrove atskleidžia tas ėjimas, kur link judama savyje ir išorėje tos kelionės metu (pavadinimas „Yura yura“ labai simboliškas, reiškiantis lingavimą, o kartu jame užkoduotą ir prasmę, kad eiti dievop ar velniop yra tas pats).

Čia – kelio buities elementai, sutikti žmonės, vietos, jausenos – nuo pakylėjimo iki nerimo, mirties baimės (tuo metu pasaulį apgaubusi pirmoji koronaviruso banga suteikė tam foną). Toks ėjimas panardina į tuštumos būseną, kuri vėliau sunkiai perteikiama žodžiais, ir gerai, kad autorius sugebėjo tai užrašyti šiuose poetiškuose pastebėjimuose.

Knygą patartina paskaityti nebūtinai tiems, kas leisis į būtent šį kelią, bet galbūt ir pasirinksiantiems bet kurią kitą piligiminę kelionę.

Šis kūrinys neretai vadinamas vienu svarbiausių, apibūdinančių istoriko amatą, kas yra jo pašaukimas, darbo metodai, tai, kam visuomenei reikalingas istoriko darbas. Šį kūrinį jis rašė Antrojo pasaulinio karo metais, surastas rankraštis buvo publikuotas 1949 metais ir dabar vadinamas jo intelektualiniu testamentu.

Bendrąja prasme tai tekstas apie tai, kas yra istoriko darbas, kas tai per mokslas, koks yra istoriko santykis su šaltiniais, liudijimais, istorinių įvykių vertinimais (reikšmingas čia yra pastebėjimas, ar mes, teisdami, „esame tikri dėl savęs pačių ir savojo laiko“), vertinimo reliatyvumą, pateikia pagrindinius principus, kuriais turėtų vadovautis istorikai, kurių esminis – tarnavimas tiesai.

Ši knyga gina istoriko teritoriją, leidžia mums žiūrėti į istoriją kaip į svarbų mokslą, bet kartu ir kaip nuotykį, nuolatinį judėjimą idėjų kryptimis ir besikeičiančias perspektyvas.

Žinoma, ši knyga visų pirma skirta patiems istorikams, tačiau kaip rašo pats autorius, nerašė knygos „vien tiktai vidiniam cecho naudojimui“, norėdamas ir platesnei publikai praskleisti uždangą į tai, iš ko sudarytas istorijos amatininko (kaip pats autorius save vadino – „amatininku, kuris mėgo nuolat mąstyti apie savo kasdienį darbą“) darbas. Mūsų santykis su istorija šiuo neramiu laiku yra ypač svarbus, tad ši knyga gali padėti paaiškinti tai, kas gi yra gyvenimas istorijoje, kaip ją galime skaityti.

Dar vienas šiame sąraše esantis perleidimas (ši knyga perleidžiama trečią kartą). Dailiaus Dargio knygos kuo puikiausiai žinomos kriminaliniu Lietuvos gyvenimu besidomintiems žmonėms (žinoma, labiausiai jį išgarsinusi istorija apie Henriką Daktarą-Henytę), o šioje, dešimtojoje, savo knygoje D.Dargis pasakoja apie Lietuvos mafijos antrųjų pusių – žmonų, draugių, meilužių ir motinų – gyvenimus.

Pirmasis šios knygos skyrius pasirodė kiek chaotiškas – autorius šokinėja laiku, keliauja tarp Lietuvos ir užsienio istorijų, bandydamas surasti sąsajas. Visgi vėliau pasakojimas tampa nuoseklesnis. D.Dargis pasakoja apie tai, kokios moterys sukosi ir sukasi Lietuvos banditų pasaulyje. Pradėdamas nuo apibendrinimų apie tai, kokios moterys rinkdavosi banditų kompaniją anksčiau ir dabar, vėliau jis pereina prie konkrečių istorijų.

D.Dargis rašo, kad kai pradėjo rinkti medžiagą, daugelis pareigūnų sakė, kad ryškiausia moteris, siejama su kriminalais Lietuvoje, vienareikšmiškai yra H.Daktaro žmona Ramutė Daktarienė, kuri apibūdnama kaip labai ištikima jam. O tų moterų buvo visokių – nuo žymių atlikėjų, žiniasklaidos puslapiuose dažnai besipuikavusių įžymybių, kurių kai kurioms vėliau teko išvykti gyventi į užsienį, iki merginų, su kuriomis susipažindavo tiesiog turgavietėse ar kitose vietose.

Pats D.Dargis pripažįsta, kad rinkti medžiagą buvo sudėtinga, nes daugelis moterų nenorėjo pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą, tai knygoje ir jaučiama – nemažai informacijos surinkta iš teismo posėdžių, žiniasklaidoje jau nuskambėjusių istorijų, tiesa, papildant ir paties autoriaus surinkta medžiaga. Autentikos, unikalios medžiagos čia visgi yra, tačiau daugiausia ji liečia ne pačias moteris, o banditus. Bent jau man norėjosi, jei jau kalbame apie moteris, gyvenusias banditų pašonėje, daugiau informacijos būtų būtent apie jų gyvenimo būdą, tarpusavio santykius, aplinką, o čia visgi dėmesio centre atsiduria vyrai. Tačiau iš jų santykių su moterimis nemažai galima suprasti ir apie pačią banditų veiklą.

Žinoma, tiems, kas visgi dėl savų priežasčių nori lįsti į šią purviną mūsų istorijos dalį. 

Viena paskutinių šiam sąrašui mane pasiekusių knygų – profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus publikcijų rinkinys. Kaip įžangoje rašo pats šių tekstų autorius, knyga nebūtų atsiradusi, jei ne redaktorės Birutės Garbaravičienės įkalbinėjimai, kurios sudaryta Leonido Donskio vėlyvųjų tekstų knyga „Man skauda“ sulaukė didelės sėkmės – E.Aleksandravičių su L.Donskiu sieja tai, kad abu jie dirbo laidoje „Be pykčio“.

Knygoje sudėti per šešerius metus E.Aleksandravičiaus rašyti tekstai, publikuoti lrt.lt, „Kupiškėnų mintyse“, sekunde.lt, o taip pat ir kiek kitokio žanro jo apmąstymai – į akademinę auditoriją orientuoti įvadai įvairioms knygoms.

Tekstai čia tematiškai sudėti į penkis skyrius, kuriuose randame apmąstymus apie kultūros reiškinius, asmenybes, knygas, visuomenę, politiką. Yra tekstų, skirtų pandemijai ir šių dienų realybei – karui Ukrainoje. Nesiimsiu čia plačiau pristatyti šių publikacijų – E.Aleksandravičius puikiai žinoma asmenybė, jo įžvalgos taiklios, neretai aštrios, o jis pats sako, kad reikia nenustoti klausinėti „kodėl?“ Daugybė tų „kodėl?“ ir yra šioje knygoje.

Ir nors autorius tekste, skirtame Vilniaus knygų mugei, kelia klausimus ir dėl komercializacijos, visgi jo mintis apie skaitymą ir knygas labai taikli: „Knygos skaitymo intymumas ir prasmingai primarginto popieriaus prisilietimas padeda išlaikyti paskutinę paslaptį – niekam iki galo nežinomą žmogiškumo mažumymę“.

Tikiuosi, kad bent dalis šiame sąraše esančių knygų atlieps jums tą jausmą, o taip pat papildys žiniomis.