Vaikai ir jaunuoliai gatvėje. Pagalba ateina

Jie ateina į jaunų žmonių susibūrimo vietas ne keisti, vertinti ar moralizuoti, o padėti

Kristina Aržuolaitienė

Jei šis tekstas būtų sudėtas į filmą, parodantį tas gatves, kuriose laiką leidžia vaikai ir jaunuoliai, ir darbą tų, kurie ateina jiems padėti, o šiam siužetui reikėtų garso takelio – tai būtų kas nors iš grupės „G&G Sindikatas“ repertuaro, nes jų kūryboje nėra griežtų taisyklių, ji alsuoja laisve – visai kaip ir gatvė. „Ne jiems, o mums, ne dėl jų, dėl mūsų, aš perlaužiu save ir atiduodu tau pusę, o savąją pasėjęs vidury tuščio lauko iš naujo užauginsiu muziką, kuri saugo...“ – taip ir jie – socialiniai gatvės darbuotojai – atiduoda savąją „pusę“ gatvėje laiką leidžiantiems vaikams ir jaunuoliams, užaugina ryšį, kuris saugo.

***

Ne kasdien, tačiau daugybę dienų per metus socialiniai gatvės darbuotojai išeina į vaikų ir jaunimo susibūrimo taškus, kad užmegztų šiltus ryšius su jais. Su tais, kuriuos per ilgą laiką prisijaukina, kalbasi apie viską, kas jiems aktualu, ko jie negali papasakoti tėčiui, mamai, auklėtojai, jie kartu žaidžia, o kartais tik pasisveikina ir nueina. Jie nenori keisti tų sutiktų žmonių, jie nemoralizuoja, nevertina. Jie tik ateina padėti – ir tik tiek, kiek vaikas, jaunuolis ar „chebra“ leidžia tai padaryti. Juk socialiniai darbuotojai ateina į jų erdves, tad kas jose šeimininkas, tas ir nustato žaidimo taisykles. Tiesa, savų ribų turi ir tie, kurie ateina į gatves, tarkime, kad prie jų nebūtų geriama ar rūkoma, merginos nebūtų šaukiamos „ciolkom“, nebūtų „varkių“. Kartais kreipiamasi ir į atsakingas institucijas, bet tik dviem atvejais – kai vaikas, jaunuolis grasina nusižudyti arba kyla grėsmė kito gyvybei.

***

Vilniuje tokia socialinio darbo su jaunimu forma – gatvėje – užsimezgė 2012-aisiais Pal. J. Matulaičio socialiniame centre, kai pirmus kartus socialiniai darbuotojai, tarp jų – Cedricas Raffier ir Kasparas Laureckis – išėjo į Vilniaus Viršuliškių ir Pašilaičių rajonus. Šiandien Kasparas dirba C.Raffier įkurtame Vilniaus socialiniame klube („Vilnius social club“ – angl.), kuris koncentruojasi į Naujininkų gatves, o Viršuliškių rajone su jaunimu gatvėje bendrauja Ugnė Raščiūtė.

***

Futbolas, kuris augina

Vilniaus socialinio klubo įkūrėjas ir vadovas C.Raffier į Lietuvą atvyko savanoriauti. Futbolo treneris iš Prancūzijos mūsų šalyje iš pradžių planavo pabūti metus, bet užsibuvo gerokai ilgiau. Šiandien puikiai lietuviškai kalbantis prancūzas Lietuvą vadina namais ir tiesia pagalbos ranką sudėtingoje aplinkoje augantiems sostinės vaikams. 

Futbolo treneris iš Prancūzijos C.Raffier rado būdą, kaip suderinti norą dirbti su vaikais, padėti gatvėje leidžiantiems laiką ir įtraukti kaip pagalbos priemonę futbolą, kuris jam pačiam prie širdies. Mat Vilniaus socialinio klubo nariai ne tik eina į gatves, bet ir kviečia vaikus bei jaunimą ateiti į nemokamas futbolo treniruotes, kuriose 6–18 metų vaikai ir jaunuoliai ne tik spardo kamuolį, bet auga ir stiprėja, suvokdami bei analizuodami savo jausmus bei veiksmus.

Ernestas Morozas – „Vilnius social club“ futbolo programos vykdytojas. Šaltą rudens vakarą, lietui lyjant susitinkame futbolo aikštelėje sostinės Subačiaus gatvėje – atrodo, laukia tikras valios išbandymas. Bet vaikams nei žvarbus vėjas, nei juos skalbiantis lietus nė motais. Jaunieji mesiai ir ronaldai demonstruoja, ką gali: „Filmuojat?“ – sušunka drąsesnis ir ant galvos pašokdinęs kamuolį, netrukus smūgiuoja į vartus.

„Futbolo programa gimė iš mano patirties Prancūzijoje. Esu futbolo treneris, o Prancūzijoje į šią sporto šaką žiūrime kaip į priemonę edukuoti, šis sportas turi būti prieinamas visiems. Atvažiavau čia kaip savanoris, vėliau išsinagrinėjau ir užsienio pavyzdžius. Dabar turime savo metodą, savo struktūrą, nors iš pradžių kilo klausimų, kiek tai turi būti socialinis darbas, kiek sportas. Ši programa yra priemonė išreikšti savo jausmus, emocijas, suprasti, kokių pasekmių būna po tam tikrų įvykių, poelgių. Sporto dalis svarbi, bet ji nėra svarbiausia“, – pasakoja pašnekovas, paragindamas ir mokyklose sportą išnaudoti tokia linkme.

C.Raffier įdomu dirbti su vaikais. Vyro teigimu, kuo vyresni daromės, tuo dažniau pamirštame paprastus mus supančius, džiaugsmą keliančius dalykus, kuriuos pastebėdavome būdami vaikai. Todėl iš vaikų visada yra ko pasimokyti. „Atrodo, mokome juos, bet žinokite, iš jų nemažai taip pat gauname. Be to, man ši veikla atrodo labai prasminga, matau, kad Vilniuje yra tam poreikis. Jaunas būdamas ir pats gatvėje praleisdavau daug laiko, man ji asocijuojasi su laisve, su griežtų taisyklių ir kontrolės nebuvimu. Man kaip tik sunkiau ten, kur taisyklės, o ta laisvė, kuria alsuoja gatvė, man patinka“, – kodėl eina į gatvę, aiškina mobilius futbolo užsiėmimus vedantis Cedricas.

***

Kodėl Naujininkai?

Kodėl būtent šiame rajone? Cedricas ilgai nemąstęs klausia, o kokių gi paslaugų gali rasti jaunimas ar vaikai Naujininkuose? Jei jų ir yra, tai labai nedaug.

„Yra dienos centras, dirbantis su vaikais iki 11-12 metų, o daugiau paslaugų ten nėra. Pamatėme poreikį ir radome būdą, kaip atsakyti į jį“, – paaiškina jis. Vyras pastebi, kad dažnas šį rajoną vertina negatyviai. „Sudėtingiau šiame rajone dėl geografinės atskirties, dėl taboro šalia. Narkomanai turi pervažiuoti Naujininkus, todėl čia kyla įvairių sunkumų“, – kalba Cedricas, prisipažindamas, kad iš pradžių turėjo mintį dirbti pačiame tabore. Vis dėlto vėliau suprato, kad dirbti Naujininkuose, o ne uždaroje erdvėje, bus kur kas geriau – į šį rajoną vaikai iš taboro važiuoja į mokyklas, jei padės jiems integruotis šiame rajone, tai bus pirmas žingsnis, padedantis jiems įsilieti į visuomenę. Jo nuomone, tokiems vaikams svarbu suformuoti socialinius įgūdžius, padėti jiems rasti vietą mokykloje.

„Reikia dirbti su sistema, kad ji sugebėtų tokius vaikus priimti. Štai mūsų futbolo programa leidžia suprasti, kad reikia gerbti taisykles, suvokti save. O mokykla, mano manymu, bent jau romų vaikams, nesudaro tinkamų sąlygų. Jei būčiau gimęs tabore, ko gero, irgi nenorėčiau eiti į mokyklą dėl požiūrio į save. Žinau vieną romų tautybės berniuką, kuris tebėra antroje klasėje, nors jam 14–15 metų. Ar dar norėtumėte būti mokykloje jo vietoje?“ – retoriškai klausia pašnekovas. Cedricas sako, kad mokykloms siunčia žinią, jog reikia kurti santykį, parodyti, kad vaikai laukiami.

„Labai aiškiai matome, kad jie sunkiai pritampa švietimo sistemoje, yra mokyklų, kurios gauna romų vaikų krepšelius, bet vaikai neateina į mokyklas. Mokykloms tai labai gerai – pinigų ateina, o vaikai netrukdo“, – kalba jis. Kita vertus, Naujininkuose veikia dienos centras, kuris deda pastangas dirbti su romų bendruomene, tačiau labai sunkiai gauna finansavimą. Todėl, pasak jo, labai svarbu sukurti bendradarbiavimo tinklą – su mokykla, seniūnijos darbuotojais, kartais sporto klubu ar kultūros centru. „Darbas gatvėje gerai veikia, jei šalia yra toks tinklas, per kurį galima bendradarbiauti. Mes turime pasirūpinti žmogumi gatvėje, pristatyti jį visuomenei, pasakyti, kokie jo poreikiai, trūkumai, ir palydėti į sistemą. Mes neverčiame nieko daryti, bet jei jis turi norą, palydime, kad žmogus žinotų, kokių turi galimybių“, – paaiškina jis. Kita vertus, jei jauno žmogaus noras – likti gatvėje, nieko neveikti, socialiniai darbuotojai gerbia tokį sprendimą. Viskas, ką tuomet gali padaryti, – priminti, kad jie ir toliau ateis į vietas, kuriose jis lankosi ir, jei tik reikės, jie bus pasirengę ištiesti pagalbos ranką.

Kasparas Laureckis – Darbo su jaunimu gatvėje programos vadovas, socialinis gatvės darbuotojas, kuris su kolege Margarita jau dvejus metus sostinės Naujininkų rajone dirba su jaunimu gatvėje. Su „Vilnius social club“ atstovu Kasparu kalbėjomės apie darbo gatvėje specifiką. Klausykitės:

Mažais žingsneliais į priekį

Dabar Vilniaus socialinis klubas skaičiuoja šeštus metus, Naujininkų gatvėse dirbama trečius metus, tačiau pirmus šešis mėnesius socialiniai darbuotojai Margarita ir Kasparas tik ėjo į gatves, nieko nekalbindami, aiškinosi, kur buriasi jaunimas ir vaikai. Tuomet pamažu ėmė megzti kontaktą, prisistatyti, kas jie tokie – kuo aiškiau jaunimo ir vaikų kalba bandė paaiškinti, kokiu tikslu jie atėjo. Nesinorėjo skubėti, svarbu suprasti rajono gyventojus, o ryšio ir pasitikėjimo kūrimas – ilgalaikis procesas. Antrojo sezono metu jau prasidėjo gilesnis darbas. Anot Cedrico, tuomet atsirado ne tik pavienių žmonių, bet ir „chebrų“, su kuriomis ėmę dirbti socialiniai darbuotojai, pradėjo kviesti vaikus ir jaunimą važiuoti į muziejus, kitokias išvykas, taip pat nemokamai žaisti futbolo. Be to, kalbas apie orą ar nereikšmingus dalykus pakeitė sudėtingesnės temos. O dabar eina į gatves reguliariai – susitikti su jau pažįstamais vaikais ir jaunuoliais ir susipažinti su naujais bei ištiesti jiems pagalbos ranką, jei jos prireiks. Ta pagalbos ranka palydi ten, kur reikia, – į mokyklą, susitvarkyti dokumentų, pas gydytojus ar ieškant darbo padeda pasiruošti gerą CV. Galiausiai, anot Cedrico, labai svarbu dirbti ir su rajono bendruomene – būti balsu, kuris neš žinią, ko nori gatvėse besirenkantis jaunimas ir vaikai.

Bet ar jau galima skaičiuoti viščiukus? Ir taip, ir ne. Viena vertus, kiekvieną dieną vis dar kuriamas ryšys su jau pažįstamais žmonėmis, leidžiančiais laiką gatvėje, ir mezgami nauji ryšiai. Viskas mažais žingsneliais. Kita vertus, jau yra tam tikrų laimėjimų, kurie patvirtina, kad žengiama teisingu keliu.

„Gerų pavyzdžių yra daug. Tarkime, romų vaikai, su kuriais susipažinome gatvėje, nenoriai lankė mokyklą, tačiau, kai pakvietėme į futbolo programą, jie ėmė reguliariai lankytis. Įsivaizduokite, nuo sausio iki pavasario jie reguliariai lankė šeštadienio užsiėmimus kitame miesto gale – tai mums didžiulis pasiekimas!“ – džiaugiasi Cedricas. Jo teigimu, pastebėję, kad futbolo treniruotėse yra gerų žaidėjų, jie palydi vaikus į kitą lygmenį, vieną iš sostinėje veikiančių futbolo mokyklų. Kai kurie žaidę treniruotėse jaunuoliai, vėliau ima savanoriauti ir mokyti jaunesnius.

***

Grįžome ir ten, nuo kur pradėjo Cedricas – į Viršuliškes. Su socialine darbuotoja Ugne Raščiūte išėjome į gatvę, į vietas, kur renkasi vaikai ir jaunimas. Nors filmavimo metu sutikome jaunuolių, su kuriais Ugnė dirba gatvėje, laiką leidžiančių gatvėje, buvome susitarę – griežtai nefilmuojame. Tokia buvo jų valia. Tačiau vaikščiodami po Ugnei puikiai pažįstamas gatves išgirdome, ką reiškia dirbti gatvėse, kaip mezgamas ryšys su jaunais žmonėmis, kokios problemos juos kamuoja ir kas yra didžiausias rezultatas, dirbant gatvėje.

Jo vardas Artūras...

Pamatuoti darbo gatvėje sėkmę, anot Ugnės, sudėtinga. Kiekvienas socialinis darbuotojas, savanoris, vaikas ar jaunuolis gatvėje tikriausiai ją suvokia vis kitaip. Tačiau „Vilnius social club“ futbolo programos savanoriams labiausiai įsiminė viena sėkmės istorija. Ją galima pavadinti vienos dainos žodžiais: „Jo vardas Artūras“. Visi šį berniūkštį pamena kaip itin pareigingą, nepraleisdavusį treniruočių.

Pirmųjų profesionalesnių futbolo treniruočių jis paragavo, kai Vilniaus vaikų socialinės globos namų „Gilė“ socialinė darbuotoja jam pasiūlė nueiti į „Vilnius social club“ futbolo mokyklą, o šiuo metu jis jau lanko ir šias treniruotes, ir kitas – „Žalgirietyje“. Cedricą vaikas apibūdina kaip daugiau nei trenerį: „Paprastai visi iš manęs kažko nori, o ten – ne. Nejaučiu spaudimo ir kritikos, jei ir suklystu, mane vis tiek pagiria, paaiškina, kaip reikia daryti.“ Svarbiausia, kad spardydamas kamuolį jis ne tik išmoko gerai žaisti, bet ir augino pasitikėjimą savimi, vidinę drąsą. Ateity futbolo kamuolio iš rankų paleisti jis nežada – norėtų pasekti Cedrico pavyzdžiu ir tapti treneriu. Nors prieš akis – dar ilgas kelias, jis neabejoja – tikrai pavyks!

Daugiau gyvenimo istorijų skaitykite „Vilnius social club“ tinklalapyje. 

Gatvės socialinių darbuotojų veikla dar pakankamai nauja Lietuvoje, tačiau užsienyje ji kur kas geriau išvystyta, veikia gerokai ilgiau. Apie visa tai – vaizdo įraše.