Veidai Iš būtojo laiko: kunigaikščiai Oginskiai – kultūros mecenatai

Oginskiai nuo seno garsėjo kultūros, meno puoselėjimu ir mecenatyste, muzikos, dailės pomėgiu, jos rinkimu ir kaupimu. Lietuvoje šios giminės vardą primena įvairūs architektūros ir meno paminklai, susiję su giminės meniniais užmojais bei įvairiapuse veikla. Oginskiai gausiai rėmė katalikų bažnyčių, stačiatikių cerkvių statybas, renovacijas. Be abejo, kunigaikščiai puoselėjo ir savo gyvenamąją aplinką, giminės dvarus puošė vertingi meno kūriniai. Nemaža dalis Plungės dvaro turtų buvo prarasta Pirmojo pasaulinio karo metu. Nežiūrint to, Lietuvos valstybė išsaugojo daug Lietuvos ir užsienio dailininkų sukurtų meno vertybių, kurios 1925 m. iš Plungės dvaro buvo atvežtos į tuometinį Valstybės muziejų. Šiandien Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus kolekcijoje yra per tris šimtus eksponatų, priskiriamų Oginskių kolekcijai.

Parodoje eksponuojama daugiau nei šimtas tapybos, skulptūros, grafikos ir taikomosios dailės kūrinių.

Parodos organizatoriai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Parodos kuratoriai: Osvaldas Daugelis, Aušra Vasiliauskienė

Tekstai parengti pagal leidinį „Veidai iš būtojo laiko: kunigaikščių Oginskių dailės kolekcija“ (2015)

Aprašymų autoriai: Osvaldas Daugelis, Violeta Krištopaitytė-Jocienė, Aistė Praškevičiūtė, Rita Kišonienė, Reda Stuinienė, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Aušra Vasiliauskienė, Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė

Paroda iki birželio 28 d. rodoma Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4)

François Xavier Fabre (1766–1837). Mykolas Kleopas Oginskis

^{LNDM, T-60}

Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis buvo diplomatas, Abiejų Tautų Respublikos politinis veikėjas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadų, 1802 m. Vilniaus universiteto  garbės narys, kompozitorius, populiarių Europoje polonezų („Atsisveikinimas su tėvyne“), mazurkų autorius. Į politinį Abiejų Tautų Respublikos gyvenimą Mykolas Kleopas Oginskis įsijungė 1786 m., kai buvo išrinktas Trakų vaivadijos centrinio pavieto pasiuntiniu į seimą. Seime tapęs LDK iždo komisijos nariu, jis ėmėsi muitinių tinklo reorganizavimo, kėlė Šventosios uosto steigimo idėją, 1788 m. parengė ir įteikė Seimui „Pastabas“ dėl Lietuvos iždo administravimo tobulinimo. Ketverių metų (1788–1792) seimui priėmus sprendimą dėl kariuomenės didinimo, 1789 m. įgijo pirmąjį karinį laipsnį – tapo LDK kariuomenės kavalerijos 10-osios vėliavos rotmistru. 1790 m. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Jungtinėse Nyderlandų Provincijose ir ten sėkmingai veikė siekdamas užsitikrinti diplomatinę paramą Lenkijos ir Lietuvos valstybės reformoms. 1791 m. M.K.Oginskis buvo vienas tų, kuris aktyviai rėmė Gegužės trečiosios konstituciją. 1794 m. balandžio pabaigoje M.K.Oginskį jau matome sukilėlių gretose, išrinktą Lietuvos Aukščiausiosios Tautinės tarybos nariu. Sukilimo reikmėms 1794 m. pavasarį M.K.Oginskis paaukojo ženklią sumą – 138 tūkst. auksinų. Nuslopinus sukilimą, M.K.Oginskis pasitraukė į Vakarų Europą. Egzilyje aktyviai įsijungė į politinių emigrantų, siekusių atkurti Respublikos valstybingumą, veiklą.

Domenico Pellegrini (1759–1840). Marija de Neri-Oginskienė (1778–1851). Apie 1817–1819

^{NČDM, Mt-7818}

Mykolo Kleopo Oginskio žmona Marija de Neri-Oginskienė gimė 1778 m. Venecijoje neturtingo tavernos savininko šeimoje, turėjo vargingą vaikystę, tačiau sėkmingų vedybų ir sumanumo dėka sugebėjo iškilti. Su vyru M.K.Oginskiu kunigaikštienė įsikūrė Zalesės dvare. Pora dažnai lankydavosi Italijoje, taip pat Vilniuje, Peterburge – kunigaikštienė garsėjo grožiu, sumanumu, oriomis aristokratiškomis manieromis. Buvo gera šeimininkė savo tarnams ir baudžiaunininkams, su atjauta žvelgė į visus pavaldinius – greičiausiai prisimindama savąją neturtingos italų mergaitės praeitį. Ji sumaniai tvarkė vyro finansinius reikalus, dėl to amžininkų net buvo praminta „finansiniu genijumi“.

Manoma, kad šis portretas užsakytas Marijos sutuoktinio, Oginskių šeimai apie 1817 m. keliaujant po Italiją ir lankantis Neapolyje (fone matoma Neapolio įlanka su rūkstančiu Vezuvijaus ugnikalniu), ir greičiausiai priskirtinas vadinamiesiems „kelionių portretams“, kuomet dailininkas vyksta kartu su portretuojamuoju.

Nežinomas XIX a. Rusijos (?) dailininkas. Caras Aleksandras I

^{NČDM, Mt-1670}

Su caru Aleksandru I kunigaikštį Mykolą Kleopą Oginskį siejo ypatingi ryšiai. Po septynerių emigracijos metų, kuriuos Mykolas Kleopas buvo priverstas išbūti po T.Kosčiuškos 1794 m. sukilimo, jis stengėsi gauti caro Povilo I leidimą grįžti į savo dvarus Lietuvoje. Tačiau pastarasis, degantis neapykanta visiems, kas turėjo ką nors bendra su Prancūzijos revoliucija, šio prašymo nepatenkino. 1801 m., kai šis valdovas, kaip sąmokslo auka, žuvo ir į sostą įžengė caras Aleksandras I, M.K.Oginskis vėl parašė atitinkamą prašymą naujam valdovui. 1801 m. spalio pabaigoje M.K.Oginskis gavo imperatoriaus Aleksandro I leidimą atvykti į Rusiją. Caras palaipsniui grąžino kunigaikščiui didelę dalį jo valdų.

Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833). Guzówo (Lenkija) dvaro parko plano fragmentas. 1782

^{NČDM, P.G.-869}

Vienas įdomiausių šios parodos eksponatų – paties M. K. Oginskio nupieštas Guzovo (Guzów) dvaro parko plano fragmentas. Guzovas – nedidelė vietovė, esanti už penkiasdešimties kilometrų nuo Varšuvos, kurioje Mykolas Kleopas gimė. Jo tėvas Andrius Oginskis (1739–1787) šias žemes valdė nuo 1756 m., turėjo nedidelį dvarelį. Šis parko fragmento piešinys dar kartą įrodo įvairiapusius Mykolo Kleopo talentus, kurie priklausė ne tik nuo įgimtų gebėjimų, bet ir nuo įgyto puikaus išsilavinimo. Tiksliųjų ir humanitarinių disciplinų kunigaikštis mokydavosi po šešiolika valandų per parą. Tuo metu, kai buvo nupieštas šis planelis, kunigaikščiui buvo septyniolika metų. Tikėtina, jog nubraižyti prancūziško stiliaus parko planą buvo namų mokytojo užduotis, o gal jį įrengti buvo ir planuojama, tačiau vėlesni įvykiai pasisuko kita vaga. Tačiau galima sakyti, jog kunigaikščio parko vizija, nors ir netiesiogiai, bet išsipildė – XIX a. II p., kai Guzovas priklausė jau kitiems savininkams, dvaras buvo perstatytas, vietoj kuklaus statinio iškilo puošnūs rūmai, kuriems pavyzdys buvo Luaros slėnio Prancūzijoje rūmų architektūra, o šalia įrengtas prancūziškas parkas.

Giuseppe Gherardi (1788–1884). Florencijos Šv. Kryžiaus (Santa Croce) bažnyčios koplyčia. 1838

^{NČDM, Mt-1579}

Paskutinius vienuolika metų Florencijoje gyvenęs Mykolas Kleopas Oginskis mirė 1833 m. spalio 15 d. ir buvo palaidotas šalia namų esančios Naujosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčios (Santa Maria Novella) vienuolyno kapinėse. Laidotuvėmis pasirūpino tais metais Italijoje viešėjusi dukra Ema su vyru Ipolitu Bžostovskiu. Tačiau įvertinus didiko nuopelnus ir pasirūpinus žmonai Marijai Oginskienei, Mykolo Kleopo Oginskio palaikai perlaidoti Florencijos Šv. Kryžiaus (Santa Croce) bazilikoje, dar vadinamoje Italijos Panteonu, Kasteliani (Cappella Castellani) koplyčioje, kuri ir pavaizduota akvarelėje.

François Xavier Fabre (1766–1837). Amelija Oginskytė (1803–1858). 1808

^{NČDM, Mt-1368}

Amelija – vyriausia Mykolo Kleopo Oginskio ir Marijos de Neri-Oginskienės dukra. Ji gimė 1803 m. liepos 10 d. Zalesėje, tuometinėje Mykolo Kleopo rezidencijoje. Amelija buvo gabi muzikai. Vadovaujama muzikos mokytojo Giuseppe Pagliani, ji išmoko labai gerai skambinti fortepijonu, įgijo teorinių muzikos kompozicijos žinių (tais laikais jų mažai kas iš merginų turėdavo). Zalesėje mergaitė pradėjo ir pati kurti, dalyvavo dvaro muzikavimo ir mėgėjų teatro veikloje. Vienas iš jos kūrinių – žinomas polonezas do-minor, atliekamas keturiomis rankomis. Amelija buvo gabi ir poezijai, ir piešimui. Apie jos poetinį įkvėpimą liudija proginiai eilėraščiai, o piešimo Ameliją mokė Vilniuje profesorius Jonas Rustemas (1762–1835). Rašytiniuose šaltiniuose išliko žinių apie jos sukurtus piešinius, Zalesės parko panoramą su tėvo siluetu.

Portretas užsakytas mergaitės tėvo Mykolo Kleopo Oginskio, kuris 1808 m. vasarį lankėsi Florencijoje ir buvo žymaus prancūzų ir italų menininko François Xavier Fabre’o (1766–1837) užsakovas.

François Xavier Fabre (1766–1837). Irenėjus Kleopas Oginskis (1808–1863 ). 1820

^{NČDM, Mt-1369}

Jan Ksawery Kaniewski (1805–1867). Irenėjus Kleopas Oginskis (1808–1863). 1845

^{NČDM, Mt-1397}

1807–1810 m. Oginskiai aplankė Veneciją, Florenciją, Paryžių. Šios kelionės metu 1808 m. Florencijoje ir gimė Irenėjus Kleopas, apibūdinamas kaip svarbus XIX a. vidurio Lietuvos švietėjas, kultūrinio gyvenimo organizatorius, menų mecenatas, ūkio reformatorius. Irenėjus dažniausiai mokėsi Italijoje, jam išvykstant mokytis į šią šalį, tėvas Mykolas Kleopas 1822 m. parašė ir įteikė garsiuosius „Priesakus sūnui“. Po tėvo mirties 1833 m., apkeliavęs visą Europą, Irenėjus grįžo gyventi į Lietuvą. Buvo vedęs du kartus: Juzefiną Kalinovską (1816–1844), kuri mirė gimdydama dvynukus kitais metais po vestuvių, o nuo 1845 m. – jos seserį Olgą Kalinovską, Lenkijos kariuomenės generolo Juzefo Kalinovskio dukrą, buvusią caro Aleksandro II freiliną.

Irenėjus Kleopas buvo Raseinių pavieto bajorų maršalka (nuo 1843 m.), Kauno gubernijos mokyklų kuratorius, Lauryno Ivinskio kalendorių (Metskaitliai – pirmasis lietuviškas periodinis leidinys Lietuvoje) ir kitų Simono Daukanto, Mikalojaus Akelaičio švietėjiškų leidinių rėmėjas; pritarė ir Motiejaus Valančiaus blaivybės idėjoms. Savo dvaruose Žemaitijoje 1835 m. jis panaikino lažą ir baudžiavą, įvedė valstiečių savivaldą.

Dvylikamečio Irenėjaus portretas nutapytas Mykolo Kleopo Oginskio antrojo apsilankymo Florencijoje metu 1820 m., o J. K. Kaniewskio tapytas portretas, manoma, susijęs su kunigaikščio vestuvėmis – galbūt buvo užsakytas kaip dovana jaunajai.

Joseph-Désiré Court (1797–1865). Olga Kalinovska-Oginskienė (1819–1899). 1840–1844

^{NČDM, Mt-1450}

Tommaso Cardelli (1807/1808–1893) pagal Pietro Tenerani (1789–1869) gipsinį variantą

Olga Kalinovska-Oginskienė (1819–1899)

^{NČDM, Ms-82}

Grafaitė Olga gimė 1819 m. lenkų generolo Juzefo Kalinovskio ir Emilijos Potockytės šeimoje. Tėvui mirus, motina ištekėjo už carui artimo aukšto Rusijos pareigūno, todėl Olga ir jos trejais metais vyresnė sesuo Juzefina augo Peterburge, caro rūmų aplinkoje, kur gavo imperatorienės freilinų titulus. Abi merginos buvo itin gražios, puikiai išlavintos ir muzikalios, tad nenuostabu, jog Olga susižavėjo jaunasis sosto įpėdinis Aleksandras. Tačiau judviejų santuoka, nepaisant ilgos draugystės ir abipusių jausmų, nebuvo įmanoma dėl nepakankamai aukštos Olgos kilmės. Caro valia 1845 m. Olga ištekėjo už Irenėjaus Kleopo Oginskio, gaudama didžiulį kraitį.

Praleidusi jaunystę valdovų rūmuose Peterburge, kunigaikštienė turėjo išlavintą meninį skonį, daug prisidėjo, kad naujai pastatytų neorenesansinių rūmų Rietave interjeras stebintų prabanga ir skoningumu. Caro rūmų Žiemos sodo pavyzdžiu buvo įrengta didžiausia to meto Lietuvoje oranžerija. Prie rūmų užveistas didžiulis parkas, kuriame augo reti medžiai. Pora aukštuomenėje negarsėjo jokiais skandalais, ramiai augino vaikus, rūpinosi savo dvarais, valdiniais, puošė Rietavą, važinėdavo į pobūvius, patys juos rengdavo, keliaudavo po Vakarų Europą, atostogaudavo Italijoje.

11. Jonas Vincentas Puzinas (1803–minimas iki 1868), Jonas Kazimieras Vilčinskis (1806–1885). Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Oginskių koplyčios vitražo projektas. 1861

^{NČDM, Mg-2372}

Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Dievo Kūno koplyčios vitražo eskizas yra tiesiogiai susijęs su Oginskių gimine: Trakų vaivada Tadas Pranciškus Oginskis (1712–1783) buvo koplyčios fundatorius, o minėtąjį vitražą 1861 m. užsakė Irenėjus Kleopas Oginskis. Į aštuonias sekcijas suskirstytame vitražo projekte šeši atvaizdai yra atlikti pagal J.K.Vilčinskio „Vilniaus albumo“ litografijas. Vitraže pavaizduoti žymūs krašto paminklai: Čenstakavos Dievo Motina, Jėzus Nazareitis, Šv. Kazimieras ir kiti. Apačioje yra įkomponuoti fundatorių herbai – Irenėjaus Kleopo Oginskio (Oginiec) ir jo žmonos Olgos Kalinovskos-Oginskienės (Kalinowa). Koplyčios projekto eskizas yra itin vertingas Lietuvos dailės paminklas.

Kazimierz Mordasiewicz (1859–1923). Marija Teresė Kaspara Skuževskytė-Oginskienė (apie 1857–1945). 1900

^{NČDM, Mt-1446}

Marceli Marek Guyski (1830–1893)

Marija Teresė Kaspara Skuževskytė-Oginskienė (apie 1857–1945). 1892

^{NČDM, Ms-84}

Viename iš K.Mordasiewiczaus portretų nutapyta kunigaikštienė Marija Teresė Kaspara Skuževskytė-Oginskienė. Jaunystėje ji buvo Austrijos imperatoriaus dvaro freilina ir, anot amžininkų, viena gražiausių Europos moterų. Su kunigaikščiu Mykolu Mikalojumi Oginskiu susituokė apie 1876 m., gyveno jo rezidencijoje Plungėje. Atvykusi į miestelį, vietinius žmones stebino ne tik savo grožiu, dorovingumu bei pamaldumu, bet drauge ir įnoringu charakteriu. Marijai Oginskienei neteko tapti motina, turbūt dėl to ji itin rūpinosi beglobiais vaikais, našlaičiais, neretai tapdavo jų krikštamote. Plungės dvare įkūrė našlaičių prieglaudą, kurioje gyveno apie du šimtus tėvų netekusių vaikų. Už rūpinimąsi „prasčiokais“ jos nemėgo anyta kunigaikštienė Olga Oginskienė, kuri taip ir neaplankė marčios iš netolimos Rietavo rezidencijos... Gana anksti tapusi našle, Marija tęsė vyro darbus. Ji rėmė pradėtą statyti Plungės bažnyčią, rūpinosi Plungės Lurdo įkūrimu. 1902 m. įsteigė slaptą mergaičių mokyklą, kurioje turėjo būti ugdomos mokytojos tuo metu draudžiamoms lietuviškoms mokykloms. Marija taip pat įsteigė oficialią lietuvių mokyklą vaikams. Ji rūpinosi senelių namais („ubagynu“), cholera sergančių žmonių globos namais, trisdešimties vietų ligonine, individualiai šelpė vargo ištiktus žmones. Pirmojo pasaulinio karo metais ji išvyko į gimtąją Poznanę ir į Plungę daugiau nebegrįžo. 1923 m. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos vyriausybė nacionalizavo jos turtą – žemę, Plungės dvaro ansamblį, meno kolekcijas, kurių – nors įdėjo teisinių pastangų – jai nepavyko atgauti.

Karl Eduard Strandmann (1867–1946). Plungės bažnyčios projekto. Apie 1899

^{NČDM, Mg-1739}

Plungės bažnyčios statybą fundavo Mykolas Mikalojus Oginskis (1849–1902). Jis užsakė projektą Romoje, tačiau statybos organizavimo darbų neužbaigė – 1902 m. mirė. Tai buvo paskutinė stambi Oginskių fundacija. Toliau bažnyčios statybos vyko lėtai ir sunkiai beveik 40 metų. Dėl statinio projekto autorystės buvo įvairių spėjimų. Oginskių kolekcijoje rastas projekto eskizas patvirtina, kad Plungės bažnyčios projekto idėjos autorius buvo Karlas Eduardas Strandmannas.

Marcello Bacciarelli (1731–1818). Karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732–1798) mirtis. 1798

^{NČDM, Mt-1482}

Paveikslą M. Bacciarelli’ui – pagrindiniam Stanislovo Augusto Poniatovskio rūmų dailininkui – greičiausiai užsakė karaliaus sūnėnas Juozapas Poniatovskis (1763–1813), pageidavęs panašaus kūrinio į turimą paveikslą „Malūnininko audiencija pas karalių“: šiek tiek pakoreguodamas realią situaciją ir suteikdamas jai oficialaus istorinio įvykio rangą, tapytojas M. Bacciarelli prie mirštančio karaliaus lovos nutapė istorinius asmenis: iš kairės stovi kaštelionas Vilčevskis, pulkininkas Mykolas Mikalojus Cichockis, kunigas Jurevičius; virš Stanislavo Augusto palinkęs gydytojas Janas Bekleris, į dešinę nuo jo palenkęs galvą stovi maršalas Mykolas Jurgis Mnišechas it kiti.

Joseph Hearn (kūrė 1787–1790). Kijevo vaizdas 1787 metų balandžio mėnesio 22 dieną. 1787

^{NČDM, Nr. Mt-1711}

Joseph Hearn (kūrė 1787–1790). Šv. Sofijos soboras Sankt Peterburge. 1787–1790

^{NČDM, Mg-2368}

Josephas Hearnas – vienas iš paslaptingiausių Oginskių kolekcijoje. Apie jį težinoma, jog tai XVIII a. II pusės britų kilmės menininkas, dar aptinkamas kitokia pavardės transkripcija – kaip Iosifas Girnas. Iš išlikusių keleto datuotų vaizdų numanu, kad 1787–1790 m. jis keliavo po Rusiją (lankėsi Sankt Peterburge), liejo akvareles, raižė graviūras su miestų ar bendresniais topografiniais vaizdais, mokėjo prancūziškai (įrašai po vaizdais rašomi prancūzų kalba).

Pirmosios akvarelės išskirtinumas tas, kad joje pateikiamas Kijevo vaizdas labai konkrečią – 1787 m. balandžio 22 – dieną. Greičiausiai data nurodyta topografinio ir chronologinio tikslumo sumetimais, o ne svarbaus istorinio fakto tikslais, tai buvo gan įprasta praktika keliaujantiems ar specialių užsakymų gavusiems dailininkams. Pasirinktas originalesnis miesto vaizdo rakursas – iš Dniepro upės, tarsi iš perspektyvos keliautojo, kuris iš laivo ar valties išvysta iškilesnių Kijevo pastatų fragmentus per aukštą skardžio gūbrį.

Antrojoje akvarelėje įamžintas Sankt Peterburgo Šv. Sofijos soboras pradėtas statyti 1781 m. pagal perkurtą škotų architekto Charleso Camerono (1745–1812) projektą. Imperatorienės Jekaterinos II pageidavimu, soboro architektūra turėjo atitikti Konstantinopolio Šv. Sofijos soboro dvasią. Pati imperatorienė su caraičiu Pavelu, didžiaisiais kunigaikščiais Aleksandru ir Konstantinu dalyvavo soboro šventinimo iškilmėse 1788 m. gegužės 20 d.

Benoît Farjat (1646–1724) pagal Henri Gascar (1634/35–1701). Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono III Sobieskio šeima. 1693

NČDM, Mg-2110

Vario raižinys, vaizduojantis Jono III Sobieskio šeimą, sukurtas pagal prancūzų dailininko Henrio Gascaro 1691 m. nutapytą paveikslą, kuris šiandien saugomas Vavelio rūmų dailės kolekcijoje. Tapytas atvaizdas buvo įgytas Vilniuje iš Broel kolekcijos. Kūrinyje valdovo portretas pavaizduotas ovale, kurį prilaiko artimiausieji jo šeimos nariai – du vyresnieji princai Jokūbas Liudvikas ir Aleksandras Benediktas. Kairiajame apatiniame kampe įkomponuotas jaunesniojo princo Konstantino Vladislovo, o dešinėje iškilmingai stovinčios žmonos Marijos Kazimieros ir princesės Teresės Kunigundos atvaizdai. Puikiai atliktas grupinis portretas greitai išpopuliarėjo, Farjato darbas buvo gausiai kopijuojamas Varšuvos meistrų. Atspaudas yra vienas seniausių ir vertingiausių Oginskių kolekcijos eksponatų.

Gérard Edelinck (1640–1707) pagal Charles Le Brun (1619–1690). Darijaus palapinė. Po 1661

^{NČDM, Mg-2106}

Liudviko XIV-ojo laikų Prancūzijos laikus primena dvi Aleksandro Makedoniečio kovų ciklo graviūros pagal Charles Le Bruno paveikslus. Ch. Le Brunas buvo ryški figūra to meto visuomenėje – pirmasis karaliaus tapytojas, Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos prezidentas. Vadovavo gobelenų manufaktūrai. Pagrindinė jo darbų tema – herojinės istorinės kompozicijos. Aleksandro Makedoniečio žygius menantis ciklas – užuomina į Karaliaus Saulės didybę. Šie didelio formato darbai buvo sukurti karaliaus užsakymu ir dovanojami garbingiems svečiams arba pardavinėjami Prancūzijoje. Oginskių kolekcijos puošmenos yra Gérardo Audrano 1675 m. išraižytas Pergalingas Aleksandro Makedoniečio įžengimas į Babiloną ir Gérardo Edelincko Darijaus palapinė. Abu graveriai taip pat buvo vieni geriausių savo srities meistrų.

Aleksandras Orlovskis (1777–1832). Persų didikas teisėjo drabužiais. Iš: Gaspard de Drouville, Voyage en Perse, St. Petersbourg, 1819

^{NČDM, Mg-1303}

Aleksandras Orlovskis (1777–1832). Persas, laikantis rožę ir rožinį. Iš: Gaspard de Drouville, Voyage en Perse, St. Petersbourg, 1819

^{NČDM, Mg-1304}

Aleksandras Orlovskis – lenkų kilmės tapytojas ir piešėjas, litografijos pradininkas Rusijoje. Oginskių grafikos rinkinyje yra dvidešimt penkios A. Orlovskio litografijos. Didžioji dalis žanrinių litografijų buvo sukurtos 1819 m. Sankt Peterburge išleistam Gaspard de Drouville leidiniui Voyage en Perse... Pilnoje šio atlaso versijoje yra šešiasdešimt dvi skirtingų autorių iliustracijos, keturiasdešimt iš jų signuotos A. Orlovskio. Litografijose atitinkamais kostiumais vaizduojami įvairūs persų tautybės tipažai – kariai, dervišai, teisėjai, kiti asmenys, atliekantys kasdienius ar šventinius veiksmus (pavyzdžiui, Persas, rūkantis kaljaną, Persas su rože ir rožiniu, Šokantis persas ir t. t.).

Fr. Meyer Vyresnysis pagal Wilhelm Hensel (1794–1861). Scena pagal gyvąjį paveikslą „Chorasano pranašas“

^{NČDM, Mg-1745}

H.Moses pagal Wilhelm Hensel (1794–1861)

Scena pagal gyvąjį paveikslą „Chorasano pranašas“

NČDM, Mg-1746

Įdomią istoriją turi atspaudai pagal Prūsijos tapytojo Vilhelmo Henselio akvareles. 1821 m. Berlyne šis dailininkas prisidėjo prie šventės Rusijos caro Aleksandro I garbei organizavimo, sukurdamas dvylika gyvųjų paveikslų scenų, kuriose dalyvavo pakviestieji svečiai. Tarp jų buvo, pavyzdžiui, kunigaikštis Vilhelmas Radvila, suvaidinęs Azimą scenoje „Chorasano pranašas“. Pagal šias scenas V.Henselis nutapė dvylika akvarelių, kurios greitai išplito raižinių pavidalu. Gyvieji paveikslai sulaukė didelio pasisekimo, jų aprašymai vėliau buvo įtraukti į garsią Theodoro Fontane penkių tomų knygą „Pasivaikščiojimai po Branderburgo markgrafystę“, leistą 1862–1889 m.

Kandeliabras vazoje. Kinija (vaza), Prancūzija (kandeliabras), XIX a.

^{NČDM, Tt-377, Tt-1697}

XIX a. kinų Kantono (Guangzhou) famille rose porcelianas buvo gaminamas Europos šalių eksportui. Dekoratyvinės vazos su įstatomais bronziniais kandeliabrais – ypač puošnus rūmų interjero akcentas.

Stalas su Medičių herbu. Italija, XVII a.

^{NČDM, Tt-2275}

Stalas pagamintas iš juodmedžio. Stalo kojos lyros formos, jos sutvirtintos drožinėtais laikikliais. Stalviršis dekoruotas dramblio kaulo inkrustacijomis: centre pavaizduoti commedia dell‘arte personažai – Daktaras ir Skaramučija. Personažų porą iš šonų puošia du kartušai – dešiniajame pavaizduotas groteskas iš susipynusių fantastinių augalų, gyvūnų ir žmonių figūrų, jo centre ovalus skydas su stilizuotu lelijos žiedu. Kairysis dekoruotas lygiai taip pat, tik centre pavaizduotas Medičių giminės herbas – skydas su šešiais spurgais. Šis herbas nurodo, kad stalas galėjo būti pagamintas Florencijoje, vienoje iš Medičių dirbtuvių.