Venecija prieš 200 metų: kaip ji atrodė dailininkų ir keliautojų akimis

Venecija – vienas garsiausių pasaulio miestų, kurį kasmet aplanko milijonai turistų. Vieniems jis – kanalų ir gondolų, kitiems – šv. Morkaus, tretiems – liūtų miestas, bet neabejotinai visiems – išskirtinė, su niekuo nesupainiojama vieta Žemėje.

Miestas nuo seno plačiai žinomas įvairių laikotarpių meno šedevrais, nuo XI amžiaus keliautojus traukia čia vykstančiu karnavalu, garsėja nuo 1895 m. gyvuojančia Venecijos meno bienale, nuo 1932 m. rengiamu tarptautiniu Venecijos kino festivaliu.

Metų pradžioje tradiciškai vykstančio Venecijos karnavalo šiemet taip paprastai neaplankysime, todėl Lietuvos nacionalinis muziejus siūlo pažinti šį miestą vartant XIX a. viduryje išleistą Venecijos vaizdų albumą.

Miestų vizitinės kortelės XIX amžiuje – vaizdų albumai

^{Kairėje: Venecijos albumo viršelis. Popierius, 28,5 × 41,7 cm}

^{dešinėje: albumo antraštinis lapas. Popierius, 27,7 × 41,7 cm}

Šiai spaudinių grupei priklauso Lietuvos nacionalinio muziejaus grafikos rinkinyje saugomas apie 1844 m. chromolitografijos technika išleistas Venecijos albumas (Album Vénitien).

Žinomos kelios šio suvenyrinio albumo laidos: jose po 8, 10, 12 ar net 20 skirtingų svarbiausius miesto objektus – pastatus, aikštes, panoramas – pristatančių vaizdų.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomą albumą sudaro 12 įrištų litografijų, kurių autoriai – Venecijoje ar jos apylinkėse dirbę dailininkai. Tai architektūrinio peizažo meistrai – Giovanni Pividoras (1816–1872), Marco Moro (1817–1885), Carlo Grubas (1810–1870).

Vaizdus ant litografinio akmens perkėlė vietos litografai G. Kirchmayras ir Veneta. Albumo pasirodymu rūpinosi Venecijos leidėjas J. A. Habnitas. Albumo viršelis ir antraštinis lapas puošti vinjete su Dožų rūmų fragmentu, visi lakštai apvesti tokiems albumams būdingu spalvotu, kampuose augaliniais ornamentais dekoruotu rėmeliu.

Nepaisant sunkumų: praūžusių karų, periodiškai niokojančių potvynių, miestas išlaikė savo veidą iki mūsų dienų.

Jį galima pavadinti laimingu miestu. Daugelis iš mūsų ir šiandien savo kelionių albumuose atpažintų tuos pačius litografijose atspaustus miesto vaizdus, tik atsikartojančių dekoracijų fone pozuojantys veikėjai būtų kiti.

Pasivaikščiojimas praėjusių amžių Venecijoje: kaip ji atrodė dailininkų ir keliautojų akimis

Daug įžymybių, apsilankiusių Venecijoje: poetų, rašytojų, mokslininkų, ir eilinių Venecijos svečių savo įspūdžius, patirtus mieste, išliedavo į kelionės dienoraščio, atsiminimų, grožinės literatūros kūrinių puslapius.

Greta išlikusių ikonografinių šaltinių šios eilutės padeda mums suprasti miesto žavesį skirtingais laikotarpiais, suteikia galimybę palyginti mūsų ir jų čia patirtus įspūdžius.

Nuo senų laikų Venecija traukė ir keliautojus iš Lietuvos. Žinome, kad Venecijoje ne kartą lankėsi ir iš čia į Jeruzalę 1583 m. išplaukė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, 1670 m. pakeliui pas popiežių Inocentą XI Venecijoje viešėjo Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Radvila, atvykdavo ir daugiau mūsų kraštiečių: dvasininkų, menininkų, mokslininkų.

Siūlome po miestą pasižvalgyti 1779–1780 m. į Veneciją keliavusio Vytogalos ir Prienų seniūno Mykolo Butlerio (1715–1782) ir jo šeimos narių akimis, pasitelkus jų kelionės dienoraštyje užfiksuotus pasakojimus.

Butleriai savo kelionę pradėjo rugsėjo 1 dieną Karaliaučiuje, iki Venecijos keliavo per Prūsiją, Kujaviją, Didžiąją Lenkiją, Sileziją, Čekiją, Austriją, Tirolį. Kelionės tikslą pasiekė lapkričio 11 dieną ir viešėjo čia beveik keturis mėnesius, iki kovo 5 dienos.

Dar apsilankė Paduvoje ir per Bavariją, Saksoniją, Didžiąją Lenkiją, Kujaviją grįžo į Karaliaučių. Detalūs kelionės užrašai prakalbins nebylius miestą vaizduojančius paveikslus, atskleisdami keliauninkų patirtis nepaprastame mieste.

^{Šv. Morkaus aikštė}

^{Dailininkas Carlo Grubas, litografas Veneta. Chromolitografija, 28 × 41,5 cm}

Tai – didžiausia ir svarbiausia miesto aikštė, pagrindinė turistų traukos vieta. 175 metrų ilgio ir 82 metrų pločio erdvę rėmina Šv. Morkaus bazilika ir senosios bei naujosios prokuratorijos pastatai, kuriuose buvo įsikūrę Venecijos respublikos pareigūnų – prokuratorių apartamentai. Aikštė pradėjo formuotis IX a., o dabartinį pavidalą įgavo viduramžiais. Aikštę supančių pastatų pirmuose aukštuose įsikūrusios krautuvėlės, kavinės. Viena seniausių, tebeveikianti nuo 1722 m. – Florijano kavinė (Caffè Florian). Kai kurių keliautojų teigimu, ir prieš kelis šimtmečius joje buvo galima atsigerti kavos, kokios niekur kitur Europoje nerasi.

1780 m. vasario 8 d. Butlerių šeimos dienoraštyje užfiksuoti apsilankymo šioje aikštėje įspūdžiai:

„Buvo paskutinė Užgavėnių diena… Po pietų plaukėmė į Šv. Morkaus aikštę, kur buvo daug žmonių, vieni su įvairiomis kaukėmis, o kiti su įprastais apsiaustais vaikščiojo, ir tai buvo labai nepatogu dėl spūsties. Nuėjome prie palapinės, kur aktoriai ant lynų šokinėjo ir įvairią ekvilibristiką ir gimnastiką rodė. Nebuvo labai į ką žiūrėti, o ir neilgai tai tęsėsi. Išėję iš palapinės vaikščiojome po aikštę, kur kaukėtieji kompanijomis, vieni poromis kaip procesijoje su žibintais ir varpeliais vaikščiojo, kiti po vieną ar poromis, bet jų buvo gausybė. Žiūrintiems visa tai atrodė kaip komedija arba kažkoks pamišimas.“

^{Šv. Morkaus bazilika}

^{Dailininkas Giovanni Pividoras, litografas G.Kirchmayras. Chromolitografija, 28 × 41,5 cm}

Dviem pirkliams iš Aleksandrijos į Veneciją atgabenus šv. Evangelisto Morkaus palaikus, dožas Giovanni I Particiaco įsakė pastatyti bažnyčią, kur šios relikvijos būtų saugomos.

Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 829–832 m., dabartinė Šv. Morkaus bazilika iškilo 1063–1094 m. Bizantiškąjį ir vakarietiškąjį gotikos stilių jungiantis statinys žavi penkiais kupolais, daugybe smulkių puošybos elementų. Pagal 1075 m. priimtą įstatymą, kiekvienas į Veneciją grįžtantis laivas turėjo parvežti brangią dovaną šv. Morkaus amžiniesiems namams.

Venecijai įgijus šv. Morkaus palaikus, jis tapo miesto globėju, o jo simbolis – liūtas – miesto simboliu. Šv. Morkaus liūtą aptinkame pastatų fasaduose, miesto herbe ir vėliavoje. Priešais baziliką matomi trys stiebai, įrengti 1480 m., ant kurių sekmadieniais ir švenčių dienomis plevėsuoja šv. Morkaus vėliavos.

1779 m. lapkričio 25 d. priešais baziliką plytinčioje aikštėje apsilankę Butleriai nupasakojo matytus vaizdus:

„Idant erdvi yra Šv. Morkaus aikštė, ši vieta skirta visų pasivaikščiojimams. Žmonių ten visada pilna, daug su kaukėmis... Vakare vienoje vietoje žonglieriaus talentu gėrėjomės. Kitoje vietoje dainininkės pritariant smuikams ir basetlėms dainavo. Dar kitoje – kaip buvo galima suprasti, itališkai jaunas vyras visokias istorijas ir juokus apie turkus pasakojo. Daug žmonių jo klausė, vieni ant suolelių, kiti ant žemės sėdėdami, treti stovėdami. Valanda prabėgo bematant, stebint besikeičiantį vaizdą.“

^{Šv. Morkaus bazilikos interjeras}

^{Dailininkas Marco Moro, litografas G.Kirchmayras. Chromolitografija, 28 × 41,5 cm}

Bazilikos vidus XII–XIII a. išpuoštas auksu spindinčiomis mozaikomis, kurių plotas – net 4000 kvadratinių metrų.

Visą Venecijos respublikos gyvavimo laikotarpį Šv. Morkaus bazilika buvo pagrindinė valstybės šventovė, čia vykdavo įvairios valstybinės ceremonijos, kuriose dalyvaudavo dožai ir kiti pareigūnai. Venecijos patriarcho katedra nuo XV a. vidurio iki XIX a. pradžios buvo San Pietro di Castello bazilika.

Butlerio šeimos dienoraštyje aprašytos 1779 m. gruodžio 24 d. vakaro mišios Šv. Morkaus bazilikoje:

„...tose mišiose dalyvavo ir dožas. Klūpojo presbiterijoje jam pritaikytame suole, jo palydoje buvo daug senatorių, pareigūnų, vilkinčių ilgus purpurinius drabužius, su juostomis ant kairiojo peties ir dideliais perukais ant galvų. Bažnyčia buvo iliuminuota ryškiomis žvakėmis, kurių po karnizais tankiai, daugiau nei du tūkstančiai, buvo. (...) Mišias su asistentais aukojo Paduvos kanauninkas, vyskupas sufraganas. Po mišių dožas su palyda sugrįžo į rūmus.“

^{Šv. Morkaus krantinė}

^{Dailininkas Carlo Grubas, litografas G.Kirchmayras. Chromolitografija, 28 × 41,5 cm}

Aukščiausias Venecijos pastatas, svarbiausia miesto peizažo dominantė – Šv. Morkaus bazilikos varpinė (Campanile) – matoma daugelyje Venecijos panoramų.

1902 m. liepos 14 d. sugriuvo litografijoje pavaizduotas varpinės bokštas. Laimei, niekas nenukentėjo, ir dar tos pačios dienos vakarą buvo nuspręsta varpinę atstatyti tokią pačią ir toje pačioje vietoje.

Po dešimties metų Šv. Morkaus dieną buvo pašventinta atstatyta naujoji kampanilė, jos viršūnę papuošė išlikusi atnaujinta paauksuota Arkangelo Gabrieliaus skulptūra, į naująją varpinę perkeltas ir išlikęs varpas.

1780 m. vasario 10 d. senojoje varpinėje apsilankė Butlerių šeima:

„Tas bokštas viduje turi nedaug laiptelių, yra keturkampis, taip nuo vieno kampo iki kito nelabai statu eiti, po to iš naujo nuo vieno iki kito ir taip toliau, kai kur laiptas arba du yra ir ant posūkio. Taip aplinkui reikia aštuonis kartus apeiti. Viršuje varpai nedideli, vienas stovi ant žemės atsiminimui parvežtas iš Kandijos, pusantros uolekties aukščio, nedidelis. Matosi visas miestas, ir atrodo, kad yra nedidelis, aplinkui matosi kalnai, lyg būtų netoli, o kai kurie aštuonios ir daugiau mylių nutolę, bet į kurią pusę – Paduvos ar Vičencos – dėl rūko sunku buvo pasakyti, net ir su teleskopu. Kiekvienas asmuo turi sumokėti po du solidus.“

^{Dožų rūmų kiemas}

^{Dailininkas Marco Moro, litografas G.Kirchmayras. Chromolitografija, 28 × 41,5 cm}

Dožų rūmai – Venecijos respublikos vadovo (dožo) rezidencija, vyriausybės ir teismo būstinė. Rūmai pastatyti XIV–XV a., jų kiemas buvo atviras visiems venecijiečiams.

Čia vykdavo įvairūs susirinkimai, šventės, turnyrai, dožų karūnavimo ceremonijos. Čia po grindiniu buvo įrengtos dvi talpyklos, kuriose kauptos vandens atsargos rūmams ir miesto gyventojams. Jų buvimo vietą žymi du bronziniai šuliniai, sukurti XVI a. pabaigoje.

Centre matyti į vidinį kiemą vedančio įėjimo (Arco Foscari) šoninis fasadas. Prieš jį – Gigantų laiptai (Scala dei Giganti) – politiškai ypatingai svarbi rūmų vieta, kur vykdavo išrinktųjų dožų intronizacijos ceremonija.

Dožų rūmuose vykdavo ir šventiniai priėmimai. Apie vieną jų, rengiamą gruodžio 25-ąją, užsimenama Butlerio dienoraštyje:

„Venecijoje buvo paprotys, kad dožas tris kartus metuose rengdavo pietus senatoriams ir kitiems pareigūnams. Viena iš tų trijų buvo Šv. Stepono diena, kuomet rūmų salėje jau po vidurdienio buvo pastatyti septyni stalai, taip kaip vienuolynų refektoriumuose: po tris šonuose, o vienas, prie kurio dožas ir dešimt kitų asmenų sėdėjo, centre.“

^{Pagrindiniai Dožų rūmų vartai}

^{Dailininkas Marco Moro, litografas G.Kirchmayras. Chromolitografija, 41,5 × 28 cm}

Pagrindiniai Dožų rūmų vartai veda į vidinį rūmų kiemą. Vartų portalą ilgus amžius puošė ir šiuo metu puošia šv. Morkaus liūto ir ilgiausiai, net 34 metus Veneciją valdžiusio dožo Francesco Foscari (1373–1457) skulptūros.

Šioje litografijoje jų nematome: skulptūros sudaužytos 1797 m. Napoleono kariuomenei užėmus Venecijos respubliką, vėliau, 1885 m., jos buvo atkurtos.

Butlerių šeima Dožų rūmuose lankėsi 1780 m. vasario 3 d. ir pro jų langą stebėjo šventę, skirtą Venecijos pergalės 1180 m. paminėjimui:

„Sustoję priešais rūmus, užlipome ilgais laiptais, nes ta patalpa buvo aukštai, perėjome dvi sales. Vienoje susirinkimai vyksta, ji labai erdvi, papuošta dideliais ir gražiais paveikslais, kita mažesnė, čia besidomintieji teismais žmonės susirenka ir teismai vyksta. Toje patalpoje turėjome gana patogią vietą, tik iš pradžių rūkas buvo užėjęs, nors jis ne taip trukdė žiūrėti, kaip vėliau dūmai. Mūsų langas buvo priešais bokštą...“

^{Mažoji šv. Morkaus aikštė}

^{Dailininkas Giovanni Pividoras, litografas G.Kirchmayras. Chromolitografija, 28 × 41,5 cm}

Mažoji šv. Morkaus aikštė – tai Šv. Morkaus aikštės tęsinys, nuo kampanilės iki lagūnos, tarp Dožų rūmų ir Šv. Morkaus bibliotekos. Šios aikštės pakraštyje ryškiai matomos dvi kolonos su Venecijos simbolių – liūto ir šv. Florijono – skulptūromis.

Joje, kaip ir pagrindinėje aikštėje, miestiečiams ir svečiams įrengtuose paviljonuose ir aikštelėse buvo siūloma daug pramogų: vaikščiojimas ant lyno, gyvūnų pasirodymas, marionečių teatras ir kita.

Šioje aikštėje vykdavo ir tebevyksta svarbiausi Venecijos karnavalo renginiai, kuriuose dalyvavo ir Butlerių šeima.

Jie galėjo matyti dožą ir senato narius, sėdinčius specialiai įrengtoje ložėje, alebardomis, būgnais ir visokiais senoviniais ginklais nešinus mėsininkus, kurie demonstravo, kaip geba vienu kirčiu nudobti jautį, įspūdingus akrobatų, fechtuotojų pasirodymus, efektingus fejerverkus, daugybę kaukėtų, įvairiais kostiumais vilkinčių žmonių.

O iki šių dienų karnavalą puošiantį Angelo skrydį virš aikštės taip aprašė savo dienoraštyje:

„Tuo tarpu nuo Šv. Morkaus varpinės iki aikštės krantinėje stovinčio boto buvo ištempti lynai. Ant medinio arkliuko sėdėjo žmogus iš to boto. Jis ant bokšto buvusių žmonių lynais buvo traukiamas, tarsi rogutėmis čiuožtų, o kai aukščiau pakildavo, mėtė žemyn spausdintus lapelius [matyt, kalbama apie konfeti]. Kai pasiekė bokštą, keletą kartų buvo nuleistas žemyn iki medinio bokšto, po to pririštas prie lyno nusileido iki tos vietos, kur dožas sėdėjo, ir kaip dovaną jam perdavė puokštę, po to vėl buvo lynu į viršų užtemptas.“

^{Atodūsių tiltas}

^{Dailininkas Marco Moro, litografas G.Kirchmayras. Chromolitografija, 41,5 × 28 cm}

Šis tiltas, kurį apie 1600 m. pastatė architektas Antonio Contino, jungia Dožų rūmus ir naująjį kalėjimą. Kalėjimas buvo skirtas išimtinai valstybės išdavimu kaltinamiems nusikaltėliams.

O tiltas pavadinimą gavo nuo to, kad juo vedami kaliniai, matydami gražiosios Venecijos vaizdus, imdavę dūsauti dėl savo lemties. Dožų rūmuose buvo įsikūręs ir teismas, čia buvo skaitomi nuosprendžiai, čia jie buvo ir vykdomi.

Viena egzekucija 1780 m. sausio 4 d. aprašyta Butlerio dienoraštyje:

„Ankstų rytą aikštėje tarp kolonų, kur ant vienos stovi liūtas, o ant kitos šv. Teodoras, pamačiau pasišlykštėtiną vaizdą. Tarp tų kolonų stovėjo kartuvės iš dviejų stulpų ir kabėjo žmogus, metalo liejikas iš Murano. Jis naktį teismo salėje ar kitoje patalpoje buvo pasmerktas, kur panašaus pobūdžio egzekucijos buvo vykdomos, ir po vidurnakčio buvo Mažojoje aikštėje pakabintas, jam ant krūtinės buvo užrašyta, už ką yra nubaustas mirties bausme. Norėjęs nužudyti, apvogti ir padegti vieną poną... Šitas taip ir kabėjo iki vidurdienio, po to jį nuėmė.“

^{Didžiojo kanalo pradžia}

^{Dailininkas Marco Moro, litografas G.Kirchmayras. Chromolitografija, 28 × 41,5 cm}

Didysis kanalas – pagrindinė Venecijos vandens gatvė, netaisyklingos S raidės formos vingiais dalijanti miestą į dvi dalis. Kanalo ilgis – beveik 4 kilometrai, plotis – 30–70 metrų.

Litografijoje aiškiai išsiskiria kanalo pakrantėje stovinti barokinė Santa Maria della Salute bažnyčia. Ji pastatyta XVII a. prašant Švč. Mergelės Marijos pagalbos ir apsaugos po 1630 m. maro, nusinešusio trečdalio Venecijos valstybės gyventojų gyvybes.

Baltas bažnyčios fasadas ir du kupolai tapo svarbia miesto peizažo dominante, pamėgta daugelio dailininkų.

Butlerio dienoraštyje užfiksuotos pirmosios pažinties su Venecija akimirkos 1779 m. lapkričio 10 d. plaukiant Didžiuoju kanalu:

„Baigiantis trečiai valandai prisiartinome prie Venecijos ir įplaukėme į ją dideliu kanalu, prie kurio dideli mūrnamiai ir rūmai stovėjo, o prie kranto buvo padaryta vietos pėstiesiems vaikščioti. Įvairiose vietose, tarp namų, kaip kokios gatvės atsišakojo mažesni kanalai. Praplaukėme vieną akmeninį tiltą per kanalą, kol priplaukę sustojome prie didelio namo „Po baltuoju liūtu“.

^{Rialto tiltas}

^{Dailininkas A.Tramontini, litografas G.Kirchmayras. Chromolitografija, 28 × 41,5 cm}

Vienas dažniausių Didžiojo kanalo vaizdų – Rialto tiltas. Tuo metu, kai pasirodė ši litografija, Rialto tiltas tebuvo vienintelė grandis, jungianti abi Didžiojo kanalo puses mieste.

Ilgą laiką buvęs medinis, ne kartą sugriuvęs, iš akmens šis tiltas pastatytas siauriausioje kanalo vietoje 1588–1591 metais. Ant 48 metrų ilgio tilto įrengtos 24 krautuvėlės, išsidėsčiusios abiejose jo pusėse.

Didysis kanalas kartais tapdavo įspūdingų reginių vieta. Vienas toks efektingas vakaras, pažymėtas 1779 m. lapkričio 27 d. data, aprašytas Butlerio dienoraštyje:

„Vakare virš kanalo priešais rūmus daugelyje vietų buvo iliuminacija, bet ne su lempomis; nuo rūmų mãžumą atitraukti buvo pastatyti pastoliai kanale ir ant jų po keliolika statinaičių. Šios, suteptos derva, uždegtos sudarė vaizdą, kad patys rūmai dega ir liepsna pro langus veržiasi. Prie kai kurių rūmų stovėjo tik eilė lyg žibintų, tokie Lenkijoje karietose naudojami naktinių kelionių metu. Jie buvo užpildyti kažkuo, mirkytu dervoje, ir ilgai degė. Kanale buvo daug priplaukusių gondolų. Ta iliuminacija truko net iki vienuoliktos vakaro.“

^Arsenalas

^{Dailininkas Marco Moro, litografas G.Kirchmayras. Chromolitografija, 28 × 41,5 cm}

Arsenalas Venecijoje įkurtas 1104 m. Tai buvo visoje Europoje garsi karo laivų statykla ir Venecijos respublikos ginklų saugykla. Šiandieninę išvaizdą kompleksas įgavo 1460 m.

Vartų viršų puošia Teisingumo statula, prieš Arsenalą stovintis liūtas – karo grobis – 1687 m. buvo atgabentas į Veneciją iš Graikijos.

Butlerio dienoraštyje šio svarbaus objekto aprašyme pateikiami nuostabą keliantys faktai:

„Ant Arsenalo vartų didžiulėmis raidėmis užrašyta: „Felix est civitas, qua tempore pacis de bello cogitat“ (Laimingas yra miestas, kuris taikos metu ruošiasi karui). Arsenale yra daug paruoštų laivų, ginklų 20 000 pėstininkų, 25 000 raitelių, du tūkstančiai sausumos ir tiek pat karo laivų patrankų. Kasdien čia dirba du šimtai tūkstančių žmonių... Toks pasiruošimas leidžia per keturias, ilgiausiai per penkias valandas pastatyti laivą, kas jau sėkmingai buvo įrodyta, kai kažkoks karalius buvo atvykęs.“

^{Venecijos uostas}

^{Dailininkas Giovanni Pividoras, litografas G.Kirchmayras. Chromolitografija, 28 × 41,5 cm}

Pagrindinė Venecijos transporto priemonė yra gondola, maždaug 11 metrų ilgio ir 1,40 metro pločio irklinė valtis, žinoma nuo XI amžiaus.

Ilgą laiką gondolos buvo dažomos įvairiomis spalvomis, puošiamos auksu ir kitomis brangiomis medžiagomis, taip demonstruojant savininko turtinę ir socialinę padėtį.

XVI a. antroje pusėje Venecijos respublikoje įsigaliojo įstatymas, draudžiantis tokio pobūdžio varžytuves, nuo tada visos gondolos privalėjo būti dažomos juodai.

Senoji venecijietiška gondola šaltajam metų sezonui turėjo žemą juodą kabiną iš odos, kurioje buvo 2–4 sėdimos vietos, – tai apsaugodavo keleivius nuo blogo oro ir smalsaus gondoljero žvilgsnio. Tokias jas matome šio albumo vaizduose.

1780 m. vasario 4 d. Butlerio dienoraščio įrašas aktualus ir mūsų pandemijos apimtiems laikams:

„Apsilankė pas mus reformatų kunigas, grįžtantis iš Jeruzalės į Lvovą. Atvykęs į Veneciją, jis turėjo lazarete karantinuotis, nes visi, atvykę iš Turkijos, privalėjo tai daryti.“

Nuo 1468 m. Venecijoje galiojo griežta atvežtinių infekcinių ligų platinimo prevencija. Pagal įstatymą, visi atvykstantieji iš Rytų šalių privalėjo 14 dienų karantinuotis atskiroje Naujojo Lazareto saloje (Lazzaretto Nuovo).