Vidas Petkevičius: vaidinau visur, išskyrus Antarktidą, nes ten nėra teatro

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vidas Petkevičius Jaunimo teatre jaučiasi it žuvis vandenyje. Juk tai antrieji žymaus lietuvių aktoriaus namai. Kol 15min komanda blaškėsi užkulisių koridoriuose tarp gausybės dekoracijų, jis užtikrintai parodė kryptis ir net šviestuvų jungiklius. Po ilgos fotosesijos prisėdome grimo kambaryje. Kaip V.Petkevičius ir norėjo.

Kaip ir kiekvienais metais15min kviečia aukščiausiu valstybės įvertinimu pagerbtus menininkus išsamaus pokalbio apie jų gyvenimą ir kūrybą. V.Petkevičius premija buvo įvertintas už įtaigius vaidmenis teatre ir kine.

Šiame interviu aktorius atvirai pasakojo savo šeimos istoriją: į Sibirą ištremtus senelius, pirmąją meilę ir pirmąjį Jėzaus vaidmenį Europoje, kurį jis ir atliko. Kalbėjome apie gebėjimą būti ne tik krepšinio, bet ir teatro komandoje.

Grimo kambaryje

– Kodėl susitikome Jaunimo teatro grimo kambaryje?

– Čia gyvenu nuo 1982 metų. Galima sakyti, kad tai mano antri namai. Arčiausiai durų sėdi Vytautas Taukinaitis, toliau mano kėdė, o prie lango įsikūręs Saulius Sipaitis. Be abejo, kai mūsų nebūna čia, grimuojasi kiti aktoriai, jaunimas.

– Kaip šeimose turime savo puodelius, taip ir grimerinėje turite savo vietą.

– Na taip... Štai čia lentynoje gali susidėti savo naudojamus daiktus. Aš laikiau pjeses, tiesa, nuo senų laikų turiu ir 1980 metų lenkiškų žurnalų „Ekran“, jų anuomet buvo itin sunku gauti.

– Prieš susitinkant galvojau, kad su jumis tikrai nebus problemų dėl vizažo, nes esate aktorius.

– Šiaip Jaunimo teatre mes mažai grimuojamės! Stengiamės atrodyti natūraliai, nors kartais to tikrai prireikia.

Viskas prasideda šeimoje

– Mažai žinome apie jūsų vaikystę Kaišiadoryse. Jūsų tėvai buvo klojimo teatro aktoriai.

– Buvo toks klojimo teatras, kuriame mama Anastazija Petkevičienė vaidindavo pagrindinius vaidmenis, o tėvelis Petras Petkevičius ne visai. Iš Kauno dramos teatro atvažiuodavo gera dramos specialistė, kuri atgabendavo ir rūbus. Jie vaidino tais laikais populiarius spektaklius, pavyzdžiui, mama pasakojo apie „Genovaitę“, kurioje buvo gavusi pagrindinį vaidmenį. Tėvai turėjo gyslelę, tačiau manęs tapti aktoriumi neskatino. Mama norėjo, kad būčiau inžinierius, todėl stojau į Kauno politechnikos institutą, bet iš jo išėjau.

– Kalbinant muzikus retokai pasitaiko klausą turinčių žmonių, kurių šeimoje niekas tuo neužsiėmė.

– Mano tėvai – labai muzikalūs, o ypač daininga tėvelio giminė. Susirinkę visi broliai seserys kai užtraukdavo, tai būdavo ohoho! Mama turėjo nestiprų, tačiau labai tikslų balsą. Kadangi tais laikais galimybių lavintis buvo ne per daugiausia, jie nebuvo itin išsimokslinę žmonės. Kaip ir dauguma, baigė 4-ias klasės, skaityti, žinoma, mokėjo.

– Natūralu, kad menininko gyvenimui ir jo vaizduotės formavimuisi didelę įtaką daro vaikystė. Įsivaizduoju jus mažą Vidą, kuris užkulisiuose stebi savo tėvus scenoje.

– Gimiau 1949 metais, labai sunkiais pokario laikais. Tėvai vaidinti pradėjo dar anksčiau.

– O šeimoje jautėsi apmaudas, kad karas apmalšino tėvų kūrybinį potencialą?

– Ne tik apmalšino. Mano vienas dėdė, tėvelio brolis Andrius Petkevičius-Aguona, buvo partizanų vadas, labai greitai savo gyvybę paaukojęs tėvynei. Jį nušovė miške 1945 m. lapkričio 17 d. Iškart po to represavo visą jo šeimą. Pirmiausia mano senelį, vėliau ir du dėdes, Vladą ir Vincą (veikė būryje su Andriumi), bei seseris išvežė į Sibirą.

Mano tėvelis Petras liko Lietuvoje, mat gyveno atskirai Žasliuose ir dirbo geležinkeliečiu. Tiesa, jis buvo tardomas, tačiau paaiškėjus, kad partizanas nebuvo, jį paleido. Tuo metu mano močiutė buvo kažkur išvykusi. Grįžusi į namus pamatė, kad nieko nėra, ir pati paskui dukras išvažiavo į Sibirą... Juos išsiuntė netoli Irkutsko.

Praėjus daugeliui metų, maždaug 1956-aisiais, jau ruošiausi eiti į pirmą klasę. Kadangi tėvelis dirbo geležinkelyje, jis gavo du bilietus kelionei į bet kurią vietą Tarybų Sąjungoje, kad ir iki Vladivostoko. Pasinaudojęs šia teise, jis nuvažiavo iki Irkutsko, Sibiro Usolės, pasimatyti su šeima. Iki šiol turiu nuotrauką. Tėvelis kartu vežėsi vyriausią seserį. Mama liko su jaunėliais.

– Ar jūsų šeimoje, kai ji gyveno tremtyje, buvo vietos menui?

– Sibire menui vietos nebuvo, tačiau lietuvaičiai visi kartu susirinkdavo. Šie žmonės jautė didžiulę nostalgiją, giedojo partizaniškas ir kitas lietuviškas dainas. Namo jie grįžo tik į valdžią atėjus Chruščiovui.

– O kiek jūsų tėvų namuose jautėsi rezistencinės nuotaikos?

– Tėvai man apie tai pasakojo mažai. Jie labai bijojo, kad vaikai ko nors neprasitartų, todėl apie tuomet vyravusias nuotaikas sužinojau daug vėliau. Be abejo, tai, kad dalis šeimos buvo Sibire, žinojau dar ankstyvoje vaikystėje.

– Kodėl tėvai jus pavadino Vidu?

– Nežinau, mama pasakojo, kad vaikystėje taip garsiai rėkdavau, kad galvojo pavadinti Perkūnu (tuo metu toks vardas buvo aktualus). Priežasčių, kodėl tapau Vidas, taip ir neatskleidė.

– Esate keliuose interviu pasakojęs, kad buvote labai aktyvus vaikas.

– Mama net juokdavosi, sakydama tas vaikas nemoka vaikščioti, tik bėgti. Ji paimdavo mane už rankos, bet aš vis tiek bėgdavau. Kaišiadoryse gyvenome prie turgaus aikštės, kuri darbo dienomis būdavo tuščia. Kai nevykdavo prekyba, aš ten sportuodavau – mėtydavau diską, bėgiodavau ir t.t.

Visada maniau, kad užaugęs būsiu sportininkas. Net buvau pasiekęs daugybę rekordų jaunučių kategorijoje, pavyzdžiui, šimto metrų bėgime, ieties metime, šuolyje į tolį. Nepralenkiau tik Algirdo Mykolo Brazausko brolio Gerardo, jo šuolio į tolį 6 metrų ir centimetro rekordo nepavyko pagerinti, tai atsimenu iki šiol. Pats daugiausia esu nušokęs 6 metrus (šypsosi).

Be to, esu baigęs ir tinklinio sporto mokyklą, žaidžiau ir krepšinį, futbolą už rajono rinktinę.

– Atrodo, kad būti komandoje jums visiškai nesudėtinga.

– Taip, teatre lygiai taip pat. Komandinį jausmą puoselėjau labai stipriai, todėl, kai 1988 m Dalia Tamulevičiūtė paliko Jaunimo teatrą, labai liūdėjau. Ji visada ugdė šeimos jausmą, mes vieni už kitus besąlygiškai sirgdavome, nes norėjome kuo geriau pasirodyti kaip komanda. Manau, kad šiomis dienomis teatre nebėra nieko panašaus. Anksčiau po spektaklių pasilikdavome pokalbiams, o dabar žmonės suvaidina ir išeina.

– Kokias knygas skaitydavote vaikystėje?

– Ne tiek, kiek norėčiau, bet skaityti man patikdavo. Mėgau Marką Twainą, Jules‘į Verne‘ą, Alexandre‘ą Dumas ir jo „Trys muškietininkus“ bei „Vikontą De Braželoną“. Jaunystėje mane labai domino romantika – nuotykiai bei meilės paieškos.

– Atsimenate savo pirmąją merginą?

– Atsimenu (šypsosi). Net teko susimušti dėl jos.

– Atskleisite, kuo ji vardu?

– Ne...

Pabėgti nuo baisios realybės. Bet į teatro diktatūrą

– Metėte politechnikos institutą ir įstojote į aktorinį. Tačiau prieš tai teko ištverti sovietinę armiją.

– Prieš išvažiuodamas į armiją pirmiausia pasiėmiau gitarą. Vagone, kuriame mus vežė seržantai, dainavau. Susirinko pasiklausyti ir likusieji vyrukai. Todėl seržantai nusprendė, kad esu tinkamas muzikinei kuopai.

Su drauge vykusiu Jurgiu Gaižausku patekome į vietą, kurioje buvo ir orkestras, ir estradinis ansamblis. Tai buvo vienintelis išsigelbėjimas po pusės metų karantino (per jį nieko nebuvo leidžiama). Pradėjome mokytis seržantų mokykloje, čia atsirado laisvesnio laiko kultūros klubui, vykusiam vakarais. Štai J.Gaižauskas mane pamokė kelių teorinių dalykų, mat pats neturėjau jokio muzikinio išsilavinimo.

– Kas anoje realybėje buvo baisu?

– Reikėjo patirti nuolatinį muštrą ir žeminimą. Liepdavo su asmeniniu dantų šepetuku valyti tualetus, su batų vaksu dažyti asfaltą, kad jis būtų juodesnis, rudenį dažyti medžių lapus žaliai, nes atvažiuos patikrinimas. Augalai turėjo būti gražūs. Tai buvo siaubingas laikas.

– Bet jūs buvote su draugu.

– Taip, su J.Gaižausku laikėmės, vėliau susipažinome ir su vyrukais iš Estijos. Taip susidarė kuopelė ir galėjome pasijusti laisviau. Tarkime, vienas estų gaudavo plokštelių iš Kanados, tad ant mūsų stalo atsirado „The Beatles“ ir t.t.

Kai kurios situacijos tapdavo parodijomis. Įsivaizduokite armijoje vykstančią apžiūrą, visi karininkai rimti, o mes grojame „Lady Madonna“. Sovietai klausė, kas čia per kūrinys, o aš atsakiau: čia lietuvių liaudies daina... Jiems atsakydavome tomis pačiomis nesąmonėmis.

– Jūsų kolegos jus apibūdina kaip lakonišką ir tylų žmogų. Štai jūs pasakojate, kad vaikystėje buvote aktyvus. Kada tapote uždaresnis?

– Galbūt ir armija turėjo įtakos, bet iki galo to paaiškinti negalėčiau. Po jos į daug ką ėmiau žiūrėti kitaip ir, ko gero, susiformavo teatro devizas: kuo mažesnėmis priemonėmis atskleisti kuo daugiau.

– Bet tokie išgyvenimai tikrai paima dalį vidaus. Ar grįžote stipresnis ar labiau sužeistas žmogus?

– Jeigu man kas būtų pasakęs eik į Lietuvą, bet tik keliais, net sekundės nebūčiau suabejojęs.

– Armijos ir teatro lyginti nevertėtų. Visgi dažnai sakoma, kad režisieriai – diktatoriai. Ar nepersūdoma?

– Nepersūdoma. Režisieriai dažniausiai būna diktatoriški. Turbūt šito ir reikia – ne veltui sakoma, kad aktoriai yra vaikai, ir dar pridedama, kad kalės. Kiekvienas jų turi savo nuomonę, kiekvienas viduje yra režisierius. Todėl spektaklio kūrėjas negali būti pernelyg liberalus.

– Bet tai jūsų nežeidžia?

– Ne, aš niekada neįsižeidžiu. Tarkime, po armijos susiformavusį užsisklendimą man padėjo atverti E.Nekrošius. Jis matė, kad aš galiu daugiau nei rodau. Spektaklyje „Katė už durų“ jis mane laužė, laužė ir laužė, kol aš išsiveržiau iš kiauto. Galų gale iš aplinkinių reakcijos pastebėjau, kad net ir už dublerį geriau ėmė sektis.

Vaidmuo buvo labai įdomus – įkūnijau prasigėrusį smuikininką, kuris iš namų ir šaukštus pradėjo nešti. Jam nei vaikai, nei šeima nebebuvo įdomūs. Už šį vaidmenį gavau prizą. Atsimenu vieną epizodą iš asmeninio gyvenimo, kai mes su žmona buvome svečiuose pas kitą šeimą. Ką tu darai, taigi jis visiškas alkoholikas, mano žmonai sakė viena mergina. Tai buvo didžiausias komplimentas (šypsosi).

– Galime dabar interviu patvirtinti, kad jūs tikrai nesate alkoholikas.

– Tikrai ne. Bet ir ne abstinentas.

Įkvėpti Vakarų

– Jūs taip pat esate bardas. Ar poezija jūsų gyvenime atsirado iš meilės?

– Pirmiausia – nemėgstu, kai mane įvardija kaip bardą. Tai yra žmogus, kuriantis ir muziką, ir poeziją. Pastarosios aš nekuriu (nors visai neseniai buvau kažką užrašęs). Aš tiesiog imu gerų poetų tekstus ir parašau jiems muziką. Kaip Vytautas Kernagis yra sakęs, tai yra dainuojamoji poezija. Esu jos atlikėjas ir muzikos autorius. Bet, žinoma, poezijos perskaičiau daug, tik ne visa tinka dainoms, kaip antai laisvosios eilės.

Poezija į mano gyvenimą atėjo maždaug 1962 metais, pirmą kartą išgirdus grupę „The Beatles“. Mane sudomino, kad jie nerašė savo tekstų ir buvo paprasti vaikinai, kūrę muziką. Pagalvojau, kad ir aš galėčiau ką nors panašaus nuveikti, todėl ėmiausi muzikinės kūrybos. Draugas Juozas Matačiūnas mokykloje parašė eilėraštį „Laiškai“, o savo sukurtą dainą atlieku iki šiol.

Vėliau besimokydamas Konservatorijos pirmame kurse subūriau grupę, pasivadinome „Cry Dogs“ (Išvertus į lietuvių kalbą „Kaišiadorių kultūros namų vokalinis instrumentinis ansamblis“). Kasmet dalyvavome peržiūrose, vienoje jų labai norėjosi sudainuoti „Laiškus“. Raimondas Paulas – „Laiškai“, šventai pamelavau išėjęs į sceną. Taip pasielgiau, nes už savos kūrybos atlikimą grėsė diskvalifikacija. Mes puikiai pasirodėme, užėmėme 3-ią vietą.

Po daugelio metų mes gastroliavome Rygoje, čia R.Paulą sutikome. Tuo metu jis ėjo kultūros ministro pareigas. Aš jam prisipažinau, ką padariau. Nekreipk dėmesio, mes sovietiniais laikais dar ne tokių dalykų padarydavome, norėdami apeiti sistemą, atsakė jis.

– O koks „Cry Dogs“ likimas? Grodavote ir „The Beatles“, ir „Deep Purple“. Kuo jus ši muzika sudomino?

– Mano amžiaus žmonėms šios grupės labai reikšmingos. Jaunimas apie tai žino mažiau, nes jie domisi savo laikotarpio muzika. Mano mergaitės klausė šių dainų, nes jos buvo šalia, dabar joms aktualios kitokios dainos. Aš jas puikiai suprantu.

Be jūsų paminėtų, dar domėjausi „Cream“, „Led Zeppelin“. Iki tol per televiziją girdėdavome tik sovietines dainuškas, mums tyčia norėjosi ritmo ir trenksmo! Pradžioje žodžių nesuprasdavome, bet domėdavomės, kaip šis menas buvo kuriamas. Kartais nelegaliai gaudavome plokštelių (taip juk atsitiko ir su Timo Rice‘o ir Andrew Lloydo Webberio roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“). Kęstutis Antanėlis gavo įrašą, kuriame buvo įdėti ir žodžiai. Pasaka!

Vėliau, kai persikėlęs į Vilnių apsigyvenau itin geroje vietoje pačiame Karoliniškių gale, kur antena „gaudė Lenkiją“. Tai buvo vienintelis langas į Vakarus ir jo kuriamą meną: koncertus, filmus, ten pamačiau ir italų režisierių Federico Fellini.

– Ar yra koks jums ypač įsiminęs filmas?

– Man labai įstrigo fantastinis Rogerio Vadimo filmas „Barbarella“ (1968), ten buvo vienas labai nustebinęs epizodas. Ateivis mylėjosi su Žemės žmogumi, kuris domėjosi, kaip tai reikėtų daryti. Ištiesk rankas ir palaikyk atstumą, sakė ateivis ir padarė juokingą judesį. Man, kaip paaugliui, tai labai įstrigo (juokiasi).

Taigi Lenkija tikrai nebuvo toks užgniaužtas kraštas. 1967 metais Varšuvos filharmonijoje koncertavo britų roko grupė „Rolling Stones“...

– Nedalyvavote?

– Ne. Juk aš buvau nevyjezdnoj. Po vaidmens „Jėzus Kristus superžvaigždė“ man buvo uždaryti visi keliai.

– O koks jausmas buvo įkūnyti Jėzų? Tai taip dviprasmiška.

– Dviprasmiškai skamba dabar, o anksčiau norėjosi bent prisiliesti prie to Jėzaus. Suvaidinti jį, pabūti juo nors truputį – tai prisilietimas prie dieviškos dalelės.

– Ar jūsų santykis su religija nėra ironiškas?

– Tuo metu tikrai taip nemaniau, juoba religija buvo draudžiama. Mano tėvelis buvo labai giliai tikintis, ko mokė ir mus, nors Kaišiadoryse negalėjome lankytis bažnyčioje. Viskas buvo baisiausiai sekama. Todėl mane tėtis siųsdavo mane į Vilnių, kuriame gyveno dėdė. Taip užsukdavau ir į bažnyčią. Pradėjus studijuoti požiūris keitėsi, atsirinkau, kas tinka.

– Nesusilpnėjo jūsų tikėjimas?

– Aš žinau, kad iš chaoso visata arba toks tobulas kūrinys kaip žmogus susidaryti negalėjo. Netikiu. Kažkas visa tai sukūrė, o kas – nežinau.

Jaunimo teatras

– Visi teatrai turi savus ritualus prieš aktoriams išeinant ant sceną. Ar tai buvo susikaupimo tyla? Esate sakęs, kad nemėgdavo pašnekesių bufete.

– Tuo metu nebuvo jokio ritualo. Teatre dirbant Eimuntui Nekrošiui į spektaklius ateidavome keliomis valandomis anksčiau. Reikėdavo susikaupti vaidmeniui, pamąstyti, kaip geriau jį sukurti. Taigi ruošdavomės kiekvienas atskirai.

– Išėjus D.Tamulevičiūtei prie teatro vairo stojo Rūta Vanagaitė. Įvyko kažkoks nesutarimas?

– Prasidėjo baisus moratoriumas, kuriuo norėta atšaukti visus spektaklius ir kurti šedevrus. Absurdas. Nuėmė pačius geriausius kūrinius – „Dėdę Vanią“, „Pirosmani, Pirosmani...“ Aktoriai buvo nusiteikę prieš, tačiau vėliau ji kartu su Eimuntu Nekrošiumi išėjo į festivalį „LIFE“. Taip viskas savaime sugriuvo ir po truputį ėmė byrėti komanda: pamatęs, kad nieko nebelieka, išėjo Vladas Bagdonas.

– Prieš tai kalbėjome apie E.Nekrošių. Su kokiu laužtuvu jis išlaužė iš jūsų aktorinį meistriškumą?

– Jis kitaip nei daugelis visada stipriai ruošdavosi repeticijoms. Jis smulkmeniškai apmąstydavo kiekvieną sceną, kaip ją sukurti geriau. Bet tuomet ir tu pats negali būti nepasiruošęs! Tu nuolatos turi kartu mąstyti, fantazuoti, skaityti tiek, kad mintis nepaleistų nei dieną, nei naktį. Todėl niekada ir nemėgau bufeto, kuriame gerdami kavutę atsipalaiduojame.

– Kaip ruošiatės spektakliui? Vaikštote iš kampo į kampą, kalbatės su savimi?

– Tekstus geriausia mokytis pačioje scenoje repetuojant, nes taip susieji su judesiais ir jausmais. Aklai mokantis žymiai sunkiau, todėl naujiems aktoriams įdirbį turinčiame spektaklyje dirbti sudėtinga. Namuose verta analizuoti tekstą, mąstyti apie loginius kirčius.

– Kritikai sako, kad jus kaip aktorių labiausiai pakeitė sargo vaidmuo „Pirosmani, Pirosmani...“

– Taip, gruodžio 10 d. premjerai kaip tik suėjo 40 metų. Pamatęs, kad vaidinsiu sargą, vėl nusiteikiau eiliniam vaidmeniui. Pagal pjesę, Pirosmanis girtas guli ant suoliuko, o sargas jį nuveja. Toks tas epizodas. Nekrošius manė, kad šią sceną reikėtų išvystyti stipriau. Po daugelio etiudų, kuriuos kūrėme, nusprendėme išimti visą pjesės tekstą, kuris buvo kažkoks kvailas ir tarybinis. Visgi paskutinių repeticijų metų pajutome, kad pabaigoje įtampa nuslūgsta ir reikalingi bent keli žodžiai. Juos parašė S.Šaltenis. Taip spektaklis įgavo ypatingą statusą, kad filmuoti pasirengusi Lietuvos televizija nesusirinko medžiagos. Jie nesuprato, kad mes kažką veikiame be žodžių.

Taip, šis spektaklis mano karjeroje tikrai buvo lūžis. Po jo 1981 metais atsirado Erkiulis Puaro (rež. Balys Bratkauskas). Beje, esu 9-asis aktorius, atlikęs šį vaidmenį. O Davidas Suchetas, kuris iki šiol rodomas televizijoje, yra 10-asis. Taip, kad aš buvau anksčiau (juokiasi).

Apie gastroles ir kiaulienos konservą

– Sovietų Sąjungos eros pabaigoje (1988) su Jaunimo teatru išvykote į Ameriką. Ką pirmiausia atsimenate, nusileidus lėktuvui?

– Mes turėjome savaitę laisvo laiko apsipratimui. Nusileidome Niujorke, išskirstėme pas kokias šeimas gyvensime. Vėliau vyko susitikimas lietuvių klube, kelionė į Hjustoną, kuriame pradėjome vaidinti. Aklimatizacija – labai reikalingas dalykas, dabar taip jau nebebūna – atvažiuoji, repetuoji ir iškart eini į sceną.

– Vaikščiojote Niujorko gatvėmis.

– Susipažinome su šiuo miestu, mums ji mielai aprodė. Kaip garbės svečiai lankėmės ir Linkolno centre.

Amerikoje atsidūrėme, nes garsus XX a. amerikiečių dramaturgas Arthuras Milleris, 1985 metais viešėdamas Vilniuje, pamatė kelis E.Nekrošiaus spektaklius. Jo nuomone, Jaunimo teatrą turi pamatyti Amerikos žiūrovai.

Džiaugiuos, kad mus kvietė patys amerikiečiai. Vėliau į JAV vyko Nacionalinis dramos teatras, tai spektaklius stebėję lietuvaičiai sėdėjo prie stalo ir kėlė taures už gerą aktorių... Mes vaidinome tikrame teatre.

– Tokioje uždaroje terpėje, kaip sovietinis Vilnius, išsivystė profesionalus menas.

– Taip! Reikėjo vieno tokio Nekrošiaus, kuris suburtų pajėgas: pakviestų Saulių Šaltenį kaip dramaturgą, aktorius ir t.t. Be abejo, D.Tamulevičiūtė labai prie to prisidėjo ir ji kaip tik ieškojo, kuo talentingesnių žmonių. Kituose teatruose vyr. režisierius labai pavydėdavo, jeigu jaunesnysis režisierius būdavo populiaresnis trupėje. Mūsų teatre taip pat buvo tokių atvejų, kuomet stengdavosi pakviesti už save prastesnius kūrėjus (juokiasi).

– Filme „Defiance“ kuriame taip pat vaidino Danielis Craigas, režisierius Edwardas Zwickas sakė, kad jei būtumėte gyvenęs JAV, būtumėte pelnęs ne mažesnę šlovę nei Robertas De Niro. Kodėl?

– Kastinge iškart suvaidinau taip, kaip jis norėjo, tai patvirtino kaipmat. Pas E.Zwicką yra vaidinę daug garsių aktorių, tokių kaip Leonardas di‘Caprio ir D.Craigas.

– O jaučiatės kaip Holivudo aktorius?

– Ne (juokiasi). Mes, gimę sovietinėje Lietuvoje, vis tiek nesame tokie laisvi žmonės kaip amerikiečiai. Nors atitinkamomis sąlygomis nemanau, kad vaidintume blogiau. Vaidindamas JAV scenoje jaučiau, kaip žiūrovai reaguoja į kiekvieną žodį. Šie žmonės tokie imlūs!

Tiesa, po gastrolių Amerikoje skridome į Vieną, kurioje iš parterio nesulaukėme jokių emocijų. Per pertrauką E.Nekrošius liepė dvigubai greičiau vaidinti. Padarėme, kaip režisierius sako, bet salėje vis tiek tylu. Bet po spektaklio, kaip prasidėjo trypimas... Įvairių šalių žiūrovai labai skirtingi.

– Matyt, austrai žiūri labai susikaupę.

– Ir stengiasi nepraleisti nieko.

– Apibendrinkime, kiek ir kur esate gastroliavęs.

– Oi... visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, nes ten nėra teatro. Na, ir Afrikoje, nes iš ten negavome pakvietimo. Bet visur kitur tai tikrai – Izraelyje, Australijoje, Europoje, Azijoje, Pietų Amerikoje... Bet labiausiai patiko Australijoje, nes ten mus neįtikėtinai gražiai priėmė žmonės, vietiniai lietuviai yra fantastiški. Pamenu, vaidinome „Dėdę Vanią“ ir „Pirosmani Pirosmani...“.

Anuomet mes gyvenome labai neturtingai, už gastroles negaudavome jokių honorarų tik apie 30 dolerių dienpinigių. Norėjosi ką nors parvežti namiškiams, todėl prisikraudavome ir konservų, ir primusėlių. Nors kiaulienos griežtai įsivežti nebuvo galima, viena artistė jos vis tiek įsidėjo. Be abejo, ją sustabdė muitinėje ir australų pareigūnas teiravosi, kas gi tai. Nors kiaulės snukis ant pakuotės buvo nupieštas, ji šventai įtikinėjo, kad čia jautiena. Muitininkas tiesiog pripiešė ragus ir praleido (juokiasi).

– O ką smagiausio esate atsivežęs iš kelionių?

– Kadangi esu muzikos fanatikas, tai būtinai pirkdavau kompaktų, o kai atsirado DVD, tai ir juos. Turiu sukaupęs didžiulę kolekciją. Viską, kas susiję su scena.

Kinas šildė, juosta skubino, scenarijus pravirkdė

– Ką veikėte, kai baigėsi D.Tamulevičiūtės dešimtuko žvaigždžių valanda?

– Kaip tik atėjo Sąjūdis, tad į teatrą niekas nėjo, nes jis vyko lauke. Mes egzistavome ir tiek. Ačiū Dievui, mane visada šildė kinas. Vaidinau Gyčio Lukšo „Žalčio žvilgsnyje“, o su Algimantu Puipa dirbau net 12-oje filmų. Žinoma, ne visuose teko pagrindiniai vaidmenys, pavyzdžiui, „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ (1978) tik aš pats galiu pamatyti tą vieną sekundę, kurioje šmėsteliu.

– Ar skaitėte Sauliaus Tomo Kondroto romaną „Žalčio žvilgsnis“? Ar tai, kaip G.Lukšas perteikė istoriją, atitiko jūsų įsivaizdavimą?

– Įsivaizdavau kitaip, bet savaime suprantama, kad knygoje pasakojama daug tankiau. Režisieriai pasakojimą visada mato kitaip nei rašytojai. Todėl stengiesi daryti taip, kaip norisi filmo kūrėjui.

– Pirmasis filmas, kuriame suvaidinote, vadinasi „Sodybų tuštėjimo metas“ (rež. Almantas Grikevičius). Kaip jūs ten atsidūrėte?

– Tuo metu Almantas lankėsi Jaunimo teatro spektakliuose ir mūsų laidą pavadino „unikalia“. Nors teigė norėjęs pakviesti visus, daugiausia vaidmenų gavome mes, berniukai, Kostas Smoriginas, Remigijus Vilkaitis, Gediminas Storpirštis. „Sodybų tuštėjimo metuose“ atlikau mažą Minkaus vaidmenį, bet prisimenu tai, kaip smagų išbandymą.

– Kameros nebijojote?

– Kai ateini ir nieko nežinai, bijai visko. Kameros taip pat. Ar žinai, kiek kainuoja vienas metras juostos, kartodavo režisieriai, ypač, kai filmas būdavo įrašinėjamas ant geros kokybės medžiagos. Reikėdavo vaidinti greitai, kad nebūtų jokių... Ne tai, kaip teatre, kuriame pauzes galima tęsti.

– Pajutote pokytį, kai filmai perėjo į skaitmeninį formatą?

– Labai! Kitaip nei juostose, gali vaidinti nors ir dešimt kartų! Anksčiau nufilmavus juosta buvo gabenama ryškinti, po vienos ar dviejų savaičių ją atgavus kartais pasirodydavo brokas... O suvaidinta būdavo taip gerai, rodos, džiaugiasi ir režisieriai, ir aktoriai. Tokios situacijos kartodavosi nuolatos, o filmus vis perfilmuodavome ir perfilmuodavome.

– O kaip jums sekėsi darbuotis su A.Puipa? Nėra jis bjaurus režisierius?

– Su manimi jis labai puikus. Aš iškart perpratau jo charakterį. Pasirodo, Puipa labai nemėgsta, kai aktorius ateina ir pradeda klausinėti. Reikėdavo tiesiog vaidinti, o režisierius jau žiūri, ar tinka šis variantas. Aš taip ir dariau: bandžiau vaidmenis kurti įvairiais būdais, o jis atsirinkdavo, kas jam patinka.

– Ar turite mėgstamiausią režisieriaus filmą, kuriame vaidinote?

– Ko gero, tai yra „Amžinoji šviesa“ (1987). Jame buvo viskas artima ir suprantama, o skaitydamas Rimanto Šavelio scenarijų pravirkau. Žinoma, ne visur sutikau su Puipos sprendimais, bet, kaip visada sakau, atiduodu duoklę režisieriaus matymui. Juk tai jo filmas.

– Kodėl pravirkote? Galbūt buvo sakinys, kuris nukėlė jūsų sąmonę į kitą lygmenį?

– Jame gyvenimas prabėga panašiai kaip smėlis pro pirštus išbyra. Rodos, kad nieko nebelieka, gyvenimas nepasiseka, skyriausi su žmona, kurią labai mylėjau. Ji jautė tą patį, bet mums vis tiek nepavyko. Lyg ir turėtų du geri žmonės sutarti, tačiau prabėga laikas, nebelieka bendrų temų ir sutarimo.

– Dabar vaidinsite pas Raimundą Banionį seriale.

– Taip, ten būsiu vierchas – banditų vadas, kuris sėdi kalėjime. Šis vaidmuo labai netikėtas ir esu dėkingas režisieriui už jį. Per daugelį metų susidaro tam tikras amplua, o štai čia teks išbandyti kažką naujo.

– Jūs šiuo metu turite problemų su stuburu... Ar nebuvo sunku?

– Mes išsisukome. Banionis žinojo šią mano bėdą, bet jis elgėsi labai tolerantiškai.