„Vilnius lyg užplūstas potvynio bangos...“: Antrojo pasaulinio karo atbėgėliai Lietuvoje ir jų likimai
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Nacionaliniu M.K.Čiurlionio dailės muziejumi įgyvendinant projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
Per pastaruosius keletą metų Lietuvoje tapo itin aktualus ir jautrus pabėgėlių klausimas, visuomenėje pažadinęs tiek solidarumo jausmą, tiek ir įžiebęs aštrias diskusijas bei nevienareikšmiškai vertinamą „atstūmimo politiką“.
Politiniai pabėgėliai iš Baltarusijos, ieškantys saugaus gyvenimo po suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų ir žiauriai numalšintų protestų. Tūkstančiai neteisėtų migrantų Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, tapę hibridinės Aliaksandro Lukašenkos režimo atakos prieš Lietuvą ir visą Europos Sąjungą įkaitais. Kelios dešimtys tūkstančių karo pabėgėlių iš Ukrainos, Lietuvoje suradusių prieglobstį nuo Rusijos pradėto karo ir ėmusių čia kurti – laikinai, o gal ir visam laikui – naują savo gyvenimą.
Dabartinei mūsų visuomenei ir nusistovėjusiai socialinei tvarkai tai tapo didžiuliu iššūkiu, tačiau kartu paskatino žmones bei skirtingas bendruomenes imtis įvairių iniciatyvų ir dalintis su pabėgėliais savo namais bei maistu, teikti psichologinę bei materialinę pagalbą. Visa tai mums buvo nauja, nematyta ir iki šiol nepatirta.
Tačiau Lietuvos istorijoje tai toli gražu ne pirmoji pabėgėlių, užplūdusių mūsų šalį, banga. Daugiau nei prieš aštuonis dešimtmečius nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, dešimtys tūkstančių žmonių, daugiausia iš rytinių Lenkijos, taip pat vakarinių Baltarusijos teritorijų, pasiekė Vilnių, kuris bent jau kuriam laikui tapo jų namais.
Atbėgėlių priėmimas buvo didžiulis iššūkis Lietuvos Respublikos vyriausybei, mat 1939 m. spalio 10 d. vos tik atgavus Vilnių, teko spręsti daugybę su tuo susijusių problemų: saugumo, registracijos, apgyvendinimo, maitinimo, pašalpų skyrimo, medicinos paslaugų teikimo, našlaičių priežiūros, švietimo ir kitų. Remiantis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus skaičiavimais, 1940 m. sausio viduryje Lietuvoje apytikriai gyveno 35 tūkst. atbėgėlių: 4173 lietuviai, 17 297 lenkai, gudai, rusai ir 13 469 žydai.
Tų dienų nerimasties, baimės ir nežinios dėl ateities atmosferą Vilniuje subtiliai ir jautriai įamžino fotografai Edmundas (1905–1984) ir Boleslava (Tallat-Kelpšaitė, 1908–1982) Zdanauskai. Šią užduotį jie vykdė Draugijos Vilniaus kraštui remti užsakymu. Tiek pačios fotografijos, tiek ir jų aprašai, kuriuos be jokių pataisymų ir pateikiame po kiekviena nuotrauka, yra vertinga 1939–1940 m. istorinių įvykių šešėlyje likusios kasdienybės ikonografija, atskleidžianti socialinę, kultūrinę bei emocinę atbėgėlių į Vilniuje būseną.
2014 m. Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus Kaune surengė Boleslovos ir Edmundo Zdanauskų fotografijų parodą „Iš nežinios į nežinią. Antrojo Pasaulinio karo atbėgėliai Lietuvoje". Po metų išleido to paties pavadinimo albumą.
Pirmieji atbėgėliai Lietuvą pasiekė praėjus vos kelioms dienoms po to, kai 1939 metų rugsėjo 1-ąją nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Pasak istoriko Simono Strelcovo, daugiau nei prieš dešimtmetį parašiusio knygą „Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje 1939–1940 metais“, Lietuvos vyriausybė į tai sureagavo labai humaniškai ir atvėrė sieną tiek Lenkijos kariams, besitraukiantiems nuo nacių, o netrukus ir sovietų teroro, tiek ir civiliams gyventojams.
Tuo metu patekti į Lietuvos teritoriją buvo dvi galimybės – pietvakariuose, per Lietuvos ir nacių aneksuotos Mažosios Lietuvos teritoriją, ir pietryčiuose, per Lietuvos ir Lenkijos pasienį. Būtent pastaroji kryptis tapo pagrindine atbėgėlių arterija, kurios galutiniu tašku dažniausiai tapdavo Vilnius.
Pasak istoriko S.Strelcovo, pasienyje nebuvo vykdoma jokia atranka – įleidžiami tiek lietuviai, tiek žydai, tiek lenkai, tiek gudai. Tiesa, kertant sieną asmenys buvo registruojami, jiems išduodama atbėgėlio anketa, kurioje prašoma nurodyti, ar jie turi giminaičių, draugų, pažįstamų, pas kuriuos gali apsistoti. Kitu atveju atbėgėliai registruoti kaip reikalingi šalpos ir nukreipiami į arčiausiai pasienio esantį didmiestį – Vilnių. Čia netrukus buvo įsteigtas Karo atbėgėlių reikalų komisariatas koordinavęs šių asmenų aprūpinimą būstu, maistu, drabužiais, kuru, medicinos paslaugomis, švietimu ir kitais būtinaisiais reikalais.
Savo atsiminimų knygoje „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“ atbėgėlis iš Varšuvos Hermanas Krukas šitaip aprašė tų dienų savo patirtį Vilniuje: „Vilnius lyg užplūstas potvynio bangos. Rasti vietą atsigulti – svajonė. Duonos gabalėlis – reta laimė. Marškiniai – kas dabar galvoja apie marškinius. Muilas – prabanga, o šiltas maistas – fantazija. Kiekvienas bent truputį normalesnis kampas sukelia virpulį: kambarys! Ar žmonės dar turi kambarius, miega lovose? Ar jie iš viso miega? Kiekvienas pabėgėlis suvirpėdavo pamatęs, kad kažkur dar verda normalus gyvenimas ir ne viskas dar sugriauta ir suniokota.“
Lietuvai tik atgavus Vilniaus kontrolę, šalies administracijai tūkstančiai karo atbėgėlių tapo didžiuliu ekonominiu iššūkiu. Į finansų paiešką tuomet įsitraukė užsienyje veikusios Lietuvos diplomatinės atstovybės. Aktyviausiai bendradarbiauta su to meto Lenkijos sąjungininkėmis Didžiąja Britanija, Prancūzija, taip pat JAV, kurios daugiausia rėmė žydų tautybės Lenkijos piliečius. Pagal nustatytą tvarką Lietuvos vyriausybė prie šalpos įsipareigojo prisidėti antra tiek, kiek pavykdavo gauti paramos iš užsienio. S.Strelcovo teigimu, šitoks mechanizmas iš dalies amortizavo finansinę Lietuvos naštą, tačiau didžiausia problema čia buvo laikas – artėjo žiema, o padėti tūkstančiams vaikų, moterų ir vyrų reikėjo nedelsiant.
Vis dėlto, rankų sudėję nelaikė ir patys atbėgėliai: jie būrėsi į savitarpio pagalbos grupes pagal tautybę bei profesijas. Taip pat ir vietos bendruomenės – daugiausia žydai ir lenkai – aktyviai prisidėjo prie pagalbos teikimo jų tautybės žmonėms.
Tiesa, istoriko teigimu, čia taip pat būta subtilių niuansų. „Lenkų atbėgėliai buvo suprantami kaip vienos tautinės grupės nariai. Lygiai tas pat tiko ir kalbant apie lietuvius bei gudus. Tuo tarpu su žydais situacija buvo kiek sudėtingesnė, mat svarbiu kriterijumi buvo religinis faktorius. Tarp ortodoksų, sionistų, ješivų studentų ar rabinų buvo nemaža skirtis, tad jiems reikėjo parūpinti skirtingas gyvenamąsias patalpas, maitinimo bei švietimo įstaigas“, – teigė S. Strelcovas pabrėždamas, kad tuos skirtumus stengėsi išspręsti ir vietinės žydų bendruomenės.
Kadangi karo pabėgėliai traktuoti kaip užsieniečiai, pradžioje jiems nebuvo leidžiama nieko dirbti ir šitaip palengvinti savo materialinę padėtį. Būtent tai automatiškai jiems suteikė „pašalpos gavėjų“ statusą. Vis dėlto šis požiūris ėmė švelnėti 1940-ųjų pavasarį. Tuomet numatyta galimybė bent prie pagalbinių darbų – kelių tiesimo, statybų – leisti įdarbinti atbėgėlius. Tiesa, ūkininkams, mėginusiems suteikti darbą tokiems asmenis, grėsė šimtus litų siekiančios bausmės ar net areštas.
Visą tą laiką Lietuvos diplomatai dėjo didžiules pastangas, kad skirtingos šalys įsileistų atbėgėlius, ypač žydų tautybės, ir tokiu būdu palengvintų ekonominę šios sudėtingos situacijos naštą. Tačiau, S.Strelcovo teigimu, kaip ir po 1938 metų pirmųjų pogromų Austrijoje, lygiai taip pat ir dabar, niekas nenorėjo jų įsileisti. Tik 1940-ųjų balandį sovietai sutiko sukurti „humanitarinį koridorių“ ir leisti Lenkijos žydams per savo teritoriją vykti į Odesą, o iš ten, per Juodąją jūrą ir Stambulą, galima buvo bandyti pasiekti Palestiną. Tačiau visas šis planas nuėjo perniek birželio 15-ąją sovietams okupavus Lietuvą. „Iš esmės tada Lietuvoje neliko jokių atbėgėlių ir visi jie automatiškai tapo sovietiniais piliečiais arba liaudies priešais, kurių laukė Sibiras“, – teigė istorikas.
Iki to meto iš Lietuvos per Skandinaviją išvyko tik labai nedidelis kiekis, daugiausia Lenkijos žydų, turėjusių galiojančias vizas arba leidimą atvykti į kitas valstybes. Tačiau viskas kardinaliai pasikeitė 1940-ųjų liepą, kuomet paskelbta apie būsimus rinkimus į Liaudies Seimą – kuo visa tai kvepia, akivaizdžiai liudijo ne tokie seni tiek Baltarusijos, tiek Ukrainos prijungimai prie SSRS. Būtent tuomet, istoriko S.Strelcovo teigimu, žydų atbėgėliai stichiškai ėmė ieškoti bet kokių būdų pabėgti iš Lietuvos.
Jiems į pagalba atėjo Olandijos atstovas Kaune Janas Zwartendijkas ir Japonijos konsulas Čiunė Sugihara suteikę „gyvybės vizas“ 2–6 tūkst. Lenkijos žydų ir taip juos išgelbėjusius nuo tragiškos lemties vėlesniais metais.
Dalis atbėgėlių, dar iki sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos, aprimus kariniams veiksmams rytinėse Lenkijos teritorijose, parvyko į savo šalį. Taip pat maždaug keli tūkstančiai Lenkijos piliečių pasiekė savo namus po Maskvos ir Berlyno sutarties, kurios dėka buvo užtikrintos galimybės pabėgėliams sugrįžti į anksčiau gyventas teritorijas tuo metu jau tapusias nacistinės Vokietijos arba Sovietų Sąjungos dalimi.
Tačiau didžioji dalis iš maždaug 35 tūkst. atbėgėlių, neturėdami kitų variantų, pasiliko Lietuvoje. Internuoti Lenkijos kariai pateko į sovietų rankas: karininkai buvo išsiųsti į lagerius, o iš kareivių vėliau sudarytas atskiras karinis junginys kovai su naciais. Keli tūkstančiai Lenkijos piliečių žydų atsidūrė gyvuliniuose vagonuose kartu su lietuviais, o Lietuvą okupavus naciams – Vilniaus gete ir, galiausiai, Panerių duobėse.
Dalis lenkų tautybės atbėgėlių Vilniuje išgyveno karo metus, o po Sovietų Sąjungos ir Lenkijos pasirašytos repatriacijos sutarties sugrįžo į savo tėvynę.
Nuotraukos iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus
Tekstas Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė