Vilnius pro J.Bulhako objektyvą: vaizdinga kelionė laiku sostinės gatvėmis
Retas lietuvis žino Jano Brunono Bulhako (Jan Brunon Bułhak) vardą. Tačiau būtent šis žmogus yra vienas daugiausia prisidėjusių prie to, kad mes žinome, kaip prieš 100 metų atrodė Lietuvos sostinė. J.Bulhakas (1876-1950) buvo lenkų fotografas ir fotografijos teoretikas, ilgai gyvenęs Vilniuje ir įamžinęs miestą tūkstančiuose nuotraukų. Tai žymiausias XX a. pirmosios pusės Vilniaus fotomenininkas.
Kviečiame išvysti, kaip atrodė J.Bulhako nuotraukos. Tapybiškas J.Bulhako fotografavimo stilius įamžina Vilnių, kokį matė čia kadaise gyvenę žmonės.
J.Bulhakas gimė 1876 m. Ostašino kaime netoli Naugarduko, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Jis mokėsi gimnazijoje Vilniuje, studijavo Jogailaičių universitete Krokuvoje, bet dėl šeimyninių priežasčių mokslus metė ir grįžo į tėviškę, kur ūkininkavo.
1905 m. dovanų iš žmonos gavęs fotoaparatą, J.Bulhakas ėmė gilintis į fotografiją, iš pradžių mėgėjiškai. fotografuodamas gimtojo krašto vietoves ir dvarus.
1912 m. J.Bulhakas apsigyveno Vilniuje, kur atidarė savo fotostudiją. Čia jis gyveno iki 1944 m. Iš pradžių – Uosto gatvėje (dabartinėje Pamėnkalnio gatvėje), o vėliau E.Ožeškienės g. 3 (dabartinis adresas – Gedimino pr. 9).
Paskirtas Vilniaus fotografijos archyvo vadovu, J.Bulhakas Vilniaus valdžiai įsipareigojo inventorizuoti miestą – fotografuoti bendrus vaizdus, fiksuoti architektūros paminklus, jų detales. Šį darbą tęsė iki 1919 m., didžiąją jo dalį atliko iki 1914 m. Dalis nuotraukų pateko į Vilniaus miesto archyvą, kitas, daugiau negu 600, jis sudėjo į 14 tomų albumą apie Vilnių.
Fotografuodamas Vilniaus senamiesčio objektus, J.Bulhakas dažnai stengėsi siekti meniškumo, neapsiribojo formaliu objektų įamžinimu.
Tarpukariu gyvendamas Vilniuje, J.Bulhakas toliau fotografavo miestą ir jo apylinkes, taip pat fotografavo ir kitus tuometinės Lenkijos miestus, su savo darbais dalyvavo dešimtyse parodų. Tiesa, didelė jo kolekcijos dalis pražuvo 1944 m. sudegus jo butui Vilniuje kartu su visu archyvu, bet dalis ir išliko.
Taip pat jis nuo 1919 m. skaitė fotomeno paskaitas Stepono Batoro universitete (taip tarpukariu vadinosi Vilniaus universitetas) įsteigtame meninės fotografijos skyriuje, kuris tapo pirmąja profesionalaus fotografijos meno mokykla Vilniuje. Vėliau tapo skyriaus vadovu.
J.Bulhakas taip pat parašė kelias knygas apie fotografiją, jos estetiką ir techniką, paskelbė ir nemažai straipsnių apie estetiką fotografijoje. Jo dėka susikūrė ir pirmosios Vilniaus fotografų organizacijos – jis 1928 m. įkūrė pirmąjį Vilniaus fotografijos klubą ir jam vadovavo.
J.Bulhakas yra laikomas piktorializmo stiliaus fotografijoje atstovu. Tai buvo XIX a. pab. – XX a. pradžioje Europoje populiarus fotografijos stilius, kurio atstovai siekė priartinti fotografiją prie tapybos, norėjo, kad nuotraukos būtų panašios į dailės kūrinius. J.Bulhakas irgi siekė, kad fotografija būtų pripažinta ir įvertinta kaip profesionalaus meno sritis.
Antrąkart Vilniaus senamiesčio architektūros paveldą J.Bulhakas sistemingai fotografavo 1944 m., Raudonosios Armijos užsakymu. Tada jis inventorizavo Vilniui padarytą karo veiksmų žalą.
Po Antrojo pasaulinio karo J.Bulhakas apsigyveno Lenkijoje, kur tapo vienu iš Lenkijos fotomenininkų sąjungos kūrėjų.1950 m. mirė. Jis palaidotas Varšuvoje Povonzkų kapinėse.
Dabar J.Bulhako nuotraukos yra laikomos bendru kultūriniu trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos – kultūriniu paveldu. Jis kartais vadinamas „Lenkijos fotografijos tėvu“.
Kelios J.Bulhako kūrybos palikimo knygos-fotoalbumai yra išleisti ir lietuvių kalba. Juose yra tiek fotografo nuotraukų, tiek J.Bulhako atsiminimų apie Vilnių.
„Vilnius, laimė, nėra miestas, nes turi visus dvaro požymius – didelio poniško dvaro su prabangia architektūra ir natūraliu gamtos grožiu. Jis išsidriekęs kalvotame, vandeningame slėnyje ir pasipuošęs natūraliu gamtovaizdžiu, susilieja su tauriais žmogaus intelekto kūriniais. Tai šventovės, vienuolynai, rūmai su erdviais parkais, dvarai ir dvareliai su ūksmingais sodais ir kiemais… Miesto sampratai nuolat priešinasi kokia nors žalia gatvelė, vingiuotas skersgatvis, žydintis kiemas ar darželis, vaismedžių sodas…, net niekur neskubantys praeiviai…“ , – taip apie Vilnių 2006 m. knygoje „Vilniaus peizažas: fotografo kelionės“, – rašė J.Bulhakas.
Ant J.Bulhako namo Gedimino pr. 9, kur jis gyveno, 1997 m. buvo atidengta memorialinė lenta.