Išskirtinės Aurelijos daiktų istorijos: apie vaikystę „po sijonais teatre“, kareivėlį ir unikalią tėvų meilę
Žmogaus namai – lyg atskiras pasaulis. Čia apsigyvena visokias istorijas menantys daiktai. Ir jei esi įžvalgus, svečiuodamasis gali pajausti namų šeimininko dvasią, suprasti, kuo jis gyvena, ką jaučia, kuo džiaugiasi ir ką nostalgiškai prisimena iš praeities.
Ne kiekvienas atvirai tuo linkęs dalintis, todėl labai apsidžiaugiau, kai Lietuvos teatro ir kino aktorė Aurelija Tamulytė pasikvietė į svečius.Tada dar nežinojau, kad papulsiu į jautrų ir jausmingą, linksmą ir sielvartingą Aurelijos pasaulį, kurį man papasakos jos namai ir daiktai. O aš nuotraukomis galėsiu jį papasakoti kitiems.
Per Vilniaus Užupio seną arką, kreivu kiemo grindiniu papuoliau į atskirą, uždarą pasaulį. Tolimiausiame kiemo kampe, dar net neįėjus vidun, pasitinka manekenas su skrybele ir šypsodamasi buto šeimininkė Aurelija.
Ir tai buvo tik pradžia, nes perlipus slenkstį iškart atsiradau lyg teatre.
Tarp mielų dalykėlių pro akis nepraslysta Kauno valstybinio dramos teatro didžiosios scenos grindų gabalėlis, tarnavęs teatrui iki scenos rekonstukcijos 2009 metais.
Aurelija prisiminė, kaip vaikystėje augo „po sijonais teatre“, nes vaikai per repeticijas nebuvo pageidaujami. Kad niekam nemaišytų, kantriai tylėdavo ir klausydavosi operečių.
Ant spintos kraštelio kaba Auksinis scenos kryžius, gautas 2009 metais už Fani vaidmenį spektaklyje „Bjaurusis“.
Aktorės namuose daug muzikos ir sceninių daiktų – skrybėlių, batelių, plačių sijonų. Šis sijonas jos mamos, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistės, operetės primadonos Danutės Dirginčiūtės Tamulienės.
Akys nuslysta į ant komodos stovinčią, gėlėmis papuoštą mamos nuotrauką, kuri mirė visai neseniai, eidama 82-uosius. Jaučiu, kaip sievartas dėl netekties ima kaustyti abi.
Aurelija nukabina mamos sijoną nuo manekeno ir pati į jį susisiaučia. Štrauso muzika lydėjo ją nuo mažumės, todėl net sukdama lanką gali dainuoti operetes.
Nusiavusi batelius, Aurelija pasakojo apie unikalią tėvų meilę. Prisiminė, kaip tėtis ant pajūrio akmenukų išgramdydavo mamos portretus ar, sukarpęs savo batus, mamai padarydavo stilingus batelių dirželius.
Kol Aurelija prisėdo pasidažyti lūpų, pamačiau antikinę vazą su išdžiūvusiomis gėlėmis.
Vazoje – tik baltos rožės, gautos po spektaklių. Kolekcija vis pildoma.
Aurelija trumpai susimąsto apie vaidmenis.
Tuo tarpu aš sužinau apie dar vieną jos talentą – piešti.
Aktorė nupiešia net savo vaidmenis!
Ir žirgus. O šalia jų – ir tėčio nupieštas Aurelijos portretas.
Portretas nupieštas tuo metu, kai Aurelijai buvo tik keli mėnesiai. Taip tėvas įsivaizdavo savo užaugusią dukrą.
Skupltūrėlė iš Paryžiaus turgaus primena keliones. Daržovių pardavėjas neturėjo grąžos, tai pasiūlė šokėjo skulptūrėlę, kuri lig šiol džiugina ir primena smagias dienas.
Aurelijos tėvai mažai fotografuodavosi ir fotografavo, todėl jaunų tėvų ir vaikystės nuotraukų nėra daug.
Tačiau dabar Aurelija turi daug savo meniškų nuotraukų. Anot aktorės, fotografija gali užfiksuoti žmogaus sielą. Ji tai žino, nes ne vienus metus buvo fotosesijų idėjų autore ir stiliste.
Vasaros sezonu, kai teatrai užsidarydavo, Aurelijos tėtis važiuodavo į Palangą dirbti gelbėtoju. Taip Aurelija, vos kelių mėnesių kūdikėlis, sportiniame krepšy atkeliavo prie jūros. Nuo tada aktorė ir jūra – neišskiriami.
Pajūrio smėlyje rado kreivėlį. Jis – vienintelė aktorės lėlė. Aurelija vaikystėje mažai žaizdavo, nes galvodavo apie rimtus dalykus. Prisiminė, kad net sustingdavo, kaip įdomu būdavo klausytis suaugusiųjų pokalbių.
Vienintelis daiktas, likęs iš sudegusių namų – rėmas su įrašu. Paklausta, kaip reikia gyventi, Aurelija nedvejodama atsako, kad reikia mylėti savo artimą taip, kaip save.
„Akys – nuogiausia žmogaus kūno dalis. Viską galima uždengti, tik akių – ne“.
„Laimė – būti reikalingai! Jausti, kad tave girdi, supranta, apkabina“.
Apsikabinom išsiskirdamos. Pagalvojau, kad man irgi laimė apsikabinti mielus žmones ir juos fotografuoti, kad nuotraukomis galėčiau papasakoti apie juos kitiems.
