„Viskas, kas neatiduota, yra prarasta“: dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos tvirtybė – šeima

Šeima ir menas daro žmones humaniškesnius. Štai, ką išsinešiau bandydama papasakoti vienos geriausių dirigenčių pasaulyje Mirgos Gražinytės-Tylos istoriją. Tėvai ją apsupo rūpesčiu ir dainomis, o jos tėvus jų tėvai, seneliai. Tad neišvengiamai ši publikacija tapo ne tik bandymu išsiaiškinti, kuo ypatingas menininkės dirigavimo stilius, pasiekimai, bet tai ir nėri̇̀mas gilyn – į šeimos istoriją.  

Dar vasarį „The New York Times“ M.Gražinytę apibūdino kaip prieš muzikos industrijos spaudimą maištaujančią antikarjeristę. Šis teiginys yra paradoksalus atsižvelgiant į tai, ko lietuvių menininkei pavyko pasiekti – atradusi autentišką dirigavimo stilių, šiandien ji yra viena geidžiamiausių dirigenčių pasaulyje. Kaip tai apskritai yra įmanoma?   

Nesvarbu, ką bedirbtume – tapytume ar būtume didžiulio verslo vadovai, kovotume už žmogaus teises ar bandytume parašyti bestselerį – tikroji esmė dažnai slypi visai ne ten, kur esame įpratę ieškoti. Ne tobuluose pažymiuose, perpildytose banko sąskaitose ar kritikų liaupsėse. Tikiu, kad ši istorija tinkama advento laikotarpiui, kai gyvenimas mus kažkiek priverčia sustoti, susitikti su seniai matytais giminėmis ir draugais. Tad ir straipsnis prasideda nuo šeimos istorijos ir tik vėliau pereina prie gilesnių kūrybinių aspektų. 

Dėkoju dirigentės šeimai, kad sutiko papasakoti daugiau, nei galime perskaityti skaitomiausių žiniasklaidos priemonių puslapiuose.  

15min tęsia multimedijų ciklą „Susipažinkime“, kuriame pristato ryškiausias išeivijos kultūros asmenybes. Ciklą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. 

„Gimiau muzikų šeimoje“  

„Gimiau muzikų šeimoje, mano močiutė ir jos šeši broliai bei seserys yra profesionalūs muzikantai“, – ne viename interviu yra pasakojusi M.Gražinytė-Tyla. Šis sakinys įvairiomis formomis nuskamba dažname jos pokalbyje su žurnalistais. Visgi kiek toli jos giminės medyje įsišaknijusi meilė muzikai? Apie tai 15min sutiko papasakoti kompozitorė bei dirigentės mamos S.Gražinienės teta Kristina Vasiliauskaitė. 

„Drąsiai galiu sakyti, kad viskas prasidėjo nuo mano tėvelių – Leonardo (1908–2009) ir Onos (1912–2010) Vasiliauskų. Abu mėgę muziką dar prieš Antrąjį pasaulinį karą susitiko kompozitoriaus Nikodemo Martinonio (1887–1957) chore. Abu jie puoselėjo slaptą mintį muzikoje siekti aukštumų, nors anuomet tam sąlygos buvo sunkios, stokojo pinigų, nes abu buvo kilę iš didelių šeimų. Vienuose šaltiniuose rašoma, kad, būdamas jauniausias, tėtis šeimoje buvo vienuoliktas, kituose – tryliktas vaikas. Mamytė gimė penkių asmenų šeimoje. Tėčio jauniausias brolis Izidorius Vasiliauskas taip pat pasuko į muziką. Vėliau jis susilietuvino pavardę į Vasyliūną ir Antrojo pasaulinio karo metais emigravo į Ameriką, kur tapo garsiu smuikininku bei propagavo lietuvišką muziką kartu su sūnumi Vyteniu Vasyliūnu, puikiu pianistu ir vargonininku, nors pagal specialybę jis pasaulyje labai garsus astrofizikas“, – pokalbį pradėjo kompozitorė.  

Leonardo ir Onos šeimoje gimė septyni vaikai, tapę išskirtiniais muzikantais. Vyriausiasis – Bernardas Vasiliauskas (1938–2022) išsiugė vargonininko specialybę – surengė daugybę koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių. (1968 m. Vilniuje įvyko pirmasis M.K.Čiurlionio vargonininkų konkursas. Šiame konkurse Bernardas tapo I premijos laureatu.) 

„Kai 1989 metais Vilniaus katedrą atidavė tikintiesiems, brolis buvo pakviestas dirbti vyriausiuoju vargonininku. Ten jis dirbo iki pat mirties“, – pasakojo K.Vasiliauskaitė. 

Kitas brolis, Augustinas Vasiliauskas, yra violončelininkas bei Nacionalinės premijos laureatas. Jis buvo pakviestas groti Valstybiniame Vilniaus kvartete: „Tai nepaprastai aukšto meninio lygio kolektyvas, koncertavęs garsiausiose pasaulio koncertų salėse. O štai violončelininkas Virgilijus ir smuikininkė Edita visą gyvenimą grojo Lietuvos Nacionaliniame simfoniniame orkestre. Jauniausias brolis Andrius – puikus pianistas, laimėjęs I premiją Heino Ellerio konkurse Taline (1987 m.). Vyriausioji sesuo Beata Vasiliauskaitė-Šmidtienė tapo išskirtinio talento pedagoge, išugdžiusi daugybę garsių smuikininkų. Ji ir yra M.Gražinytės-Tylos močiutė“, – kalbėjo K.Vasiliauskaitė.  

Šeimoje Kristina yra jauniausias vaikas ir vienintelė kompozitorė: „Drąsu buvo pasirinkti tokią specialybę, tačiau tikėjausi, kad rašysiu muziką savo artimiesiems. Pati bijojau eiti į sceną, o be muzikos gyventi negaliu, tad pasirinkau kūrybos kelią...“ 

K.Vasiliauskaitė teigė, kad šeimoje jaunesnieji ėmė pavyzdį iš vyresniųjų. Antai, kai 1968 metais Vilniuje įvyko pirmasis M.K.Čiurlionio vardo vargonininkų konkursas ir  vyriausiasis brolis Bernardas tapo I premijos laureatu, pasiryžome: „Jeigu Bernardas tiek pasiekė, tai mes, jaunesnieji, taip pat turime siekti meno aukštumų!“  

Ji pasakojo, kad neretai eidavo į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, kuriame jos tėtis dirbo orkestre pirmuoju trombonininku bei orkestro inspektoriumi: „Mama paaukojo savo gyvenimą šeimai, tačiau, mums užaugus ir vyresniesiems sukūrus savo šeimas, senatvėje ji nusprendė dirbti Operos ir baleto teatre. Tad abu su tėveliu, susikibę už rankų kiekvieną vakarą eidavo į darbą. Apskritai, jie labai gerai sutarė, buvo išmintingi, labai mylėjo savo šeimą ir puoselėjo joje darną. Namuose nuolat visi muzikavo, tad nuo ryto iki vakaro girdėjau pačią geriausią klasikinę muziką, be kurios negaliu gyventi iki dabar...“, – šypsojosi pašnekovė. 

O.Vasiliauskienė, dukters liudijimu, jautė didžiulį potraukį muzikai: „Ji tiesiog gėrėjosi, klausydamasi Giuseppe‘ės Verdi, Richardo Wagnerio ir Wolfgango A.Mozarto opusų... Iš jų mėgstamiausias buvo R.Wagneris.“  

L. ir O.Vasiliauskai, kaip ir daugelis to meto žmonių, patyrė Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo žiaurumus – du karus, tris okupacijas ir visus su karu susijusius išbandymus. K.Vasiliauskaitė 15min teigė, kad juos išgelbėjo tikėjimas: „Jie atlaikė viską, suprato savo misiją Žemėje ir nesiblaškė. Norėdamas išlaikyti šeimą, tėvelis dirbdavo dieną ir naktį ir man iki šiol sunku suvokti, kokie stiprūs jie buvo savo dvasia.“  

Sovietmečiu L.Vasiliauskas dėstė Konservatorijoje (dabartinė Muzikos ir teatro akademija): „Vienas iš jo studentų Stalino portretą pakabino aukštyn kojomis, todėl bandydamas apsaugoti šeimą nuo tremties jis tiesiog išėjo iš darbo. Tokių aštrių situacijų buvo ne viena – kartą kareiviai beldėsi į namus, pareikalavo degtinės, mamytė puolė nešti ją drebančiomis rankomis. Butelis ištiško ant žemės, tuomet kareiviai pradėjo šaukti, kad tai tyčia padaryta ir grasino sušaudyti  tėvelį. Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai, nes mama puolė kareiviams į kojas, prašydama pasigailėjimo... Visgi tai tik keli atvejai iš daugybės kitų. Aš mažai ką žinau iš praeities, nes tėvelis buvo uždaras ir daug ko nepasakojo – kantriai nešė savo kryžių.“  

L.Vasiliauskas turėjo ir papildomą darbą – perrašinėdavo lietuvių kompozitorių kūrinius: „Didžiausias operų ir baletų partitūras bei visų instrumentų partijas jis perrašydavo ranka, kas jam pavykdavo tobulai, nes dar ir patiems autoriams pataisydavo klaidas. Sunku visus kompozitorius išvardyti, tačiau tėtis kažkur turi knygelę, kur visus yra užfiksavęs. Prisimenu tik Eduardą Balsį, Vytautą Klovą, Julių Juzeliūną...“ 

Šį darbą L.Vasiliauskas atlikdavo naktimis, nes dieną dirbdavo Operos ir baleto teatre, juk šeima didelė, visus išmaitinti reikia... Kad neužmigtų, jis pamerkdavo kojas į šaltą vandenį: „Tėvelis dažnai dirbdavo naktimis, tad sykį Lazdynų bute, kur mes tuo metu gyvenome, apsilankė saugumiečiai, nes jiems labai smalsu pasidarė, kas gi čia vyksta naktimis..?“  

Nepaisant visų iššūkių, Vasiliauskai gyveno dvasiškai turtingą gyvenimą. Pašnekovė jį vadina „pilnakrauju“: „Iki pat mirties tėveliai, netgi sulaukę itin garbingo amžiaus, mus visus – vaikus, anūkus, proanūkius – jungė į vieną didelę ir labai darnią šeimą. Jautėmės laimingiausia šeima pasaulyje!“ 

Mamos darbai niekada nesibaigia  

S.Gražinienė savo santykį su dukterimi 15min apibūdino kaip labai gražų, pagarbų, šeimišką: „Laikotarpį iki jos išvažiavimo studijuoti prisimenu su tokia šviesa!“ Pašnekovė paliudijo, kad jų namuose visada skambėjo muzika – vaikystėje dukteriai ji tiek pat dainuodavo, kiek ir skaitydavo. Grojo liaudies dainos, klasikinių kūrinių aranžuotės, populiarioji muzika, kaip antai džiazas, kuris ypač patinka tėčiui.  

„Išbuvusi emociškai sudėtingą studijų laikotarpį Graco universitete Austrijoje, ji po truputį ėmė kviestis mus į svečius – projektus, koncertus ar kitur. Kartais pavykdavo ten nuvykti visiems, tačiau Mirga tuo metu mėgdavo pasikviesti po vieną. Taigi nuvažiuodavau ten viena, į visai mažuliuką kambarėlį, kurį ji nuomavosi. Man buvo labai smalsu, kaip mano dukra susikūrė savo mažą buitį – kur ji pasidėjusi partitūrą, nueidavau ir į kosmiškai įdomias specialybės pamokas“, – dalijosi S.Gražinienė ir pridūrė, kad nuvykusi aplankyti dukters ji dažnai su ja kalbėdavosi apie meną, šeimą, suguldavo tame mažame kambarėlyje lovose ir juokdavosi iš tuo metu iškylančių aktualijų.  

Nors dirigentės gyvena skirtingose Europos šalyse, mama jai iki šiol yra tvirtas ramstis. Intensyvių gastrolių metu ji padeda prižiūrėti vaikus: „Suprantu, kaip tai sudėtinga – Mirga turi diriguoti koncertą „Carnegie Hall“, o vaikas susirgęs… Pamenu, kad esame ištempę koncertą Paryžiuje su „Radio France“ orkestru. Vyresnėlis buvo absoliučiai karščiuojantis, išeiti į gryną orą niekur negalėjome, todėl po viešbučio koridorius malėmės su temperatūrą mušančiais vaistais. Kartu virėmės arbatą ir darėme pėdučių masažą, jis parauda, pakosti, užmiega man ant rankų, sulaukia mamytės, o ji vėl turi išeiti… Mirga pasakojo, kad tai buvo vienas sudėtingiausių koncertų jos gyvenime, be to, galvojo, kad jis neįvyks.“  

Paklausus, ar tenka daug paaukoti savęs, S.Gražinienė reagavo: „Kaip aš galiu nepadėti? Aš negaliu tiesiog ramiai medituoti, kai matau, kad mano vaikams manęs reikia. Galiausiai vėliau užplūsta begalinis gerumo jausmas. Mirga yra sakiusi, kad viskas, kas neatiduota, yra prarasta.“  

Klausantis šiltų dirigentės mamos pasakojimų kyla natūralus klausimas – kiek vietos feminizmui buvo Gražinių šeimoje? Juk M.Gražinytės-Tylos vardas dažnai linksniuojamas būtent šios filosofinės krypties kontekste, ji pirmoji moteris, vadovavusi prestižiniam Birmingamo miesto simfoniniam orkestrui. 

„Oho, koks klausimas! Čia daugiau papasakotų Mirgos sesuo Onutė, kuri daug garsiau kalba apie feminizmą“, – kalbėjo dirigentės mama.  

„Kaip Mirga nesykį yra sakiusi, pasiekimai priklauso ne nuo lyties, o nuo gebėjimų, žinių troškimo. Visgi be galo džiaugiuosi, kad šiais laikais muzikos pasaulyje moterims skiriamas didesnis dėmesys nei anksčiau. Netgi atlikėjų skaičiui orkestre. Juk jame turi būti moterų. Be to, šiuo metu pasaulyje skamba raginimai, kad naująja NATO vadove turėtų būti moteris. Gal ir visai gerai, nes iš tiesų labai daug metų valdė vyrai. Taip, jie protingi, bet ar moterys kažkuo kvailesnės? Vyrai daugelį amžių savo rankose turėjo daugiau svertų, tad atėjo laikas permąstyti galios pozicijas, prie kurių nelygiavertiško formavimosi, deja, prisidėjo ir Bažnyčia“, – tęsė ji.  

Visgi pačiai dirigentės mamai kaip pianistei su tam tikromis nelygybės apraiškomis yra tekę susidurti: „Sąjūdžio laikais, kai Mirga buvo mažytė, veikiau ypač aktyviai, tad diskriminacijos nejaučiau. Tačiau vėliau įsidarbinusi gimnazijoje pastebėjau, kad kolegos koncertmeisteriai galėjo sau leisti turėti daugiau krūvio, mat jie neturėjo tiek rūpesčių. Panašių minčių ateidavo, bet dabar viskas labai keičiasi ir džiaugiuosi tuo.“  

„Tikiuosi ir viliuosi, kad Mirga moterims Lietuvoje ir pasaulyje yra tas žmogus, į kurį galima lygiuotis – juk įmanoma turėti vaikų ir valdyti, tarkime, didžiulį verslą“, – dalijosi dirigentės mama.  

Čiurlioniukų laikas  

Čiurlionio menų gimnazija – viena pagrindinių mokyklų, kurioje Lietuvoje ruošiami profesionalūs menininkai. M.Gražinytė-Tyla nėra vienintelė pasaulinio garso kūrėja, kuri čia mokėsi. Tarp vardų ir Jurga Ivanauskaitė, O.Narbutaitė, Eglė Špokaitė ir kiti. Visgi apie patirtis šioje mokykloje čia besimokę menininkai kalba labai įvairiai – vieni laiko nuoskaudą, kiti laikosi maištingos pozicijos, treti tiesiog džiaugiasi juos formavusia aplinka. Panašiai būna ir šeimose.  

Pokalbiuose su savo dukromis ir sūnumi S.Gražinienė girdėjo dėkingumą: „Vis tiek žmonės augo nuostabioje aplinkoje, kurioje nuolatos kalbama apie meną.“ Pasak jos, šioje mokykloje augę vaikai nebūtinai tampa profesionaliais menininkais, kartais jie užauga tiesiog humanistais.  

Su S.Gražiniene reflektavome, kaip per visą šį laiką mokykla brendo bei kokioje aplinkoje augo jos dukra. Pašnekovės nuomone, gimnazija tebesikeičia į gerąją pusę, tačiau problemų yra: „Mokytojų tema yra skausminga ir nemanau, kad ji liečia tik Čiurlionio gimnaziją, nes net gerose bendrojo lavinimo mokyklose yra sovietinių specialistų.“   

Anot jos, panašus kontekstas buvo ir tuo metu, kai šioje mokykloje mokėsi jos dukra: „Buvo kaip tik atsikūrusi nepriklausoma Lietuva ir ypač jautėsi pokyčiai, tačiau sovietinio raugo žalą vaikams dariusių žmonių tiek idėjine, tiek emocine prasme buvo. Juos identifikuoti labai sunku, nes jie – labai užsimaskavę ir dar dabar tebėra. Buvo tokių, kurie jautrius žmones, kaip mano mama sako, tiesiog išėsdavo.“ Tačiau tai atsveria kiti mokytojai, kurie ypač stengiasi dėl jaunų žmonių ateities: „Žinau pavyzdžių, kaip bendrojo lavinimo specialistai, suprasdami menininkus, daug prisidėjo prie jų išlikimo mokykloje ir karjeros.“  

Apie griežtoką, bet darbingą atmosferą kalbėjo ir M.Gražinytės-Tylos klasės draugas, kartu mokęsis nuo šeštos iki dvyliktos klasės, Viktoras Bakys. Šiuo metu jis dirba solfedžio mokytoju. Klasiokę jis prisimena kaip labai šiltą bei dirigentiškomis lyderio savybėmis nuo mažumės pasižymėjusį žmogų: „Iki šeštos klasės mūsų klasėje lyderė buvo viena mergina. Tačiau po penktos klasės ji išėjo, o pasirodžiusi Mirga labai natūraliai užėmė jos vietą. Sakydamas klasės lyderė, visų pirma, turiu galvoje labai gabų žmogų, kuris geriausiai mokosi visus dalykus – tiek bendrojo lavinimo, tiek ir specialybės. Mirgos atveju – tai dirigavimas, fortepijonas, muzikos teorija, solfedis, harmonija ir visi bendro lavinimo dalykai. Tai dvi mokyklos vienu metu.“  

Paklaustas, kaip tuo metu jie leisdavo laisvą laiką, pašnekovas teigė, kad čiurlioniukai čia niekuo nesiskiria nuo kitų vaikų, tačiau, mokantis Čiurlionio menų mokykloje, mokiniai daugiausia laiko skiria mokslams: „Žinoma, vaikai taip pat turėdavo laisvalaikį ir stengdavosi jį leisti kokybiškai – eiti pasivaikščioti į Kalnų parką, pas draugus į namus. Vis dėlto tiek anksčiau, tiek ir dabar mokiniams tenka derinti gausesnius mokslus, mokantis tiek bendrojo lavinimo, tiek ir specialybės dalykus.“  

M.Gražinytė jau nuo septintos klasės savo specialybe pasirinko dirigavimą, jo mokėsi, kaip jau minėta, pas savo tėtį: „Man susidarė įspūdis, kad Mirgai mokytis pas tėtį buvo labai gerai, nes jie abu buvo aistringi muzikos mylėtojai. Be to, žiūrint iš šono, atrodė, kad jie puikiai bendradarbiavo ir giminystės ryšiai jiems nesudarė jokių problemų mokytis. Gal net priešingai, tai buvo judviejų stiprybė“, – tęsė V.Bakys.  

Paklaustas, kokias svarbiausias Mirgos asmenines savybes galėtų išskirti, jis teigė, kad ji buvo be galo savarankiška asmenybė, todėl net ir patekusi pas mažiau talentingą mokytoją, nei yra jos tėtis, Mirga vis tiek būtų tapusi aukščiausio lygio dirigente: „Dirigentui būtinas didelis smalsumas, mat jis yra vadovas, kuriam būtina be galo daug žinoti pradedant konkrečiu kompozitoriumi, jo kūrybos kontekstu, paties kūrinio išmanymu, tokius techninius niuansus, kaip tariami kūrinio žodžiai, kokie akordai skamba, taip pat gerokai gilesnius – kokia yra to kūrinio prasmė. Tad dirigentas privalo girdėti, jausti, suprasti kūrinį. Jam taip pat būtinos lyderio savybės, pasitikėjimas savimi, jis turi žinoti, ką daro, kur link einama ir link to vesti kolektyvą. Jis turi sugebėti įkvėpti kitus, būti empatišku autoritetu, o kolektyvas – pasitikėti juo. Visa tai Mirga turėjo nuo pat pradžių ir aukščiausiu lygiu.“  

Pasak jo, žiūrint į Mirgą, niekada neatrodė, kad jai būtų sunku ar nepakeliama įtilpti į tokius aukštus reikalavimus dirigentui. Ir šios savybės buvo jos prigimtyje, tad jai natūraliai sekėsi dirbti ir kurti drauge su kolektyvu: „Tačiau svarbiausia jos savybė – tai didelė ir nuoširdi meilė muzikai. Frazė „nuoširdi meilė muzikai“ gali nuskambėti labai šabloniškai, bet Mirgos atveju muzika buvo tai kuo ji gyveno, kvėpavo, kalbėjo, jautė, – teigė V.Bakys. – Muzika yra didesnė už žmogų ir būtent tai savimi liudijo Mirga.“  

„Nenoriu Mirgos pergirti, bet jau mokykloje puikiai žinojome, kad tai, kas bus jos rankose, bus suorganizuota be jokių priekaištų. Ji tikslingiausias žmogus, kokį esu sutikęs. Viską, ką ji daro, yra nukreipta siekiamo tikslo link. Dešimtoje klasėje, pamenu, gavome diriguoti naują kūrinį. Nė vienas iš klasiokų iškart nepuolė studijuoti to kūrinio – juk tai galima padaryti pamažu, kelių savaičių bėgyje. Tačiau ne Mirga. Ji gaudavo iš tėčio kūrinį ir iškart padarydavo viską, kas įmanoma – išmokdavo jį groti, išsiversdavo žodžius, paklausydavo skirtingų kolektyvų atliktas šio kūrinio interpretacijas ir jas palygindavo, paskaitydavo knygą apie patį kompozitorių, kad suprastų, ką jis kūrė prieš šį kūrinį, kuo gyveno tuo metu, kai kūrė šią kompoziciją ir ką veikė paskui. Atėjusi į pirmą pamoką, ji jau būdavo maksimaliai pasiruošusi šio naujo kūrinio atlikimui. Ir šitaip tikslingai ji dirbo ne tik muzikoje, bet ir visuose dalykuose, ką ji darė. Atrodė, kad ką ji bepasirinktų savo gyvenime, sėkmės pasieks.   

Visus dalykus ji mokėsi dešimtukais. O muzikologijos egzamine galima būdavo rinktis sudėtingesnio lygio užduotis, tokias, kurias atlieka kompozicijos specialybės moksleiviai. Mirga ir jas atlikdavo be klaidų. Kaip ir visuose kituose dalykuose“, – pasakojo buvęs klasės draugas, o dabar M.K.Čiurlionio menų mokyklos pedagogas V.Bakys.  

Paklaustas, ar per pamokas Mirga duodavo jam nusirašyti, V.Bakys teigė, kad tokio atvejo nepamena, bet neabejoja, kad paprašius būtinai būtų davusi be jokių pamokslavimų arba dar geriau – draugiškai pasisiūliusi pati paaiškinti naują temą: „Ji labai lengvai bendraudavo, nebuvo linkusi į konfliktus ir nesureikšmindavo mažų dalykų. Su ja būdavo malonu bendrauti.“

„Nuo pat pradžių jos bendravimas su atlikėjais buvo labai vakarietiškas – ji ateidavo į kolektyvą, klausdavo, ką muzikantai galvoja apie kūrinį, tardavosi, kaip geriau sugroti ar sudainuoti konkrečią vietą“, –pasakojo pašnekovas.

„Ji laiko muzikantus lygiaverčius sau. Anksčiau tai buvo nesuprantama. Mus mokė pagal visiškai kitus standartus – dirigentas turi būti lyderis, kaip kad jis pasako, taip ir turi būti. Tačiau Mirga pati iš savęs yra žmogus, kuriam pagarba kitam yra labai natūralus dalykas“, – teigė V.Bakys.  

Visą informaciją ji sugebėdavo perduoti su milžinišku pozityvumo kiekiu. Todėl maksimalios kokybės dar mokykloje dirbant su choru jai pavykdavo pasiekti ne reikalaujant, bet per šypseną ir pagarbą kitam žmogui. Toks pozityvumas ir kartu reiklumas įkvėpdavo ir uždegdavo visus.   

Baigiamasis darbas, kuris tapo žiūrovų mėgiamu spektakliu 

2004 metais būdama abiturientė M.Gražinytė-Tyla kartu su bendraklasiais iš M.K.Čiurlionio menų gimnazijos, kaip ir įprasta mokyklos tradicijai, organizavo baigiamąjį visos čiurlioniukų laidos darbą. Jo metu dirigentė pasirinko tai kartai neįprastą kūrinį, mat jis buvo lietuviškas. Tai Giedriaus Kuprevičiaus miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“.   

Beje, S.Gražinienė sakė, kad pirmuosius koncertus barokinei ir prancūzų kompozitorių muzikai M.Gražinytė-Tyla suorganizavo dar 10-oje klasėje, kurios afišas nupiešė per naktį. 

„Ji man pasakojo, kad su visa opera nesutaria, ką daryti, tad pasiūliau statyti ką nors lietuviško. Nežinau, kas man žybtelėjo, bet prasitariau, kad būdama vaikas labai mėgdavau klausytis „Ugnies medžioklės su varovais“, kuriame skambėjo varpelinis Gintarės Jautakaitės balsas“, – 15min teigė S.Gražinienė. Visgi vien panorėti neužteko, dar reikėjo susirasti ir natas. „Viskas vyko žiauriai greitai! – atsiminimais dalijosi pianistė. – Deja, Lengvosios muzikos orkestras jau nebeatlikinėjo šio kūrinio, bet šiaip ne taip susiradau G.Kuprevičiaus kontaktą. Mirga jam paskambino ir puikiai prisimenu jos žodžius: rytoj važiuoju į Kauną, tad arba atvažiuosiu su šypsena, arba nežinau… Ir štai ji ne atvažiavo, o atskrido! Jie taip susidraugavo su maestro, kuris jis visapusiškai ėmėsi globoti.“  

Pasak S.Gražinienės, to meto gimnazijos abiturientai absoliučiai savarankiškai dirbo prie miuziklo pastatymo – patys rūpinosi kostiumais, vaidyba, muzika, grimu. Žodžiu, rado partnerius, kurie galėtų paremti.  

15min susisiekė ir su G.Kuprevičiumi. Jis prisiminė, kad M.Gražinytė-Tyla tiesiog atvažiavo į universitetą, kuriame jis dėstė, ir paprašė miuziklo natų: „Su malonumu jas daviau, o mokiniai, kaip įprasta šios gimnazijos tradicijai, pastatė jį su savo orkestru bei solistais.“ 

Nors, kompozitoriaus tikinimu, šis kūrinys yra gan sudėtingas, tačiau jaunimas drąsiai ėmėsi jį statyti.  

Kaip tik tuo metu atsirado agentūra „Tactus Verus“, kuri taip pat norėjo surengti šio miuziklo pastatymą. Kadangi Mirga su savo kolektyvu neseniai buvo pastačiusi šį kūrinį, kompozitorius G.Kuprevičius sutiko, kad kaip tik jų atlikimas ir būtų parodytas.   

Šio projekto ėmėsi režisierius Gytis Padegimas ir 2004 metais daugiau nei dešimt kartų šis miuziklas buvo atliktas gyvai. Šitokiu būdu kūrinio pastatymas iš M.K.Čiurlionio menų gimnazijos persikėlė į buvusį Vilniaus kino teatrą „Pergalė“. Miuziklo kūrinius atliko moksleiviai, o dainavo žinomi atlikėjai – Ona Kolobovaitė, Mindaugas Zimkus, Jurga Šeduikytė, Vidas Bareikis ir daugelis kitų. O jiems visiems dirigavo M.Gražinytė.   

Anot kompozitoriaus, Mirga tuomet pasirodė kaip ryžtinga, disciplinuota muzikantė, neeilinė asmenybė, puikiai suvokusi, ką daro. Maža to, jai pagelbėjo ir tėvas R.Gražinis, todėl pats G.Kuprevičius buvo ramus dėl to, kad kūrinys bus atliktas nepriekaištingai.   

„Šis pastatymas man yra brangus todėl, kad tai buvo antrasis miuziklo pastatymas Vilniuje praėjus beveik trims dešimtmečiams nuo jo premjeros Vilniuje 1975 metais. Per tą laiką joks teatras šiuo kūriniu nesidomėjo, jis buvo žinomas tik iš įrašų. Tad įdomu ir tai, kad šį veikalą atrado karta, kuri dar nebuvo gimusi, kai jis buvo pastatytas“, – pasakojo miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ kompozitorius.   

Jo teigimu, visi spektakliai sulaukė didžiulio anšlago, o rodymus buvo galima tęsti dar ilgai, tačiau išlaikyti beveik šimto žmonių kolektyvą buvo labai sudėtinga užduotis.    

G.Kuprevičius taip pat prisiminė, kad po kurio laiko Mirga pasirodė Kaune ir dalyvavo konkurse, ketindama užimti Kauno simfoninio orkestro vadovo pareigas. Tačiau, jo teigimu, „kaip būdinga Lietuvoje, savi saviems nepatinka, todėl konkurso ji nelaimėjo ir tai, tikėtina, buvo vienas iš pretekstų jai ieškoti laimės kitur“.    

„Tuo metu ir požiūris į moterį kaip dirigentę Lietuvoje buvo dar labai neįprastas, todėl jos kandidatūra gėdingai atmesta. Deja, tokie atvejai yra nereti mūsų šalyje – įvairūs muzikantai yra priversti iš pradžių savo talentu užkariauti pasaulį, kad mes juos pripažintume čia, Lietuvoje“, – teigė G.Kuprevičius.  

Maždaug prieš dešimtmetį kompozitorius buvo nuvykęs į Zalzburgo Operos teatrą, kurio vyriausiąja dirigente dirbo Mirga. Tuo metu kaip tik teatre vyko W.A.Mozarto operos „Idomenėjas“ premjera, o orkestrui dirigavo jaunoji dirigentė iš Lietuvos. „Šios operos pastatymas buvo puikus ir mums su žmona tai suteikė nepaprastą malonumą“, – pasakojo G.Kuprevičius.   

Pasak kompozitoriaus, dirbdama užsienyje Mirga supažindina vietinę publiką ir su lietuvių kompozitorių kūriniais, todėl ją drąsiai galima vadinti Lietuvos kultūros ambasadore.    

„Tai yra langas į Lietuvos kultūrą. Maža to, tarp pasaulinio garso kompozitorių, pasirodo, lietuvių autorių kūriniai taip pat atrodo labai neblogai. O tai jau didelis laimėjimas, kuris įmanomas Mirgos ir kitų Lietuvos atlikėjų, aktyviai dirbančių užsienyje, dėka“, – teigė kompozitorius G.Kuprevičius.  

  Ryšys su lietuviška muzika  

„Atėjo iš šeimos“, – paklaustas, kodėl kultūros diplomate apibūdinamai dirigentei svarbi lietuvių kompozitorių muzika, atsakė R.Gražinis. „Kaip įvairiuose interviu esame kalbėję, jai būnant 4-erių metų Lietuvoje įvyko nuostabus dalykas – atgavome nepriklausomybę ir atsivėrė sienos“, – tęsė jis.   

Kaip tik tuo metu choro „Aidija“ įkūrėjas R.Gražinis savo dukterį imdavo kartu į gastroles po Europą „tokiomis sąlygomis, kokiomis dabar niekas nebekeliautų“: „Ji tiesiog įsitaisydavo autobuse ir važiuodavo.“  

Anot R.Gražinio, tuomet jo vadovaujamas choras ieškojo neatrastų žemių, todėl tą pastebėję lietuvių kompozitoriai 1990–2000 metais tiesiog pradėjo kolektyvui rašyti naujus kūrinius: „Po vieno laimėto konkurso sulaukėme Felikso Bajoro, K.Vasiliauskaitės, Osvaldo Balakausko, Onutės Narbutaitės, Algirdo Martinaičio bei daugybės Broniaus V.Kutavičiaus kūrinių. Mums tiesiog pradėjo braškėti siūlės, nes kaip niekieno neišlaikomas choras nespėjome visko atlikti, o Mirgutė visa tai matė.“  

Įtakos padarė ir M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje veikusio choro repertuaras, kuris taip pat daug dėmesio skyrė lietuviškai kūrybai.  

Visgi kokie lietuvių kompozitoriai M.Gražinytei-Tylai yra svarbiausi? „Pastaruoju metu ji buvo labai susidraugavusi su Raminta Šerkšnyte ir bendradarbiavo, atlikdama jos kūrinius“, – išryškino R.Gražinis ir pridūrė, kad kartais dukteriai pasufleruoja, kas gero ir naujo atsiranda Lietuvos padangėje.   

Pati dirigentė yra teigusi, kad jos santykis su R.Šerkšnytės muzika yra  „labai asmeninis“. „Turbūt labiausiai mane žavi šios kompozitorės ir jos kūrinių poetika, paslaptis. „Ramintizmas“, mažosios tercijos. Jos asmeninis balsas. Šis balsas – pati didžiausia vertybė ir tarptautiniame kontekste“, – Muzikos informacijos centrui yra teigusi M.Gražinytė-Tyla.  

Ko gero, svarbiausiu lietuvių autoriumi M.Gražinytei yra B.Kutavičius, su kuriuo Gražinių šeima buvo užmezgusį labai artimą ryšį, 15min teigė S.Gražinienė. „Su jo muzika ji yra dirbusi bene daugiausiai. Ir štai tęsdama lietuvišką tradiciją Birmingame Anglijoje Mirga buvo suorganizavusi „Dainų šventę“, kurioje vienas pagrindinių akcentų buvo „Tėviškės papartis“, sukurtas būtent B.Kutavičiaus“, – pasakojo pašnekovė.  

Anglams neįprastą, bet Lietuvoje tradicinį „Dainų šventės“ konceptą M.Gražinytė pristatė 2019 metais. Koncerto metu dėmesys taip pat buvo skirtas latvių, estų, lenkų, žydų muzikai.  

M.Gražinytė-Tyla dėmesį skyrė ir savo tetos K.Vasiliauskaitės kūrybai. Miunchene su Bavarijos radijo choru (Bayerischen Rundfunks) yra atlikusi jos kūrinį „Saulės giesmė“. Prieš tai daugybę kartų jį buvo atlikęs R.Gražinis su choru „Aidija“, nes būtent šiam kolektyvui jis ir buvo sukurtas. „Manęs prašė parašyti kūrinį dviem chorams, todėl jis yra ganėtinai sudėtingas, iš viso 16 balsų partitūra. Kol kas tai vienintelis choras Lietuvoje, atliekantis šį kūrinį“, – pasakojo K.Vasiliauskaitė. 

„Saulės giesmė“ gimė 1997 metais, jau atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, grąžinus Vilniaus katedrą tikintiesiems: „Jaučiau poreikį užpildyti sakralinės muzikos spragą, kuri atsirado per 50 okupacijos metų, kada į bažnyčią eidavome slapčia, besidangstydami skarelėmis, kad kas nors nepamatytų, nepaskųstų...  Ačiū Dievui, dabar galime darbuotis iš peties, tiek kūrėjai, tiek ir atlikėjai, kad tik sveikatos ir jėgų užtektų! Talkininkaujant Mirgai Gražinytei, dar pavyko atlikti mano „Simfonetę“ ir 9-ių dalių siuitą „Eglė žalčių karalienė“ 2 fortepijonams ir kameriniam ansambliui. Taigi, esu jai labai dėkinga už bendradarbiavimą“, - tęsė kompozitorė. 

Į klausimą, kaip apskritai formuojamas dirigentės repertuaras, R.Gražinis teigė galintis tik pasvarstyti: „Muzika jai niekada nebuvo saviraiškos priemonė, o turinys, kuriam reikia suteikti eterį. Natūralu, kad niekada nenutraukusi gijos su gimtąja šalimi kiekviename naujame muzikos leidinyje ji ieško būdų, kaip papasakoti apie lietuvių autorius.“ 

Dirigavimo stilius – neatsiejama dialogo su muzikantais paieškų dalis  

Skambiu antraščių nebijantys recenzentai M.Gražinytės-Tylos stilių vadina išskirtiniu. Susikaupusi ir įsišaknijusi it medis vėjyje, kad ir ką ji nusprendžia daryti su orkestru, tai veikia, ji pakeitė simfoninį pasaulį. Kai ji yra laukinė, ji yra labai laukinė, o kai yra rami, muzika plaukia it upė. Bet kaip iš tiesų ji diriguoja? Ką muzikai reiškia jos mostai ir žvilgsniai? Kokią įtaką jos santykiai su orkestrantais daro įtaką muzikai?  

Nuo 1983 metų M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje dirigavimą dėstantis R.Gražinis mokė ir savo dukterį. Ne viename interviu jis yra pasakojęs apie svarstymus, ar iš tiesų galėtų užimti šią poziciją. Praėjus 20-iai metų, ar vertėjo, abejonių nekyla. M.Gražinytė-Tyla – viena geriausių pasaulio dirigenčių, kuri palaiko artimus ryšius su savo tėčiu.   

R.Gražinis savo mokinės ir dukters stilių apibūdina kaip neakademišką: „Manau, kad ji puikiai perprato savo pasirinkto žanro abėcėlę. Bet kiekvieno dirigento stilių formuoja muzikos pažinimo lygmuo. Tai, ką Mirga jaučia ir supranta, tam ji ir ieško judesių. Dažnai netradicinių. Mat jos dirigavimas, atspindėdamas kūrinio nuotaiką, dažnai primena šokį. Stilius – tai yra priemonė, padedanti atskleisti muziką.“  

Vienas tokių netradicinių muzikavimo būdų yra įprasto tempo padidinimas, priverčiantis orkestro narius suklusti: „Tai Mirga daro ne todėl, kad „užsimano“, o norėdama įnešti gyvybės. Kartais jauti, kad nusistovėjusios taisyklės atlikėjams tampa pernelyg patogios, nors reikalingas spinduliavimas, kibirkščiavimas, džiugesys!..“  

M.Gražinytės-Tylos gebėjimas užmegzti ryšius su muzikantais, sukurti sinergiją yra dar vienas kūrybinis ramstis. Jos mama S.Gražinienė tai vadino gebėjimu įkvėpti, kuris kartais leidžia tiek klausytojams, tiek patiems atlikėjams išsinešti iš renginio daugiau. Kaip pavyzdį tėtis atsiminė, kad atlikdama anglų liaudies dainą „Pastime with Good Company“ M.Gražinytė-Tyla privertė uždainuoti ir pačius orkestrantus.  

Natūralu, kad kolegos dirigentę vertina kaip gebančią kurti dialogą. Ji pradžioje išklauso kitų, o tada siūlo savo, 2020 metais kurtame dokumentiniame filme kalbėjo Birmingamo orkestro fleitininkė Marie-Christine Zupancic. Pasak jos, anksčiau dirigentai retai rūpindavosi muzikantų nuomone apie kūrinio atlikimą.   

R.Gražinis paaiškino, kad iš tiesų senesniais laikais autokratiškas vadovavimo modelis buvo įprastas: „Klausantis medžiagų apie praėjusių amžių geriausius dirigentus aiškėja jų gebėjimas perteikti viziją, kurią muzika ir diktuoja. Bet Mirga supranta, kaip stipriai liberalėja ir demokratiškėja pasaulis, todėl žiūrėti į orkestrą tik kaip į instrumentą nebegalima. Turbūt jums pažįstama istorija, kaip vienas rusų caras savo dūdų orkestro žmones vadino ne vardais, o natų pavadinimu…“  

Neatsitiktinai diktatoriškumas susijęs su ilgus metus dirigavimo pasaulyje vyravusiu patriarchatu. „Jai studijuojant supratimas, kad orkestro vadovai yra brandūs muzikantai, 40–60 metų vyrai, buvo ganėtinai gajus. Bet štai su Mirgos karta prasidėjo lūžis. Neįsivaizduoju, kokia to priežastis, bet, matyt, prodiuseriai tam turėjo įtakos“, – dalijosi R.Gražinis  

M.Gražinytės-Tylos liberalumas ryškėja nenuspėjamais paskutinės sekundės sprendimais, nors jie kartais sukelia nerimo aiškumą mėgstančiam orkestrui. Pasak R.Gražinio, tai lemia geriausio rezultato paieškos: „Kartais paskutinę minutę atsiranda naujų interpretacinių idėjų, keičiančių suplanuotą programą. Kai kurie orkestro muzikantai to nemėgsta, bet juk muzika atspindi gyvenimą bei amžiną jo kaitą. Suprantu Mirgą, nes man pačiam taip nutinka – iki paskutinės akimirkos suku galvą, kaip ištobulinti repertuarą, perduoti žinią klausytojams.“  

„Vedant paralelę tarp muzikos ir valstybės valdymo formos, tai niekas nesiginčija, kad demokratija yra pati geriausia ir tobuliausia valdymo forma. Tačiau ji iš tiesų yra pati sudėtingiausia, juk be įvairiapusiško svarstymo, įsigilinimo negali priimti geriausio sprendimo ar juolab pasmerkti. Ši demokratija, kurios siekia Mirga, yra labai imli laiko, energijos prasme – juk vieni orkestrai išmoksta tekstą ir eina groti, o kiti, taip pat ir lietuviški, daugiau laiko skiria pasiruošimui bei vienas kito pažinimui, kuriam ypač reikia laiko ir erdvės“, – apibendrino S.Gražinienė.  

Viena geriausių pasaulio dirigenčių laikoma M.Gražinytė turi tvirtą akademinį pagrindą – daug kam žinoma, kad ji išsilavinimą įgijo M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, vėliau išvyko studijuoti į Graco muzikos ir scenos menų universitetą. Pabaigusi bakalaurą ji įstojo į dirigavimo specialybę Leipcigo ir Ciuricho aukštojoje mokykloje.  

Toks išsilavinimas kartais gali kišti koją kūrybiškumui, tačiau, kaip pastebėjo muzikos kritikė Paulina Nalivaikaitė, ne vienas kritikas akcentuoja, kad M.Gražinytė-Tyla geba valiūkišką energiją suderinti su racionalumu, preciziškuose jos mostuose glūdi emotio ir ratio harmonija.  

Paklausus, kaip įmanoma išlaikyti vidinę laisvę augant itin akademinėje aplinkoje, R.Gražinis teigė: „Tai ganėtinai racionalus žvilgsnis. Mes tiesiog džiaugiamės visa poezija, kuri egzistuoja muzikoje, aplinkoje ir bendravime. Ko gero, tarp eilučių slypintys reiškiniai žmogų įkvepia ir sustiprina.“