Žmones jų namuose fotografuojanti Viktorija Vaišvilaitė: „Už kiekvienų durų – paslapčių kambariai“
Fotokamera – tartum stebuklingas raktelis: laikant ją rankose aplinkinis pasaulis ima vertis naujai. Tuomet patenku į visiškai kitą budrumo būseną: pojūčiai paaštrėja, akimirkos ištįsta. Fotografija man – ir laimėje, ir nelaimėje. Branginu ir į albumus klijuoju fotografijas anaiptol ne tik prisiminimų išsaugojimui. Jos yra atskiras pasaulis, į kurį norisi nerti ne siekiant sužadinti buvusias patirtis, bet dėl galimybės įsisupti į paveikslo atmosferą ir joje skleistis, svajoti, leistis nešamai tolyn. Tuomet įprastos laiko nuovokos nebelieka, susiveja visos prasmės – ir paveikslo, ir to gyvenimo, kuris buvo jame ir pasilieka amžiams.
Pati sau esu atradusi literatūrinę kūrybinės išraiškos formą, kuri nuostabiai atliepia ir mano pačios kūrybą vaizdais. Kitados buvau girdėjusi apie japonų poeziją, gal net skaitinėjusi trumpučius trieilius haiku. Tačiau gerai atsimenu vakarą, kai haiku tapo nauju atradimu. Dabar aš mėgaujuosi fotografija, kuri yra tarsi poetiniai haiku – tas pats koncentruotas jausmas, ryšys tarp amžinybės ir akimirkos, tarp begalybės ir detalės. Čia svarbi yra ne žodžių ar detalių gausa, o jų tarpusavio sąveika, asociacijos, pasirinkto simbolio energija. Kiekviename mažučiame gyvenime slypi didžiojo gyvenimo alsavimas.
Pasakodama apie žmones fotografijomis, visada viliuosi būti pakviesta į jų namus. Ypač džiaugiuosi, kai kambarių gyventojai nesistengia visko suslėpti už spintelių durų, kai neatsiriboja baltomis, visas šviesas atspindinčiomis sienomis.
Kambarys, kuriame gyvena žmogus, yra tarsi išplėstinis jo paties kūnas. Visa mus supanti aplinka vienaip ar kitaip atspindi ir mus pačius. Asmeniniai daiktai – tai indai, pripildyti mūsų pačių energijos. Kaskart, pravėręs duris, patenki į kambarį, tarsi kokią mozaiką: sienų faktūrose, grindų raštuose, balduose ir daiktuose susipina skirtingi laikmečiai, kultūros ir žmonių dvasia. Kiekvienas čia esantis elementas turi unikalią istoriją ir prasmę, o kartu visa tai pasakoja apie žmogų, kuris pripildo kambario erdvę savimi pačiu.
Fotokamera man leidžia būti itin pastabiai, ji atveria žmonių namų duris ir dovanoja galimybę jų kambario mozaikoje išryškinti pasakojimų gijas.
Augdama savo kambario neturėjau. Nedidukas mūsų šeimos butas buvo išmylėtas, jaukus, bet man teko vienu stalu dalintis su tėčiu, o miegoti ant sofos svetainėje. Kur tuomet tik nebandžiau įsikurti kambario sau – labai jau reikėjo asmeninio lizdelio… Paklodėmis apsijuosdavau angą po darbo stalu, bandžiau lįsti į spintas, atsitverti balkoną. Iš medžio šakų sukau lizdą po kiemo egle, o kai nupjaudavo žolę – kambarį kūriausi šieno kupste. Pradėjusi lankyti bėgimo treniruotes, miške rasdavau gerų slaptų vietų „namams“ – daubose ar giliai tarp medžių. Patį geriausią kambarį buvau įkūrusi landoje po tiltu. Šiuos kambarius puoselėjau, užgyvendavau ir leisdavau savo vaizduotei juos paversti stebuklingais ir pilnais gyvenimo.
Fotografuojant žmones jų namuose ne kartą teko susidurti su tuo, jog jie patys nė nežino, kokie ypatingi yra jų kambariai. Dažnai išgirstu sakant: nieko pas mus įdomaus ir gražaus nėra, reikėtų remonto… Negana to, prieš man juos aplankant su kamera, žmonės dažnai ima vėdinti, valyti visą gyvenimą iš savo namų, slėpti į spintas ar stalčius. Stebiuosi, nejau nesupranta, kad varvančios, eilėmis ant džiovyklos sukabintos kojinės, neišvalgytas puodas sriubos ar šūsnys ant darbo stalo išsibarsčiusių užrašų ir yra jų namų grožis, tikroji jų dvasia ir gyvybė.
Pamenu, fotografuodama vienos šeimos kasdienybę, užėjau į jų sūnaus paauglio kambarį: tvarka kaip muziejuje – net spengia. Ėmėme šnekučiuotis ir vaikinukas papasakojo, kad šiuo metu ruošiasi Pirmajai komunijai. Nutaręs man parodyti savo knygas, staigiu mostu truktelėjo stalčių ir akimirksniu jo kambarys prisipildė gyvenimo. Matyt, tėvų palieptas susitvarkyti, berniukas tiesiog sušlavė viską, ką turėjo ant stalo, ir sukimšo į stalčius. Dabar vienu mostu visos gėrybės išvirto per kraštus, o visos pertvaros subyrėjo. Grindis nukloję „kasdienių maldų“ sąsiuviniai išsižiojusiais lapais pasakojo daug vaizdingiau, nei paties vaikinuko žodžiai.
Mano vaizduotės pasaulis, kurstytas „kambarėlyje“ po stalu su sienomis iš paklodžių, dabar, patekus į puikius žmonių kambarius, kunkuliuoja ir plečiasi. Intymiausia namų vieta – miegamieji. Čia daugiausia paslapčių ir ramybės, prislopintos šviesos ir šešėlių. Miegamojo kambario erdvė yra prisotinta sapnų ir fantazijų.
Kartą fotografavau sename dvare vykusias vestuves. Prisišokę svečiai sumigo kambariuose po vieną, du ar kelis. Jų rytas buvo vėlyvas: visi neskubiai pabiro pusryčiauti dvaro kieme. Aš pati likau viduje ir nuščiuvusi vaikščiojau po patalpas. Visų kambarių durys buvo praviros, pro langus spraudėsi rytinė saulės šviesa, o patalai lovose rangėsi kaip gyvi. Vieni jų buvo beveik nesumiegoti, kiti – kaip po siautulio, vienos pagalvės nuspirtos į šonus, o kitos – jaukiai sugludusios. Išmiegotos, nepaklotos lovos atrodė kaip išrašyti raštai, pasakojantys apie praėjusios nakties gyventojus. Pagauta įkvėpimo visa tai fotografavau, o vėliau tuos „ryto raukšlių“ paveikslus klijavau į vestuvinį jaunųjų albumą: sakiau – tai yra geriausi jūsų svečių portretai.
Mane supantys žmonės jau žino, kad terminai „fotosesijos“ ir „daryti“ man labai nepatinka. Noriu, kad žmonės mane kviestų drauge su jais „pagyventi“. Tik taip galima užčiuopti ypatingas akimirkas. Reikia laiko, kad namai, o kartu ir žmonės atsivertų ir priimtų svečią.
Kartu būtina prisijaukinti ir šviesą, patenkančią į kambarius pro duris, langus ar stoglangius. Juk šviesa kasdien, besikeičiant sezonams ar paros metui, yra vis kitokia. Būtent ji kambarius paverčia gyvu, nuolat kintančiu paveikslu. Gerai pažindamas savo kambarį, gali nuspėti, kada ant sienų šoks saulės zuikučiai, pro kurį langą ir kada pliūptels šuoras įžūlios saulės šviesos, kuriame taip patinka rąžytis namuose karaliaujančiai katei, kada kambary nuguls jaukios prietemos arba kaip atmosfera keisis lietui barbenant į langus.
Kambario šviesos piešia ir jo gyventojų paveikslus. Vienas vienintelis langas – tai dešimtys skirtingų šviesos piešinių.
Kaip sienas puošia paveikslai, rėmo apvadu apibrėžiantys vidinius jų pasaulius, lygiai taip pat ir langai. Tačiau būtent jie manyje išpildo nuolat kirbantį norą patekti paveikslo vidun. Gaila, kad tapybos darbais tegali grožėtis ir vaizduotis, koks gi būtų jausmas įžengus į jų vidų. O štai langų rėmai koncentruoja žvilgsnį į miestų ar gamtos paveikslus, kurie, maža to, yra labai dinamiški ir kasdien mainosi keičiantis dienos metui, veiksmui už lango ar metų laikams. Svarbiausia, gali grožėtis ir taip, kaip muziejuje, su pagarbia distancija, per stiklą, arba mostelėti burtų lazdele ir staigiu judesiu praverti langą, įleisti vėjo ir ištirpdyti ribą tarp čia ir ten.
Pasakojančių istorijas portretų neretai ieškau ir kitoje lango pusėje stebėdama žmones iš išorės. Kadangi langas turi aiškias ribas brėžiantį kontūrą, viduje esantys taip pat sukuria kompoziciją, tarsi kokiame paveiksle. Maža to, jie patenka į dvigubos ekspozicijos zoną: lango atspindžiai, gaudydami viską, kas yra išorėje, sujungia ir sluoksniuoja vaizdus su tuo, kas yra viduje. Tokių paveikslų siurrealizmas yra tikra dovana jautriai fotografo akiai.
Didelis malonumas yra smalsiai ir su nuostaba žvalgytis po namus bei kambarius. Dairytis aplink taip, lyg kelionėse po tolimus kraštus. Mano fotografuojami žmonės dažnai nustemba pamatę save ir savo namus fotografijose. Tik tuomet jie išties įsižiūri ir pamato viską naujai, kitaip.
Mes patys dažnai nepastebime įdomybių, kurios yra tiesiai prieš mūsų akis, apsigobusios įprastumo šydu, kasdienybės rūku. Fotografija, šviesos dėka, akimirką išplečia iki begalybės ir išryškina elementus bei jų saitus dar neregėtais ir pamirštais rakursais.
Nuotraukos Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė
Tekstą parengė Gediminas Kajėnas
Įgyvendinimas Lina Zaveckytė