Žūstančių brangenybių gelbėtojai: kaip keliaudami per Lietuvą tarpukario entuziastai senovę išsaugojo
Multimedija parengta 15min bendradarbiaujant su Nacionaliniu M.K.Čiurlionio dailės muziejumi, įgyvendinant publikacijų ciklą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“.
Tarpukariu Lietuvoje kilo didžiulis susidomėjimas tautine kultūra bei senovės paveldu – etnografai mėgėjai rengė kelis mėnesius trunkančias ekspedicijas po įvairius regionus, kur užrašinėjo tautosaką, rinko ūkio padargus, sakralinės dailės kūrinius bei fotografavo to meto sodybų aplinką, kasdienę buitį bei gyventojus.
Vieni iš tokių entuziastų buvo ir žinomas to meto visuomenės veikėjas, fizikas Ignas Končius (1886–1975) bei architektas Vladas Švipas (1900–1965). 1934 m. vasarą jiedu leidosi į ekspediciją po Aukštaitijos kraštą, kur iš lėto keliaudami iš kaimo į kaimą, iš vieno kiemo į kitą fotografavo sutiktus žmones bei jų gyvenimus.
Šioje publikacijoje – tik nedidelė dalis šių dviejų fotografų mėgėjų darbų, kuriuose dar galima pajusti romantišką senosios kultūros bei gyvensenos dvelksmą.
XIX a. antroje pusėje – XX a. pr. įvairiose Europos šalyse bręstant tautų savimonei, pamažu tautinis kultūros paveldas imtas atrasti kaip unikali ankstesniųjų kartų kūrybinė raiška. Intelektualai, menininkai bei mokslininkai atkreipė dėmesį į senąją vietos architektūrą ir liaudies meną, dainas ir pasakojimus, kasdienius įrankius bei kitus namų apyvokos daiktus.
Ilgainiui tai paskatino etnografus bei tyrinėtojus rinkti ir saugoti šiuos autentiškus pavyzdžius bei išskirtinius liaudies meno kūrinius. Šitaip Europoje imti steigti muziejai, kurių pirmaisiais eksponatais ir tapo šie objektai, o etninio meno motyvai vis dažniau ėmė atsirasti ir profesionalių dailininkų kūriniuose.
Šios europinės tendencijos rado atgarsį ir Lietuvos šviesuomenėje, ilgainiui tai buvo pritaikyta ir laisvėjančios valstybės kūrimo politikoje. XIX a. pabaigoje susidomėjimą etnografija paskatino tautinio pasipriešinimo carinei valdžiai judėjimas. Būtent tuomet dėmesį į liaudies meną atkreipė 1879 m. Tilžėje įkurta Lietuvių literatūros draugija bei 1883 m. įsteigta Lietuvių tautinio sąjūdžio draugija, skatinusi lietuvių kultūrinį atgimimą Žemaitijoje.
Dar aktyvesnis domėjimasis tautiniu paveldu prasidėjo XX a. pradžioje Vilniuje įsikūrus Lietuvių dailės draugijai bei Lietuvių mokslo draugijai. Jų dalyviai sudarydavo mokslinius bei meninius rinkinius, į kuriuos patekdavo ir nemažai lietuvių liaudies meno kūrinių bei įvairių buities rakandų. Būtent tuomet liaudies meno kūriniai imti eksponuoti parodose, o jų fotografijos vis dažniau publikuojamas to meto leidiniuose.
Pasak Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus archyvo rinkinio kuratorės Monikos Gineikienės, pirmą kartą tarptautinėje parodoje Paryžiuje lietuvių liaudies meno dirbiniai buvo parodyti 1900 m. Pasak muziejininkės, šios parodos rengėjams tuomet teko nemenkas iššūkis siekiant, kad Lietuvos etnografiniai eksponatai, įterpti į Rusijos imperijos rinkinius, būtų išskirti kaip priklausantys Lietuvos skyriui.
Žinomas tarpukario meno istorikas, grafikas bei muziejininkas Paulius Galaunė (1890–1988), savo veikloje daug dėmesio skyręs tautinio paveldo išsaugojimui, tvirtino, kad tik vidumi stipri tauta gali pasipriešinti išnaikinimui ir nutautėjimui, tuo tarpu tautos turinys, dvasinės ir materialinės kultūros dalykai stipriausiai išreiškiami meno formomis – kalba, tautosaka bei liaudies menu.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę prie tautinio paveldo rinkimo bei fiksavimo labiausiai prisidėjo Lietuvių dailės draugijos, Aukštųjų piešimo kursų, o vėliau Kauno meno mokyklos bendruomenės. Tai buvo labai natūralu, mat šios įstaigos savo veikla buvo arčiausiai kūrybinės raiškos. Tačiau, M.Gineikienės teigimu, nemažai etnografijos pavyzdžių surinko bei įamžino ir Žemės ūkio rūmų specialistai, Lietuvos kultūros paminklų apsaugos draugijos bei Archeologijos komisijos specialistai, kurie savo darbinėje veikloje nuolatos susidurdavo su kaimų gyventojais bei tautiniu paveldu.
Vis dėlto aktyviausi čia buvo dailininkai, kurie ekspedicijų po Lietuvą metu ne tik rinko įvairius liaudies meno bei buities eksponatus, bet ir savo piešiniuose bei nuotraukose stengėsi užfiksuoti natūralioje aplinkoje esančius kryžius, koplytstulpius, architektūros detales, taip pat kasdienybėje žmonių vis dar naudojamus įrankius bei įvairius buities daiktus.
Pasak M.Gineikienės, tokį aktyvų tuometinių dailininkų domėjimąsi etnine kultūra nulėmė ir autoritetinga dailininko bei kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ištarmė, kad „liaudies menas turi būti mūsų meno pamatas, iš jo turi iškilti savotiškas lietuvių stilius, jis yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyj, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas“.
1925 m. Kaune duris atvėrusioje „Čiurlionies galerijoje“, kuri vėliau tapo M.K.Čiurlionio muziejumi, šalia Profesionaliosios dailės, Archyvo ir Bibliotekos buvo įkurtas ir Liaudies meno skyrius. Vadovaudamas šiai galerijai P.Galaunė skatino liaudies meno rinkimą, fiksavimą bei jo sklaidą tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje.
Pirmosios etnografinės ekspedicijos surengtos XX a. trečiame dešimtmetyje nebuvo itin produktyvios, mat pavieniai dalyviai rinko etnografinius daiktus be jokios atrankos. Daugiau tvarkos į šią veiklą įnešė P.Galaunė 1925 m. pakoregavęs tuometinės „Čiurlionies galerijos“ eksponatų rinkimo instrukcijas ir nurodęs, kad kiekviena ekspedicija turi turėti savo vadovą ir bent kelis dalyvius.
1927 metais įvyko pirmoji tokia ekspedicija. Jos vadovu tapo dailininkas, Kauno meno mokyklos dėstytojas Vytautas Bičiūnas, o dalyviais – trys šios mokyklos mokiniai. Ši ekspedicija truko du mėnesius ir kainavo daugiau nei 5 tūkstančius litų. Tuo tarpu 1930 m. ekspedicija, kuriai vadovavo šios mokyklos mokytojas, dailininkas Antanas Tamošaitis (1906–2005) per pusantro mėnesio surinko net 1068 eksponatus.
Tarpukariu vykusių ekspedicijų dalyviai rinko ir fiksavo tai, kas tuo metu buvo įvardijama „senove“. Pasak M.Gineikienės, į šią sąvoką pateko maždaug 100 metų senumo trobesiai ir juose randami daiktai.
Tarp žymiausių šio laikotarpio etnografų – Balys Buračas (1897–1972), daugiau nei penkis dešimtmečius skyręs „žūstančių brangenybių gelbėjimui“ ir tokiu būdu sukaupęs didžiulį archyvą, kuriame surinko, aprašė ir išfotografavo žemdirbiškos pasaulėjautos papročius, įvairias tradicijas bei senosios kultūros vertybes.
Fotografinis B.Buračo palikimas turėjo lemiamos įtakos ir pokario Lietuvos fotografams, kurie leisdavosi į ilgas keliones po gimtąjį kraštą, kūrė didžiules nuotraukų serijas ir tokiu būdu pratęsė šio etnografo suformuotą misiją – dokumentuoti savąjį laiką, žmones bei jų gyvenimus.
Didžiulį darbą fiksuojant liaudies meno kūrinius atliko ir dailininkas Antanas Jaroševičius (1870–1956), jis ne tik piešė lietuviškus kryžius, tačiau ir saugojo juos nuo nykimo, žalojimo bei sąmoningo naikinimo. A Jaroševičius parašė daugybę straipsnių, kuriuose dailininkus bei dailės mėgėjus ragino išsaugoti liaudies dailės likučius, nes, anot jo, „iš tų likučių, iš tų trupinių su jūsų ir visuomenės pagalba turi išaugti ir išbujoti mūsų tautos dailės nauji pavyzdžiai“.
Garsus dailininkas Adomas Varnas (1878–1979) taip pat ne tik rinko liaudies meną, bet ir buvo iškėlęs sau ambicingą tikslą – išfotografuoti visus Lietuvos kryžius, koplytstulpius ir koplytėles, stovinčius kelių sankryžose, prie sodybų ar kapinėse. Pasitelkęs kitus kraštotyrininkus jis sudarė vardinį negatyvų rinkinį „Lietuvos kryžiai“. Šie fotovaizdai tarpukariu buvo plačiai eksponuojami parodose, skelbiami publikacijose, tiražuojami atvirukais ir tokiu būdu ne tik žadino visuomenės susižavėjimą tautiniu paveldu, bet kartu ir reprezentavo Lietuvą užsienyje.
Dailininkai Kazys Šimonis (1887–1978), Adomas Galdikas (1893–1969), Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966), Kazys Varnelis (1917–2010) bei daugelis kitų sėmėsi įkvėpimo iš liaudies meno pavyzdžių – senųjų skulptūrų, audinių raštų, kryžių – savaip perkurdami ir moderniai transformuodami jų ornamentiką, detales ar stilių.
Fizikas, visuomenės bei kultūros veikėjas Ignas Končius ir architektas Vladas Švipas žavėjosi etnografiniu palikimu bei liaudies menu, taip pat aktyviai propagavo etnografines ekspedicijas, o šia tema parengė ne vieną publikaciją. Leidinyje „Instrukcija etnografinei medžiagai rinkti“ I.Končius būsimiesiems etnografams pateikė detalius paaiškinimus, kaip aprašyti ir užfiksuoti senąsias sodybas. Tuo tarpu prestižinėje Bauhauso mokykloje Vokietijoje architektūrą baigęs V.Švipas savo knygose „Trobesių dažymas“, „Sodybos planavimas“, „Ūkininko pirtis“ ar leidinyje „Kaimo statyba“ atkreipia dėmesį į senųjų sodybų istorinę, kultūrinę bei praktinę vertę.
1934 m. vasarą jie kartu leidosi į išskirtinę etnografinę ekspediciją po Aukštaitijos regioną, siekdami ne surinkti kuo daugiau eksponatų, bet fotografuoti kelyje pasitaikančias sodybas, jose esančius senovinius daiktus bei žmones. Nacionalinio Kauno M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus archyvo rinkinyje yra saugomi 1606 vnt. nedidelio formato 6x6 cm celiulioido negatyvai, kuriuose užfiksuoti Panevėžio, Rokiškio, Ukmergės, Utenos bei Zarasų apskričių kaimai bei viensėdžiai.
Didžiausią dėmesį I.Končius bei V.Švipas fotografijose skyrė architektūros objektams: gyvenamiesiems namams, klojimams, klėtims, tvartams, pirtims, taip pat įvairioms detalėms – durims, langams, prieangiams, stogams bei interjerų fragmentams – baldams, indams, namų tekstilei ir liaudies meno objektams. Jie taip pat fiksavo ir sodybų kiemus, kuriuose matyti įvairūs ūkio padargai bei namų reikmenys, smulkioji sakralinė architektūra ir žmonės – vaikai, suaugusieji, ūkininkai bei žvejai.
Pasak šį bei kitus etnografinius tarpukario fotografijų rinkinius prižiūrinčios muziejininkės M.Gineikienės, iš I.Končiaus bei V.Švipo ekspedicijos ir šiandien galima susidaryti gana vientisą ir išsamų vaizdą apie to meto sodybas bei jose gyvenusius žmones.
Nors šiose nuotraukose, kaip įprasta pagal to meto metodiką, pagrindinis fokusas yra į tautinio paveldo objektus, tačiau nemažoje dalyje fotografijų ekspedicijos dalyviai įamžino pačius žmones, klusniai prieš objektyvą atvėrusius kraičio skrynias, demonstruojančius austus audinius, išdėliojusius įvairius rakandus bei rodančius savo darbus.
Žvelgiant į šias fotografijas beveik iš šimto metų perspektyvos akivaizdu, kad etnografams labiausiai rūpėjo išsaugoti nykstantį „senovės“ kultūros paveldą, tačiau visai netyčia jie įamžino netikėtus, komiškus ir itin žavius kasdienybės siužetus, kuriuose pagrindiniais personažais tampa ne puodynės, dalgiai ar mediniai angeliukai, o žmonės ir jų gyvenimai.
Nuotraukos iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus fondų
Tekstas Gediminas Kajėnas
Įgyvendimimas Lina Zaveckytė