Liudvikas Pleškys prieš septynerius metus palaidojo žmoną Stasę. Namuose jis gyvena vienas. Tačiau šalia pono Liudviko sodybos – dar keli namai, kuriuose žmonių yra daugiau nei galime pagalvoti važiuodami Alytaus gatve ir matydami niekuo neišsiskiriančius kiemus.
Biržų rajonas, Nemunėlio Radviliškis, vaizdinga Apaščios ir Nemunėlio upių santaka. Tačiau ne visi šio miestelio gyventojai ją yra matę. Nes ne visi iki jos gali nueiti. Ponas Liudvikas, buvęs miestelio seniūnas, dar tikrai sugeba. Jam – 82-eji. Ir jis turi rodyti pavyzdį kitiems, nes yra senelių globos namų vadovas.
Šie senelių namai vadinami Onos Milienės vardu – ilgametė pono Liudviko kaimynė, sužinojusi apie iniciatyvą kurti globos bendruomenę, padovanojo savo namą. Idėją finansiškai parėmė lietuvė gydytoja, gyvenanti Vokietijoje, taip pat Maltos ordinas.
Per 21-erius metus atsisveikinta su beveik šimtu senolių. Per šį laikotarpį vos vienas žmogus, apsigyvenęs čia, po kurio laiko buvo priglaustas giminaičių. Dabar šiuose namuose – 26 gyventojai ir 12 darbuotojų. Ne visi norėjo būti fotografuojami. Ypač – sergantys, sunkiai pakylantys iš lovų.
Su kolega fotografu Irmantu atrinkome 26 portretus, kuriuose – akys, plaukai, rankos. Nuostaba, ramybė, liūdesys, tyla. Tiems keliolikai žmonių, su kuriais pasikalbėjome, pažadėjome smulkmeną – nufotografuoti Apaščios ir Nemunėlio upių santaką. Kad pamatytumėte ne tik jūs, bet ir jie.
Ir dar viena smulkmena – mūsų pašnekovai kategoriškai draudė vadinti juos ponais. Todėl – ne ponia Elena, o Elena. Ne ponas Bronius, o tiesiog Bronius. Liudvikas Pleškys taip pat nėra joks ponas, nors ir direktorius. Bet gal nesupyks, kad keliskart parašėme šį žodį.
Liudvikas.
Užrašas prie jo namų.
Ir jo šiaurietiško ėjimo lazdos.
Namai.
Dar vieni namai.
Ir Liudvikas, šįkart laisvą laiką skyręs ne pasivaikščiojimui, o mums.
Irena.
Zita.
Marytė.
Elena.
Su kuria nuėjome iki jos kambario.
Virtuvė.
Įrankiai.
Skalbiniai.
Birutė, slaugė.
Mindaugas.
Bronius.
Siena.
Emilija, buvusi lietuvių kalbos mokytoja.
Diena ir valanda.
Jolanta.
Marytė ir Jolanta.
Raktai.
Angelas.
Petras, buvęs vairuotojas.
Bronius.
Mindaugas ir Bronius.
Samtis.
Sigito rankos.
Sigitas.
Juozas, buvęs vairuotojas.
Ponas Juozas sako, kad čia labai gerai maitina.
O visa kita – „senatvė, nieko nepadarysi“.
Nemunėlio Radviliškyje yra Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčia.
Taip pat Evangelikų reformatų bažnyčia.
Nemunėlio Radviliškyje yra puiki tvora.
Ir Apaščia čia įteka į Nemunėlį.
Nemunėlio Radviliškyje yra senelių globos namai.
Kurių gyventojai susirinko prie stalo.
O ponas Liudvikas dabar jau gali ramiai pasivaikščioti.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
