Šią istoriją, žinoma, jau apipintą legendomis, šakyniečiai tėvai pasakoja vaikams, seneliai anūkams, o anūkai, kaip kad ponia Zina, perpasakoja jums. 32-ejus metus miestelio bibliotekoje dirbanti moteris perskaitė šūsnį šaltinių – apie bažnyčią (ir pačią Šakyną) miestelyje ji žino daugiausiai. Bent jau taip kalba vietiniai.
Prieš kelis šimtus metų vietiniai panašiai šnekėjo ir apie kunigą Juozapą Varanavičių – šviesų ir stiprų žmogų, turėjusį Varnos pravardę. Kurį laiką garsiai jo taip nevadino, tačiau po 1790-ųjų apie Varną čiauškėjo nebenutildami, mat šis kartu su valstiečiu Žvirbliu (pavardė, o ne pravardė) miestelyje pastatė bažnyčią.
Tai kas, kad kreivokų sienų – užtat tvirtą, iš riedulių ir plytų. Žinoma, plika akimi to kreivumo gal ir nepamatysi – nors ir savamoksliai, bet visgi rimti statybininkai degė plytas, iš laukų tempė akmenis ir statė bažnyčią tarsi tvirtovę. Taip, kaip mokėjo, – liaudies architektūros stiliumi. Ir pastatė ne tik bažnyčią, bet ir koplyčią. Pamatysime abi.
Žmonės kalbėjo, kad 1802-aisiais pastatytą koplyčią J. Varanavičius regėjo kaip mauzoliejų. Ar jis ten palaidotas? Niekas nežino. Net ponia Zina. 2005 metais koplyčia degė, po kelerių metų buvo restauruota. Raktus nuo koplyčios durų ponia Zina gavo seniūnijoje. Raktų nuo bažnyčios ji neturi. Tačiau žino, kam paskambinti. Beje, kiti taip pat puikiai žino, kaip paskambinti poniai Zinai.