Trys milijonai širdžių – vienu ritmu. Vilniuje ar Kaune, Berlyne ar Londone, Palangoje ar Čikagoje, lietuvių širdys nuo šiol dar karščiau plaka už svarbiausią šalies sporto komandą. Dainiaus Adomaičio pasirinkti dvylika žaidėjų vėl kasdien per treniruotes ir rungtynes kartu suriks „Mes už Lietuvą“, kad trimis žodžiais primintų savo pirmtakų žygdarbius, sutelktų po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius ir pažadintų mūsų vaikams jausmą, kuriame krepšinis yra dalis visko, kas žodžiais yra sunkiai nusakoma.

Net jei kontrolinėse rungtynėse mūsų komandos žaidimas siūbavo, net jei trūksta poros gerų puolėjų, šiemet turime galingą komandą. Be to, jau esame ne kartą matę, kaip svarbiausiu metu mažos tautos krepšininkai sugeba išspausti iš savęs daugiau, nei leidžia centimetrai ir įgūdžiai pataikyti kamuolį į krepšį.

Unikaliu multimedijos projektu 15min pristato dvylika vyrų ir jų vedlį, kurie pasirengę palikti savo širdis aikštėje. O mūsų visų pareiga – palaikyti juos. Nes mes už Lietuvą!

Koks dar kitas nacionalinės komandos strategas buvo pasiekiamas feisbuku? Taip gali elgtis tik naujosios kartos krepšinio treneris. Feisbuko fenomenas kalba pats už save – rinktinėje dabar daugiau diskusijų ir kompromisų ieškojimo. Dainius Adomaitis yra atviras ir savo kariais pasitikintis strategas, kuris leidžia aikštėje improvizuoti ir kvėpuoti. Net ir pyksta jis energingais plojimais ragindamas žaidėją. Galime būti ramūs – krepšiniu gyvenantis jaunasis rinktinės treneris nacionalinei komandai atiduos visą save.

„Tai buvo susitikimas su treneriu Vladu Garastu pirmąją rinktinės stovyklos dieną. Visada siekiau tapti rinktinės nariu, atstovauti Lietuvai, tad labai nekantravau darbuotis komandoje. O susitikimas su Garastu man buvo labai svarbus. Jis man visada buvo ir liks autoritetas. Buvau naujokas, todėl buvo įdomu ir kiek nedrąsu. Tądien, pamenu, lijo. Ką įsiminiau? Turėjome fizinio rengimo treniruotę lauke, o treneris pasakė, kad nėra blogo oro, tik bloga apranga.“

 

Dainius Adomaitis apie pirmą kartą rinktinėje

Dinozauriškais žingsniais dunksėdamas po parketą Jonas varto priešininkus baudos aikštelėje lyg vėtra ąžuolus. „Centras“ Lietuvos aprangą vasaromis velkasi jau nuo 15-os ir neketina sustoti. Tas garbės jausmas atstovaujant rinktinei nustelbia bet kokį NBA priešininkų sukeltą nuovargį ar skausmą. Vos 25-erių „centras“ jau kurį laiką yra vienas pagrindinių rinktinės ramsčių. Visos Lietuvos viltys ant J.Valančiūno pečių sugulė ir šiais metais.

„Tai buvo Klaipėdoje, prieš Europos čempionatą Lietuvoje. Buvo nuostabus jausmas ten būti. Su tokiais žaidėjais kaip Songaila, Jasikevičius, broliai Lavrinovičiai, Kaukėnas. Nežinojau, kas darosi. Buvau visiškai nepatyręs žaidėjas, sekiau tuos autoritetus, o vieną dieną pačiam teko garbė būti su jais vienoje komandoje. Buvo nuostabu. Man tai buvo labai didelis žingsnis į priekį, nes gavau daug pamokų.“

 

Jonas Valančiūnas apie pirmą kartą rinktinėje

Žudikas kūdikio veidu. Už tos vaikiškos šypsenos ir garbanotų plaukų slepiasi snaiperio instinktas prie trijų taškų zonos ir aštrus kaip pagaląstas peilis prasiveržimas į baudos aikštelę. Prieš trejetą metų jis pasirodė kažkam per minkštas, bet tas minkštas jo metimas vis dažniau skrodžia priešininkų krepšio tinklelį. „New York Knicks“ sirgaliai ūžia „Kuuuuuuz“, o nuo puolėjo dėjimų gali ir lankai sulūžti.

„Turbūt turėčiau pasakoti, kaip drebėjau, kaip buvo baisu. Bet man pirma mintis peršasi apie pirmąją stovyklą rinktinėje 2011-aisiais. Pas mus priimta, kad aptariamos visų žaidėjų mašinos: kiek jos kainuoja, kokios jos galingos. O mane tada vežė mama. Su gal 15 metų senumo „Toyota Corolla“. Mačiau, kad artėja viešbutis. Kad manęs nenufotografuotų, paprašiau mamos, jog mane paleistų truputį anksčiau. Ir tai buvo mano tas tikras prisiminimas apie rinktinę, kaip aš bijojau pasirodyti, jog mama nevairuoja naujausios mašinos. Dabar tikrai sakyčiau, kad vežtų iki galo. Bet pirmą kartą nežinai, kaip ten kas bus, ką kas pasakys.“

 

Mindaugas Kuzminskas apie pirmą kartą rinktinėje

Mylimiausios spalvos žalia ir balta, mylimiausia komanda pavadinimu Lietuva. Tai tikras rinktinės žaidėjas. Sezonas jam gali būti labai geras arba labai blogas, bet Mantas visada veršis į nacionalinę komandą diriguoti jos atakoms. Jautriai išgyvena rinktinės pralaimėjimus, bet Lietuvos pergalės džiaugsmo neatstos jokie klubinio sezono trofėjai. Šimtaprocentis atsidavimas rinktinei, išskirtinis aikštės matymas ir nepakeičiami hitai komandos rūbinėje – kalbame apie Lietuvos rinktinės sielą.

„Tą 2006-ųjų vasarą taip sukrito aplinkybės – Šaras atsisakė žaisti rinktinėje, Vidui Ginevičiui nutiko tragedija šeimoje. Trūko pagrindinių įžaidėjų. Man buvo šokas, nes, be Pauliaus Jankūno ir Darjušo Lavrinovičiaus, nieko nepažinojau. Niekada nepamiršiu pirmojo įspūdžio treniruotėse stebint, kaip Arvydas Macijauskas beria tritaškius lyg iš automato. Dabar aš suprantu, ką jaučia šių laikų rinktinės naujokai – ir pats iš pradžių jaučiausi nedrąsiai, kiek išsigandęs. Tik paskui įsivažiuoji ir pradedi žaisti krepšinį.

Į vyrų rinktinę atvykau iš jaunimo rinktinės, todėl prisidėjau tik antrojoje stovyklos dalyje. Pirmąsias draugiškas rungtynes žaidžiau Vilniuje su Izraelio komanda. Tai nebuvo geras mačas pagal taškus (M.Kalnietis pelnė 5 taškus), bet pavyko neblogai apsiginti ir suvaldyti mūsų komandą. Treneriai liko patenkinti. Po tų rungtynių Antanas Sireika paskelbė, kad aš važiuosiu į pasaulio čempionatą – galite tik įsivaizduoti, kaip aš jaučiausi.“

 

Mantas Kalnietis apie pirmą kartą rinktinėje

Judesiukas į kairę, judesiukas į dešinę, vėl į kairę, žingsnelis ir metimas dešine. Jau sukasi galva? Šį svaigulį jaučia Donato Motiejūno varžovai po krepšiu. Tik spėk sureaguot. Tada suspėk sušokt po krepšiu pagal tokias greitas D-Mo kojas. O jei viską padarysi teisingai, vis tiek gausi meistrišką puskabliuką ar dešine, ar kaire ranka. Donatas Motiejūnas – 213 cm ūgio kamuolio burtininkas. Klaidinančių judesių klasikas po krepšiu ir pavojingas ginklas prie trijų taškų zonos. O net jeigu gynyba bus gera, jis vis tiek ras joje plyšį ir iškiš perdavimą tarp varžovo kojų.

„Pirmasis susitikimas su rinktinės senbuviais buvo labai įdomus. Man tada buvo 19 metų ir buvau ką tik pasirašęs sutartį su Trevizo „Benetton“. Stovykloje sutikti tokius žaidėjus, kaip Kaukėnas, broliai Lavrinovičiai, Javtokas, Jankūnas, vėliau – Linas Kleiza ir visi kiti, ir suprasti, kad, vau, pagaliau ir aš patekau į tą išskirtinių žmonių ratą, buvo kažkas ypatingo. Kažkas fantastiško. Buvau euforijoje. Jaudulį jaučiau net su jais sveikindamasis ir bendraudamas. Vien dėl to, kad tiek laiko juos sekiau, žiūrėjau, kaip jie žaidžia, o dabar turėsiu progą žaisti ir treniruotis kartu.“

 

Donatas Motiejūnas apie pirmą kartą rinktinėje

Adas toks greitas, kad kol rungtynių sekretoriato laikrodininkas spusteli atakai skirto laiko mygtuką, gynėjas jau gali būti nubėgęs pusę aikštės. Taip pat staigiai, kad galima net nepastebėti, jis laido tritaškius į varžovų krepšį. Kai A.Juškevičius kils nuo suolo, įsikibkite į savo vietą ir nenuleiskite akių – vos spėsite paskui jį.

„Labai puikiai atsimenu, kaip pirmą kartą buvau pakviestas į rinktinės stovyklą. Rodos, 2012-aisiais važiavau automobiliu ir žiūriu, skambina nežinomas numeris. Pakeliu ragelį. Prisistatė treneris Kęstutis Kemzūra. Pasakė, kad nori matyti mane rinktinės stovykloje Palangoje. Buvau labai nudžiugintas ir tuo pačiu metu susijaudinęs. Sustojau šalikelėje, kad susidėliotų visos emocijos. Tas pirmas kvietimas man labai įsirėžė į atmintį. Buvo malonu, kad vyr. treneris skambina jaunam žaidėjui ir pakviečia į vyrų rinktinės stovyklą.“

 

Adas Juškevičius apie pirmą kartą rinktinėje

Didžiausias žmogus Lietuvos rinktinėje. Ne pirmas pagal ūgį (210 cm), bet pirmas pagal fizinę jėgą, dėl kurios kiekvienas dėjimas gali liūdnai baigtis net ir tvirčiausiai krepšio konstrukcijai. Už aikštelės ribų ramus ir kuklus vaikinas ant parketo gali virsti sunkiai pažabojamu žvėrimi. Po Lietuvos krepšinio rinktinės krepšiu išdygo uola, kurią kiekvienam varžovui bus labai sunku išgriauti.

„Pirmąsias rungtynes žaidžiau, rodos, prieš latvius. Man tikrai neblogai sekėsi, bet labai jaudinausi. Atsisukau į brolį, kažkurį, neatsimenu, ir klausiu: kaip man čia reikės žaisti? Sako, nieko nieko, apsiramink. Žinai, kaip brolis... Kažką dar pakalbėjome, apsiraminau truputį, išėjau. Jauduliukas pirmąsias kelias minutes buvo, bet viskas greit dingo. Visi pirmi kartai rinktinėje – treniruotė, atvykimas, rungtynės – buvo toks gerų emocijų pliūpsnis.“

 

Artūras Gudaitis apie pirmą kartą rinktinėje

Jam išmušė dantis, kirto per akį, bet šito žaidėjo nesutramdė nei skaudūs smūgiai, nei pasipylęs kraujas. Ko gero, kovingiausias žmogus Lietuvos rinktinėje – Jonas Mačiulis. Kai Madrido „Real“ padai svyla, ispanai į aikštę meta patikimiausią savo gynybos ramstį. Bet neapsigaukite suteikdami jam erdvės puolime, nes ši šiurkšti klaida gali virsti 34 taškais ir vieta simboliniame turnyro penkete, kaip kad prieš dvejus metus Europos čempionate.

„2007 m. su studentų rinktine buvau laimėjęs universiados auksą Bankoke ir ruošiausi skristi namo, kai pranešė, jog man yra nupirktas bilietas į Atėnus, kur Lietuvos rinktinė žaidė Akropolio turnyre. Labai gerai pamenu pirmąjį mačą, nes jaučiau didelį jaudulį. Nežinau, kiek taškų pelniau (Jonas 9 taškais prisidėjo prie pergalės 87:72 prieš Slovėniją), tik pamenu, jog varžovai mus dažnai spaudė, net man teko ir kamuolį persivaryti. Teko jį ir prarasti porą kartų.

Iki Europos čempionato buvę likę apie dešimt dienų, bet patekau į galutinį dvyliktuką. Tada mano pozicijoje žaidė Ramūnas Šiškauskas, Simas Jasaitis. Dar ir Linas Kleiza buvo 3-4 numeris. Konkurencija buvo nemaža, tad ir pirmajame savo Europos čempionate žaidžiau nedaug.“

 

Jonas Mačiulis apie pirmą kartą rinktinėje

Gal jo metimas kreivas, bet karjeros kreivė tiesi ir stabiliai kyla į viršų. Iš LKL komandų starto penketo žaidėjo jis virto patikimu „Žalgirio“ ramsčiu, raškančiu vietinio fronto MVP apdovanojimus. Ilgos jo rankos peradresuoja varžovų metimus ir uždengia erdves kamuoliui perduoti, o firminiai metimai, žaidžiant nugara į krepšį „ant ūselio“, palaidojo jau ne vieną „Žalgirio“ priešininką Eurolygoje. Padirbėjęs Los Andžele, Edgaras rinktinės sirgaliams gali pateikti ir daugiau siurprizų.

„Pamenu, kai atvykę į stovyklą pirmą kartą visi susirinkom kambariuke. Buvo Arvydas Sabonis – padėkojo visiems, kurie atvažiavo ir buvo pasiruošę visą save atiduoti rinktinei. Pasakė, ko susirinkome, kokie keliami tikslai. Svarbiausia ne vieta, bet atstovauti Lietuvai. Prašė atiduoti visą save, gerai padirbėti ir sakė, kad mumis pasitiki.

Tas jausmas įdomus. Apima jaudulys ir nežinai, ko tikėtis. Bet su laiku viskas praeina. Po pirmųjų rungtynių viskas vyksta lengvai.“

 

Edgaras Ulanovas apie pirmą kartą rinktinėje

Kai varžovų treneris braižo gynybos derinį, šio vyruko numerį paryškina kokiais trimis brūkšniais. Martynas Gecevičius yra žmogus, kurio priešininkų gynyba labiausiai nemėgsta. Ne tik, kad įskraidins tritaškį balioną iš bet kurio aikštės centimetro, bet dar ir iškiš gražų tikslų perdavimą žaisdamas du prieš du. Seniai matytas snaiperis sugrįžta į rinktinę, o tai reiškia strėlių žymes ant jį bandžiusių uždengti priešininkų kūno.

„Pamenu, 2010-aisiais žaidėme Šiauliuose su islandais ar suomiais. Tada tikrai negavome – visai gerai sekėsi. Tokioje aplinkoje, rinktinėje, visai kitaip dirbti. Nieko geriau vasarą negali būti. Beje, tai buvo vienintelis kartas, kai patekau į rinktinę. Laimėjome bronzą. Prisiminimai patys geriausi.“

 

Martynas Gecevičius apie pirmą kartą rinktinėje

Pernykštės olimpinės rinktinės sensacija. Šis vyrukas gali žaisti per tris pozicijas ir daryti viską, ko jo paprašys treneris: badyti varžovus tritaškėmis strėlėmis, apvogti priešininkus vidury aikštės ir įpūsti komandai reikiamos energijos. Pernai į rinktinės stovyklą Marius atvyko pasitikrinti, o dabar jau varžovų treneriai privalo kaskart pasitikrinti savo gynybą, ar ši pasiruošusi atremti jauno snaiperio išpuolius. Kasmet didėja ne tik skaičiai prie M.Grigonio amžiaus, bet ir grėsmė varžovų krepšiui.

„Tas jaudulys ir nežinojimas, ko laukti, prasideda nuo pat pirmųjų akimirkų, kai atvažiuoji į rinktinės viešbutį. Pilna žurnalistų, jautiesi nepatogiai, net nežinai, kur dėti akių. Atvykęs į viešbutį beveik nieko nepažinojau. Nežinojau, kaip pasisveikinti – ar pačiam prieiti, ar patys prieis. Bet jau nuo pirmos akimirkos matai, kad patekai į rimtą ir labai svarbią organizaciją. Ir tai bus visai kitaip, nei žaisti klube.“

 

Marius Grigonis apie pirmą kartą rinktinėje

Jeigu Artūras Milaknis sužaistų tritaškių konkursą prieš tritaškių metimo mašiną, ko gero, laimėtų lietuvis. Krepšinio arenų savininkai seniai jo nemėgsta, nes Artūro tritaškiai baigia suplėšyti visus tinklelių komplektus. Išlindęs iš po užtvaros lyg iš pasalų snaiperis bombarduoja priešininkų krepšius tolimomis bombomis. Tai patikimiausias Lietuvos rinktinės snaiperis ir tikras siaubas jį ginti turinčiam priešininkui.

„Patekau į rinktinę jau vyresnis. Buvo keista, nes debiutavau ne 18–20 metų. Todėl nebuvo ir to didelio jaudulio – suvokiau tai kaip natūralų procesą. Bet kai išsirikiavome giedoti himno prieš pirmąsias draugiškas rungtynes, jaudulys sugrįžo. Su amžiumi ateina ramybė ir kiekvienas rungtynes priimi ramiai. Bet tąkart, pamenu, viskas buvo kitaip.“

 

Artūras Milaknis apie pirmą kartą rinktinėje

Ilgos kaip voro kojos, o rankos kyla aukštai virš varžovo galvos. Artėja bausmė. Arba lyg neprašaunantis lankininkas jis tiksliai siųs tritaškį į priešininkų krepšį, arba aukštu metimu atsilošęs įveiks sunkesnio varžovo po krepšiu gynybą. Kai Eimantas meta į krepšį, lankas savaime išsiplečia. Ruoškite atsarginį krepšio tinklelį – greitai reikės naujo, kai pagrindinį suplėšys taiklūs E.Bendžiaus metimai.

„Man įstrigo trenerio Adomaičio skambutis savaitės pradžioje, kai paklausė, ar už 4 dienų atvažiuočiau į stovyklą. Tas rytinis jaudulys, prieš atvažiuojant į viešbutį... Nors daugumą žaidėjų pažinojau, bet vis tiek buvo nežinia. Tas pirmas susirinkimas, kai kalba rinktinės treneris ar daug krepšinyje pasiekęs Ramūnas Šiškauskas. Jau nekalbant apie tą akimirką, kai atsistoja Arvydas Sabonis ir pradeda kalbą. Atrodo, net nemirkčioji ir nekvėpuoji, kad ko nors nepraleistum.“

 

Eimantas Bendžius apie pirmą kartą rinktinėje