Gimė: 1861 m. kovo 18 d. Puziniškio dvare (Panevėžio raj.). Buvo vyriausia iš šešių bajoro gydytojo Jono Leono Petkevičiaus ir Malvinos Onos Chodakauskaitės vaikų.
Mokėsi: 1873–1878 m. Mintaujos gimnazijoje – gavo namų mokytojos diplomą.
Gyveno: Puziniškyje, Joniškėlyje, Panevėžyje, Vilniuje.
Mirė: 1943 m. birželio 14 d. Palaidota Panevėžyje.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė: kovojo už moterų teises, pretendavo tapti pirmąja moterimi prezidente pasaulyje
Rašytoja, pedagogė, visuomenės veikėja, švietėja, kovotoja už moterų teises, kandidatė į Lietuvos Respublikos prezidentus. Tokią Gabrielę Petkevičaitę-Bitę žinojau iš mokyklos ir lietuvių kalbos ir literatūros studijų. Kas galėjo pagalvoti, kad po daugiau nei dviejų dešimtmečių, instinktyviai pasirinkusi rašyti apie Bitę 15min projektui apie garsiausias Lietuvos šimtmečio moteris, netikėtai sužinosiu, kad ji yra mano prosenelės Teodoros Petkevičiūtės pusseserė. Ir dar – kad proprosenelė buvo bajorė!
Skambina teta, teiraujasi, kaip gyvenu. „Gerai, va, apie rašytoją Bitę turiu parašyti projektui.“ „Vaikeliuk, tada tau bus visai malonu – juk žinai, kad ji mūsų tolima giminaitė, ar ne? Iš tavo senelio Jono pusės.“
Klestelėjau ant sofos. Nuo čia viskas ir prasidėjo. Pažintis su moterimi, kurią iš studijų laikų teprisiminiau kaip mažą, niekur nuotraukose nesišypsančią, nuleistais lūpų kampučiais ir užkritusiais akių vokais senučiukę, apsigobusią pečius balta skara arba pasirišusią baltą juostą ant kaklo, – būtent tokia rašytojos fotografija puošia Teresės Bukauskienės knygą apie Bitę.
Norėjau sužinoti daugiau. Pabendrauti su žmonėmis, vienaip ar kitaip susijusiais su rašytoja, pamatyti tas vietas, kurios Bitei buvo mielos, kur ji gimė ir brendo, mokėsi ir mokė, globojo ir gydė. Gydė ne tik kūnus, bet ir sielas.
„Atimk iš tautos istoriją, jos asmenybes suniekink, ir tauta išsigims“
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
XX a. pradžios moterų desantas – už lietuvišką žodį ir tėvynę
Tris dešimtmečius Maironio lietuvių literatūros muziejui vadovaujančiai Aldonai Ruseckaitei 2010-aisiais už romaną „Marios vandens“ buvo įteikta G.Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija.
„Labai ja džiaugiausi, išties malonus įvertinimas. Myliu XX a. pradžios moteris – Šatrijos Raganą, G.Petkevičaitę-Bitę, Lazdynų Pelėdą, Žemaitę. Man jos be galo įdomios.
Tai pirmos lietuviškai rašančios moterys, visos skirtingos, talentingos, jaučiančios pareigą skleisti lietuvybę. Kiekvienos iš jų gyvenimas vertas knygos – apie sudėtingą laiką, įdomius pasirinkimus, dramatiškus likimo vingius, – sako A.Ruseckaitė, parašiusi irgi premija įvertintą knygą „Žemaitės paslaptis“. – Visos veržiasi į šviesą, į geresnį gyvenimą. Būtent jos yra XX a. pradžios šviesulys, davęs impulsą lietuviško žodžio sklaidai, moterų kurtos literatūros propagavimui.
O dar visos be proto žavios asmenybės! Viena įsimylėjusi kunigą, kita – 30 metų jaunesnį vyrą, trečia dūsauja dėl signataro Jurgio Šaulio, o dar kita nesukuria asmeninio gyvenimo, bet vis tiek motinystės misiją įvykdo su kaupu.“
Pastarasis sakinys skirtas Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. Ji buvo vyriausia Malvinos Onos Chodakauskaitės ir gydytojo bajoro Jono Leono Petkevičiaus šeimoje. Iš viso Petkevičiai susilaukė dviejų dukrų ir keturių sūnų.
Gabrielė anksti liko be mamos – užsikrėtusi šiltine nuo ligonių, kuriuos padėjo gydyti vyrui, ji mirė, kai mergaitei buvo 9-eri. Vyresnėlei teko rūpintis seserimi Judita ir keturiais mažesniais broliais.
Kad suprastume aplinką, kurioje Gabrielė augo, vėlesnius mergaitės pasirinkimus gyvenime, reikėtų atsigręžti į šeimą. „Petkevičių šeimoje buvo labai stiprus socialinis ugdymas su retai kam tuomet suvokiama demokratija, – pasakoja muziejaus direktorė A.Ruseckaitė. – Tarkim, jei vaikai įžeisdavo tarną, išdykaudavo, jam ką nors šiurkščiai pasakydavo, tai reikėdavo tarnui ne tik rankas, bet kartais ir kojas pabučiuoti. Šeimos narių ir tarnų santykiuose nesijautė hierarchijos, bendravimas turėjo būti orus ir pagarbus, bajorystė neturėjo suteikti teisės menkinti ir žeminti kitą žmogų.“
Veikiama tokios aplinkos, bajoraitė Gabrielė išaugo empatiška, gebanti klausytis, suprasti bei kitiems skubanti padėti asmenybė. Pati nugyveno gyvenimą be romantiškos meilės istorijos – nei laiškuose, nei dienoraščiuose nėra jokių užuominų, ar ji apskritai kokį vyrą mylėjusi, taip pat nėra ir duomenų, jog kuris vyras būtų rašęs meilės laiškus, jautęs šiltus jausmus.
Motinystės misija įvykdyta – užaugino tėvo parvežtą vaiką ir brolio vaikus
Tačiau tėvas J.Petkevičius išugdė vyriausiajai dukrai stiprų motinystės – rūpestingumo, atjautos, besąlygiško priėmimo – jausmą. Tai gerai iliustruoja faktas, kuomet tėvas parsivežė 3 metukų Antaną Kasperavičių, kurį rado po lova pasislėpusį vienos daugiavaikės šeimos name – paliegusį, tuberkulioze sergantį, utėlėmis apėjusį našlaitį. Parsivežęs taip ir pasakė Gabrielei: „Augink, dabar jis tavo.“
Motinystės jausmas skleidėsi ne tik Antanuką auginant. Mirus vienam Gabrielės broliui Vladislovui, ji prisiėmė auginti ir tris jo vaikus. Bajoraitė buvo be galo atsakinga, jautėsi išties kaip mama – reikėdavo kur nors vykti, keliaudavo su visu tuntu vaikų. Tarp jos augintinių buvo ir skulptorius Bernardas Bučas (vėliau vedė poetę Salomėją Nėrį) – būtent jo sukurtas G.Petkevičaitės-Bitės antkapinis paminklas.
A.Ruseckaitė įsitikinusi: „Gabrielė puikiai susitvarkė su tėvo paskirta misija – A.Kasperavičių užaugino, išmokslino, jis dirbo ir mokytoju, ir agronomu. Vėliau Petras Palilionis Antano ir Gabrielės viens kitam rašytų laiškų pagrindu išleido knygą „Metai Tamsčiuko atokaitoj“ – būtent žodžiais „Mylima panyte“ ir „Tamsčiuku“ Antanas vadino savo globėją Gabrielę.
Jų šiltą ryšį liudija ir laiškas, kurį Antanui rašė pasiligojusi rašytoja: „Dar sykį bučiuoju Tau galvelę. Tave visuomet kaip sūnų mylėjusi, baigiu dar prašymu: nebūk šiaudadūšis! Nesirūpink per daug migiu ir jovalu. Ne tam mes sau žmogaus vardą įsidėjome!“
Šios kelios eilutės rodo Gabrielės vertybes: nors ir labai vargingai gyveno, tačiau suvokė kilnų tikslą, žmogaus paskirtį – rūpintis silpnesniais, šelpti, galvoti apie Tėvynę, kalbą ir pan.“
Su p.Aldona pradedame lyginti tuometinį laikotarpį su dabartiniu. Kiek aukos būta tų moterų gyvenime!
„Anas laikmetis buvo itin sudėtingas. Kiekviena moteris, kovojusi už Lietuvą, yra didvyrė. Tokia, kaip Bitė. Tokia, kaip Žemaitė. Daugumai rašytojų moterų buvo svarbi visuomeninė veikla: rinkdavo labdarą alkaniems ir vargšams šelpti, lankydavo ligonius ir utėlėtus, nešdavo maisto nuo savo šeimos stalo“, – vardija muziejaus direktorė.
Tas bendrystės, atjautos, rūpinimosi kitais – šalia esančiais silpnesniais, nuskriaustais – jausmas yra labai svarbus. XX a. pradžios garsių moterų istorijose nerasime egoizmo, gailesčio sau, baimės rizikuoti.
Gyveno su stipriu aukos genu – dirbo ne sau, kitiems, dėl kitų. Tokia buvo ir Gabrielė.
Mokė net pats Laurynas Ivinskis
Visų mūsų gyvenimas – tik horizontalus brūkšnys tarp dviejų datų. Gimė–mirė. Ir tik nuo mūsų priklauso, ką tas brūkšnys reikš, mums palikus šį pasaulį.
1861–1943. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės brūkšnys itin iškalbingas. 82-ejus metus mažame ir silpname kūne gyveno didi, jautri ir gailestinga siela. Taip galima būtų apibūdinti vieną ryškiausių Lietuvos šimtmečio asmenybių, nešusių mums šviesą, žinojusių, kas yra pareiga ir pasiaukojimas.
„Gabrielė ne pati sau buvo svarbiausia. Jai svarbiausia atrodė pareiga, ją atlikti. Kai buvo uždrausta lietuviška spauda, ją reikėjo atgauti, atgavus vystyti, skleisti, taigi reikėjo dirbti, aukotis. Ir labai daug aukotis – šeimai, kitiems žmonėms, Lietuvai“, – teigia prozininkė ir muziejininkė A.Ruseckaitė.
Štai kad ir Gabrielės ambicijos dėl išsilavinimo – galbūt dabar kalbėtume apie garsią matematikę, o ne rašytoją bei visuomenės veikėją. Tačiau gyvenimo aplinkybės susiklostė kitaip – Gabrielei likimo buvo skirta rūpintis moterų teisėmis, šelpti varginguosius, dėti pamatus nepriklausomai Lietuvos Respublikai.
J.Petkevičius rūpinosi vaikų švietimu, jiems buvo samdomi namų mokytojai. Gabrielę dvejus metus (1866–1868 m.) mokė net pats Laurynas Ivinskis, kalbininkas ir lietuviško kalendoriaus leidėjas, gyvenęs Petkevičių namuose. Žinoma, kad ši asmenybė padarė įtaką Gabrielės asmenybės formavimuisi – tą vėliau pripažino ir pati rašytoja.
Traukė matematika, bet gavo namų mokytojos diplomą
1873–1876 m. Gabrielė mokėsi privačioje Mintaujos Dorotėjos mergaičių mokykloje, po jos baigė ir Mintaujos aukštesniąją Trejybės vardo mergaičių mokyklą (mokėsi dvejus metus) – gavo namų mokytojos diplomą ir grįžo į Joniškėlį.
Kelias į universitetą studijuoti matematikos vyriausiajai Petkevičių dukrai buvo užtvertas – tėvas pasiūlė Gabrielei tvarkytis ūkyje ir tarnauti liaudžiai: prižiūrėti jaunesnius savo brolius, padėti jam gydyti ligonius, dirbti vaistinėje, ambulatorijoje (iš tėvo Gabrielė išmoko diagnozuoti ligas, iš vaistininko – gaminti vaistus).
Ši nusileido – nepaklausyti tėvo būtų buvę šventvagiška. Regis, sunku patikėti, bet tais laikais moterys neturėjo teisės balsuoti, pačios pasirinkti gyvenimo kelią, diskutuotinas buvo ir studijų klausimas – mokslas buvo tik vyrų privilegija, moterys sėdėdavo namuose arba padėdavo vyrams.
Tačiau Gabrielė neužleido savęs – baigė felčerių, sodininkystės ir bitininkystės kursus. Iš meilės bitėms užsiveisė bityną, netgi parašė lietuvišką knygelę apie šiuos vabzdžius (iš meilės bitėms ir susigalvojo slapyvardį Bitė). Pardavinėdavo medų, o pelną skirdavo savo kartu su kita bajoraite Jadvyga Juškyte 1893 m. įkurtai „Žiburėlio“ draugijai gabiems, bet neturtingiems mokiniams ir kultūros darbuotojams remti (jai Bitė vadovavo iki 1903 m., vėliau tas pareigas perėmė kita ryški visuomenės veikėja Felicija Bortkevičienė; draugija veikė iki 1940 m.). Draugija parėmė daug būsimų garsių Lietuvos žmonių – menininkų, visuomenininkų, ministrų: Joną Biliūną, Žemaitę, Kazį Būgą, Kiprą Petrauską, Ernestą Galvanauską, Vincą Kudirką, Julių Janonį, Juozą Zikarą, Petrą Rimšą ir kt.
„Žiburėlio“ draugija iš pradžių veikė slapta, o vėliau Bitę itin įtraukė ta mecenatystės veikla, ji visaip siekdavo pritraukti žmonių, galinčių paremti draugiją pinigais. Žinomas ir faktas – 1899 m. parodytas pirmasis lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“ (Povilas Višinskis ir Bitė buvo režisieriai), o lėšos už vaidinimą skirtos „Žiburėlio“ draugijai.
142 cm ūgio moterytė su stipriu švietėjiškos veiklos genu
Ūkis, namai, vaikai, pagalba tėvui, vaistinė, vaikščiojimas pas ligonius – visai tai krito ant gležnų Gabrielės pečių. Ir ne perkeltine prasme – Gabrielės sveikata visą gyvenimą buvo itin silpna.
Dar mokydamasi Mintaujoje, 12-metė Gabrielė dėl itin asketiškų gyvenimo sąlygų ir griežto auklėjimo susirgo strėnų tuberkulioze, jai pradėjo krypti stuburas. Ir nors tėvas buvo gydytojas, laiku nenuvežė dukters parodyti specialistams. Susigriebė, kai Gabrielė buvo panelė, tačiau smarkiai pasivėlino – niekas nenorėjo laužyti mergaitei stuburo. Sunki liga suformavo tokią kuprelę, kurią ir matome nuotraukose. Ligos paveikta Gabrielė taip ir liko nedidukė – jos pase įrašytas 142 cm ūgis.
Kiek rašoma šaltiniuose, Gabrielė visą gyvenimą kentė nugarkaulio skausmus, dėl ligos senatvėje sunkiai vaikščiojo. Veikiausiai dėl to ir sunku rasti kokią G.Petkevičaitės-Bitės nuotrauką, kurioje ji būtų linksma, nors gal tai ir nesusiję dalykai – anuomet retai kas šypsodavosi fotografijose, taip nebuvo įprasta, fotografai „nutraukdavo“ rimtus veidus.
Bet grįžkime prie Gabrielės pareigos ir pasiaukojimo linijos. Priėmusi tėvo pasiūlymą „tarnauti liaudžiai“, Gabrielė sukosi kaip įmanydama: ne tik padėjo tėvui ūkyje ir su ligoniais, bet ir slapta mokė vaikus.
Bitė, nepaisydama savo silpnos sveikatos, dirbo itin daug, net Vaižgantas sakė, kad ji darbų atliko tiek, kiek galėtų keli stiprūs vyrai.
Petkevičių Puziniškio dvaras – inteligentijos susibūrimo vieta
Ypač svarbus G.Petkevičaitės-Bitės biografijoje Puziniškis (Panevėžio raj.), kuriame rašytoja gyveno su pertraukomis. Gabrielė Puziniškio dvare gimė, leido vaikystę. Apie 1865 m. Petkevičiai išvyko į Joniškėlį (Pasvalio raj.) – ten Jonas Leonas toliau tęsė gydytojo veiklą, dirbo gerus tris dešimtmečius.
Kuomet Petkevičiai gyveno Joniškėlyje, Gabrielė slapta ėmė mokyti valstiečių vaikus, įsitraukė į lietuviškos spaudos platinimą. Joniškėlyje burdavosi inteligentų žiedynas – tokie susibūrimai persikėlė į Puziniškį, kuomet rašytoja ir tėvas 1901 m. grįžo gyventi į tą raudonų plytų dvarą.
Erdvioje Petkevičių svetainėje susiburdavo net iki 70 žmonių, diskutuodavo, kalbėdavo apie spaudos platinimą, lietuviško žodžio svarbą. Lietuviškos spaudos draudimo metais Bitė slėpė daug knygų medžių drevėse, kelmuose, netgi savo kambaryje po grindimis turėjo knygų slėptuvę, tačiau iki šių dienų jos neišliko. Taigi Gabrielė buvo ir knygnešė, ir daraktorė.
„Kiekvienas iš susipratusių inteligentų laikė savo pareiga, net ieškojo progos – gauti mokinių, kuriuos pasislėpęs mokydavo. Tat būdavo sunkus ir atsakomingas darbas, nes rusų valdžia ir už šviesos skleidimą, ypač liaudy, bausdavo, o visokio plauko šnipų niekuomet netrūkdavo“, – vėliau rašė G.Petkevičaitė-Bitė.
Būtent čia, Puziniškyje, Gabrielė išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą – grįžusi iš Vilniaus parašė bene vertingiausią savo kūrinį – trijų tomų „Karo metų dienoraštį“ (buvo labai cenzūruotas, dabar perleistas su paryškintomis vietomis, kurių trūko).
„G.Petkevičaitės-Bitės literatūrinis palikimas nėra itin stiprus, išskyrus „Karo meto dienoraštį“, kuriame nugulė užfiksuotos visos to laikmečio detalės, aplinka, skurdas. Tai geriausias kūrinys, kito tokio nėra. Apskritai ji neturėjo laiko atsidėti kūrybai. Gabrielė rašė todėl, kad reikėjo“, – įsitikinusi A.Ruseckaitė, su kuria narstome Bitės gyvenimą.
Dauguma to meto inteligentų taip ir gyveno – mažai apie save galvodami, nuo uolių valdžios tarnų slėpdamiesi dirbo švietėjišką ir kilnų darbą. „Mūsų namų ideologija – nešti šviesą ir kultūrą liaudžiai“ – neatsitiktinai toks užrašas puikuojasi virš G.Petkevičaitės-Bitės bareljefo Puziniškio muziejuje.
Kai 1909 m. tėvas mirė, Gabrielei teko ilgai bylinėtis su broliais dėl dvaro – šie jai paliko tik labai mažą jo dalį. Tačiau mirus tėvui, Gabrielė šiek tiek atsipalaidavo – ėmė skirti laiko toms sritims, kurių link ją traukė pareigos jausmas – įsitraukė į žurnalistinę veiklą Vilniuje, vėliau pakviesta Juozo Balčikonio ėmė mokytojauti Panevėžio gimnazijoje. Anot šaltinių, G.Petkevičaitė-Bitė mokėjo 6 kalbas (vokiečių, lenkų, esperanto, prancūzų ir kt.), išmanė geografiją, istoriją, matematiką, pasaulio literatūrą.
Beje, ar prisimenate rudas, plisuotas mergaičių uniformas baltais kalnieriukais? Tokią ir man teko dėvėti. Būtent jas sugalvojo ne kas kitas, o pedagogė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Bitės ir Žemaitės tandemas padovanojo lietuvių literatūrai „Dvi moteri“
Taigi su pertraukomis Bitė gyveno tai Vilniuje, tai Panevėžyje, kur mokytojavo, tačiau, susiklosčius aplinkybėms, vis grįždavo į gimtąjį Puziniškį.
Reikšminga detalė – Bitės pažintis su bajoraite Žemaite. Gabrielę su ja supažindino P.Višinskis. Žemaitė netgi gyveno kelerius metus Puziniškio dvare, dirbo Petkevičių ekonome, į Gabrielę visada kreipdavosi „panyte“. Nors Bitė buvo 16-ka metų jaunesnė už Žemaitę, abi moterys labai greitai susidraugavo ir vėliau pateikė įvairių literatūrinių staigmenų.
„Žemaitė Gabrielei padėdavo darbuotis ir vaistinėje. Ten dirbdamos abi ieškodavo komedijoms siužetų – juk tiek personažų, žmonių likimų, įdomių istorijų išgirsdavo iš sodiečių! Taip atsirado tandemas „Dvi moteri“, kuris rašydavo komiškus nutikimus, pjeses“, – teigia Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė.
Susižavėjusi dr. V.Kudirkos leidžiamu „Varpu“, Gabrielė pradėjo ten nuolat rašyti, tapo nuolatine korespondente, o tekstus pasirašydavo Bitės slapyvardžiu.
Puziniškio dvaras tapo Šiaurės Lietuvos inteligentijos lopšiu. Petkevičių namuose apie lietuvišką spaudą, naujas išleistas knygas susirinkdavo padiskutuoti Povilas Višinskis, Jonas Biliūnas, knygnešiai, kiti išsilavinę žmonės. Buvo aptariamos aktualijos, skaitomos lietuviškų knygų ištraukos, sprendžiama, kokius klausimus kelti spaudoje, apie ką rašyti, šviesuoliai svarstydavo, kas svarbu žmonėms bei Lietuvai. Bitė šiai veiklai buvo itin atsidavusi.
Tai ypač gerai iliustruoja vienas nutikimas. 1907 m. žiemą iš Puziniškio dvaro Gabrielė su Žemaite keliavo į Vilnių – į pirmąją lietuvių dailės parodą... pasižiūrėti paveikslų ir skulptūros darbų! Vileišių rūmuose buvo eksponuojami autoritetingų autorių darbai: P.Kalpokas, A.Žmuidzinavičius, P.Rimša, J.Zikaras... Ten rašytojos susipažino su M.K.Čiurlioniu, kurio kūryba eksponuota pirmą kartą, ir net parašė apie jo bei kitų kūrėjų darbus į laikraštį.
Galėtume sakyti – kas čia tokio, bet tai rodo, kiek Bitei rūpėjo lietuviškumas, švietėjiška veikla. Misija. Tokios pat misijos vedama, jausdama stygių, ji parašė ir „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“, kuomet mokytojavo Panevėžyje.
G.Petkevičaitė-Bitė pretendavo tapti pirmąja moterimi prezidente pasaulyje
Šiandien mes kalbame apie Bitę vis garsiau, bet ne tik kaip apie rašytoją, bet ir kaip aktyvią politikę, kovotoją už moterų teises. Jos atsidavimas šioms sritims yra pavydėtinas, reiktų atsiminti ir tai, kad stipria sveikata ši moteris nepasižymėjo.
Iš arti mačiusi kaimo žmonių varganą gyvenimą, ypač moterų, ji norėjo paversti kaimiečio dalią lengvesne, šviesesne. Matydama, ką padarė lietuviškos spaudos draudimas, jausdama susidūrimą dviejų jėgų – bolševikinės linijos ir „Varpo“ bei „Aušros“ suformuotosios, kuri skatino gaivinti ir saugoti lietuvybę, Gabrielė aiškiai suvokė, kad reikia išsaugoti tautiškumą, kalbą, išlikti nepriklausomiems.
Į politiką G.Petkevičaitė-Bitė patraukė 1902 metais, įsiliedama į Lietuvių demokratų partiją. Bitei buvo svarbu, kad partijos programoje atsirado vietos už lyčių lygybę, buvo įtraukta ir švietimo svarba.
1905 m. Bitė dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Tais pačiais metais Vilniuje moterų susivienijimas įkūrė Lietuvos moterų sąjungą, kurios pagrindinis tikslas – politikoje siekti lygių teisių su vyrais, ypač rinkimų teisės. Gabrielė šiai pirmajai Lietuvos moterų organizacijai parašė veiklos programą.
1907 m. G.Petkevičaitė-Bitė tapo pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo pirmininke – ji pati pasiūlė savo kandidatūrą, tuo sulaužiusi numatytą tvarką (tuokart pirmininku būti ir moterims vadovauti turėjo kunigas). 1908 m. su Žemaite dalyvavo Visos Rusijos moterų suvažiavime, pranešimu „Moterė lietuvė šeimynoje ir draugijoje“ apžvelgė moterų patiriamą nelygybę mieste ir kaime.
Vėliau Gabrielė dalyvavo Stokholme vykusiame 6-ame tarptautiniame moterų suvažiavime bei Ženevos 8-ame tarptautiniame moterų kongrese. Jame pasisakė už moterų teises, už balsavimą, žodžiu, toliau skleidė feministines idėjas.
Dar verta paminėti, jog, neapleisdama politikos, G.Petkevičaitė-Bitė lygiagrečiai dirbo „Lietuvos žinių“ redakcijoje, leido „Lietuvos ūkininko“ priedą „Žibutė“, skirtą moterų ir vyrų lygybės klausimams gvildenti.
1920 metais aktyvi veikėja buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą, kaip vyriausia Steigiamojo Seimo narė pirmininkavo pirmajam jo posėdžiui. Tiesa, ji nebuvo vyriausia (tuomet jai buvo 59 m.), bet vyresnis už ją asmuo nemokėjo lietuvių kalbos. Išdidintus G.Petkevičaitės-Bitės kalbos, pasakytos Seime, fragmentus atradau Puziniškio muziejuje panaudotus gana išradingai – kabo ant lango, kaip kelrodis, kaip orientyras į šviesą.
G.Petkevičaitė-Bitė dirbo Lietuvos Konstitucijos projekto rengimo komisijoje, jos dėka buvo įtrauktas straipsnis apie vyrų ir moterų lygiateisiškumą. 1926 m. Bitė netgi kandidatavo į Lietuvos prezidentus (drauge su Felicija Bortkevičiene), kad sudarytų konkurenciją. Tačiau Seimas prezidentu išrinko Kazį Grinių.
Tuo veiksmu Bitė norėjo parodyti, kad moterys irgi gali būti aktyvios, kad jų balsas turi būti girdimas sprendžiant visuomenei svarbius dalykus. Tuomet tai buvo labai svarbus žingsnis.
Įdomus man pasirodė ir dar vienas faktas. Bitė palaikė glaudžius ryšius su būsimu Lietuvos prezidentu Antanu Smetona, tačiau niekada tuo nepiktnaudžiavo, neprašė jokių protekcijų, nors buvo A.Smetonos žmonos Sofijos krikšto mama.
„Žvelgdami į Bitės gyvenimą, matome dvi ryškias linijas: šeimos (socialinė) – rūpestis, atjauta, silpnesniųjų globa ir valstybingumo, visuomeniškumo linija – knygos, laikraščiai, moterų suvažiavimai, aktyvus dalyvavimas Lietuvos politiniame gyvenime“, – apibendrina A.Ruseckaitė.
Kalbų mokėjimas Gabrielei parodydavo teisingą sprendimą
Ką gi, metas iš arti pamatyti B.Petkevičaitės-Bitės gimtinę. Štai jis – raudonų plytų Puziniškio dvaras, virtęs muziejumi. Pasitinka tikra jo siela – muziejininkė Irena Lesvinčiūnienė.
Šeštadienis. Jau išplovusi grindis, užkaičia arbatos ir pavadina pokalbio į verandą.
Ši vieta p. Irenai labai brangi – vaikystėje ji čia lakstė su pusbroliu, žaisdavo, bėgdavo „prie dvarelio“ kavotis. Tada net nenumanė, kad teks rūpintis Bitės paveldu, pasakoti apie jį, vesti edukacines programas ir žvelgti kasdien į daiktus, kurie primena šią iškilią moterį.
„Puziniškis dabar kitoks, atnaujintas“, – gurkšteli arbatos ir meiliai apžvelgia apylinkes. Moters akys sudrėksta, bet nepuola slėpti susijaudinimo: „Nežinau, kodėl susigraudinu pasakodama apie Gabrielę. Jeigu jūs perskaitytumėte Bitę kokius dešimt kartų – jos „Karo meto dienoraščio“ visas tris dalis, apsakymus, laiškus – jūs neabejotinai pradėtumėte ja gyventi.
Čia labai gera aura, bet čia vyko ir labai daug baisių dalykų. Čia juk žmonių viltys ir aimanos, čia nuo mirties buvo išgelbėta tiek daug žmonių... Jeigu ateidavo ir nerasdavo Bitės, tai nesileisdavo skiepytis, reikalaudavo tik Gabrielės arba jos tėvo. Koks Jonas Leonas buvo šviesuolis!.. Vien tik naujausios, pažangiausios žinios ir gydymo metodai iš Vilniaus medicinos universiteto.
O kur dar du karai? Dvaras ištvėrė visą to laiko sudėtingumą. Per Pirmąjį pasaulinį karą Gabrielė globojo tiek sodiečius, tiek vokiečius, tiek rusus. Buvo tokie laikai, reikėjo būti diplomatiškai.
Iš miško pro verandą, kurioje sėdim, ateidavo rusai, o nuo kelio, kur virtuvė, – vokiečiai. Per koridorių jie niekaip nesuuosdavo, kad yra po vienu stogu.
Gabrielė mokėjo vokiečius priimti. Tankai klimpsta, arkliai klimpsta, o čia – išeina maža panelytė iš raudono namelio, pasisveikina vokiškai. Antram aukšte tėvo biblioteka, pilna vokiškų knygų, laikraščių bei žurnalų. Vokiečiai jausdavosi išties pamaloninti.
Ir kai jiems reikėdavo atiduoti prievolę – kiek ten tų bulvių prikasei ar dar kokio gėrio tavo ūkyje užderėjo, tai vokiečiai pro pirštus žiūrėjo, nelabai spaudė Bitę, dar patys padėdavo ir bulves nukasti, – nusijuokia muziejininkė ir jau surimtėjusi priduria: Gėris visada nugali. Gal ir didele kaina, bet nugali.
Labai gera aura čia. Medžiai išlikę. Uosį reikia pjauti, viena jo pusė supuvus, sugadintų verandą virsdamas. Bet taip noris bent trečdalį palikti, turtas visgi.“
Iš autentiškų daiktų išlikusi tik spinta ir kokliniai pečiai
P. Irena gimusi netoliese, Sujetuose, senelis buvo kolūkio pirmininkas, dar matė Gabrielę gyvą.
„Seneliai mane užaugino, jie net buvo draugai su Buču. Kai jis įvažiuodavo savo legendine volga su briedžiu ant priekio, tai man, 5–6 metų vaikui, būdavo didžiulis įspūdis, eidavau ir tą briedį glostydavau – koks jis man buvo gražus.
O Bučas vis girdavo babytės kepinius: „Nu, Kostute, Kostute, kokio skonio tavo meduoliai! Ar šalto pieno turi?“ – prisiminimais pasidalija I.Lesvinčiūnienė.
Dvaro išvaizda per daugiau nei 100 metų nepakito, tik šeimininkų daug turėjo.
„Sovietmečiu Puziniškio dvaras priklausė Pasvalio miškų ūkiui, kuris vėliau už 1 rublį pardavė dvarą Panevėžio tiksliosios mechanikos gamyklai – jie čia norėjo poilsiavietę įrengti.
Tačiau pasidomėjo plačiau pastato istorija ir nedrįso čia nieko daryti, nes lyg ir šventa vieta. Taip dvaras atiteko Panevėžiui“, – aiškina muziejininkė.
Nuo 1987 m. muziejumi rūpinasi Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka. 2005 m. avarinės būklės namas buvo renovuotas, o 2010 m. atlikta vidaus patalpų rekonstrukcija ES lėšomis.
„Kasmet pavasarį, kai žydi kaštonai, čia, Puziniškyje, rengiama šventė ir G.Petkevičaitės-Bitės literatūrinės premijos įteikimas. Teikiama autoriams, kurie tais metais parašė ir išleido knygas, atitinkančias Bitės idėjas, mintis, atspindinčias kaimo gyvenimą“, – paaiškina I.Lesvinčiūnienė.
Muziejuje išlikę keli autentiški daiktai – didžiulė gili spinta ir kokliniai pečiai. Dar yra rašomasis stalas ir paaukštinta kėdė – šie likę Panevėžio kraštotyros muziejuje. Ten per Bitės gimtadienį renkasi medikai, žurnalistai, visuomenininkai ir kiekvienas iš savo srities skaito atsiminimus, Bitės kūrinių ištraukas, laiškus.
„Didžiojoje salėje (svetainėje) vykdavo susibūrimai, intelektualūs pokalbiai, čia lietuvių kalbos buvo mokomi vaikai, daraktoriai bendraudavo su knygnešiais... Jei namuose būdavo rusų kokių, tai languose Petkevičiai žvakių pridegiodavo – taip duodavo ženklą saviems, kad per klaidą neįkliūtų“, – visas namo paslaptis žino muziejininkė.
Edukacinės programos su „tetradka“, košėmis katile ir vaistažolėmis
Moteris sako, kad muziejus yra gyvas, rengia edukacines programas. „Štai „Senoji namų mokykla“ – vaikai susisiuva „tetradką“, merkia žąsies plunksną į rašalą ir rašo, sprendžia matematines užduotis. Populiari programa „Liaudies medicina Petkevičių namuose“: su jaunimu žiūrinėjame žoleles, degustuojame arbatas, pasakojame, kaip anais laikais žmones gydė.
Dar turime programą „Ne tik dvaro valgiai: košės“ – lauko katile verdame grikių košę. Šią programą itin mėgsta Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai“, – pasakoja Bitės tradicijas tęsianti p. Irena.
Pakylame į antrą muziejaus aukštą. Čia ne tik yra senoji ekspozicija, bet ir žolelės džiovinamos, iš kurių lankytojams ruošiamos arbatos.
„Lygiai taip pat Gabrielė ir mokomais vaikais stengėsi pasirūpinti. Kolegų ne prašydavo, o netgi įsakydavo jiems, kad šie vasarą pririnktų žolelių, kad būtų gilių kavos, morkų kavos ir kad pertraukų metu vaikai galėtų atsigerti.
Pagal galimybes jiems papjaustydavo dešros, duonos, agurko. Bitė suvokė, kad tik pavalgęs vaikas gali siekti žinių ir mokslo.
O juk pati gyveno kukliai, adė net apatinius drabužius. Ją reikia paskelbti šventąja. Kaip literatūrologai sako, ji yra Šiaurės Lietuvos motina: čia juk rado prieglobstį brolio vaikai ir tėvo parvestas Antanas, Povilas Višinskis, Avižonis“, – tai idėjai pritaria muziejaus darbuotoja.
G.Petkevičaitė-Bitė nugyveno įspūdingą gyvenimą, tačiau senatvėje buvo vieniša, ligota. Klausydavosi radijo, tarnaitė parnešdavo maisto, pagamindavo valgyti. Paskutiniuosius beveik du dešimtmečius gyveno Panevėžyje. Mirė 82-ejų metų.
Kaip rašo šaltiniai, Gabrielę laidojo visa Lietuva, išties daug žmonių suėjo, užtvino visa Respublikos gatvė Panevėžyje. Pašarvota buvo dabartinėje Apskrities viešojoje bibliotekoje, toje salėje, kur vyksta konferencijos jos atminimui. Laidotuvėmis rūpinosi ištikimasis Gabrielės globotinis, buvęs jai lyg sūnus, Antanas Kasperavičius.
***
„Juk žinai, kad ji mūsų tolima giminaitė, ar ne?“
Atskrieja tetos Onutės žodžiai. Iš kur, žinoma, ne, nieks nepasakojo. Didis apsileidimas. Senelių nebėra, o kol gyvi buvo, mums, anūkams, taip šaknys nerūpėjo, tik vartydavom nuotraukų albumus ir aptarinėjom sukneles, šukuosenas bei skustas savo tėvų vaikystėje galvas.
Taip iš tetos sužinojau, kad mano senelio iš tėvo pusės mama buvo Teodora Petkevičiūtė-Filipavičienė, gimusi 1888 metais. Skirtumas tarp mano prosenelės ir Bitės – 27 metai, tačiau nenuostabu – tais laikais šeimos buvo gausios, be to, mano prosenelis Jonas buvo antrasis Teodoros vyras.
Tačiau vis tiek nerimstu – iš kur apie tai žino teta? „Ogi sakė man tavo močiutė, Elena Filipavičienė. Jai Teodora anyta buvo. Ji labai didžiuodavosi ta giminystės linija, vis nepraleisdavo progos pasisakyti. Be to, ir pati esu girdėjusi tas kalbas.
Kad jau domiesi labai, perduosiu tau ir Teodoros mamos Petkevičienės nuotrauką. Labai gražiai atrodo. Ko norėti – bajorė juk buvo.“
Va taip, bajorė. Smegenyse atrodo laumžirgiai sparnais tik brūžinasi – taip mintys lipa viena ant kitos. Sunku patikėti.
„Bet kodėl Teodora Petkevičiūtė, o Gabrielės pavardė – Petkevičaitė (nors tėvas Petkevičius, ne Petkevičas)?“ – bandau kabintis už logikos.
„Tais laikais juk viskas buvo paprasta – kaip kunigas suprato lietuvių kalbą, taip ir įrašė knygoje pavardę. Todėl liko ne Gabrielė Petkevičiūtė, o Petkevičaitė“, – paprastai paaiškina teta.
Bandau Teodoros ir Gabrielės bruožuose rasti panašumų. Ilgai žiūriu, kol perveria it koks energijos srautas: pedagogė, lietuvių kalba, žurnalistė. Šventa trejybė. Baigiau Pedagoginiame lietuvių kalbą ir literatūrą, pasukau žurnalistės keliu. Ar gali taip likimas pokštaut?..
Nebegirdžiu laumžirgių galvoje.
Žinau, tai tik dalis kelionės, tik maža dalelė, dar laukia daugiau susitikimų ir patyrimų. Rašymas apie Bitę pažadino norą domėtis savo giminės šaknimis, ieškoti sąsajų ir suvokti – tai, ką padovanojo maža, silpnos sveikatos moteris, yra didžiulė vertybė.
Neišbarstykim. Galėjo ji, galim ir mes.
Būti vieningi.
Vardan tos.