Izabelė Jogailaitė – dramatiško likimo Vengrijos karalienė
Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos vyriausioji dukra Izabelė buvo ištekinta už Vengrijos karaliaus ir karūnuota Vengrijos karaliene. Jos neilgas gyvenimas buvo paženklintas ankstyva našlyste, sudėtingomis politinėmis peripetijomis, kelionėmis iš vienos šalies į kitą. Tačiau ji paliko vengrų tautos istorijoje ryškų pėdsaką – Izabelės gyvenimas tarsi atspindėjo sudėtingą šios tautos istoriją.
1519 01 18
Gimė Krokuvoje
Pavadinta senelės iš motinos pusės – Milano ir Bario kunigaikštienės Izabelės Aragonietės (1470–1524) garbei.
1539
Susituokė
Izabelė ištekėjo už Vengrijos karaliaus Jono Zapojos. Sūnus – Jonas Žygimantas gavo tėvo ir senelio iš motinos pusės vardus.
1559 09 15
Mirė
Motto:
SIC FATA VOLUNT
„Taip nori likimas“
2019
Minėsime Izabelės Jogailaitės 500-ąsias gimimo, 480-ąsias vedybų ir vainikavimo ir 540-ąsias mirties metines.
Giminės viltis
Su pirmagime Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos dukra sietos didžiulės giminės atsinaujinimo viltys.
Sulaukus pilnametystės, kuri moterims buvo trylika metų, buvo nukaldintas Izabelės portretinis medalis. Įrašas averse aplink portretą lotynų kalba skelbia: ISABELLA SERENISSIMI SIG[ISMVNDI] I REGIS POLONIAE FILLIA ANNO Xllll NATAM DXXXII Išvertus: Izabelė, jo didenybės Lenkijos karaliaus Žygimanto I duktė 14 metų amžiaus 1532 (t.y. Izabelę metais pasendino, 1532 m. jai tebuvo 13 metų).
Reverse vaizduojama mergina, kurios ištiestos rankos siekia šermuonėlis, o už jo matyti medžio kamienas su viena žaliuojančia šaka. Įrašas aplink: HIC ARMELINVS EST NOSTRAE PVDICITIAE INDEX (Šis šermuonėlis nurodo mūsų skaistybę). Alegorinė reverso kompozicija Izabelę apibūdina kaip senos Jogailaičių giminės naują atžalą ir pabrėžia jos dorybes.
Santuoka kaip pareiga
1539 metais dvidešimtmetė Izabelė ištekinama už Jono Zapolijos, Vengrijos karaliaus, vyresnio daugiau nei 30 metų. Yra žinoma, kad ji nenorėjo tekėti už tiek vyresnio vyro, tačiau privalėjo paklusti tėvų valiai. Tekinant Izabelę svarbi buvo Bonos, 27 metais jaunesnės už vyrą Žygimantą, nuomonė. Į Vengriją Izabelę iškilmingai išlydi karaliaus dvaras ir Krokuvos miestas, vedybos apdainuojamos proginiuose leidiniuose.
1539 m. vasario 23 d. santuokos metu Sėkšvėhervaro (Székesfehérvár) katedroje Izabelė vainikuojama Vengrijos karaliene, o po metų, 1540 liepos 8 d., gimsta sūnus Jonas Žygimantas.
Jonas Zapoja – kilęs iš Transilvanijos didikų giminės. Tėvas Steponas Zapoja. Motina Jadvyga iš Tišino.
Karalienė be karalystės
Vos pagimdžiusi sosto įpėdinį jaunoji karalienė lieka našlė – karalius Jonas miršta praėjus dviem savaitėms po sūnaus gimimo. Izabelė lieka viena itin sudėtingoje politinėje situacijoje. Imperatorius Ferdinandas I (beje, vedęs Izabelės pusseserę Oną) nepaisydamas susitarimo su karaliumi Jonu pretenduoja į karaliaus sostą, šalį puola osmanai, 1541 metais, vadovaujami Suleimano Puikiojo, jie užima Budą, o Vengrijos didikai trijų mėnesių Joną Žygimantą vainikuoja Vengrijos karaliumi.
Jaunajai karalienei nelieka nieko kita kaip derėtis su galingiausiu priešininku – Suleimanu Puikiuoju. Po derybų jai, kaip sūnaus globėjai, paliekama valdyti Transilvaniją.
Izabelė su naujagimiu Jonu Zigmantu pas sultoną Suleimaną Puikųjį, 1541 rugpjūčio 29 d. Budoje.
Tremtis ar sugrįžimas?
1551 m. imperatorius Ferdinandas I priverčia Izabelę palikti Transilvaniją, ir ji su sūnumi atvyksta į Krokuvą.
Ten jie praleidžia ketverius metus, kol Osmanų imperija pradeda grasinti, kad jei jos nebus Transilvanijoje, tai Jonas Žygimantas neteks savo palikimo.
Steponas Batoras ir karališka šeima
Izabelė grįžta į Transilvaniją, grąžina savo karališką valdžią, kaldina pinigus, o 1557 m. birželio 13 d. Kliuže (vengriškai Koložvare) išleidžia religinės tolerancijos ediktą, žinomą Consensus doctrinae pavadinimu, garantuojantį religijos išpažinimo laisvę keturioms krikščionių konfesijoms – katalikams, protestantams, reformatams ir stačiatikiams.
Tuo metu Izabelę ir jos sūnų remia ir globoja Steponas Batoras, po Jono Žygimanto mirties tapęs Transilvanijos vaivada, kuris tada net neįtarė, kad ateityje ves Izabelės seserį Oną ir taps Abiejų Tautų Respublikos valdovu.
Užgesusios viltys
Sulaukusi vos 40 metų, Izabelė miršta 1559 m. rugsėjo 15 d. Po dvylikos metų šalia mamos Albos Julijos Šv. arkangelo Mykolo katedroje atgula ir vos 31-erių jos sūnus Jonas Žygimantas. Su juo miršta ir viltys, kad jis galėtų tapti ATR valdovu Žygimantui Augustui nepalikus įpėdinio. Steponas Batoras užsako vėlyvojo renesanso stiliaus antkapius motinai ir sūnui.
Kančių simbolis
XIX a. romantikai iš naujo atranda savo istorines figūras. Vengrijoje Izabelė atsimenama kaip likimo išbandymus priimanti karalienė, įkūnijanti kenčiančią vengrų tautą. Karalienė be karalystė tampa tautos be karalystės simboliu.
Vilniaus dailės akademijos profesorė Giedrė Mickūnaitė pasakoja apie Izabelės Jogailaitės gyvenimą: