Žinoti, ką reiškia – žinau, tačiau atsakyti į tokį klausimą – be galo sunku. Būti prezidentu reiškia jausti pareigą ir atsakomybę. Kiekvienas iš mūsų turime įvairiausių pareigų, tačiau prezidentas atsiduria vietoje, iš kurios pasitraukti neturi teisės. Iš tavęs reikalaujama sprendimų, esi už juos atsakingas. Atsakai ne tik už save, atsakai už valstybę ir jos žmones. Toji atsakomybė – visada mintyse. Ir dar suvokimas, jog tavieji sprendimai privalo būti teisingi.

Esu tuo įsitikinęs, juk pats tai išmėginau. Net ir dabar, kai atsakomybė pasibaigusi, niekur nedingsi, Vilniuje, Kaune, gatvėje, krautuvėje – visur jauti žmonių dėmesį. Jie žiūri, domisi, klausia. Savo gyvenimo patirtimi galiu patvirtinti, kad pareigos uždedamos iki gyvenimo pabaigos.

Specialiai apie tai negalvojau, tačiau kartais susideda aplinkybės, patenki į sūkurį, kuriame susiduria pareigos, įsipareigojimai ir didžiausia atsakomybė. Prezidentą renka tauta, jame tarsi telpa visos tautos pasitikėjimas. Aš savo darbu tą pasitikėjimą turiu patvirtinti.

Tikriausiai buvo, tik gal ne visai tokių, apie kokias dabar kalbate. Esu svarstęs – gal kitur galiu labiau pasitarnauti tautai? Be to, visa Lietuva žino – Alma labiausiai nenorėjo, kad priimčiau šitas pareigas.

Mačiau situaciją valstybėje. Supratau: jei kitų kandidatūrų neatsiras, mano pradėtas darbas gali pakrypti visiškai kita kryptimi, nei norėčiau. Jaučiau moralinę pareigą darbą baigti iki galo. Širdyje esu patenkintas, nes tikslai įgyvendinti – Lietuva atvesta į Europos Sąjungą, tapo NATO šalimi. Džiaugsmas, išgyvenimai ir  prisiminimai apie tai niekuomet neišblės. Buvau iš anksto suplanavęs, ką kalbėsiu tarptautinėje konferencijoje prieš visus Europos Sąjungos valstybių vadovus, tačiau pasirengimai per akimirksnį subliūško iš jaudulio. Teko greitai surikiuoti mintis, – iki gyvenimo pabaigos širdyje nešiosiu šitą jausmą.

Man niekuomet nekilo abejonių dėl Lietuvos laisvės. Mūsų tėvų karta bėgo nuo okupacijos, atsidūrė už gimtinės ribų. 50 metų iš ryto keldavomės su žodžiu Lietuva ir su tuo pačiu vardu eidavome gultis. Manėme, okupacija truks penkerius metus, o laisvės laukti teko visus penkiasdešimt. Amerikoje man pavyko nemažai pasiekti, visus savo kontaktus, pažintis naudojau Lietuvos laisvei, stengiausi, kad žinios iš okupuotos tėvynės pasiektų pasaulį.

Atkaklumas mane vedė į priekį. Dar jaunystės dienomis, paskutiniosiose gimnazijos klasėse pajutau, kas man iš tiesų yra svarbu ir kuriuo keliu privalau eiti. Visą gyvenimą stengiausi laikytis tos krypties. Metams bėgant, vertybės ir laisvos Lietuvos vizija tik stiprėjo. Taip pat ir jausmas, kad būdami laisvi, turime atiduoti kuo daugiau, kad bent šitaip pateisintume savo buvimą už Lietuvos ribų.

Man atrodo, kad laisvė suteikia žmogui progą rinktis savo gyvenimo kryptis ir tikslus. Laisvė yra kiekvieno iš mūsų varomoji jėga. Kai žmogaus turi galimybę gyventi laisvėje, jis gali augti, vystytis ir įgyvendinti savo svajones. Tačiau laisvės suvokimas yra ilgas žmogaus brandos procesas – mūsų svajonės ir siekiai turi sutapti su tūkstantmečiais saugotomis vertybėmis.

Tvirčiausias visa ko pamatas yra šeima. Labai išgyvenu matydamas Lietuvos negalavimus – pernelyg  lengvą žodį pavartojau – mūsų jaunoji karta kartais piktnaudžiauja laisve ir pamiršta dorovę, ištikimybę, meilę žmogui, bendruomenei ir savo šaliai.

Pareigas suprantame ir žinome, tačiau dažnai trūksta ryžto ir tvirtumo jų laikytis, gyventi pagal pačių nusistatytas, niekieno neprimestas taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas. Apgailėtina, kad po 25 laisvės metų savo šalyje dar turime galybę nepriimtinų visuomenei darbų ir nusikaltimų. O jie yra įrodymas, kad šeimose ne viskas buvo padaryta.

Visu pirma – mokykla ir mokytojai. Mokykloje subrendau, čia man buvo pristatytos svarbiausios vertybės. Esu vienas iš tų, kurie turėjo progos bendrauti su laisvą Lietuvą kūrusiais žmonėmis. Augau su laisvos Lietuvos prezidento Kazio Griniaus sūnumi. Grinių šeimoje mokiausi pagarbos, demokratijos, supratimo ir laisvo žmogaus įsipareigojimo savo tautai.

Jaunystė, brandos laikas – pats įdomiausias, prisiminimų turtingiausias laikotarpis. Lygiai taip pat svarbus yra ir lietuvių tautos grįžimo į pasaulio bendruomenę laikas. Nepakartojamas gyvenimo momentas! Jei kas leistų rinktis gyvenimą antrą kartą, nieko nekeisčiau. Kiekvienas laikotarpis brangus savo sunkumais, džiaugsmais, nepamirštamais įvykiais.

Vidinis balsas visada perspėja – lik ištikimas savo idealams. Atvirai pasakysiu: daug sunkių akimirkų yra buvę, dvasinių kančių. Rodos, žinai, kur teisybė, supranti, kuriuo keliu eiti, kokį sprendimą daryti, tačiau pasipriešinti išorinėms jėgoms – sudėtinga, o kartais – ir visai neįmanoma. Tuomet ieškai geriausio sprendimo, kuris leistų neišduoti savęs ir įgyvendinti, ko dauguma iš tavęs reikalauja.

Sunkus klausimas, nežinau, kaip atsakyti. Jaučiu, kad ten, kur galiu, padarau viską. Ar mano patirtimi, mano žiniomis, ryšiais naudojamasi – tai jau visai kas kita. Ir nuo manęs visa tai nepriklauso.

Jaunoji karta. Talentai. Dažnai klausiu savęs – iš kur Lietuvoje yra tiek talentų, tiek pasiekimų?! Štai, mūsų džiaugsmas.

Kiekvieno indėlis svarbus, juk bendruomenė susideda iš individų. Iš žmonių, kurie tiki tais pačiais tikslais ir kurie randa savyje jėgų vieni kitus gerbti. Labiausiai Lietuvoje dabar trūksta pagarbos, kol jos neturėsime, jokių tikslų neįgyvendinsime.

Jei tuo netikėčiau, tada sakyčiau – man išvis nebuvo verta gyventi. Žinoma, kad ilgai ir laimingai.