Kai jis žiūri į ją, atrodo, ir dabar regi liekną, geltonplaukę mergaitę žydromis akimis. Tokią, kokią pamatė besileidžiančią laiptais Eichštato lietuvių gimnazijoje. Nors ir šmėstelėjo mintis – jei kada vesiu, tai tik šitą – iš tiesų Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus tada sunkiai įsivaizduoti galėjo, kad šalia tokiais pat pabėgėlių keliais į Vokietiją atklydusios Almos Nutautaitės jam teks praleisti visą gyvenimą.
Ir jiems drauge reikės dalintis didžiausios laimės, didžiausios sėkmės ir didžiausio apmaudo akimirkomis. 65-erius metus Valdas ir Alma laiko vienas kitą už rankos, žengia per ugnį, vandenį, vienas kitą supranta, myli, o metų tiesiog neskaičiuoja.
Kiekvieną kartą, kai matau prezidentą Valdą Adamkų ir jo žmoną Almą susikibusius už rankų, prisimenu susitikimą Turniškėse, jų namuose. Gražią vasaros dieną gerdami arbatą kieme tarp žydinčių gėlių, kalbėjomės apie paprastus dalykus: vyro ir moters istoriją, apie jausmus, kasdienybę ir porai tekusius išmėginimus. Tąsyk rodėsi, kad priešais sėdi ne prezidentas, bendravęs su galingiausiais pasaulio žmonėmis, o tiesiog mylintis ir be galo savo žmoną gerbiantis vyras.
Šiandien galvoju apie tai, kad tokias meilės istorijas reikėtų aprašinėti šeimos santykių vadovėliuose. Nes, kaip tada man sakė prezidentas, visas gyvenimo negandas galima nugalėti, kai supranti, remi ir padedi vienas kitam.
Šešiasdešimt penkerius metus drauge pragyvenę, dabar jie sako neįsivaizduojantys dienų vienas be kito. O anuomet, pasitraukę iš Lietuvos, Valdas ir Alma iš pabėgėlių stovyklų traukiniais, vežančiais anglis, atvažiavo į Eichštatą, kur kūrėsi lietuviška gimnazija. Didžiulėse salėse grotuotais langais gyveno po penkiasdešimt berniukų ir maždaug tiek pat mergaičių. „Mokyklinių suolų nebuvo, tad per pamokas sėdėdavome iš bažnyčios atsineštuose klauptuose“, – apie mokyklos laikus pasakoja Valdas Adamkus ir prisipažįsta, kad tuomet Almai apie savo jausmus nedrįsęs pasakyti.
Kol būsimasis prezidentas visiškai užkariavo šviesiaplaukės širdį, praėjo ilgi šešeri metai. Juose liko Vokietija, studijos Miuncheno universitete, pirmieji darbai ir tikėjimas, kad anksčiau ar vėliau Vakarai išvaduos Sovietų Sąjungos prispaustą Lietuvą.
Kol būsimasis prezidentas visiškai užkariavo šviesiaplaukės širdį, praėjo ilgi šešeri metai. Juose liko Vokietija, studijos Miuncheno universitete, pirmieji darbai ir tikėjimas, kad anksčiau ar vėliau Vakarai išvaduos Sovietų Sąjungos prispaustą Lietuvą.
1949-aisiais Valdas Adamkus iš nedidelio Rozenheimo miestelio šalia Alpių į JAV išlydėjo Almą su tėvais. Po dviejų mėnesių į Ameriką išvyko ir pats. Apsigyveno Čikagoje, Alma su šeima įsikūrė Rokforde, už 160 kilometrų. Alma ir Valdas pradėjo susitikinėti kultūros renginiuose ir šokių vakarėliuose. „Šokiai mus suartino“, – dabar sako abu.
Prezidentas prisimena Almos rankos prašęs prakaitu apsipylusia kakta. „Vos išstenėjau žodžius“, – juokiasi, o ponia Alma mena mamos ruoštas vaišes, kuriomis Nutautų šeima pasitiko būsimojo žento tėvus. „Buvo balius, vakarienė, o paskui, žinoma, šokiai“, – šypsosi ir pagiria prezidentą: „Valdas labai gerai šoko anglų valsą. Paskutinįjį kartą anglų valsą šokau per priėmimą, su Kinijos prezidentu, nėra nė ko lyginti! Šokau ir galvojau, ar mes kada nors tą šokį baigsime.“
Kovą susižadėjusi, 1951-ųjų rugsėjį pora susituokė. Jaunasis iš Čikagos persikėlė į Rokfordą, kur gyveno Almos šeima. Apsigyveno jų namuose. Alma dirbo chemijos fabrike, būsimasis prezidentas gavo braižytojo darbą vienoje inžinerijos firmoje. „Vėliau vis dėlto nusprendėme grįžti į Čikagą, norėjome, kad Valdas tęstų studijas. Išsinuomojome pusantro kambario su virtuve, – prisimena ponia Alma. – Įsidarbinau draudimo bendrovėje, per savaitę uždirbdavau 90 dolerių. Sumokėdavome už kambarį, maistą, benziną ir Valdo mokslus universitete, nieko ir nelikdavo.“ „Būdavo penktadienių, kai tekdavo iškratyti kišenes, kad surinktume centų autobuso bilietui“, – žmonos pasakojimą papildo Valdas Adamkus ir prideda, kad poniai Almai tas laikas buvo itin nelengvas. Per savaitę sunkiai dirbusi, savaitgalius dažnai leisdavo viena – vyras važinėdavo po sporto varžybas arba dalyvaudavo visuomeninių organizacijų susirinkimuose. „Bet Alma man nėra nė karto už tai papriekaištavusi ir dėl to lenkiu prieš ją galvą“, – sako.
Jaunai porai gyventi tapo lengviau, kai Valdas Adamkus susirado darbą, o studijas Ilinojaus technologijos institute tęsė vakarais. Jiems nebereikėjo taupyti kiekvieno cento, pora nusprendė statyti nuosavą namą. „Namą pastatėme greitai, – savo prisiminimų knygoje „Likimo vardas – Lietuva“ rašė Valdas Adamkus. – Įrengėme du vienodus butus, turinčius po penkis kambarius, virtuvę ir vonią. Mes apsigyvenome antrajame aukšte, o pirmajame įsikūrė uošviai. Statybos tais laikais kainuodavo daug pigiau – iš viso namas mums atsiėjo 27 tūkstančius dolerių. Banko paskolą reikėjo grąžinti per dvidešimt metų, tad, dalijantis mokestį per pusę su tėvais, kas mėnesį mums teko mokėti ne ką daugiau nei nedidelio buto nuoma. Alma labai skoningai susitvarkė. Nusipirkome nors ir neprabangius, bet patogius baldus ir nuo tada prasidėjo jau amerikoniško lygio mūsų gyvenimas.“
Ponia Alma interviu žurnalui „Legendos“, kurį darėme Turniškėse, sakė: „Mano norai tada buvo ir jo norai – baigti universitetą. Jis turėjo didelį norą, aš tokio, dėl kurio turėčiau stengtis, kovoti, neturėjau. Kad jis baigtų universitetą, aš turėjau dirbti, o pati – gal kada, vėliau... Viskas susiklostė taip, kad tas „vėliau“ neatėjo. Neišgyvenu dėl to, man užteko, ko pasiekė jis. Buvau patenkinta ir laiminga, girdėdama, kaip jis kalbasi su draugais apie Lietuvą. Ji visuomet buvo Valdo mintyse.“
Kad jis baigtų universitetą, aš turėjau dirbti, o pati – gal kada, vėliau... Viskas susiklostė taip, kad tas „vėliau“ neatėjo. Neišgyvenu dėl to, man užteko, ko pasiekė jis. Alma Adamkienė
Ponia Alma pasakojo, kad daugiausia jiedu bendraudavo su lietuviais. Nuolat kalbėdavosi, ką ištrėmė, ką nuteisė, kas Lietuvon išvažiavo. „Valdas užėmė aukštas pareigas, galėjome draugauti ir su amerikiečiais, tačiau su jais niekuomet nesileidome į dideles draugystes, jiems juk neįdomu tai, kas mums rūpi, ką skauda, dėl ko mes džiaugiamės“, – sakė tada Turniškėse.
1968 metais Valdas Adamkus gavo JAV senatoriaus Everetto Dirkseno pasiūlymą dirbti federalinėje tarnyboje. „Susimėčiau, sakau, nežinau, – prisimena Valdas Adamkus svarbų, jo karjerą nulėmusį pokalbį. – Senatorius supyko: „Jūs, jauni pasipūtėliai, kalbat, kad valdžia bloga, bet kai jums pasiūlome dirbti, atsisakote?“ Sakau: norėčiau su žmona pasitarti.
Parėjęs namo viską Almai papasakojau. O ji: „Ketverius metus pakentėsim, juk negražu Dirksenui pasakyti „ne“.
Tai buvo dar viena Almos Adamkienės auka. Tuo metu, kai vyras dirbo vadovaujamą darbą Aplinkos apsaugos agentūroje, ji dienas leido šeimos fermoje „Tabor Farma“, kurią jauna šeima išsimokėtinai pirko iš JAV lietuvių bendruomenės aktyvisto Juozo Bačiūno. „Tabor Farmos“ ūkio reikalus ponia Alma tvarkė dvidešimt penkerius metus „Ji buvo tikra sodybos kuriančioji dvasia“, – žmoną gyrė savo atsiminimuose Valdas Adamkus. Į sodybą, kuri laikui bėgant tapo viena populiariausių vasarviečių aplink Čikagą su golfo laukais, kotedžais, baseinais, restoranu, kokteiliu baru, pats atvykdavo tik savaitgaliais, sutvarkydavo buhalteriją ir išvažiuodavo, ponia Alma gi, likdavo rūpintis sodybos kotedžuose gyvenančiais poilsiautojais ir beveik penkiasdešimties žmonių kolektyvu.
„Nebuvo darbų, kurių nebūčiau ten dariusi – dažiau sienas, ploviau grindis, šlaviau kiemą“, – prisimena, o Valdas Adamkus prideda, kad verslas sekėsi puikiai, tik jam kuo toliau tuo labiau darėsi gaila žmonos – ji vaikščiojo sulysusi kaip šešėlis.
1983 metais „Tabor Farmoje“ buvo surengtas paskutinis organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimas, poilsiavietė iš pradžių buvo parduota vienam amerikiečiui, galiausiai – kitam, kuris ją, visiškai nustekentą, pavertė asmeniniu rezervatu.
Pasibaigus vasarvietės rūpesčiams, Adamkai persikėlė į Lemontą. „Vieną dieną Valdas man paskambino ir pasakė, kad nupirko sklypą.
Aplink – aštuoniasdešimt ąžuolų“, – prisimena ponia Alma.
Ąžuolų apsuptyje Adamkai pasistatė paskutinįjį savo namą Amerikoje. Ponia Alma visą interjerą sukūrė pati. Dabar abu juokiasi prisiminę, kaip kambarių planus ranka braižė, o gražiai apstatę, statybų inspekcijai parodė. Manė, nepriims jų darbo, bet tie šampano išgėrė ir priėmė.
Iš to namo Valdas Adamkus su žmona ir išvyko į Lietuvą. Prezidentas dažnai pasakoja istoriją apie tai, kokio žmonos pasipriešinimo sulaukė, kai ši, pirmiau iš gero šeimos bičiulio Remigijaus Gaškos, o ne iš vyro, sužinojo apie rimtus ketinimus dalyvauti Lietuvos Prezidento rinkimuose.
Tačiau Prezidento rinkimai buvo ne pirmas kartas, kai poniai Almai teko rinktis vyro kelią. „Kai kartu gyveni, negali savanaudiškai galvoti, negali stoti skersai kelio“, – dabar ji aiškina savo pasirinkimą. O Marytės Marcinkevičiūtės knygoje „Valdas Adamkus – sporto žmogus“ pasako dar stipriau: „Kartais man ir nepatikdavo, ką Valdas sugalvoja. Jausdavausi labai nelaiminga, kad reikia keisti gyvenimo kryptį. Tačiau visada buvau tos nuomonės, kad nereikia nieko laikyti savyje. Jam pasakydavau, kad tas ar anas man nepatinka. Bet, kai matau, kad negaliu kovos laimėti, nebus taip, kaip aš norėčiau, tada prisidedu prie Valdo idėjos. Ir taip – visą gyvenimą.“
Į Lietuvą jiedu parvyko su keliais lagaminais. Po pergalės Prezidento rinkimuose įsikūrė didžiuliame šaltame bute Zigmo Sierakausko gatvėje. „Jautėmės gana vieniši, nei draugų, nei artimųjų Vilniuje neturėjome. Kartais mums atrodydavo, kad lietuviai žiūri į mus vilko žvilgsniu – ir ko iš tos Amerikos čia atvažiavome“, – pirmąsias prezidento dienas prisimena ponia Alma.
Prieš prezidento inauguracijos iškilmes tame bute jiedu surengė priėmimą draugams iš Amerikos. Susirinko visi, kurie palaikė Valdą Adamkų per rinkimų kampaniją.
Vasaros pabaigoje pora persikėlė į Turniškes. Šeimos bičiulė Dalia Mieželienė iš savo namų atnešė apskritą staliuką, keletą komodų ir fotelį. Daiktai iš JAV konteineriuose atkeliavo gerokai vėliau. Prezidentas su žmona šypsodamiesi prisimena, kaip konteineris penkias dienas stovėjo prie jų namų durų, o atidaryti jo muitininkai neleido.
Užtat koks džiaugsmas buvo, kai jį kraustė. Net bičiulių į namus pasikvietė, kad padėtų. Vyrai nešiojo dėžes, o moterys pakavo. „Viską sutvarkėme ir namai tapo mūsų namais“, – prisimena ponia Alma. Tą patį tvirtino ir jos sesers vaikai, kurie dažnai lankydavosi Adamkų namuose Amerikoje. „Čia gi – Čikaga, čia – namai“, – sakydavo atvažiavę į Lietuvą.
65 metus drauge pragyvenę Valdas ir Alma Adamkai ir šiandien per valstybės šventes stovi susikabinę už rankų. „Myliu ją taip, kaip mylėjau pirmą dieną“, – radęs progą visuomet pasako prezidentas. Ir priduria, kad pagarbos dėsniai vienodai galioja ir valstybėje, ir šeimoje. Juk nuo šeimos valstybė ir prasideda.