Gimė: 1879 m. sausio 3 d. Ukmergės apskrityje, Kurklių valsčiuje, Užunvėžių kaime.
Studijavo: Peterburgo technologijos institute, iš kurio du kartus šalintas už dalyvavimą studentų judėjime. Baigė 1908 m.
Gyveno: Vilniuje, Kaune, Rusijoje, JAV.
Mirė: 1964 m. gruodžio 16 d. Niujorke, buvo palaidotas Smittaune, 1996 m. liepos 18 d. urna su jo palaikais perlaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse Leonų šeimos kape.
Kai profesorius Liudas Mažylis pernai kovą Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve atrado Vasario 16-osios aktą, kai kurie socialdemokratai ir istorikai suskubo skelbti, kad jis greičiausiai parašytas signataro Stepono Kairio ranka. Nors tai nepasitvirtino, šiandien S.Kairys labiausiai žinomas kaip vienas iš keturių maištininkų, kurių dėka Aktas pasirašytas be labiausiai signatarus kiršinusios formuluotės „glaudžiai orientuojasi į Vokietiją“.
Kategoriškumo S.Kairiui netrūko ir iki to, ir vėliau – politikas nuo jaunų dienų nesidairė aplink ir elgėsi tik taip, kaip jam atrodė teisingiausia, nesvarbu, kad dėl to dužo tėvo širdis ar grėsė pašalinimas iš universiteto.
Steponas Kairys iš tiesų gimė Tumasoniu, įdomu, kad gyvenimą JAV baigė turėdamas dar kitą vardą – Juozo Kaminsko.
Maištinga siela nuo gimnazijos laikų
S.Kairys 1879 metų sausio 3 dieną Užunvėžių kaime (dabartiniame Anykščių rajone) gimė pasiturintiems ūkininkams Vincentui ir Uršulei Tumasoniams.
Kairiu visi vadino kairiarankį būsimo signataro senelį Jurgį, o ši pravardė buvo tokia gaji, kad krikštijant Vincentą Tumasonį dokumentuose buvo prirašyta, kad jis – Kairys, o kai buvo krikštijamas Steponas, kunigas Tumasonio pavardės per klaidą apskritai nebeįrašė, ir vaikas buvo pakrikštytas Steponu Kairiu.
Tėvai tikėjosi, kad vaikas bus kunigu, todėl leido jį į Palangos progimnaziją, tačiau S.Kairys savo gyvenimui turėjo kitų planų. Kai tai pasakė tėvams, šie, švelniai tariant, nebuvo patenkinti – būta skaudžių pokalbių ir nesutarimų, tačiau galiausiai jiems teko nusileisti.
Po Palangos sekė Šiaulių gimnazija, o joje – pirmas streikas, kuriame teko dalyvauti S.Kairiui. Jis su grupele gimnazistų atsisakė eiti į cerkvę, kur buvo laikomos stačiatikių pamaldos. Už tai teko atsisveikinti su gimnazija, tačiau buvo vėl į ją priimtas ir baigė.
Vėliau mokydamasis Peterburgo technologijos institute S.Kairys nenurimo – prisijungė prie maištaujančių studentų ir du kartus už dalyvavimą demonstracijose buvo iš jo pašalintas. 1905 metais, jau būdamas 26 metų, S.Kairys atvyko į Vilnių – miestą, kurį pamilo nuo pirmų dienų.
Vėliau jam kuris laikas teko pagyventi tarp Vilniaus ir Sankt Peterburgo, kurio institutą baigė 1908 metais su pagyrimu.
Po to sekė inžinieriaus darbas Samaroje, kitose Rusijos vietose. Galiausiai apsisprendė grįžti į Lietuvą – čia jo laukė sužadėtinė Aloiza Paškevič. Ją S.Kairys vedė 1911-aisiais, tačiau šeimynine laime likimas ilgai džiaugtis neleido. Po penkerių metų S.Kairio žmona gavo žinią apie mirusį tėvą, o išvykusi į Baltarusiją ji nebesugrįžo – mirė nuo šiltinės.
Be keturių maištininkų Aktas būtų atrodęs kitaip
1905 m. lapkritį rinkosi Didysis Vilniaus Seimas, kuriam pirmininkavo jau tada iškalba ir ryžtu spėjęs pagarsėti būsimasis signataras. Teigiama, kad jis pirmas šiame Seime paragino siekti Lietuvos nepriklausomybės.
Politinės S.Kairio pažiūros susiformavo dar mokantis, jis pasirinko socialdemokrato kelią ir jam buvo ištikimas visą gyvenimą.
Kaip 15min sakė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas Norbertas Černiauskas, tuo metu kairiosios idėjos Lietuvoje buvo beatrandančios savo elektoratą. „O S.Kairiui įtaką padarė jo aplinkos žmonės. Tai ir Jonas Biliūnas (S.Kairio vaikystės draugas – aut.), ir Vladas Sirutavičius Šiauliuose, o paskui – Sankt Peterburge. Didelė dalis studentų buvo vienaip ar kitaip susižavėję socializmo idėjomis“, – pabrėžė jis.
Nuo 1900 metų Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) nariu buvęs S.Kairys laikomas vienu svarbiausių šios politinės jėgos ideologų.
Kaip savo straipsnyje pažymi anksčiau Mykolo Romerio universitete dėstęs politologas Gintaras Mitrulevičius, lietuvių socialdemokratai (...) buvo viena iš lietuvių politinių grupių, dalyvavusių veikloje, orientuotoje į Lietuvos valstybingumo (at)kūrimą.
Kairiųjų dalyvavimą Lietuvos Taryboje nagrinėjęs politologas G.Mitrulevičius konstatavo, kad socialdemokratai S.Kairys ir Mykolas Biržiška, veikdami dažniausiai kartu su kitais dviem kairiaisiais J.Vileišiu ir S.Narutavičiumi, labiausiai kritikavo 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimą, buvo griežčiausi vokiečių aneksionistinių planų priešininkai ir turėjo didžiulės įtakos istorinio 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto, tokio, koks jis buvo paskelbtas, priėmimo procese.
Aršiose diskusijose, kurių metu ketveriukė net buvo trumpam pasitraukusi iš Tarybos, atsiskleidė S.Kairio kategoriškumas, kartu su bendraminčiais jis karštai gynė visiškos Lietuvos nepriklausomybės, be jokių įsipareigojimų Vokietijai, idėją.
„Kairiųjų grupės (kurios lyderiu pagrįstai laikytinas S.Kairys) vaidmuo Vasario 16-osios akto priėmimo procese yra toks svarbus, kad ne vienas autorius, rašydamas apie šio Akto priėmimą, kairiuosius gana dažnai nurodo kaip pagrindinius istorinio teksto autorius“, – pabrėžia G.Mitrulevičius.
„Prieš paskelbiant Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą, Tautos Taryba turėjo išgyventi juodą dieną. 1917 m. gruodžio 11 d. vokiečiai pareikalavo, kad ji raštu įteiktų Oberostui pareiškimą, jog siekia Lietuvos nepriklausomybės, ir padarytų dvi pareiškimo redakcijas, – „Amerikos balsui“ 1958 metais sakė JAV gyvenęs S.Kairys, šį interviu galima rasti Lrt.lt. – Vienoje redakcijoje turėjo būti pareikštas tik noras ir Tarybos nutarimas skelbti Lietuvos nepriklausomybę be jokių įsipareigojimų Vokietijai. Iš kitos pusės, reikėjo įteikti faktišką dokumentą vokiečiams, kuriame pradinė nepriklausomybės paskelbimo redakcija turėjo būti papildyta pasižadėjimu stoti už keturių konvencijų nepriklausomos Lietuvos sudarymą su Vokietijos reichu. Keturių konvencijų, kurių turinys faktiškai reiškė nepriklausomos Lietuvos inkorporavimą į Vokietijos reichą. Šitas dokumentas vokiečiams buvo reikalingas turėti per visas derybas. Šis momentas buvo tragiškas Tautos Tarybos veiklai. Svarstant jį, per Tarybos posėdžius paaiškėjo dvi nuomonės.“
Tik dėl keturių Tarybos narių užsispyrimo spaudimas atlaikytas.
Darbą mėgo, premijų – ne
Istorikas N.Černiauskas teigia, kad jam žavu yra tai, jog J.Kairys ne tik politiškai kūrė modernią Lietuvą, bet ją statė savo rankomis: „Man tai žavingiausias dalykas tas, kad jis pats ėmė ir suprojektavo Kauno vandentiekį ir kanalizaciją. Moderni visuomenė be tokių dalykų neįsivaizduojama“, – teigė jis.
S.Kairys buvo be galo gabus inžinierius.
Nuo 1923 metų jis dirbo Kauno miesto savivaldybės Kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėju ir net suprojektavo šio miesto vandentiekį bei kanalizaciją, buvo kitų miestų kanalizacijos projektų ekspertas.
Tačiau piniginių įvertinimų už darbą jis nemėgo. Pavyzdžiui, premijos už darbą prie Kauno kanalizacijos ir vandentiekio jis atsisakė, aiškindamas, kad Kaunas nėra toks turtingas, jog mėtytų pinigus.
Beje, jis buvo vienas iš dviejų signatarų, atsisakiusių priimti už Akto pasirašymą skirtą žemės sklypą.
Anykščių rajono Kurklių seniūnijoje, iš kurios ir kilęs S.Kairys, iki šiol prisimenama, kad jis, iš algos sutaupęs 8 tūkst. litų, atidavė juos Užunvėžių kaimo mokyklos statybai.
Sumanymo, žinoma, būta labai gražaus, tačiau šiandien mokyklos pastatas stovi tuščias, o nesąmonėmis aprašinėtos pastato sienos rodo, kad jį pamėgo apylinkių jaunimėlis.
Anykščių rajone gyvena S.Kairio dukterėčia Bronė Raupelienė, kuri vis dar prisimena, kaip kartu su dėde apžiūrinėjo apylinkes. Tuo metu jis sprendė, kur geriausiai būtų pastatyti mokyklą.
B.Raupelienei susitikimo su 15min metu buvo 98-eri. Garbaus amžiaus signataro giminaitė sutiko su 15min pasidalinti prisiminimais apie S.Kairį.
Susižavėjimas Japonija – šalimi, kurioje nebuvo
Dar mokydamasis Sankt Peterburge S.Kairys karštai pamilo Japoniją. Manoma, kad tam impulsą duoti galėjo tai, jog Japonija ką tik buvo laimėjusi karą prieš Rusiją.
„Visas susidomėjimas, gana natūralus, kilo iš to, kad vyko karas tarp Rusijos ir Japonijos. Ypač Lietuvoje sklandė visokių gandų – niekas nieko nežinojo, kur ta Japonija ir kodėl jie taip gerai kariauja. Jam kilo natūralus klausimas ir jis ėmė domėtis tuo, kas tie japonai, kaip jie gyvena, kodėl taip gerai gyvena, kad nugali tokią imperiją“, – pažymėjo N.Černiauskas. Jis pabrėžė, kad Sankt Peterburgas sudarė geras sąlygas S.Kairiui domėtis šia šalimi.
1906 metais, pasirašydamas „Dėdės“ slapyvardžiu, S.Kairys parašė tris knygeles „Japonija seniau ir dabar“, „Kaip japonai gyvena dabar“ ir „Japonų konstitucija“. 27 metų vaikinas jose aprašė šalį, kurios nebuvo savo akyse regėjęs ir kurioje apskritai neteko apsilankyti. Jos laikomos japonologijos Lietuvoje pradžia.
„Vis dėlto jų pagrindinis tikslas taip pat buvo „atsakyti ant klausimo, kuris turbūt visiems rūpi, – būtent, dėl ko japonai taip atkakliai mušėsi pabaigto jau karo metu ir dėl ko jie galėjo viršų paimti, mažesniais būdami“, – S.Kairį Bernardinai.lt citavo VU Orientalistikos centro lektorė Jurgita Polonskaitė.
Japonai to nepamiršta – S.Kairio gimtinę ir dabar aplanko šios šalies diplomatai, o 2011 metais Lietuvoje viešėjusi japonų žurnalistė Kumiko Hirano pristatė knygą „Japonija ant kalvos“, kurioje rašoma apie S.Kairį ir jo susidomėjimą Tekančios Saulės šalimi.
1940 metais prasidėjus Lietuvos okupacijai S.Kairys nenukentėjo, tačiau 1941 metais užėjus naciams, signatarui darėsi nesaugu. Ypač turint omenyje tai, kad jiedu su žmona Ona buvo paslėpę žydę mergaitę. 2005-aisiais už šį poelgį Kairiams suteiktas Pasaulio tautų teisuolių titulas.
1943–1945 m. jis buvo Visos Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas.
Kaip teigiama S.Kairio biografijoje, 1943-iaisiais, būdamas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) senato nariu, jis buvo įkalintas už tai, kad draudė imti studentus darbams, po kelių dienų jis ir kiti senato nariai paleisti.
Supratęs, kad jo ateitis darosi labai miglota, jis gavo mirusio ūkininko Juozo Kaminsko dokumentus ir mėgino žvejų laiveliu pabėgti į Švediją, bet buvo sučiuptas ir įkalintas Liepojoje.
Čia signataras turėjo mirti, tačiau likimas lėmė kitaip – jis vokiečiams neatskleidė savo tapatybės, tad apsimetęs vokiečiu su kitais pabėgėliais atsidūrė Vokietijoje. Tuo metu Lietuvoje likusi žmona, užėjus sovietams, nuo jų nukentėjo skaudžiai – 8 metus kalinta Sibire moteris prarado sveikatą ir 1956 metais mirė Lietuvoje.
Nuo 1951 m. spalio S.Kairys gyveno JAV kaip J.Kaminskas.
1964 m. gruodžio 17 dieną Čikagoje leidžiamame laikraštyje „Draugas“ buvo rašoma: „Vakar 12 val. prieš vidudienį (Čikagos laiku), mirė New Yorko ligoninėje inžinierius technologas, politikas, valstybininkas, buvęs pirmas Vliko pirmininkas, publicistas, profesorius STEPONAS KAIRYS. Jis buvo išvežtas į ligoninę, kur turėjo būti jam padaryta operacija, bet gydytojai atsisakė daryti operacijos, kadangi jo širdis buvo silpna (…) S.Kairys daug dirbo, kad Lietuva vėl atgautų laisvę ir nepriklausomybę, bet jam nebeteko pamatyti išlaisvintos Lietuvos iš Sovietų komunistinės vergijos.“
