Gimė: 1879 m. gegužės 5 d. Balsėnų kaime, gana skurdžioje valstiečių šeimoje.
Studijavo: Vilniaus kunigų seminarijoje, taip pat ir ekonomiką Berno universitete (Šveicarija).
Gyveno: Vilniuje, Šveicarijoje, Italijoje, Vokietijoje, Vatikane, Lenkijoje.
Mirė: 1948 m. spalio 18 d. Lugane, Šveicarija.
Jurgis Šaulys geriausiai žinomas kaip nepakeičiamas diplomatas – beje, pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje. Didžiulį diplomatinį talentą turintis ir gerus ryšius užmezgęs J.Šaulys buvo pasiuntinys tiek Vokietijoje, tiek ir Italijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje bei prie Šventojo Sosto. Turbūt tai buvo vienintelis lietuvis, asmeniškai susitikęs su Adolfu Hitleriu, o su Juzefu Pilsudskiu – net du kartus.
Jo ranka ir buvo surašytas Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas. Tiesą sakant, jei ne šis žmogus, neaišku, ar šis dokumentas apskritai būtų pasiekęs reikiamus Vokietijos pareigūnus bei laiku išplatintas spaudoje.
Be to, J.Šaulys buvo ir „Varpo“ redaktorius, daugybės straipsnių autorius, pasirašinėjęs keliasdešimčia slapyvardžių, vienas didžiausių prieškario bibliofilų, garsus literatūros kritikas bei masonų ložės narys. Tačiau visų svarbiausia – J.Šaulys buvo itin principingas patriotas, už lietuvybės skleidimą net pašalintas iš kunigų seminarijos.
Viskas prasidėjo mažame Žemaitijos kaimelyje
Jurgis Šaulys (tikroji pavardė – Šiaulys) gimė 1879 m. gegužės 5 d. Balsėnų kaime, gana skurdžioje valstiečių šeimoje. Teodorui ir Domicelei Šiauliams priklausė keliolikos hektarų ūkis, o Jurgis buvo pirmasis poros vaikas. Tačiau motinos pažinti jam beveik neteko, nes neilgai trukus ji mirė gimdydama antrąjį vaiką – Jurgio seserį Janiną.
Vis dėlto tai buvo lemtingas įvykis Jurgio gyvenime. Našlys Teodoras netrukus vedė antrą kartą, o naujoji žmona Liudvika buvo šviesi moteris, suprantanti išsilavinimo svarbą, tad kiek galėdama pramokė skaityti ir Jurgį. Nors užgimusi vėlokai, meilė mokslui lydėjo J.Šaulį visą gyvenimą.
Gimtinę dėl mokslo palikti teko anksti
Gimtąjį Balsėnų kaimą J.Šaulys paliko labai anksti. Būdamas vos aštuonerių, jis ėmė mokytis Kaltinėnų daraktorių mokykloje (slapta, valstiečių išlaikoma parengiamoji mokykla), kuri buvo daugiau kaip už 50 km nuo gimtinės. Nors prasimokė joje mažiau kaip pusmetį, jau po metų būsimasis signataras pradėjo mokslus Palangos progimnazijoje. Joje jis praleido aštuonerius metus.
Tuo metu ši mokykla buvo viena žinomiausių visoje Lietuvoje ir neretai vadinama Žemaitijos „mažąja seminarijėle“, mat dauguma ją baigusių stojo į Kauno kunigų seminariją. Beje, vienu metu joje mokėsi nemažas būrys būsimų Lietuvos valstybės veikėjų. Tarp jų – Kazimieras Steponas Šaulys, Steponas Kairys, Antanas Smetona ir, žinoma, Jurgis Šaulys. 1918-aisiais šie progimnazijos absolventai kartu pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Tiesa, mokykla buvo griežtai rusiška – mokiniams buvo privaloma rusų kalbą vartoti ne tik pamokų metu, bet ir bendraujant tarpusavyje. Tačiau pati Palanga, priešingai, buvo tarsi tarpinis punktas knygnešiams ir kontrabandininkams. Kaip tik todėl nemažai progimnazijos mokinių puikiai žinojo apie nelegalią spaudą. Kai kurie iš jų – tarp jų ir J.Šaulys – ją ne tik skaitė, bet ir patys rašė bei padėjo platinti.
Vis dėlto mokslai J.Šauliui sekėsi nelengvai, o baigimo pažymėjime vienintelis penketu įvertintas dalykas buvo elgesys.
Tačiau pažymiai mokykloje dar toli gražu ne viskas, nes būtent Jurgis visai giminei buvo tikrų tikriausias mokymosi visą gyvenimą pavyzdys.
Kunigo karjera su patriotizmu pasirodė nesuderinama
1896 m. J.Šaulys įstojo į Vilniaus diecezinę kunigų seminariją. Istorikas Vytautas Plečkaitis spėja, kad studijoms pasirinkti Vilnių jį įkvėpė netikras dėdė (pamotės Liudvikos brolis) Pilypas Būdvytis, aktyvus lietuvybės skleidėjas.
Galima sakyti, kad J.Šaulys buvo vienas pirmųjų Vilniaus lietuvių – šiame mieste iš signatarų anksčiau už jį lietuviškoje veikloje ėmė reikštis tik D.Malinauskas. Todėl nieko nuostabaus, kad, skirtingai nuo Kauno seminarijos, vilnietiškosios dvasia buvo griežtai lenkiška. Pamaldos vyko ir dalykai dėstomi buvo tik lenkiškai, nepaisant to, kad toli gražu ne visi klierikai, iš kurių maždaug pusė buvo lietuviai, dorai mokėjo šią kalbą.
Tačiau seminarijoje J.Šaulys testudijavo pustrečių metų. Žinoma, oficialiai seminarija teigė, kad jaunajam klierikui studijas teko nutraukti „dėl ligos“, tačiau beveik visuotinai sutariama, kad tikroji pašalinimo priežastis – tautinė veikla. Principingas, aktyvus ir žmones aplink save suburti mokantis J.Šaulys turėjo būti tikras kliuvinys tiek seminarijos vadovybei, tiek vietos valdžiai.
Tiesa, J.Šaulys dar teikė prašymą tęsti mokslus tiek toje pačioje Vilniaus, tiek Kauno seminarijose, bet gavęs neigiamus atsakymus, galiausiai idėjos baigti šiuos mokslus atsisakė. Nors žinia, kad seminarijos užbaigti negalės, jį paveikė, būtent tai ir leido atsiskleisti diplomato talentui.
Žinomesnis net už Antaną Smetoną
Likęs gyventi Vilniuje, J.Šaulys ėmėsi dėstyti lietuvių kalbą, rašyti straipsnius lietuviškiems laikraščiams ir aktyviai įsitraukė į lietuvių kultūrinę veiklą. Itin gerai lietuvių kalbą valdančiam Šauliui (vienu metu lietuviškai kalbėti jis mokė net Vydūną) publicistika sekėsi puikiai, ir joje jis būtų nesunkiai padaręs karjerą.
Pasirašinėdamas net keliasdešimt skirtingų slapyvardžių, jis rašė straipsnius ir recenzijas į daugumą lietuviškų leidinių – tarp jų ir „Varpą“, o galiausiai tapo ir jo redaktoriumi. Vos per keletą metų jis tapo vienu žinomiausių visuomenės veikėjų – teigiama, kad vienu metu buvo garsesnis net už A.Smetoną.
Su tuo susijęs ir vienas gana skandalingas įvykis. J.Šaulys – amžininkų minimas kaip itin inteligentiškas ir rimtį išlaikyti gebantis žmogus – labai audringai sureagavo į padėką Rusijos imperinei valdžiai už grąžintą lietuviškos spaudos laisvę.
Šiam įvykiui skirtame „Varpo“ numeryje J.Šaulys vedamajame straipsnyje padėką pasirašiusius inteligentus (tarp jų – ir J.Basanavičių) išvadino išgamomis, tautos priešais ir caro tarnais, teigdamas, kad ši „išsicypta“ malonė nėra verta jokios padėkos.
Tikrasis vakarietis
Jurgis Šaulys buvo vienas iš nedaugelio lietuvių ir vienintelis iš signatarų, gavęs tikrą vakarietišką išsilavinimą. 1903-iaisiais, gavęs paramą, jis sėdo į traukinį ir išvyko į Berną Šveicarijoje. Tačiau net ir besimokydamas užsienyje jis nenutraukė visuomeninės veiklos – būtent todėl pirmųjų metų kurso jis taip ir nebaigė ir į universitetą teko stoti iš naujo, o gauti daktaro laipsniui prireikė beveik dešimtmečio. Tiesa, šiuo laipsniu jis labai didžiavosi ir beveik visada prieš savo vardą pridėdavo trumpinį „Dr.“.
Kaip savo dienoraštyje rašė J.Šaulys, gyvenimas Berno universitete buvo itin triukšmingas. Kartu su šveicarų ir vokiečių studentais čia mokėsi daug politinių emigrantų iš Lenkijos ir Rusijos. Be to, dažnais kalbėtojais buvo tokie veikėjai, kaip Leninas, Trockis ir Plechanovas. Vienu metu šiame universitete dėstė ir A.Einsteinas.
Mokslas užsienyje lėmė tai, kad J.Šaulys, galima sakyti, išvengė carinės Rusijos atmosferos. Tai suformavo ne tik jo manieras ir pomėgius, bet ir pasaulėžiūrą – jo Lietuvos vizija buvo anaiptol ne tautiška, o civilizuota ir vakarietiška. Tuo metu tai nebuvo itin populiarus požiūris net ir tarp bendražygių.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos diplomatas
1917-aisiais Rusijoje kilus bolševikų revoliucijai, o Rusijai ir Vokietijai susitarus dėl paliaubų, Vokietija ryžosi pažadėti Lietuvai nepriklausomybę. Nors gruodžio 11 d. buvo pasirašyta deklaracija dėl nepriklausomybės atkūrimo, dėl joje esančio teiginio apie „tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos imperija“ Lietuvos Taryba nubalsavo jos atsisakyti.
Todėl 1918-ųjų vasario 8 d. iš naujo derinti pozicijos į Berlyną buvo pasiųstas J.Šaulys. Čia jis suprato, kad Rusijos ir Vokietijos derybos žlunga, todėl grįžęs pareiškė, kad Taryba turi būti vieninga ir nedelsiant reikia skelbti nepriklausomybę. Taryba į šį raginimą sureagavo.
Šis žmogus buvo nepamainomas ir sudarius pirmąją Vyriausybę, nes Lietuvai reikėjo turėti patikimą ir autoritetą turintį žmogų, kuris galėtų atstovauti Vokietijoje. J.Šaulys būtent toks ir buvo: gerai žinomas tiek Lietuvos, tiek Vokietijos politikams, mokantis vokiečių kalbą ir turintis didžiulę derybų patirtį. Taip jis tapo pirmuoju oficialiu diplomatijos pasiuntiniu, o iš viso jo diplomatinė tarnyba tęsėsi net 24 metus.
Vėlesniais metais J.Šaulys atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Lenkijoje, Austrijoje ir Vengrijoje. 1939 m., Vokietijai užpuolus Lenkiją ir pradėjus bombardavimą, J.Šaulys kaip tik dirbo Varšuvoje. Tačiau net ir krintant vokiečių bomboms, diplomatas, atrodo, išliko visiškai ramus. Savo dienoraštyje jis rašė:
„Dieną praleidau, kaip įprastai, priimdamas vizitus [...], gaudydamas žinias iš radijo ir mažučių vietos laikraščių, išleistų daugiau propagandai. Kiti laikraščiai, kaip apskritai nei laiškai, nei telegramos, nepasiekia daugiau Varšuvos. Esame atskirti nuo pasaulio. (J.Šaulio dienoraštis 1939 09 10)
Dukra bijojo, kad Lietuva nepriklausomybės neišlaikys
Natūraliai kyla klausimas: kodėl apie žmogų, kuris savo ranka surašė Nepriklausomybės Aktą ir pasirūpino jo pristatymu, beveik iki mirties dirbo svarbų diplomatinį darbą ir buvo vienas žymiausių to meto visuomenininkų, šiandien žino nedaugelis?
Galiausiai, galima paklausti: kodėl Jurgio Šaulio atminimas apsiriboja stogastulpiu ir jo vardu pavadinta gatve gimtuosiuose Balsėnuose bei gimnazijos pavadinimu gretimame Veiviržėnų miestelyje?
Pirmiausia reiktų pasakyti, kad šis žmogus niekad nesiekė valdžios ar šlovės. Nors buvo vienas Demokratų partijos kūrėjų, iš politikos jis pasitraukė labai anksti. Jis buvo laikomas realiausiu kandidatu tapti pirmosios Lietuvos Vyriausybės vadovu, tačiau žinodamas, kad tikrasis jo pašaukimas yra diplomatija, premjero posto J.Šaulys atsisakė, užleisdamas šią poziciją Augustinui Voldemarui.
Tačiau yra ir kita priežastis. Pasirodo, Šveicarijoje iš antrosios santuokos gimusi dukra Birutė iki pat mirties akylai saugojo tėvo dienoraščius, nuotraukas ir laikraščių iškarpas, bijodama, kad ši medžiaga nepatektų į blogas rankas. Ji – ir turbūt tuo metu ne ji vienintelė – nebuvo tikra, kad Lietuva išlaikys nepriklausomybę.
Tad galime pasidžiaugti, jog viltis pasirodė esanti stipresnė už abejonę, ir į Birutės testamentą buvo įrašyta J.Šaulio sūnėnas Česlovas Tarvydas. Jam ir buvo perduota nepaprastai vertinga istorinė medžiaga, įskaitant signataro dienoraščius. Kaip tik todėl ateities kartoms išliko ne tik Jurgio Šaulio darbai ir nuopelnai, bet ir išsamus bei gyvas šios asmenybės paveikslas.
