Gimė: 1874 m. Ukmergės rajone, Užulėnio kaime.
Studijavo: Peterburgo universiteto Teisės fakultete, du kartus iš jo šalintas, tačiau universitetą baigė 1902 m.
Gyveno: Vilniuje, Kaune, Peterburge, Vokietijoje, JAV.
Mirė: 1944 m. sausio 9 d. Klivlande, JAV.
Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nežinotų Antano Smetonos – pirmojo nepriklausomos Lietuvos prezidento. Neretai visas tarpukario Lietuvos istorijos etapas vadinamas Smetonos Lietuva. Ir vis dėlto, pasitinkant valstybės šimtmetį, A.Smetonai visoje Lietuvoje tėra pastatytas tik vienas kitas paminklas, kelios gatvės ir mokyklos pavadintos jo vardu. Kodėl tik tiek?
Istorikai priežastį randa. Pasak jų, pernelyg giliai tautos sąmonėn šaknis suleidę sovietų mitai, niekinantys A.Smetoną. Ir istorija tapo suplakta.
Pabandykime tą istoriją atpainioti. Ir atskirti faktus nuo propagandos.
A.Smetonos istorija 1874 m. prasidėjo čia, Ukmergės rajone, Užulėnio kaime. Jo tėvai Jonas ir Julijona Smetonos buvo mažažemiai valstiečiai. Antanas buvo šeštasis iš septynių vaikų jų šeimoje.
Pirkios, kurioje Antanas gimė, dabar nebėra, bet likę pamatai, atkurtas pastato maketas. O senosios obelys gal dar mena, kaip jų vaisius raškė būsimasis valstybės vadovas.
Ir vanduo naujame kibire pilnas lietaus, lyg vakar Antano pasemto.
Ši sodyba vis dar priklauso Smetonoms.
Grįžusi iš tremties ją atgavo jaunausioji A.Smetonos sesuo. Pastatai paveldimi iš kartos į kartą. Ir kiekviena karta stengiasi išsaugoti juos tokius, kokie buvę prieš šimtmetį. Išlaikyta to meto architektūra, langai, stogas. Kas savaitgalį sodybon atvykstantys prezidento giminaičiai pasiraitoję rankoves pluša pjaudami žolę, prižiūrėdami pastatus.
Tiesa, pats A.Smetona nebuvo linkęs prie ūkio darbų. Nuo pat mažumės jis labiau linko prie knygų. Todėl šeima nutarė jį vienintelį išleisti į mokslus. Dabar keliolikos kilometrų A.Smetonos kelią į Taujėnų pradžios mokyklą žymi atminimo lentelės.
Gal dėl to, kad pačiam kelias į mokyklą buvo toks tolimas, tapęs prezidentu A.Smetona nutarė savo gimto kaimo vaikų gyvenimą palengvinti.
1935 m. kitąpus gatvės nuo jo gimtinės išdygo moderni pradžios mokykla, pavadinta A.Smetonos vardu. Šiai mokyklai vietą parinko ir statybomis rūpinosi ne tik prezidentas, bet ir A.Smetonos sesuo Julija. Pastačius mokyklą ji pati ėmėsi joje mokytojauti. Užugirio mokykla buvo labai moderni: turėjo centrinį šildymą, kanalizaciją ir vandentiekį, didelę salę ir du butus mokytojams.
Atidarymo dieną į mokyklą žengė 50 mokinukų. O dabar čia tik liko tik muziejus. 2013-aisiais šią mokyklą teko uždaryti, nes joje nebeliko kam mokytis.
Sovietų okupacijos metais mokyklos pastatas tapo propagandos taikiniu. Buvo teigiama, kad tai čia buvo A.Smetonos dvaras, kurį jis neva gavo dovanų šešiasdešimtojo gimtadienio proga. Šiuo propagandiniu pasakojimu meluota dukart. Pirma, šiame pastate A.Smetona ir jo šeima niekada negyveno. Antra, jis niekada nėra gavęs dovanų dvaro. Šešiasdešimtmečio proga prezidentas gavo tik sklypą. Bet prie to dar sugrįšime.
Gyvenimo moterį randa prie knygų
Pats A.Smetona baigęs Taujėnų pradžios mokyklą, toliau mokėsi Ukmergėje, vėliau – Mintaujos gimnazijoje, iš kurios buvo išmestas už tai, kad atsisakė per pamokas kalbėti rusiškai. Šeima norėjo, kad A.Smetona taptų kunigu, tačiau pašaukimo tikybai jis nejautė. Galiausiai, galvodamas apie būsimą uždarbį, pasirinko studijuoti teisę Peterburgo universitete.
Dar pats besimokydamas A.Smetona pradėjo uždarbiauti mokytojaudamas. Jono Jablonskio rekomenduotas, „gabus ir mandagus studentas“ A.Smetona lietuvių kalbos moko Chodakauskų vaikus. Ir taip sutinka savo gyvenimo moterį – Sofiją Chodakauskaitę. Vienuolikos metų skirtumas tuomet dar kiša koją ir pora ilgam išsiskiria. Tiesa, ryšį palaiko laiškais. Vasaromis A.Smetona kuo daugiau uždarbiauja, nes jo šeima neturi pinigų mokėti už mokslus.
Kai pora vėl susitiko, A.Smetona jau dirbo Vilniaus Žemės banke. Tame pačiame pastate Gedimino prospekte, kuriame dabar įsikūręs Lietuvos bankas. A.Smetona nedelsia pasipiršti.
Susituokusi jauna šeima įsikuria Antakalnyje ir jų butas tampa Vilniaus kultūrinio gyvenimo židiniu. Čia dažni vakarėliai, kuriuose daug diskutuojama, lošiama, rūkoma ir šokama. A.Smetona, nors ir tylenis, labiau už kortas mėgęs knygas, vis stipriau telkia aplink save inteligentus.
Kartu A.Smetona turi vis daugiau darbo. Ir ne tik banke. Panaikinus spaudos draudimą, jis vis daugiau rašo ir redaguoja, 1907 m. pradeda leisti Demokratų partijos laikraštį „Viltis“, dalyvauja lietuviškų draugijų veikloje, rūpinasi kultūra, švietimu.
Didžiajame Vilniaus Seime, kuris siekia Lietuvai autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje, jis jau pirmosiose aktyvistų gretose.
Ir asmeninis gyvenimas A.Smetonai klojasi. Jauna šeima pamečiui susilaukia dviejų dukrų. Tiesa, jos smarkiai serga ir Smetonoms nuolat trūksta pinigų. O čia likimas pakiša dar didesnį išbandymą – miršta mažoji Smetonų dukrelė Birutė.
Per kultūrą – į politiką
Netrukus prasideda Pirmasis pasaulinis karas. Į Vilnių plūsta Vokietijos karių iš Suvalkijos stumiami gyventojai. Martyno Yčo iniciatyva kuriama Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. A.Smetona tampa antruoju asmeniu joje, o netrukus ir pačiu svarbiausiu, nes M.Yčas su būriu kitų inteligentų nuo karo bėga į Rusiją, o Smetonos nutaria likti.
Iš pradžių draugija daugiausia dėmesio skiria maitinimo ir kultūros klausimams, švietimui. Ji užsiima vadovėlių leidyba, tačiau jų rašytojus rasti nelengva. Todėl teisininkas A.Smetona imasi rašyti matematikos vadovėlį, kuris mokytojams taip patinka, kad lieka populiarus kelis dešimtečius.
Artėjant karo pabaigai ir pasaulyje vis garsiau skambant idėjai, jog tautos turi turėti teisę pačios spręsti savo likimą, Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti imasi politinių derybų su Vokietijos valdžia – Oberostu. A.Smetonos ir Petro Klimo iniciatyva išsireikalaujama, kad 1917-aisiais būtų leista sušaukti Lietuvių konferenciją, kuri išrinks tarpininkę tarp lietuvių ir vokiečių valdžios – Lietuvos Tarybą.
A.Smetona konferencijoje pasakė tokią kalbą: „Reikia išaiškinti, ko mes siekiame. Ir mokėti įspėti momentą savo siekimams įvykinti. Lengva pasakyti: norime liuosos Lietuvos. Bet iš tikrųjų tatai – sunkus klausimas. Bent per 50 metų vis merdėjome, iš pradžių ieškojome tik autonomijos. Dabar gi mes norime nepriklausomybės. Bet kokia ta nepriklausoma Lietuva? (…) Šiaip ar taip mes to klausimo neišrišime. Reikia laukti karo galo ir konjunktūros.“
Ir A.Smetona konferencijoje išrenkamas Lietuvos Tarybos pirmininku. Kaip sako istorikas A.Eidintas, už A.Smetoną balsuojama dėl to, kad jis buvo žmogus, gebėjęs suderinti ir radikaliosios kairės, ir konservatyviosios pusės interesus.
Tačiau A.Smetona buvo atsargus ir nelabai tikėjo, kad Vokietija Lietuvą lengvai paleis į laisvę. Todėl jis pasisakė už ryšių su Vokietija išlaikymą ir už nepriklausomybės skelbimą tik su įžadais Vokietijai. Dėl to daug kas jį kaltina mainais į butą, kurį jis, kaip Tarybos pirmininkas laikinai gyventi buvo gavęs iš vokiečių, parsidavus Vokietijai. Keturi nariai protestuodami pasitraukia iš Lietuvos Tarybos. Nepriklausomybės skelbimas trumpam pakimba ant plauko. Tačiau A.Smetona nusileidžia ir atsistatydina iš pirmininko pareigų.
Vasario 16-ąją Lietuvos nepriklausomybė paskelbiama Lietuvos Tarybai vadovaujant Jonui Basanavičiui. Tiesa, tik tą vienintelę dieną. Iškart po posėdžio J.Basanavičius atsistatydina ir pirmininku vėl išrenkamas A.Smetona.
Po Vasario 16-osios Akto paskelbimo A.Smetona toliau stengiasi išgauti Lietuvos pripažinimą. Pirmiausia, žinoma, iš Vokietijos. Dėl to A.Smetona pradeda rimtai svarstyti, ar nevertėtų Lietuvai bent laikinai pabūti konstitucine monarchija. 1918 m. liepą jis balsuoja už tai, kad Lietuvos karaliumi Mindaugu II būtų išrinktas hercogas Vilhelmas Urachas. Tačiau netrukus Vokietija pralaimi karą ir šis sprendimas atšaukiamas.
Lietuvoje siaučia badas, nėra pinigų, o reikia kurti valstybės institucijas. Dar labiau situacija pablogėja, kai ima siausti Raudonoji armija ir Lietuvos Vyriausybė nutaria kraustytis į Kauną. A.Smetona išvyksta į Vokietiją, o jo šeima į Šveicariją. Daug kas kaltina A.Smetoną pabėgimu, bet jis grįžta su 100 mln. markių paskola ir tokias kalbas užtildo, nes pinigai besikuriančiai valstybei labai reikalingi.
1919 m. balandžio 4 dieną A.Smetona Tarybos išrenkamas Lietuvos prezidentu.
Nuo rugsėjo Kaune, buvusiuose vokiečių karinės administracijos rūmuose, įsikuria pirmoji Lietuvos prezidentūra.
Tapti pirmuoju prezidentu – nelengva užduotis. Pirma, dar nėra aišku, ką turi ir gali daryti prezidentas, nėra jokių institucijos tradicijų. Antra, Lenkija jau gviešiasi Vilniaus, o Vokietija vis dar ieško galimybių išlaikyti Lietuvą savo sudėtyje.
Iš prezidento posto – į gatvę
Steigiamojo Seimo rinkimai A.Smetonai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Tautininkai juose negauna nieko. Jis pats – valstybės prezidentas – metamas į gatvę. Jis nieko neturi. Nei turtų, nei būsto. Tik per prezidentūros darbuotoją, galima sakyti, tarnaitę, Smetonų šeimai pavyksta rasti, kur įsikurti Kaune.
Šeimai ir vėl trūksta pinigų. A.Smetona bando dėstyti, vėl rašo ir redaguoja. Tačiau ir laikraščiams leisti tautos atstumti tautininkai pinigų neturi. Gal todėl priimama bet kokia pagalba ir A.Smetona bei tautininkai, iš šių dienų perspektyvos žiūrint, pasielgia nederamai 1924–1926 m. leisdami Sovietų Sąjungai finansuoti „Tautos vairo“ ir „Lietuvio“ leidybą.
Istorikas A.Eidintas sako, kad mokėta už antilenkiškus straipsnius, tačiau prieš lenkus tautininkai esą buvo nusiteikę ir be papildomo atlygio, todėl rusų pinigus jis vadina išmestais į orą.
„Jie būtų dykai rašę apie nevykusią užsienio politiką su Lenkija. Tai šiuo atveju ta pražanga labai nedidelė, nes išduoti ko nors jiems nereikėjo. Tai nebuvo pataikavimas rusams, tai buvo bendravimas su diplomatais, kuriame nėra nieko ypatingo. Žinoma, tai nuodėmė, bet nenuodėmingų žmonių nėra. Be to, Sovietų sąjunga tada vienintelė palaikė Lietuvos interesus dėl Vilniaus, o Vilniaus klausimas buvo pats svarbiausias“, – sakė jis.
Dar vieno smūgio A.Smetona sulaukė 1923 m. žurnale „Vairas“ išspausdinęs kritišką Vyriausybei straipsnį. A.Smetona papuola į cenzūros nagus ir sulaukia 2000 litų baudos, bet atsisako ją mokėti. Buvęs prezidentas suimamas ir įkalinamas. Tiesa, tik kelioms dienoms, nes jo rėmėjai greitai surenka reikalingą pinigų sumą pinigų baudai apmokėti.
Tačiau toks pažeminimas A.Smetoną priverčia iš esmės persvarstyti savo politines pažiūras. Kovotojas už spaudos laisvę pamažu ima galvoti, kad parlamentarizmui ir demokratijai Lietuva nėra subrendusi. Kad reikia tvirtos rankos valdžios, prezidentinės valstybės.
Vis dėlto A.Smetona po perversmo politikuojančių karininkų įtakai nepasiduoda. Atvirkščiai – pamažu jis išsilaisvina nuo radikalų, bet kartu pats tampa radikalus – paleidžia Seimą, kuris, nepaisant nuolatinių pažadų tai padaryti, taip ir nebesušaukiamas iki pat okupacijos.
Istorikas A.Eidintas sako, kad tai – didžiausia A.Smetonos nuodėmė.
„Aš manau, kad buvo galima rasti formulę, kaip veikti, bet pasirinktas kelias nešaukti Seimo, neugdyti politinių partijų. Tai buvo didžiausia nuodėmė šis prezidentinis, autoritarinis režimas. Tai tikrai negatyvus A.Smetonos valdymo momentas, iki šiol neleidžiantis jo vertinti labai teigiamai. A.Smetonos veiklai iki 1926 m. nėra beveik jokių priekaištų, nes jis daro politinius žingsnius, dirba tautos klestėjimo labui. Perversmas, diktatūra ir Seimo paleidimas yra kitkas. Tai savo ego gynimas ir savo valdžios saugojimas bet kokia kaina“ , – vertino A.Eidintas.
Prezidentas antrą kartą
Tačiau A.Smetona nėra tik savimyla. Ir negalima sakyti, kad jam svarbu tik valdžia. Naujuosius metus po perversmo ir po teismo, kuris keturis komunistus nuteisė myriop, A.Smetona sutinka labai susikrimtęs. Tačiau jo artimiausi bičiuliai Juozas Tumas-Vaižgantas ir Izidorius Tamošaitis sugalvoja, kaip A.Smetonai pasigerinti įvaizdį šalyje.
1927 metų vasarą A.Smetona išsiruošia į kelionę po Lietuvą. Iš šiandienos perspektyvos žiūrint, galima pasijuokti, kad tai buvo pirma tikra agitacinė rinkimų kampanija, tik, deja, ji vyko jau po to, kai valdžia buvo užgrobta be rinkimų.
Prezidentas sutinkamas kaip tautos vadas, nešiojamas ant rankų. Tačiau toli gražu ne visa Lietuva prezidentą garbina. Į prezidentūrą vis siunčiami grasinantys laiškai, net kabinetą prezidentūroje tenka perkelti į kitą aukštą, kad prie prezidento nebūtų lengva prieiti prašalaičiams ir aštuonių karininkų sargybos tikrai pakaktų. Imamasi ir cenzūros, nors visiškai kitos partijos nei panaikinamos, nei uždaromi jų laikraščiai.
„Kai nuo tavęs viskas priklauso, turbūt labai suminkštėja oda ir labai pabūgsti kritikos. Kita vertus, archyvuose yra visi tie grasinimo laiškai. Baisūs, kur jis vadinamas Rasputinu, o Smetonienė – cariene. Tai vyko konflikto su A.Voldemaru metu. Įsivaizduojate, viskas būtų spaudoje? Šito jis labai nemėgo“, – sako istorikas A.Eidintas.
Būtent Augustinas Voldemaras per pirmą prezidento kadenciją buvo A.Smetonos dešinioji ranka, artimiausias bičiulis. Tačiau po 1926-ųjų bendražygiai susipyksta ir A.Voldemaras išsiunčiamas į Paryžių. O premjeru tampa A.Smetonos svainis – Juozas Tūbelis. Iš čia kildinamas populiarus pasakymas „švogerių kraštas“, tačiau J.Tūbelis ne tik A.Smetonos svainis. Jis buvęs ministras, sukūręs didžiausias įmones Lietuvoje, agronomas, ūkiškai vertinęs sprendimus per naudos valstybei prizmę.
Nei turtų, nei kelionių
Dar artimesnė A.Smetonai buvo jo žmona Sofija. Sovietai stengėsi šią išsilavinusią, labdaringa veikla užsiėmusią damą vaizduoti kaip išlepintą laisvo elgesio moterį, laikančią prezidentą po padu. Tačiau muziejininkė Jurga Gleiznytė tikina, kad tai anaiptol ne tiesa.
Anot jos, Antanas ir Sofija Smetonos puikiai vienas kitą papildė. A.Smetona – devyniomis kalbomis kalbantis politikas, Platono mėgėjas, taktikas, strategas, o Sofija – charizmatiška, gyva, su žmonėmis mėgstanti bendrauti dama, žinanti Europos madas, mokanti priimti žmones taip, kad jiems įspūdis likdavo ilgam.
Sovietai bandė sukurti ir mitą esą Smetonos buvo labai turtingi. Tačiau ar tikrai turtinga pagyvenusi pora būtų turėjusi skolintis tam, kad įsirengtų namus? O Smetonos būtent tai ir darė. Sklypą, kuriame šeima įkūrė ūkį ir kuris dabar yra vienintelis išlikęs modernus Lietuvos tarpukario laikų ūkis, A.Smetona šešiasdešimtmečio proga gavo dovanų. Ne nuo bet ko, o nuo Lietuvos žmonių.
Prezidento gimtadienio proga šalyje buvo organizuotas 5 litų vertės kuponų platinimas ir už susidariusią sumą buvo nupirktas žemės sklypas A.Smetonos gimtajame kaime. Bet pastatams Smetonos pinigų neturėjo. Jiems teko skolintis.
A.Smetona naujuose namuose nespėjo praleisti daug laiko. Taip, retsykiais jis čia užsukdavo paviešėti, pailsėti ar surengti „prezidentinę medžioklę“, kurios pats nemėgo. Tačiau daugiausia laiko A.Smetona praleisdavo Kaune dirbdamas ir bendraudamas su žmonėmis. Kartais – labai skubiais klausimais – pas prezidentą pasitarimui buvo galima patekti ir iš anksto nesitarus.
Prezidentas A.Smetona mėgdavo ilgai vakaroti, kartais dirbdavo iki vidurnakčio ir ilgiau. Keldavosi jis apie 9 val. Pusryčiaudavo su adjutantu, kuris pristatydavo naujus laikraščius, apžvelgdavo korespondenciją, paskui prezidentui būdavo pateikiama nauja saugumo informacija. Apie 11 val. A.Smetona priimdavo lankytojus. Po pietų prezidentas turėjo tradiciją pasivaikščioti arba jodinėdavo gryname ore. Jam tai daryti buvo rekomendavę gydytojai. Po to tęsdavo susitikimus. Visi žinojo, kad po 18 val. prezidentui yra tinkamiausias metas posėdžiauti.
Vis dėlto stebina, kad A.Smetona per penkiolika metų neišvyko nė į vieną komandiruotę ar darbo vizitą. Nesusitiko net su Latvijos ir Estijos prezidentais. Užsienio reikalus jis buvo visiškai palikęs diplomatams ir užsienio reikalų ministrui.
Ar tai reiškia, kad A.Smetona nesugebėjo susiorientuoti tarptautinėje politikoje ir nesiruošė galimam karui? Vargu. A.Smetona niekada negailėjo pinigų kariuomenei stiprinti.
Paskutinės Lietuvos valandos
A.Smetona puikiai įspėja nacių grėsmę ir dar 1933 m. pasisako prieš Vokietijos fašizmą. Prezidentas neapsidžiaugė net Lietuvai atgavus Vilnių. Jis puikiai suprato, kad kartu su Vilniumi čia dislokuoti sovietų kariai yra rimta grėsmė prarasti nepriklausomybę. 1939 m. buvo parengti gynybos planai, kaip gintis nuo Lenkijos, Vokietijos ir Rusijos. Nustatyta, kad mobilizuoti įmanoma iki 100 000 vyrų. Istorikas Alfonsas Eidintas savo knygoje „Antanas Smetona ir jo aplinka“ rašo, kad 1939 m. pabaigoje Lietuvos kariuomenė net buvo mobilizuota, tačiau netrukus paleista namo.
„Reikalui esant tie vyrai būtų atėję ginti tėvynės. Tačiau lemiamu momentu nebuvo duota jokio signalo gintis. Priešingai – buvo pasakyta: „išlikime ramūs“. Prezidentas išvyko, o mes pasveikinkime sovietų kariuomenę. Tai yra didžiausia tragedija“, – sako istorikė Ingrida Jakubavičienė.
O prezidentas visai nenorėjo išvykti. Jis buvo įsitikinęs, kad Lietuva turi gintis ginklu. Deja, premjeras Antanas Merkys grįžęs iš derybų Maskvoje nesugeba deramai prezidento informuoti, kas gali grėsti Lietuvai ir nereikalauja sprendimo dėl kariuomenės mobilizacijos. Jis išvyksta į Lapes minėti Antaninių. Prezidentas A.Smetona, nujausdamas grėsmę, tradicinėje vardadienio šventėje Užugiryje nepasirodo ir lieka Kaune. Čia atvykusią žmoną A.Smetona jau įspėja, kad gali tekti trauktis. Tiesa, jo nuomone, tik į Smalininkus – toliau nuo kovos lauko.
1940 birželio 15-osios naktį Rusija pateikia Lietuvai ultimatumą.
Dar ir dabar istorinėje prezidentūroje Kaune lankytojai krūpteli išgirdę telefono skambutį.
A.Smetona, vildamasis, kad Lietuva dar gali gintis, skubiai šaukia Vyriausybės posėdį ir laukia telegramos iš Maskvos su tiksliu ultimatumo tekstu. Naktį į prezidentūrą sulekia ministrai. Deja, šis posėdis nebuvo įamžintas, nėra išlikusi jo stenograma ar protokolai. Atkuriant praeitį istorikams tenka remtis tik liudininkų atsiminimais.
Teisininkas A.Smetona sumoja, kad vien prezidento žodžio nepakaks, kad Lietuva gintųsi, kai tam nepritaria Ministrų kabinetas. Skubiai jam tenka galvoti, ką daryti toliau, kai Vyriausybė trauktis nenori ir linksta ultimatumui nusileisti. A.Smetona nutaria laikinai neva jam „sunegalavus“ pavesti prezidentą pavaduoti A.Merkiui, o nauju premjeru paskiria Stasį Raštikį. Pats nutaria trauktis į Vakarus ir taip nesudaryti galimybės okupantams įteisinti Lietuvos užgrobimo.
Šis sprendimas A.Smetonai – labai sunkus.
Tačiau laiko nėra ir jam tai buvo vienintelis kelias išlikti gyvam, išgelbėti šeimą ir neišduoti tėvynės.
A.Smetona pasirūpina gauti diplomatinį pasą, pasiėmė šeimos santaupas – apie 70 tūkst. litų ir ima krautis daiktus. Daiktus kraunasi ir prezidento vaikai su šeimomis. Iš prezidentūros skirtingais keliais pajuda trys lengvieji automobiliai ir vienas sunkvežimis su daiktais.
Paniekintas ir išduotas
Kolona, pakeliui prie jos prisijungus iš Užugirio atvykusiai S.Smetonienei, susitiko Kybartuose. Daug kas iki šiol tiki, kad A.Smetona, kaip piešė sovietų propagandos mašina, pasiraitojęs kelnes gėdingai brido per upelį. Bet negrįstų kelių į užsienį prezidetui prireikė ieškoti tik dėl to, kad Kybartuose jo laukė dar vienas netikėtumas. Prezidentui neleista išvykti į užsienį. Jam net grasinta ginklu.
A.Smetona nežinojo kur dėtis. Užkandęs geležinkelio stoties restorane jis pasuko link Kybartų gimnazijos ir galvojo, ką daryti toliau. Čia jis patiria dar vieną išdavystę. A.Merkys skambina reikalaudamas grįžti į Kauną. Kitaip, grasinama, A.Smetona bus grąžintas „kaip prekė“.
„Galima sakyti, kad vieną dieną šiame pastate buvo šalies prezidentūra. Čia jį pasiekia skambutis, kai jam sakoma, kad jis privalo grįžti į Kauną. Jis puikiai suprato, kad grįžti reikštų patekti okupantui į nagus ir būti jo verčiamam išduoti šalį. Todėl jam čia ir kyla ta mintis, kad būtina trauktis į Vakarus. Čia vyksta tikra A.Smetonos drama. Netikėtai atsiranda žmonių, kurie sutinka prezidentui padėti kirsti sieną nelegaliai“, – pasakoja istorikas A.Žilinskas.
Prie Lieponos upelio A.Smetona su palyda, bet be šeimos moterų, atkeliauja vėlų vakarą, jau sutemus. Dabar šią vietą žymi vietos bendruomenės pastatyta memorialinė lenta ir upelio nė nematyti. 1940-aisiais viskas čia atrodė šiek tiek kitaip.
Kitą rytą po pasitraukimo, dar būdamas Eitkūnuose A.Smetona sulaukė vilionių grįžti atgal į Lietuvą. Savo prisiminimuose jis rašo, kad telefonu grįžti dėl esą pamiršto pasirašyti paskutinio posėdžio protokolo jį kalbino Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijai Kazys Škirpa. Vakarop į Eitkūnus pristatė ir visa delegacija su ministru Ernestu Galvanausku priešaky. Ji prezidentą įkalbinėjo dukart.
„Aiškinau jai, jog klysta tie, kurie tikis Maskvos valdovai skaitysiesi su Lietuvos Prezidentu. Delegacija mėgino mane tikinti esą mano sugrįžimas nuramintų, bet netrukus juk įsitikintų, jog prezidentas bejėgis prieš Maskvos smurtą. Bolševikai verste jį verstų rašytis po aktais, naikinančiais Lietuvos nepriklausomybę, ir daryti kitus žygius, priešingus Konstitucijai“, – savo atsiminimuose „Pro Memoria“, parašytuose 1940 m. liepos mėnesį Vokietijoje, apie šiuos gundymus rašė A.Smetona.
Šeima į Lietuvą negrįžo
Prezidento kelionė į Vakarus truko beveik metus. Nė viena šalis nenorėjo priglausti A.Smetonos. Be to, šeimai vis dar labai trūksta pinigų, nes kelionė brangi. Vėl tenka skolintis. Į Niujorką Smetonų šeima pagaliau atvyko 1941 metų kovo 10 dieną. Uoste jis sutinkamas gražiai, bet ne visa lietuvių bendruomenė JAV jį palaiko.
Palaiko A.Smetoną tik JAV politikai, žiniasklaida. Kita vertus, dar prieš atvykdamas į JAV A.Smetona turi pasirašyti raštą, kad neužsiims politika, kad yra priimamas kaip eilinis pilietis.
A.Smetona mirė 1944 m. sausio 9 dieną per mįslingą gaisrą šeimos namuose Klivlande. Iki šiol gyvos sąmokslo teorijos, kodėl kilo šis gaisras. Istorikė I.Jakubavičienė sako, kad iki šiol nepavyksta patvirtinti arba paneigti gandų apie gaisro organizavimą.
Kita vertus, gaisro aprašymai rodo, kad kažkas namuose buvo ne taip. Buvo labai šaltas sausis ir tą lemtingą sekmadienį, apie 9 val. ryto, kurti krosnies nusileidusi prezidento marti Birutė pastebėjo, kad krosnis jau buvo pilna anglių, jos raudonos, o pati krosnis šalta. Todėl svarstyta, ar krosnis nebuvo sugadinta.
Gaisre žuvo tik A.Smetona. Kiti šeimos nariai nenukentėjo ir toliau Amerikoje dirbo paprastus darbus – mokė muzikos, dirbo fabrikuose. Dauguma likusių Lietuvoje A.Smetonos giminaičių buvo ištremti ir ilgai nieko nežinojo apie į Vakarus pasitraukusių artimųjų likimą. Tarp jų buvo ir Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė, prezidento brolio Motiejaus anūkė.
Nė vienas iš A.Smetonos anūkų ir proanūkių negrįžo gyventi į Lietuvą. Tačiau bent du prezidento palikuonys yra aplankę šalį, kuriai A.Smetona vadovavo. Dabar iš trijų A.Smetonos anūkų dar gyvas Vytautas. Jis pasirinko muziko kelią, turi didelę šeimą – septynis vaikus.
Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė neslepia, kad jai skaudu, jog po kiekvienu straipsniu apie A.Smetoną vis dar liejasi pykčio pilni komentarai. Ji apgailestauja, kad pirmojo Lietuvos prezidento net ir švenčianti šimtmetį valstybė dar nesugeba tinkamai įvertinti.
„Yra išlikęs tas stereotipas, yra žmonių neskaitančių, nesigilinančių, nemąstančių. Atrodo, jau ir istorikai yra išsamiai išstudijavę tą laikotarpį, išaiškinę kontekstą, kuriame viskas vyko. Atskleidę ir pasitraukimo detales, ir paskutinio posėdžio nusivylimą, kai prezidentas norėjo gintis, bet jo nepalaikė, tačiau vis tiek yra aklų ir kurčių, kurie kartoja tik tai, kas buvo kalama į galvą sovietų propagandos. Man atrodo, kad mes turime gerbti istoriją. Vienas Dievas ir tas nežinia, ar neklysta, kartais pagalvoji. Galima kritikuoti, galima pasiginčyti, bet reikia gerbti visus kovojusius už laisvę, nes be jų gal ir mūsų nebūtų, ir gal negalėtume kalbėtis taip viešai“, – sakė pašnekovė.
Istorikas Alfonsas Eidintas tikina, kad, nors A.Smetoną išties yra dėl ko kritikuoti, tačiau pirmiausia jam reiktų padėkoti už tai, kad sukūrė tautinę valstybę ir subrandino kartą, pasiryžusią kovoti už laisvę.
